padraikos

Susitalpinus pusę gyvenimo į du nepanešamus lagaminus, pusmečiui išsikrausčiau iš Vilniaus. Išsikraustau ir iš čia. Nes Udineje prasideda naujas gyvenimas.

Rodyk draugams

Tautų išmintis gimdo mitus, bet nėra mitologijos, kuri atspindėtų Vilnių. Kur dar rasi tokį slibiną, kad jo galvos kautųsi tarpusavy, keikdamosi skirtingomis kalbomis. Ričardas Gavelis

Vilnius man krečia šunybes. To ir reikėjo tikėtis, jis kaip pavydus mylimasis nenori manęs paleisti ar bent jau tikrai neleis apie save užmiršti. O kaipgi kitaip paaiškinti, kad likus porai savaičių iki išvykimo išgyvenau čia kone intensyviausias, labiausiai pamišusias ir gražiausias savo dienas ir naktis. Vilnius išdėliojo mano takus taip, kad netikėtai atsidurčiau vietose, kuriose per dvidešimt vienerius gyvenimo šitam mieste metus neteko būti. Ką reiškia visi tie gražūs naujai sutikti žmonės, su kuriais norėtum dar matytis ir matytis, bet pusei metų jus išskiria keli tūkstančiai kilometrų. Pusė metų išskiria ir leidžia pamiršti bet ką. Grįšiu, ir jūs būsite pasikeitę, grįšiu, ir būsiu pasikeitus aš pati.

Likus dviems dienoms iki kelionės Vilnius mane suveda su žmonėmis, su kuriais be proto norėjau susipažinti bent dvi vasaras. Dar prieš parą buvome pažįstamos tik iš matymo, o štai šiandien žinau jos vardą pavardę gimimo datą specialybę šeimos istoriją, beveik jaučiuosi pažįstanti jos vaikiną ir net buvau pas ją namie. O po to iki pusės trijų sėdėjome Café de Paris, aš rūkiau jos cigaretes, ji gėrė mano alų ir mes nusprendėme rašyti viena kitai laiškus.  Ji sakė, kad būtinai nusives mane į “Jaltą” ir paskui privertė įsėsti į taksi, nors aš eilinį kartą sakiau, kad pareisiu ir kad senamiestis pavojingiausias rajonas ir dėl to man labiau neramu dėl jos. Ir štai dar tą pačią naktį atsirado dušimtaipenkiasdešimta draugė facebooke (ar socialiniai tinklai nužudo draugus? Ar sukuria dar vieną gyvenimo fikciją? Kaip beždžionę išstato ant scenos?)

Kas bus po pusės metų? Ar kas nors prisimins šitą vakarą? Ar rūpės jai? Ar man? Ar jis išliks tik įrašytas į begalinę Vilniaus skersgatvių istoriją, į neblėstančią miesto atmintį.

Vilnius, bjaurybė, neleidžia man ramiai gyventi su nuotaikomis, kad jūs visi man atsibodot, čia šalta ir nuobodu, tad važiuoju aš lauk iš šito miesto, šalies, kalbos, bėgu italiop nuo visko. Jis, senas donžuanas, pasitelkia visą paskutinį savo žavesį ir priverčia jį iš naujo pamilti ir visai nenorėti jo iškeisti net į miestų mis pasaulis - Veneciją.

Reikia perlipti šitą pabaigos-pradžios barjerą, kuris skandina mane sentimentų ir melancholijos liūne. Reikia galų gale baigti krautis daiktus ir peržengti galvoje susidėlioto Italijos žemėlapio slenkstį. Reikia nepamiršti, kad vasario 14-ą (ak!) ir vėl nakvosiu “Giovanninoje”, mielame vienos žvaigždutės viešbutėlyje Mestrėj, pora kilometrų nuo Venecijos lagūnos, o pirmadienį ir antradienį jau turiu sutarus du susitikimus Udineje, via Palladio, via Podgora. Sì, e adesso devo già cambiare la lingua - pats metas persijungti į Dantės bei Fellinio kalbą.

Mūsų gyvenimas, tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vėpsodama pašo ir dalija mirtis. R.G.

Pakaitom klausau šito ir šito.

