padraikos

Netikėjau, kad taip. Kad visas senas gyvenimas, seni įpročiai, silpnybės, nesąmonės, savigailos, kompleksai, gali sugrįžti vos per pirmas kelias dienas. Tik sapnai įspėdavo, dešimtys panašių sapnų, kurie dabar pildosi, kuriais netikėjau, bet pasąmonė juk žino, ką sako. Žinojau, kad Vilnius pilnas vaiduoklių, kai kurie jų net turi mano telefono numerį. Ir kiek čia vietų, nuo kurių tiesiog srūva neigiama energija. Šitas miestas lyg pastatytas ant kapinių – čia tiek asmeninių mažutėlių dramatiškų mirtelių. Vis dar nesu tikra, ar tikrai čia mes visuomet projektuojame į aplinką savo išgyvenimus? Tai kodėl visi šitaip panašiai rašo apie Vilnių? Gal tai jo istorija, storos, kadaise patikimomis buvusios, o dabar vos jaunus veidus, įsisiurbusius į alaus butelių kaklelius išlaikančios miesto sienos, paskutinių gyventojų seniai apleisti, į nebūtį grimstantys senamiesčio namai, tuščiom langų akiduobėm, peizažas, su upe, nelyg retkarčiais nusėdančia, užsikemšančia miego arterija, su keliom kalvelėm nelyg apgamais, kuria mus?

Jei kas ir liko – tai gal tik kad rankom labiau mosuoju. Man sakydavo, kad kai grįžti po pusmečio visi labai nori su tavim susitikt ir savaitę jautiesi kaip žvaigždė. Nė velnio. Išvažiavai grįžai, oh, it‘s so the same – juk dabar susitikti galima bus bet kada, mes dabar užsiėmę ir puikiai gyvename savus gyvenimus be tavęs. Juk štai dabar gali būti sutikta kurioj nors Vilniaus gatvėj, todėl vėl nė velnio nebesi įdomi. Savos chebros lyg prėski kokteiliai – gerokai atskiestos naujų žmonių. Apie ką jie visi kalba? O bėgant nuo jų, nuo savęs, nuo skausmingos ligos istorijos, įrašytos Vilniaus akligatviuose, pabundama žarijom ir juoduojančiais angliukais galvoje. Ne, tik ne vėl, aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebegaliu taip gyventi, jei gyventi dar noriu.

Vienintelis dalykas, kurio dabar trokštu, tai skaityti kur nors ramybėj poeziją, Gavelį ir Kunčiną – gal vėl prisijaukinsiu Vilnių, šitą puolusį miestą, kurio beprotiškai ilgėjausi, bet po poros dienų grįžus nė velnio nebesupratau kodėl. Kartais dar paverkti susisukus kamputy embriono poza. Ir nereikia man tų žmonių elementarus psichikos gynybos mechanizmas – devalvacija (nuvertinimas), atvirkštinė reakcija ar kaip ten vadinasi. Skaityti „Viršvalandžius“ ir tikėtis pamažu jaukintis ne tik miestą, bet ir didžiąją jo ir visų miestų, visų gyvenimų – pabaigos – idėją. Nes niekada nebūna per anksti. Ypač, nes. Ai, tiek to.

Kada paskutinį sykį buvo toks užtemimas? Tokia duobė? Rudenį? Ai, juk gyvenimas yra sumauti linksmieji kalneliai. Šitaip linksmai neįtikėtinu greičiu leidžiuos žemyn. Ir kaip visuomet nebetikiu, kad bus kitas pakilimas. Nieko tokio, aš įpratus gyventi žemumose. Kaip pradėjau žliumbt traukiny į Milaną, taip ir tęsiu iki šiol ašarų pakalnės prezentaciją.

Rodyk draugams

Penki mėnesiai lyg penkios žiojėjančios skylės šitam mieste. Lyg penki tušti šoviniai. Ir štai žliumbiu matydama, kaip lėktuvui riedant nusileidimo taku iš horizonto kyšo Vilniaus televizijos bokšto smailė.

