BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-07-17

veido geografijos pradmenys

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Veido geografijoje gali išskaityti įvairius kraštovaizdžius, tik reikia pažinoti žemėlapį. Viščiukams pašarų vežėjo veide įsirašęs nuovargis. Jo balse trakšteli nuoskaudos geldelės “taip, aš irgi studijavau… baigiau VGTU”, o dabar štai važinėja pirkti pašaro viščiukams. Jo veidas paprasto žmogaus, pavargusio, gero. Pasižadu jam daugiau viena netranzuoti. O štai prieš tai sustojusio vyresnio amžiaus (norėjau rašyti gašlaus diedo, bet pabūkime korektiški) papurtusiame veide šmėsteli gašlumo šešėliai. Ir kai jis siekia ranka mano šlaunies, aš kone išrėkiu “sustokite čia!” ir pradedu daryti važiuojančios mašinos dureles. Vyriškis išsigąsta ir sustoja. “Gerai, jau gerai… O būčiau iki antakalnio pavežęs”. Kai netrukus ten, kur jis mane paleido, sustoja moteris, sako, kad Vilnius ne į tą pusę.

Galvoju, kokie slėniai glūdėjo tų dviejų lenkų fūros vairuotojų veiduose. Šešta ryto, aš nemiegojus, vis dar apsvaigus, susiparinus pasakoju jiems angliškai savo istoriją. Galiausiai lenkai pamosikuoja galvom ir aš suvokiu, kad angliškai jie nekalba visai. Tada kažką pamykiam. -wilno? -wilno wilno, - sako jie, bet man pasirodo, kad nusuka kažkur ne ten, ir šiaip kažkokie įtartini, o dar dviese, tai paprašau, kad išleistų.

Dar ilgai sukiojuosi po Vilnių apsikrovus miegmaišiu ir taše. Stotyje taip atrodydama, visa išsitaršius, lietaus išskalautų ir kylančios saulės išdžiovintų plaukų, pasijuntu labai sava. (O beje, atkreipkite dėmesį į žmones oro uostuose - kostiumuotus, švarkas ant vienos rankos, kita traukia prašmatnų lagaminą ant ratukų; ir žmones traukinių ar autobusų stotyse - apsikrovę įvairiausių tipų tašėmis, maišais, nuovargio upių išvagotas veidas, neišsimiegoję, rūkantys, susivėlę, be makiažo.). Sutinku būsimą grupiokę, vienintelę pažįstamą, kviečia į kažkokią jų organizuojamą a la “Santara” paskaityti kažkokio pranešimo. Kai perku alų, “Iki” kasininkė sako “labas rytas!”. Pasijuntu visiškai demotyvuota. Grįžusi sugebu truputį pamiegoti, nesuprantu rytas ar vakaras, pykstu ant savęs, ant visko, pažliumbiu, vėl vos vos pamiegu, pažiūriu kelias “Carnivale” serijas. Tada, kai ateina naktis, normalus normalių žmonių miego metas, esu pervargus, perliūdus ir norėčiau jau normaliai užmigti, atslenka ir už kampo bjauri kaulėta senė Nemiga ir nusišypso kokčia bedante šypsena. Prisimenu vieno monologo ištrauką iš Paolo Sorrentino filmo: Žmonės, nepriklausantys Nemigos sektai, dažnai sako:”Jei nepavyksta užmigti, visada gali skaityti, žiūrėti televizorių, mokytis ar veikti bet ką kita.” Tokie žodžiai nemigos sektos narius iš esmės erzina. Priežastis labai paprasta: kenčiantį nuo nemigos apsėdusi tik viena mintis. Užmigti. Lygiai taip ir jaučiuosi. Rodos, galėtum akmenis skaldyti, bet ką daryti, kad tik paprasčiausiai peržengtum tą kitiems tokį paprastą barjerą: iš budrumo į miegą. Susirandu dar likusias kelias tabletėles. Galiausiai suveikia.

Kažin, ar būna taip, kad dviejų žmonių veido kraštovaizdžiai sutampa. Ne dvynių, ne giminaičių, bet tų kurie įžvelgia vienas kito veiduose tas pačias upes, tuos pačius slėnius ir miškus, kalvas ir jūras. Tų, kurie sugeba nugludinti kalnus, kurių kito veide nėra, ar sustabdyti upes, bėgančias priešingomis kryptimis. Egzistuoja ir čia Nemigos sekta. Žmonės, kurių veidų peizažai vieniši ir unikalūs. Kuriems surasti ir išlaikyti giminingą kraštovaizdį, tai lyg peržengti ribą tarp budrumo ir miego.

Patiko (4)

Rodyk draugams



1 komentaras to ' veido geografijos pradmenys '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' veido geografijos pradmenys '.

  1.    Kotryna said,

    on Liepa 18th, 2011 at 15:23

    o Santara yra labai gerai!

Leave a reply

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web