Rodyk draugams

Norėčiau rašyti nepažįstamiesiems. Suintriguoti juos ir apšaudyti taikliomis metaforomis. Pamažu, grakščiai, žodis po žodžio sukurti savo vaizdinį jų galvose. Norėčiau, kad sykį jie susapnuotų mane net nežinodami kaip atrodau. Naktimis jiems koketiškai šnibždėčiau  į ausų geldeles savo istorijas. Kurčiau jiems asmeninę savo fikciją - išrinkčiau iš gyvenimo tik charakteringiausias detales, kai ką pakeisčiau, iškirpčiau ar pridėčiau meno vardan. Neribočiau savęs ir tėkščiau čia pikantiškiausias smulkmenas.

Galbūt tai, jog supranti, kad pernelyg seniai padarei klaidą ir tai, ką rašai, skaito žmonės, kurių visai nenorėtum kraupinti. Skaudinti. Jog visai nesudėtinga susieti tavo blogą ir tapatybę, galbūt tai tarnauja tekstui. Tenka pasukti galvą, kaip čia šį bei tą pasakyti iki galo neatskleidus. Sulaiko nuo perdėto betikslio atviravimo (na taip, ne visada sulaiko, ak, ne visada). O tuštybė ir šitie susirinkti žavūs skaitytojai neleidžia kraustytis kitur, anonimiškai. Galbūt atvirkščiai, tai priverčia išsisukinėti, teisintis, nutylėti gražiausias nedoriausias savo gyvenimo akimirkas. Apsimesti geresne, nei esi iš tikrųjų.

Vis galvoju, kad norėčiau pasimatyti su tais, kurių blogus skaitau. Šitaip rašantys žmonės turėtų būti labai gražūs. Jie turėtų viską daryti savitai, kitaip žengti šaligatvio plytelėmis, kitaip rūkyti ir žiūrėti tau į akis. Kita vertus, gal geriau atsisakyti šios pagundos. O kas būtų jei nusivilsim vieni kitais? Jei mažumėlę pasidžiaugsim, o paskui tapsim vieni kitiems nebeįdomūs, vieni tų eilinių pažįstamų, kuriuos gatvėj netyčia sutikęs sakai, kad reikės, būtinai reikės pasimatyt artimiausiu metu, bet mataisi tik už kokių metų vėl netyčia susitikęs gatvėj? Jei išblanks paslaptingumu ir smalsumu pagardintas blogų žavesys? Jei jie taps tais, dėl kurių vėliau rašant reikės atidžiau rinktis žodžius. Arba aprašys tave kaip vieną tų žmonių, kurių aprašymus skaitydamas galvoji, gerai, kad čia ne apie mane.

Norėčiau rašyti nepažįstamiems, bet kaip visuomet viską darau atvirkščiai. Šįkart išvažiuoju būti tarp nepažįstamų, dar nepažintų žmonių, į miestą, kur niekas nieko apie mane nežino ir nenori sužinot, o rašysiu tai jums.

Rodyk draugams

- Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
- Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.
Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Paliksiu Vilnių išjautus iki begalybės, išsivarčiusi kūliais nuo euforijos iki depresijos ir atgal, išmindžiojus kiekvieną centimentrą, iščiupinėjus pirštų pagalvėlėmis. Tai jis pavargusiai man po galva pakiša sniego pagalves, užklosto pūga, pažadina vėju. Tai dėl jo aš dar randu kelią namo naktimis, manęs neužpuolė maniakas, o pametu aš tik šalikus, kepures, pirštines ir pinigines su šešiom kortelėm, tai, kas svarbiausia, dar lieka, tai dar įžvelgiu akyse, eilėraščiuose, tai dar sruvena juostančiuose plaučiuose. Vilnius mano gyvenimo metafora. Mano angelas sargas. Sužeisti balandžiai ir iš rūko išnyrantys bokštai. - - -

- - - Skrajojantys olandai ir prietemoje lyg vilkų akys ryškiai sužibančios raudonos raidės. Durys su užrašais “uždaras vakaras”. Rūbininkai laiptai žemyn truputį “eyes wide shut” truputį “the L world”. Mergaitės. Penktarytiniai kosmosai. - - -

O sausio 30ą mes sutikome naujus metus. Dvyliktą iššovėme šampaną. Kai kas sėdėjo spintoj, kiti stovėjo balkone. Mes net girdėjome fejerverkus. Ir šitie nauji metai buvo gal net tikresni, nei tie prieš mėnesį. Šeštą ryto A. visiems išvirė aštrių makaronų, pagirdžiau širdelę ramunėlių arbata ir tapo ramiau. Miestas pamažu budo, rąžėsi. Taksistai mus grąžino į antakalnį, antakalnis nuvijo miegoti.

