padraikos

Ketvirtadienį aš nusprendžiau, kad neturiu draugų. Nes man tai jau savaitgalis, ką tik atsėdėjau penkias paskaitas, paskutinėj susinervinau ir labai užsinorėjau išgerti. O draugai arba serga, arba jau eina namo, arba šiaip namie, arba mokosi, arba rytoj mokysis, arba neatrašo. (Dabar visi taip serga, kad nesirgti darosi kažkaip net nepatogu.) Jau ėjau namų link, bet tada persigalvojau, ne perėjoj kirtau gatvę, nusipirkau Nemuną ir atsidūriau Suokalby. Nu, nes kur daugiau tokiais atvejais eiti. Ten gi visada draugų atsiranda.

Pusvalandį praskaičiau Nemuną, bet ten kaip visada buvo tamsu ir liūdna, kad susigadinsiu akis. Tada prisėdo vyrukas, ką čia skaitai? ką ten rašo? (nerašo nieko gero kaip visada) ką veiki, kai neskaitai? kvietė šokt, nuolat įterpdavo eik tu sau, kas, kaip supratau jo diskurse semantinės prasmės neturėjo. Paskui vietoj jo prisėdo kitas, už mano tėtį vyresnis. Man patinka jūsų drovi šypsena. Po trijų minučių pokalbio tarė: jūsų mažos akys, (ir aš paskui pažiūrėjus į veidrodį užkompleksavau, kad gal tikrai nelabai didelės) bet aš jus įsimylėjau, po penkių - mūsų santykiuose man labiausiai patinka neapibrėžtumas. O aš tik mintyse labai juokiausi iš tų mūsų santykiuose ir toliau droviai šypsojausi. Tada jis dar pasakė kad yra nechujovas poetas (aha, visi čia tokie) ir šiaip labai išsilavinęs žmogus. Paskui pridėjo, kad leidykla atmetė paskutinį jo romaną ir pradėjo improvizuoti eilėraščius. Na, tai, ką jis vadino eilėraščiais. Iš visos to saulė-pasaulis, gražu-pamažu tipo košės man netikėtai patiko žydi ir žydai žodžių žaismas. Tada manęs išgelbėti prisėdo Užupio N. ir jie susiginčijo, ar mano veido bruožai egiptietiški. Galiausiai, ačiū Dievui, pasirodė mano tikrieji draugai ir mes sėdėjom Briusly iki trijų.

Šimtas pirmą kartą nenuėjau į grupiokės koncertą ir vietoj Beaujolais (juk buvo jauno vyno ragavimo naktis) gėriau calsbergą. O kai tokia akcija, kad trys alaus pigiau, tai labai daug po tuos tris išeina, ypač kai esate keturiese ir tie skaičiai kažkaip nedera. Bandžiau draugus įtikinti, jog Žemaitė šiaip jau visai nieko moteriškė ir jos kūryboj tikrai yra perkeltinių prasmių.  S. pastebėjo, kad ji kažkodėl labiau patinka moterims. Aha, kažkodėl. Dar kažką kalbėjom apie pasaulių pažinimo būdus ir aš nesupratau, kodėl draugai iš tiksliųjų mokslų sakė, kad per pastaruosius tai jau pasaulio nepažįsti, tik skaičiukus. Ė, o taigi Pitagoras, skaičius visa ko pagrindas ir visa kita. (Aš kartais nebeprisimenu, kaip formuluojama Pitagoro teorema, bet man atrodo, kad ji susijusi su tuo, kad kampą kirsti yra greičiau.)

O šįryt su savim pasisveikinau labas rytas, mano mieliausia alkoholike ir nuėjau toliau skaityt Bukowskio, nes anas geria daugiau.

Rodyk draugams

Nes tiksliau nieko ir nebeištarsi. Nes žingsniuojant namo pirmadieniais, po dviejų mėgstamiausio dėstytojo paskaitų, kažkaip ramu ir gera, pasaulis atrodo aiškus ir nebebaisus. Nuskaidrėju. Žinau, kad neilgam, kad netrukus vėl susidrumsiu. Bet tam ir yra pirmadieniai, pirmosios būsimų sunkių savaičių dienos, tam ir besišypsantis dėstytojas, kuris, rodos, viską viską supranta, žino ir dar mums papasakoja.