Atpratau girdėti besileidžiančius lėktuvus. Todėl dabar kasdien jie švilpia virš mano namų itin garsiai (be visko, dar ir seka pasakas apie aplankytus ir neaplankytus kraštus). Lyg tie tiksintys laikrodžiai. Lyg bažnyčių varpai Udinėj. Lyg nereguliarūs širdies smūgiai, arba aritmija, hipertonija, kiti gausėjantys įrašai ligos istorijoje. (Kaip nuobodu - širdies ligos - dažniausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis.) Kiekvieną dieną mirštame vis labiau. Belieka kaip visuomet apsimesti nemirtingais arba galų gale pradėti ją jaukintis. Ir kaip nors gražiai nugyventi tai, kas liko, kiek ten bebūtų likę.

O po to - Vilnius toks pat net ir pro limuzino langą. Net ir pirmąkart gyvenime barškinant kazino žetonais. Lyg koks vermutas šlykštokai saldus prabangos dvelktelėjimas į nugarą. Prie rulečių ar kortų stalų palinkę vyrai, raudonom akimis, grubūs bandymai kabinti, visas naktinis miestas dvelkia alkoholiu, pinigais, moterimis, stengiančiomis patikti vyrams (buvau pamiršus Vilniaus kvapų mišinį). Ką jau ten beprisiminti vasarį matytą Venecijos karnavalą, čia maskaradas kasdien, tik kaukės subtilesnės.  Ryškiai išsiskirsčiusios į vyriškas ir moteriškas, pagal visus patriarchalinio modelio standartus.

Mazochistiškai myliu šį miestą. Tik nebežinau, ką dabar čia veikti. Tiksliau, žinau, ką veikti, bet kur dėtis? Nors dieną naktį vėl skaityk Gavelį ir Kunčiną, nes vienintelis savas šito miesto personažas tarp su krupjė flirtuojančių merginų ir girtų besimeilinančių vyrų rodosi blusėtas, purvinas, visų nuo savęs stumiamas, valkataujantis šuo prie Baltojo tilto. Gedai, čia tu? (skaitėt “Vilniaus pokerį”, ne?)

Atsidūstu ir išsuku naują Vilniaus ruletės ratą.

Rodyk draugams

Susitalpinus pusę gyvenimo į du nepanešamus lagaminus, pusmečiui išsikrausčiau iš Vilniaus. Išsikraustau ir iš čia. Nes Udineje prasideda naujas gyvenimas.

Rodyk draugams

Tautų išmintis gimdo mitus, bet nėra mitologijos, kuri atspindėtų Vilnių. Kur dar rasi tokį slibiną, kad jo galvos kautųsi tarpusavy, keikdamosi skirtingomis kalbomis. Ričardas Gavelis

Vilnius man krečia šunybes. To ir reikėjo tikėtis, jis kaip pavydus mylimasis nenori manęs paleisti ar bent jau tikrai neleis apie save užmiršti. O kaipgi kitaip paaiškinti, kad likus porai savaičių iki išvykimo išgyvenau čia kone intensyviausias, labiausiai pamišusias ir gražiausias savo dienas ir naktis. Vilnius išdėliojo mano takus taip, kad netikėtai atsidurčiau vietose, kuriose per dvidešimt vienerius gyvenimo šitam mieste metus neteko būti. Ką reiškia visi tie gražūs naujai sutikti žmonės, su kuriais norėtum dar matytis ir matytis, bet pusei metų jus išskiria keli tūkstančiai kilometrų. Pusė metų išskiria ir leidžia pamiršti bet ką. Grįšiu, ir jūs būsite pasikeitę, grįšiu, ir būsiu pasikeitus aš pati.

Likus dviems dienoms iki kelionės Vilnius mane suveda su žmonėmis, su kuriais be proto norėjau susipažinti bent dvi vasaras. Dar prieš parą buvome pažįstamos tik iš matymo, o štai šiandien žinau jos vardą pavardę gimimo datą specialybę šeimos istoriją, beveik jaučiuosi pažįstanti jos vaikiną ir net buvau pas ją namie. O po to iki pusės trijų sėdėjome Café de Paris, aš rūkiau jos cigaretes, ji gėrė mano alų ir mes nusprendėme rašyti viena kitai laiškus.  Ji sakė, kad būtinai nusives mane į “Jaltą” ir paskui privertė įsėsti į taksi, nors aš eilinį kartą sakiau, kad pareisiu ir kad senamiestis pavojingiausias rajonas ir dėl to man labiau neramu dėl jos. Ir štai dar tą pačią naktį atsirado dušimtaipenkiasdešimta draugė facebooke (ar socialiniai tinklai nužudo draugus? Ar sukuria dar vieną gyvenimo fikciją? Kaip beždžionę išstato ant scenos?)