Kam širdys kruvinos, kam kalavijais subadytos, o maniškė tai lyg paukštis. Ji vis plasnoja ir plasnoja, kartais, rodos, iškris iš Vilniaus anksčiau už mane. Kiekvieną akimirką man taip garsiai ir aritmiškai beldžia memento mori. Aštrus mirtingumo jausmas.

Vis dar bandau grįžti į šį laiką ir erdvę, bet man nesiseka. Gyvenu ne pagal grafikus, kalendorius, laikrodžius, maniškiai visuomet skuba, vėluoja arba stovi vietoje. Venomis srūva septintas dešimtmetis. Natūralūs Vilniaus narkotikai.

Rodyk draugams

Čia jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja. R.S.

Kaip gyvsidabrio stulpelis pamažu leidžias žemyn, teka lyg šaltas prakaitas nugara, kaip miestas persimaino ir aš jau dabar žinau, kam rašysiu eilėraščius.

Pūgos ne už lango - mano kūno įrėmintos, todėl taip dažnai ir dreba rankos, ši vėsi šalis saugioje seisminėje zonoje, tačiau kiekvienas iš mūsų skirtingai išmatuojamas pagal Richterio skalę. Šitaip žemė išslysta iš po kojų ir vėl po jomis įslysta. Mes išmokstame būti šitame liūdname pasaulyje, mes nebepasakojam kitiems, kaip nebenorime gyventi, dabar kiti mums pasakojasi.

Nebenoriu sapnuoti tų ryškiaspalvių sapnų. Mėlynos tulpės, ką turėjo reikšti tos mėlynos tulpės, galvoju užuosdama tulpes puokštėje, moters, sėdinčios eilėje šalia manęs, rankose. Ispaniškai kalbantys indėnai ant arklių su deglais rankose, vasaros, jūra, nepažįstamos, gražios erdvės, pastatai ir jie. Kodėl jie vis dar sulenda į mano galvą, nors trankyk ją į sieną. Apkabina mane, tik tiek. Tie apie kuriuos dienomis beveik negalvoju, patys netinkamiausi. Jie kaip susitarę tarytum pagal grafiką keičia vienas kitą naktimis ir nubudus man pasidaro negera. Palikti šį miestą, pilną slogių naktų, tuštumos, žmonių, kurių nebenorėčiau sutikti, kurių nebenorėčiau būti sutikus. Žmonių, kurie kolekcionuoja kitus kaip pirštines. Žmonių, kuriuos pati pametu kaip po vieną pirštinę penktadienių paryčiais. Iki grabo lentos mylėsiu tik vieną. Ir rašysiu eilėraščius tik tau, mano Vilniau. Mano vienintelis ištikimiausias meiluži.