Rodyk draugams

Ne ramybę reiškia mano vardas. Būtent taip jis ir šifruojasi, nedėliojant taškų ant i ar ant ė, pabaigą su pradžia sukeitus: Ne-ramu. Sako, vardai užšifruoja likimą. Būtent toks mano gyvenimo modelis. Blaškausi, venose kunkuliuoja nerimas. Aplink žmonių ir žodžių infliacija. Abu prasideda ž, raide, kuria baigiasi karoliai, iš kurių veriame vis naujus ir naujus. Abiejų aplink per daug. Vis nauja kompanija prie vis naujo stalo, nauji barai, koridoriai ar virtuvės, adresai, tariami taksistams, ir tie patys niekur nevedantys pokalbiai, apsiblausiusiomis akimis. Tas pats nerimas ir beprasmybė posavaitgaliniais rytais ir naktimis. Gal tai mūsų karta. Arba karta vienišųjų, įsiterpusi kiekvienoje kartoje. Aš nebepamenu vardų tų, kurie linkčioja sveikindamiesi, kurie rašo žinutes ar kviečiasi kontaktuoti virtualiai. Tų, su kuriais vakar kalbėjom jau taip iš širdies, kad atrodo, į karą kartu eitume. Tačiau kai kuriuos vardus įsimenu pernelyg gerai, jie lyg randai, visam laikui paliekantys atspaudą. Nesijaučiu vadovaujanti savo gyvenimui, nors pagal testą per psichologijos paskaitą - ambiternališka. Vadinasi - tarp. Tarp tų, kurie patys žengia į priekį ir tų, kurie atsiduoda likimui, žvaigždėms, absoliutui… pavadinimų daug ir gražių. Vadinasi, kažkur tarpe, paraštėse, tarp eilučių. Kliedinti tuščiai interneto erdvei nerimastingomis sekmadienių naktimis, o tenorinti vieno - kad paglostytų ir apkabintų. Ir kad kas nors dar be manęs pačios ištartų: labanakt, Neramu.

Rodyk draugams

Man patinka sniegas. Kaip jis girgžda po mano kojomis, kai ketvirtą ryto tuščia gatvele kopiu namo. Kaip šv.Kotrynos bažnyčios fone leidžiasi snaigės, mums su Kotryna ir kitu mielu kolega rūkant Dramblių kieme. Ne tokia baisi ir nemiga, kai už lango balta. Tuomet ramiau vartytis nuo šono ant šono, plasnojant širdžiai, ramiau skaičiuoti valandas, likusias iki ryto, kai turėsi keltis ir atžygiuoti dar vieną dieną. Net žadintuvas tuomet suskamba nebe taip čaižiai.  Nežinau, kodėl. Ar tai Kalėdų dvasios dvelksmas ataidi iš vaikystės, ar sniego kopos už lango primena pūkinius patalus, o gal tas minkštas baltumas sugeria ir ištirpdo mano nerimą. Man patinka, kai užsninga šitą pliką, pilką lapkritį.

Bet sniegas tirpsta ir virsta bjauria šlapia koše, kurioj šlampa batai, o ja aplipęs miestas tampa pilku, niūriu monstru. Važiuoju ieškoti dovanos mielam kolegai. Prieš akis staiga šmėkšteli kadrai, kaip ieškojau dovanos tau. Buvo taip pat septinta, bet ne lapkričio, toks pat šlykštus oras, šurmuliavo Kaziuko mugė. Laikas tirpsta lyg sniegas, sukasi kaip kazino ruletė, vis įgreitėdamas, nusinešdamas su savimi vis didesnius statymus. Pati pasirenki, iš ko ložti. Nors kartais žinai, kad praloši visais atvejais. Gyventi - tai išsukti ruletę.

Rodyk draugams

Ir vyrai su cigaretėmis siaurose kaip brūkšnys lūpose, vyrai žalčio akimis, susirinko aparatus ir žarną, lagaminėlį su skystąja melancholija, nykų tamsųjį bevardės medžiagos dumblą, ir nužingsniavo pro duris. Ray Bradbury “451° Farenheito”

Šiais vakarais, kai kažkur už lango, kur tolumoje švyti Gedimino bokštas, kažkur ten, šalia, senamiesty, šėlsta jaunų žmonių minios, o aš murkdausi savo melancholijos dumble, šiais penktadienio vakarais, kuriuos leidžiu namie be taurių, be cigarečių, tik su kosuliu, Bradbury ir Truffaut, temperatūroje, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Ir vis dėlto šiais vakarais liūdesys glosto švelniai, tarsi draugiškai pliaukši per nugarą, nes žino, kad už trijų mėnesių viskas pasikeis. Tokia banali frazė, kuri nifiga nereiškia vien vietos, atstumo, šalies, kalbos, žmonių, namų, dievotvarkės, šaligatvių, kurių, plyteles mindžiosiu, kalnų, kurie boluos tolumoje, universiteto, kurio kiemeliuose rūkysiu, aikščių, kuriose sukryžiavus kojas sėdėsiu.