Kas bus po pusės metų? Ar kas nors prisimins šitą vakarą? Ar rūpės jai? Ar man? Ar jis išliks tik įrašytas į begalinę Vilniaus skersgatvių istoriją, į neblėstančią miesto atmintį.

Vilnius, bjaurybė, neleidžia man ramiai gyventi su nuotaikomis, kad jūs visi man atsibodot, čia šalta ir nuobodu, tad važiuoju aš lauk iš šito miesto, šalies, kalbos, bėgu italiop nuo visko. Jis, senas donžuanas, pasitelkia visą paskutinį savo žavesį ir priverčia jį iš naujo pamilti ir visai nenorėti jo iškeisti net į miestų mis pasaulis - Veneciją.

Reikia perlipti šitą pabaigos-pradžios barjerą, kuris skandina mane sentimentų ir melancholijos liūne. Reikia galų gale baigti krautis daiktus ir peržengti galvoje susidėlioto Italijos žemėlapio slenkstį. Reikia nepamiršti, kad vasario 14-ą (ak!) ir vėl nakvosiu “Giovanninoje”, mielame vienos žvaigždutės viešbutėlyje Mestrėj, pora kilometrų nuo Venecijos lagūnos, o pirmadienį ir antradienį jau turiu sutarus du susitikimus Udineje, via Palladio, via Podgora. Sì, e adesso devo già cambiare la lingua - pats metas persijungti į Dantės bei Fellinio kalbą.

Mūsų gyvenimas, tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vėpsodama pašo ir dalija mirtis. R.G.

Pakaitom klausau šito ir šito.

Rodyk draugams

Norėčiau rašyti nepažįstamiesiems. Suintriguoti juos ir apšaudyti taikliomis metaforomis. Pamažu, grakščiai, žodis po žodžio sukurti savo vaizdinį jų galvose. Norėčiau, kad sykį jie susapnuotų mane net nežinodami kaip atrodau. Naktimis jiems koketiškai šnibždėčiau  į ausų geldeles savo istorijas. Kurčiau jiems asmeninę savo fikciją - išrinkčiau iš gyvenimo tik charakteringiausias detales, kai ką pakeisčiau, iškirpčiau ar pridėčiau meno vardan. Neribočiau savęs ir tėkščiau čia pikantiškiausias smulkmenas.

Galbūt tai, jog supranti, kad pernelyg seniai padarei klaidą ir tai, ką rašai, skaito žmonės, kurių visai nenorėtum kraupinti. Skaudinti. Jog visai nesudėtinga susieti tavo blogą ir tapatybę, galbūt tai tarnauja tekstui. Tenka pasukti galvą, kaip čia šį bei tą pasakyti iki galo neatskleidus. Sulaiko nuo perdėto betikslio atviravimo (na taip, ne visada sulaiko, ak, ne visada). O tuštybė ir šitie susirinkti žavūs skaitytojai neleidžia kraustytis kitur, anonimiškai. Galbūt atvirkščiai, tai priverčia išsisukinėti, teisintis, nutylėti gražiausias nedoriausias savo gyvenimo akimirkas. Apsimesti geresne, nei esi iš tikrųjų.

Vis galvoju, kad norėčiau pasimatyti su tais, kurių blogus skaitau. Šitaip rašantys žmonės turėtų būti labai gražūs. Jie turėtų viską daryti savitai, kitaip žengti šaligatvio plytelėmis, kitaip rūkyti ir žiūrėti tau į akis. Kita vertus, gal geriau atsisakyti šios pagundos. O kas būtų jei nusivilsim vieni kitais? Jei mažumėlę pasidžiaugsim, o paskui tapsim vieni kitiems nebeįdomūs, vieni tų eilinių pažįstamų, kuriuos gatvėj netyčia sutikęs sakai, kad reikės, būtinai reikės pasimatyt artimiausiu metu, bet mataisi tik už kokių metų vėl netyčia susitikęs gatvėj? Jei išblanks paslaptingumu ir smalsumu pagardintas blogų žavesys? Jei jie taps tais, dėl kurių vėliau rašant reikės atidžiau rinktis žodžius. Arba aprašys tave kaip vieną tų žmonių, kurių aprašymus skaitydamas galvoji, gerai, kad čia ne apie mane.