Rodyk draugams

Papasakoti jums savo istorijas ar nepapasakoti? Pagiringai man ateina toks noras dalintis. (Nors visko aš vis tiek niekad nepasakosiu, apsieisit.) Kai vėl prisidarau nesąmonių, tai paskutiniu metu sau sakau “ai, taigi išvažiuosiu tuoj”. Už trijų savaičių jau maždaug. Būtų malonu, kad man atrašytų koordinatorius Massimo ir galėčiau nusipirkti bilietą. (Tikiuosi, dar liko). Tėvai, jaučiu vėl šiandien nekalbės. Šiaip tai mes sutariam. Jie džiaugiasi mano publikacijom, džiaugiasi dešimtukais. Tik sakė, kad reikėtų viską keliomis valandomis pastumti. Ta prasme, galėčiau nesimokyti per dienas naktis, o paskui negrįžti iš knygų pristatymų penktą ryto. Ak, jie nesupranta mano gyvenimo būdo. Pasileidau ką tik Dresden Dolls “My alcoholic friends” ir Black Sabbath “Die Young” ir mažumėlę ramiau pasidarė. Čia jau taip įprasta su tais knygų pristatymais. Jei atsėdi tą pusantros valandos oficialų pašnekėjimą ir paskaitymą (visada mėgau intymesnį santykį su poezija, užsidarius dviese su tekstu kokiam tykiam kambarėly. Nes per tuos skaitymus, kaip rašė mb, neduok die, dar praleisi žodį svarbiausią), tai paskui grįžti kokią penktą, nes su tais pačiais ką tik mandagiu balsu suokusiais į mikrofoną reikia pasuokti “Suokalby”. O paskui kitur, kur dar dirba. Štai pristatymo knygos autorius mane mokė šokt. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę. Ai, žinokit, čia man per sudėtinga, nemoku aš šokt, pas mus šeimoj sesė balerina atšoka už visus. Ir šiaip aš visokia nesportiška, tai paskui, kai šitaip pašokdinta atsisėdu, tai tik ir galvoju KVĖPUOT KVĖPUOT. Bet muzika tai puiki buvo, autoriaus jaunystės, nors ir aš tokią pačią klausau. Lastfm yra tokia grupė - “I was born several decades too late”. Na tai ką, pašokom. Pabendravom su autoritetais. Su kai kuriais, kur rašo nu jau kažin kaip, tam seklūs mano komplimentų šuliniai, tai ir vėl, kaip jauna, raustanti mergaitė, nelabai turinti ką pasakyt, bet baisiai norinti bendraut, tai ką nors ir užlaužianti, kaip neturi ką pasakyt, kaip į tekstus lengviau dėliot savo mintis. Ak, jūs tokie gražūs, į jus tik žiūrėt iš tolo ir garbint. Dar reikia prisibendraut su dėstytoju iš mylimos katedros (ačiū Dievui, jis man nedėstys, kažkaip nejauku būtų. Vakar gėrėm, šiandien paskaita), žmonėm eilėraščiais ir išvis, kai vienas baras užsidaro, persikelt į kitą, nors protingiausi žmonės tai išsibarsto pakeliui. O po to parvažiuoti namo taksi, nes gi buvo labai šalta, ir aš jau tingėjau pėdinti tas savo dvi stotelės, ką šiaip dažnai mėgstu. O paskui pamatyti, kad, ak nerandu piniginės. Žinote, man labai nepatogu, gal aš užbėgsiu ten į viršų susirasti pinigų? (Į viršų tai buvo visas kalnas). Ai, tai nieko, sako taksistas. Štai užrašysiu jums savo numerį, paskambinsit, grąžinsit, ryt juk vis tiek turbūt vėl kur nors važiuosit. (taip taip, žinoma, aš kiekvieną dieną grįžtu penktą ryto taksu). V. (su kuria vakar vėl nusprendėme, kad esame geriausios draugės. Jėzau, kaip aš vaikystėj-paauglystėj norėjau turėti geriausią draugę! Tai nuostabu! Gaila, kad negalima facebooke užsidėti geriausios draugės statuso), taigi, ta pati mano mylimiausia V., kai jai viską papasakojau, sakė, kad ji labai abejoja, ar aš jam paskambinsiu. Aš irgi labai abejoju, bet čia jau gaunas kaip koks garbės reikalas. Nu aš mielai grąžinčiau tuos septynis ar kiek ten litus, bet šiandien yra mano poilsio ir gilių apmąstymų diena. Štai viena mano mylimiausių blogerių Reda kvietė švęst gyvenimo į “Suokalbį”. Bet aš jai jau pasakojau, kad vakar atšvenčiau. Ir kad piniginę pamečiau. (Taip, man labai gaila tos visos kortelių puokštės). Bet vakaras buvo vertas nuostolių ir mes nusprendėme, kad gyvenimas trumpas, tad jį švęsti verta. Gyvenk taip, tarsi rytojus neišauštų. Na, kas nors iš tos serijos. Ne, nu aš tikrai tuoj pabaigsiu kursinį ir parašysiu čia kokį protingą, vaizdingą, gražų įrašą.

Rodyk draugams

Kažkodėl negaliu atsiklausyti šitos dainos. Visi paskutiniai muzikiniai atradimai padaryti “the L world” soundtrack’ų dėka. Apie šitą serialą vapšė galėčiau kalbėti ir kalbėti. Vienas stipriausių matytų. Viskuo.