Kai pagalvoji, kad trys mėnesiai yra maždaug dvylika savaičių, o pirmadieniai taip greitai keičia vienas kitą, laikas atrodo kažkoks užčiuopiamesnis ir lengviau bandyti paliesti šio distancijos atstumo galą. Nes žinau, kad net paros, kai kur kas daugiau valandų praleidi auditorijose nei lovoje, kai tuščioje galvoje tik suaidi stabukų dėstytojų balsai, suaidi, ištarę tavo vardą, ir atsimušę į tuštumą, krypsta kitur, kai žodžiai koliokviumų lapuose išsilieja ir nebetenka prasmės, o lietūs ir šaltis dursto gerklę, kad net žmonės, kurie mane nervina, - - - pasiilgsiu. Net ir tos rudeniškos vienumos ir melancholijos.

Tad dabar reikia siurbti į save viską. Jonų bokštą, kyšantį iš rytinio rudens rūko, pakeliui į universitetą. Žydrą, saulėtą dangų ir auksuojančius beržo lapus jo fone pro mano kambario langą. Jaukią namų šilumą, kai įžengus pro duris pasitinka pietų kvapas ir mamos balsas. Puslapius, žodžius ir eilėraščius iš lietuviškų knygų. Ir, žinoma, jus, jus, mano mielieji.

Rodyk draugams

Tą vakarą įsėdau į autobusą ir išvažiavau į nepažįstamą miestą. Už lango žiebėsi žibintai, spurdėjo šurmulingas Vilnius, kurį greitai pakeitė tamsūs laukai ir retos autostrados šviesos. Nerimas kuteno padus, mąsčiau, kaip už trijų mėnesių šitaip važiuosiu į nepažįstamą miestą už tūkstančių kilometrų, kaip gyvensiu ten visai viena pusę metų. Išlipau sutemusioj miesto U., kuriame lankiausi pirmą kartą, stoty.

Tą vakarą slankiojau viena tamsiais, dideliais ir tuščiais nepažįstamos nepažįstamo miesto mokyklos koridoriais. Paskui sėdėjau žvakių šviesoje kartu su būreliu nepažįstamų žmonių. Virpėjo žvakių liepsnų liežuvėliai, virpėjo skaitančiųjų liežuviai. Pilnai to vakaro atmosferai sukurti tetrūko tamsaus Joy Division, Siouxsie and the Banshees arba Kino skambėjimo. Tąnakt gražiausio U. mieste balso mergaitė dar sugros Damien Rice’ą ir visi sėdės nutilę, kurį laiką nebeskambčios taurės ir taurelės (tiksliau jų funkcijas atlikę arbatiniai puodeliai), nutils pašnekesiai ir diskusijos. Bet prieš tai mums dar reikia pereiti tamsias U. gatves, pakeliui pasikalbėti su mergaite, mokančia prancūziškai, ir šalia mokyklos durų parūkyti su filologyno kolega ir miesto U. įžymybe Vai., kol išeinantys mokytojai mums netars iki, vaikai.

Tą naktį ilgai ilgai ėjom tuščiomis miesto U. gatvėmis. Daugiaaukščius keitė mediniai trobesiai, už kurių tvorų skalijo šunys. Namus keitė laukymės, miško fragmentai, upę kirto tiltas. Atrodė, kad šitas mažas miestas U. plečiasi su kiekvienu žingsniu ir niekada nesibaigs. Tuomet vėl prasidėjo daugiaaukščiai. Tą naktį praleidau su žmonėmis, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime ir kažin ar pamatysiu dar kada nors. Tačiau ryte jau galėjau lengvai išvardinti ir nesupainioti tų keliolikos vardus ir žinojau beveik jų visų gyvenimo istorijas.

Tą naktį prasėdėjau nepažįstamo žmogaus bute. Taip ir neišsiskleidžiau atsivežto miegmaišio. Kai tie, su kuriais kalbėjomės, pagaliau nuėjo miegoti, prabudo kiti. Taip ir keitėsi pašnekovai, gėrimai, situacijos, šviesa ir spalvos už lango. Juodą pakeitė tamsiai mėlyna, vėliau rytinė pilka. Iš balkono atsivėrė skurdoka, urbanistinė miesto U. panorama. Tolumoje švytėjo raudonos kaminų šviesos, sklido nakties juodumą lyg kavą baltinantys dūmai. Jei kas nors būtų paklausęs, kur esu, būčiau tik gūžtelėjusi pečiais. Tąnakt surūkiau du pakeliuis kento, mielai dalindamasi su tos nakties kompanionais. Viena mergaitė kažką guodėsi dėl meilės reikalų. Kažką, tada rodės, labai protingo jai aiškinau, bet dabar užmušk nepamenu ką. Kitai meiliai suokiau apie savo fakultetą. Nors kai ji ten įstos, turbūt jau būsiu baigus ir magistrantūrą. Vienintelis šiek tiek pažįstamas berniukas dievagojosi šiukštu nestosiąs į filologiją. Tu matei, kas pasidarė iš Vai.? Kaip jis taisyklingai šneka! Nifiga, nakties brolau, nifiga. Filologams gražūs visi žodžiai, o nenorminė leksika ypač. Dailios jaunos mergaitės ir berniukai, kurių didžiausias gyvenimo tikslas dabar gerai išlaikyti egzaminus. Na, dar galbūt svarbu populiarumas ir priešinga lytis. Naivūs, nerimastingi, besiblaškantys, tikintys, kad po to viskas pasikeis. Šešiolikmečiai maksimalistai. Tas jausmas, kai esi vyriausia (dėkuidie buvo dar du bendraamžiai), nėra labai malonus. Nesistebėsiu, jei neilgai trukus virsiu viena tų, iš kurių mėgau šaipytis. Dvidešimt keleri, o jau jautiesi senstantis. O kas bus, kai pradėsime trisdešimtėti?