Norėčiau rašyti nepažįstamiems, bet kaip visuomet viską darau atvirkščiai. Šįkart išvažiuoju būti tarp nepažįstamų, dar nepažintų žmonių, į miestą, kur niekas nieko apie mane nežino ir nenori sužinot, o rašysiu tai jums.

Rodyk draugams

- Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
- Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.
Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Paliksiu Vilnių išjautus iki begalybės, išsivarčiusi kūliais nuo euforijos iki depresijos ir atgal, išmindžiojus kiekvieną centimentrą, iščiupinėjus pirštų pagalvėlėmis. Tai jis pavargusiai man po galva pakiša sniego pagalves, užklosto pūga, pažadina vėju. Tai dėl jo aš dar randu kelią namo naktimis, manęs neužpuolė maniakas, o pametu aš tik šalikus, kepures, pirštines ir pinigines su šešiom kortelėm, tai, kas svarbiausia, dar lieka, tai dar įžvelgiu akyse, eilėraščiuose, tai dar sruvena juostančiuose plaučiuose. Vilnius mano gyvenimo metafora. Mano angelas sargas. Sužeisti balandžiai ir iš rūko išnyrantys bokštai. - - -

- - - Skrajojantys olandai ir prietemoje lyg vilkų akys ryškiai sužibančios raudonos raidės. Durys su užrašais “uždaras vakaras”. Rūbininkai laiptai žemyn truputį “eyes wide shut” truputį “the L world”. Mergaitės. Penktarytiniai kosmosai. - - -

O sausio 30ą mes sutikome naujus metus. Dvyliktą iššovėme šampaną. Kai kas sėdėjo spintoj, kiti stovėjo balkone. Mes net girdėjome fejerverkus. Ir šitie nauji metai buvo gal net tikresni, nei tie prieš mėnesį. Šeštą ryto A. visiems išvirė aštrių makaronų, pagirdžiau širdelę ramunėlių arbata ir tapo ramiau. Miestas pamažu budo, rąžėsi. Taksistai mus grąžino į antakalnį, antakalnis nuvijo miegoti.

Kam širdys kruvinos, kam kalavijais subadytos, o maniškė tai lyg paukštis. Ji vis plasnoja ir plasnoja, kartais, rodos, iškris iš Vilniaus anksčiau už mane. Kiekvieną akimirką man taip garsiai ir aritmiškai beldžia memento mori. Aštrus mirtingumo jausmas.

Vis dar bandau grįžti į šį laiką ir erdvę, bet man nesiseka. Gyvenu ne pagal grafikus, kalendorius, laikrodžius, maniškiai visuomet skuba, vėluoja arba stovi vietoje. Venomis srūva septintas dešimtmetis. Natūralūs Vilniaus narkotikai.

Rodyk draugams

Čia jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja. R.S.

Kaip gyvsidabrio stulpelis pamažu leidžias žemyn, teka lyg šaltas prakaitas nugara, kaip miestas persimaino ir aš jau dabar žinau, kam rašysiu eilėraščius.

Pūgos ne už lango - mano kūno įrėmintos, todėl taip dažnai ir dreba rankos, ši vėsi šalis saugioje seisminėje zonoje, tačiau kiekvienas iš mūsų skirtingai išmatuojamas pagal Richterio skalę. Šitaip žemė išslysta iš po kojų ir vėl po jomis įslysta. Mes išmokstame būti šitame liūdname pasaulyje, mes nebepasakojam kitiems, kaip nebenorime gyventi, dabar kiti mums pasakojasi.

Nebenoriu sapnuoti tų ryškiaspalvių sapnų. Mėlynos tulpės, ką turėjo reikšti tos mėlynos tulpės, galvoju užuosdama tulpes puokštėje, moters, sėdinčios eilėje šalia manęs, rankose. Ispaniškai kalbantys indėnai ant arklių su deglais rankose, vasaros, jūra, nepažįstamos, gražios erdvės, pastatai ir jie. Kodėl jie vis dar sulenda į mano galvą, nors trankyk ją į sieną. Apkabina mane, tik tiek. Tie apie kuriuos dienomis beveik negalvoju, patys netinkamiausi. Jie kaip susitarę tarytum pagal grafiką keičia vienas kitą naktimis ir nubudus man pasidaro negera. Palikti šį miestą, pilną slogių naktų, tuštumos, žmonių, kurių nebenorėčiau sutikti, kurių nebenorėčiau būti sutikus. Žmonių, kurie kolekcionuoja kitus kaip pirštines. Žmonių, kuriuos pati pametu kaip po vieną pirštinę penktadienių paryčiais. Iki grabo lentos mylėsiu tik vieną. Ir rašysiu eilėraščius tik tau, mano Vilniau. Mano vienintelis ištikimiausias meiluži.