Rodyk draugams

Varčiau puslapius ir galvojau, kad jei juos dabar išplėštum, sudegintum ar kitaip įkištum į nebūties nasrus, vis tiek dar liktų koks pusantro tūkstančio kopijų, dūlančių kokiose nors intelektualų namų bibliotekose. Nors kas tuos “Metus” skaito, kur jie dingsta, apskritai negaliu suvokti. Tiražas palyginus toks mažutis tarp spalvingų, blizgių žurnalų viršelių, bet kai bandai įsivaizduoti tą tūkstantį skaitytojų, taigi visa minia, minia ryškių bruožų, ryškių balsų žmonių. “Anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs iš minios / anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs su moterimi” kažkada rašiau. Eilėraščiuose įvairiom proporcijom susidėlioja išgyventos istorijos, slepiuosi už lyrinio herojaus, juk dar mokykloj išmokė netapatinti su autoriumi, tai čia ne aš, aš, mat, tik kuriu, nuobodžiai gyvenu, neturiu ką veikti, tai ir prisigalvoju visokių niekų, sakau, laisvalaikiu kuriu, krosnį.  Ant tų puslapių atspaustas ryškiausias mano atvaizdas - nuotrauka ir eilėraščiai. Galvoju, kad taikliau nei tuose puslapiuose manęs nenufotografuosi. Veido kraštelis šalia tekstų - na irgi, atspindys to, kokia vaikštau po šitą žemę. Žmonių šypsenos, žvilgsniai, kvapas, tai, kaip jie kalba, kaip juokiasi, kaip vaikšto, kaip paima tave už rankos. Lūpos lūpos, salstelėję ar sūrios. Švelni oda, plaukai, kuriuos gera glostyti. Gana svaičioti vien apie vidinį grožį. Ir gražu ne tai, kas nudailinta, gražu, kas charakteringa. Kai eilinį sykį užplaukia depresūcha, nebetenki savivertės ir visas šitas pasaulis atrodo ne tau ir ne tavo, na, lieka bent jie. “Klaidos, paverčiamos filmais, kultu, eilėraščiais” (skvo) Kai depresūchos išplaukia, baisu juk išnykti, baisu, kad taip kaip niekur nieko ir viskas. “Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai” (Marčėnas) Noris bent atvaizdų, abrozdėlių palikti. Vaikų neturiu, nežinau, ar kada turėsiu, ar galėsiu jų veiduose įžvelgti save. Turėtų būti gražu. Dar norėtųsi kasdien dalinti save gerumu. Labai graži teorija, nuostabus veiklos planas, aš šimtu procentų tuo tikiu ir noriu taip elgtis. Ir šimtu procentų kasdien savo teoriją laužau.  Lieka tik klaidos. Eilėraščių ir kitais pavidalais.