Rodyk draugams

Papasakoti jums savo istorijas ar nepapasakoti? Pagiringai man ateina toks noras dalintis. (Nors visko aš vis tiek niekad nepasakosiu, apsieisit.) Kai vėl prisidarau nesąmonių, tai paskutiniu metu sau sakau “ai, taigi išvažiuosiu tuoj”. Už trijų savaičių jau maždaug. Būtų malonu, kad man atrašytų koordinatorius Massimo ir galėčiau nusipirkti bilietą. (Tikiuosi, dar liko). Tėvai, jaučiu vėl šiandien nekalbės. Šiaip tai mes sutariam. Jie džiaugiasi mano publikacijom, džiaugiasi dešimtukais. Tik sakė, kad reikėtų viską keliomis valandomis pastumti. Ta prasme, galėčiau nesimokyti per dienas naktis, o paskui negrįžti iš knygų pristatymų penktą ryto. Ak, jie nesupranta mano gyvenimo būdo. Pasileidau ką tik Dresden Dolls “My alcoholic friends” ir Black Sabbath “Die Young” ir mažumėlę ramiau pasidarė. Čia jau taip įprasta su tais knygų pristatymais. Jei atsėdi tą pusantros valandos oficialų pašnekėjimą ir paskaitymą (visada mėgau intymesnį santykį su poezija, užsidarius dviese su tekstu kokiam tykiam kambarėly. Nes per tuos skaitymus, kaip rašė mb, neduok die, dar praleisi žodį svarbiausią), tai paskui grįžti kokią penktą, nes su tais pačiais ką tik mandagiu balsu suokusiais į mikrofoną reikia pasuokti “Suokalby”. O paskui kitur, kur dar dirba. Štai pristatymo knygos autorius mane mokė šokt. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę. Ai, žinokit, čia man per sudėtinga, nemoku aš šokt, pas mus šeimoj sesė balerina atšoka už visus. Ir šiaip aš visokia nesportiška, tai paskui, kai šitaip pašokdinta atsisėdu, tai tik ir galvoju KVĖPUOT KVĖPUOT. Bet muzika tai puiki buvo, autoriaus jaunystės, nors ir aš tokią pačią klausau. Lastfm yra tokia grupė - “I was born several decades too late”. Na tai ką, pašokom. Pabendravom su autoritetais. Su kai kuriais, kur rašo nu jau kažin kaip, tam seklūs mano komplimentų šuliniai, tai ir vėl, kaip jauna, raustanti mergaitė, nelabai turinti ką pasakyt, bet baisiai norinti bendraut, tai ką nors ir užlaužianti, kaip neturi ką pasakyt, kaip į tekstus lengviau dėliot savo mintis. Ak, jūs tokie gražūs, į jus tik žiūrėt iš tolo ir garbint. Dar reikia prisibendraut su dėstytoju iš mylimos katedros (ačiū Dievui, jis man nedėstys, kažkaip nejauku būtų. Vakar gėrėm, šiandien paskaita), žmonėm eilėraščiais ir išvis, kai vienas baras užsidaro, persikelt į kitą, nors protingiausi žmonės tai išsibarsto pakeliui. O po to parvažiuoti namo taksi, nes gi buvo labai šalta, ir aš jau tingėjau pėdinti tas savo dvi stotelės, ką šiaip dažnai mėgstu. O paskui pamatyti, kad, ak nerandu piniginės. Žinote, man labai nepatogu, gal aš užbėgsiu ten į viršų susirasti pinigų? (Į viršų tai buvo visas kalnas). Ai, tai nieko, sako taksistas. Štai užrašysiu jums savo numerį, paskambinsit, grąžinsit, ryt juk vis tiek turbūt vėl kur nors važiuosit. (taip taip, žinoma, aš kiekvieną dieną grįžtu penktą ryto taksu). V. (su kuria vakar vėl nusprendėme, kad esame geriausios draugės. Jėzau, kaip aš vaikystėj-paauglystėj norėjau turėti geriausią draugę! Tai nuostabu! Gaila, kad negalima facebooke užsidėti geriausios draugės statuso), taigi, ta pati mano mylimiausia V., kai jai viską papasakojau, sakė, kad ji labai abejoja, ar aš jam paskambinsiu. Aš irgi labai abejoju, bet čia jau gaunas kaip koks garbės reikalas. Nu aš mielai grąžinčiau tuos septynis ar kiek ten litus, bet šiandien yra mano poilsio ir gilių apmąstymų diena. Štai viena mano mylimiausių blogerių Reda kvietė švęst gyvenimo į “Suokalbį”. Bet aš jai jau pasakojau, kad vakar atšvenčiau. Ir kad piniginę pamečiau. (Taip, man labai gaila tos visos kortelių puokštės). Bet vakaras buvo vertas nuostolių ir mes nusprendėme, kad gyvenimas trumpas, tad jį švęsti verta. Gyvenk taip, tarsi rytojus neišauštų. Na, kas nors iš tos serijos. Ne, nu aš tikrai tuoj pabaigsiu kursinį ir parašysiu čia kokį protingą, vaizdingą, gražų įrašą.

Rodyk draugams

Kažkodėl negaliu atsiklausyti šitos dainos. Visi paskutiniai muzikiniai atradimai padaryti “the L world” soundtrack’ų dėka. Apie šitą serialą vapšė galėčiau kalbėti ir kalbėti. Vienas stipriausių matytų. Viskuo.

Rodyk draugams

Varčiau puslapius ir galvojau, kad jei juos dabar išplėštum, sudegintum ar kitaip įkištum į nebūties nasrus, vis tiek dar liktų koks pusantro tūkstančio kopijų, dūlančių kokiose nors intelektualų namų bibliotekose. Nors kas tuos “Metus” skaito, kur jie dingsta, apskritai negaliu suvokti. Tiražas palyginus toks mažutis tarp spalvingų, blizgių žurnalų viršelių, bet kai bandai įsivaizduoti tą tūkstantį skaitytojų, taigi visa minia, minia ryškių bruožų, ryškių balsų žmonių. “Anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs iš minios / anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs su moterimi” kažkada rašiau. Eilėraščiuose įvairiom proporcijom susidėlioja išgyventos istorijos, slepiuosi už lyrinio herojaus, juk dar mokykloj išmokė netapatinti su autoriumi, tai čia ne aš, aš, mat, tik kuriu, nuobodžiai gyvenu, neturiu ką veikti, tai ir prisigalvoju visokių niekų, sakau, laisvalaikiu kuriu, krosnį.  Ant tų puslapių atspaustas ryškiausias mano atvaizdas - nuotrauka ir eilėraščiai. Galvoju, kad taikliau nei tuose puslapiuose manęs nenufotografuosi. Veido kraštelis šalia tekstų - na irgi, atspindys to, kokia vaikštau po šitą žemę. Žmonių šypsenos, žvilgsniai, kvapas, tai, kaip jie kalba, kaip juokiasi, kaip vaikšto, kaip paima tave už rankos. Lūpos lūpos, salstelėję ar sūrios. Švelni oda, plaukai, kuriuos gera glostyti. Gana svaičioti vien apie vidinį grožį. Ir gražu ne tai, kas nudailinta, gražu, kas charakteringa. Kai eilinį sykį užplaukia depresūcha, nebetenki savivertės ir visas šitas pasaulis atrodo ne tau ir ne tavo, na, lieka bent jie. “Klaidos, paverčiamos filmais, kultu, eilėraščiais” (skvo) Kai depresūchos išplaukia, baisu juk išnykti, baisu, kad taip kaip niekur nieko ir viskas. “Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai” (Marčėnas) Noris bent atvaizdų, abrozdėlių palikti. Vaikų neturiu, nežinau, ar kada turėsiu, ar galėsiu jų veiduose įžvelgti save. Turėtų būti gražu. Dar norėtųsi kasdien dalinti save gerumu. Labai graži teorija, nuostabus veiklos planas, aš šimtu procentų tuo tikiu ir noriu taip elgtis. Ir šimtu procentų kasdien savo teoriją laužau.  Lieka tik klaidos. Eilėraščių ir kitais pavidalais.

Rodyk draugams