Rodyk draugams

Štai, eilinis šeštadienis. Namiškiai skaito moralus (iš serijos “gal malonėtumėte negrįžti paryčiais ir kelti ragelį, kai jums paryčiais skambina”). Prisimenu raudoną autobusiuką, pakeitusį taksą, kurį iškvietėme ne į tą stotelę. “Suokalbį”, pakeitusį pabodusį tūsą. Racionalius vyriškus bičiulius, kuriems guodžiausi, kad kuo mažiau laiko lieka iki išvažiavimo, tuo man baisiau, ir išvis viskas negerai, ir o kaip jums patiems sekasi, ir aš jus labai myliu. Marčią ir dukterį, atsivedusias šešiasdešimt penkerių anytą švęsti į Suokalbį savo gimtadienio, Ir tą anytą, elegantiškai šokančią su maloniu pagyvenusiu džentelmenu, žiauriai gražu. Ir save pačią besišnekučiuojančią su kažkokiu turbūt už mano tėtį vyresniu žilstelėjusiu džentelmenu, bet ne eiliniu “Suokalbio” girtuokliu, o būtent - gentleman’u. Žmones, šokančius ant stalo šalia mūsų bokalų. Žmones, šokančius ant židinio. Dar atsimenu kaip pamiršau banko kortelės pin kodą, o kadangi prašė kažką suvest, tai suvedžiau beleką. (Šiandien VU man atsiuntė finansinę sutartį, o kai jie perves man daug daug litų, kurių, išvertus į eurus ir Italijoj, nebeatrodys jau tiek daug, man kyla viena mintis, panašiai kaip einant tiltu ir žiūrint į viliojančią upės gelmę, išsiimt tuos visus pinigus ir nafik ta Italija, nafik tie mokslai, išvažiuot belekur ir nuveikt ką nors beprotiško). Sėdžiu apsunkusia galva ir nesimokau mylimiausio dėstytojo egzaminui.  O turint omeny jau paaiškėjusius mano rezultatus būtų malonu vidurkio nesusigadinti. Ir šiaip, žinote, autoritetai. Sėdžiu sėdžiu ir nesuprantu, ko čia man taip liūdna, ko man taip ilgu.  Beveik galėčiau pravirkti, bet tingiu, be to nepraktiška. Mane pernelyg dažnai kamuoja nuotaika “niekas manęs nemyli” ir išvis, visi atrodo geresni, gražesni, mylimesni ir mažiau klystantys. Galvoju, kad jei turėčiau pinigų būtų gerai dar kada gyvenime pavaikščiot pas psichologą ir išsiaiškint, užpildyt vaikystės spragas. Bet čia turbūt tik neuronų ryšiai. Žinote, viskas yra tik neuronų ryšiai, cheminės reakcijos. Ir meilės visokios, ir kiti gražūs dalykai. Šitos teorijos gadina mums su Reda gyvenimą, nusprendėme vakaro pradžioje prie vyno iš statinės taurių. Kokainą šniojęs Freudas tikriausiai buvo bjaurus diedas. Na, bet nenukrypkime nuo temos, man vis dar labai labai liūdna, skauda galvą ir gyvenimas šiandien negražus. Nesuprantu, kaip aš susiformavau toks gyvas kraštutinumus, visai nepanaši į savo sesę, - vieną naktį iki dešimtuko prisimokantis tėvų džiaugsmas, kitą - nerimauti priverčiantis, nesuskaičiuojamus bokalų kiekius išgeriantis skausmelis.

Rodyk draugams

Smagi sesija šiemet ištiko. Aš net tingiu vardint, kiek ko kur kada turėjau nuveikti, perskaityti, parašyti ir išlaikyti. Aš jau net neprisimenu. Vis stengiaus nesupainiot egzų datų ir valandų. Bet labiausiai man patinka rašyti rašto darbus. Dar nebaigus pirmojo mane ištiko isterija. Tai buvo egzamino, kuriam nesiruošiau, išvakarės, referato deadline’s kabėjo ant nosies ir dar sužinojau, kad nesusitvarkiau kažkokių Erasmus dokumentų. Na ką, truputį pažliumbiau, aprėkiau namiškius, (nusprendžiau, kad jie manęs nemyli, nepalaiko ir išvis yra visaip kaip blogi. Ir iš viso, manęs nemyli niekas, savaime suprantama), dar truputį pažliumbiau, nusiraminau, susikaupiau ir parašiau.

Šiandien turėjau atiduoti antrąjį rašto darbą, kurio dar nepradėjau rašyti, bet nusprendžiau, kad tarkime tas deadline’as yra imtinai, ir aš jį nunešiu rytoj. Jei nuneši ketvirtadienio rytą gal dar neužmuš, kaip sakė kolegė. Bet kai jau susikaupiau rašyti, išgėriau mėtų arbatos ir man pasidarė bloga. Taip bloga, kad pora valandų pragulėjau susirietus į kamuoliuką ir mąstydama, jei kas nors pasiūlytų pasaulinę taiką arba pašalint šį skausmą, kažin, ką pasirinkčiau. Šiaip ne taip išsiriečiau iš kamuoliuko ir sutarškinau dėstytojai el.laišką. Beje, spėkite, kas man tuo metu tirpino vaistus ir ėjo į parduotuvę pirkti visokių ten atstatančių mano vargšą bemiegį bemaistį organizmą priemonių. Žinoma, kad susirūpinę namiškiai. Tie patys, kur labai blogi.

Ką gi, tarkime taip, deadline’ą sveikatos palinkėjus dėstytoja pratęsė, bet aš labai bijau kitą savaitę, kažkada ten išsilaikius dar vieną egzaminą, kuriam nesiruošiu, pradėti rašyti trečią rašto darbą, nes baisu net pagalvoti, kas gali ištikti tada.

Čia šiaip parašiau, jei kartais jums irgi sunkiai sekasi, kad galėtumėt pasidžiaugt, jog būna dar ir tokių nelaimėlių kaip aš. Salve!

Rodyk draugams