Tą rytą, kuris net nebuvo panašus į rytą, nes nakties juk nebuvo, tik spalvos keitės už lango, jaučiausi kaip po Naujų metų. Smilkiniai, rodės, plyš. Apsiblausiusiom akim traukiau paskutines cigaretes ir į tuos pačius puodelius, kuriuose vakar buvo žalių devynerių ir slyvų kompoto kokteiliai, iš krano pyliausi vandenį. Švelnios ryto šviesos nulieta miesto panorama iš balkono atrodė visai kitaip. Dienos perkeistose gatvėse,  pradėjo šnarėti ankstyvieji U. žmonės ir man buvo pavydu jų žvalumo ir miego. Traukėme į stotį. Pakeliui išbarstėme paskutinius nakties draugus, likome galbūt šešiese. Įsodinome prancūzišką mergaitę Kaunan ir patraukėmė link autostrados. Už keliolikos minučių sustojo moteriškė. Spidometras dažniausiai rodė 160 km/h, mašina retai nuklysdavo nuo kairiosios juostos, moteris vairuodama pasikeitė telefono kortelę, o mus išleidus dar davė lankstinukų, leisiančių užsidirbti po tūkstantį dolerių.

Tą rytą perėjome kablį, Aguonų gatvę, pastoviniavome prie Jurgos katino ir galiausiai patraukėme savais keliais, namo. Taip, kaip viena valanda šiąnakt įkrenta į parą, aš vienai parai iškritau iš gyvenimo, pasaulio ir savęs. Jeigu nereikėtų grįžti, būtų visai gerai.

Rodyk draugams

Pagrok šįvakar man ką nors liūdno, mielasis winampe. Kai kūnas persisunkęs nuovargio, o miegoti neinu ne todėl, kad nenorėčiau. Aš tik pabusti nelabai skubu. Kai dar galiu patikėti, jog tai tik nuovargis, tik devynios valandos universitete, tik laikinas saulės užtemimas. Jie juk tokie trumpi, kad kartais net nespėji nukreipti aprūkytos stiklo šukės dangun. Gražūs tie iliatyvai ir kiti gudrūs žodžiai, tokie gražūs, kad net nebeturi prasmės. Man atrodo, aš išsimokau kalbos. Tekstai ištykšta eilutėm, sakiniai subyra žodžiais, žodžiai išsilydo į garsus. Taip ir vaikštau apsikarsčius dailiais fonemų vėrinėliais, karoliukus barstydama į šalis. Kasdien žaidžiame tą Hesės žaidimą. Mokomės meistriškumo. Paskutinis levelis tikriausiai yra patiems transformuotis į tuos stiklo rutulius. Ne, paskutinis levelis yra sudužti.

…Ir taip karoliukai susidėlioja į tekstus tiesiog kanoninėmis rudens kombinacijomis.

Rodyk draugams

Kai jau noriu parašyt, kad nepaisant to, jog kažkas sugadino rudenį ir susitepė sau sumuštinį iš lapų košės iš šlapdribos mišrainės, viskas yra gerai. Įsivaizduojat, aš gyvenu gerai. Dar ir taip būna. Bet kai gyvenu gerai, tai kam tas blog’as, gal tik kad per p k susiginčijus boboms dėl nojaus balandžio ir jį viešai pragooglinus būtų išmestas mano įrašas. O šiaip tai ką, neisiu visiems klykaut, apie beprotiškus ikiparytinius savaitgalius arba kad kažkaip susitvarkau su milijonais darbų, gal net su tuo erasmuso popierizmu susitvarkysiu, kad išgirstu iš dėstytojų tokių įdomių užvadinimų, kaip jūsų valdinga sąmonė, ir kitokių, bet jie neįdomūs, nors gomurį glosto. Kad labiausiai net per stabukų paskaitas vis tiek laukiu pertraukų su kava vienoj, mėtiniu kentu kitoj rankoj ir kuriuo nors arba visais iš karto smagiausiais filologyno kompanionais pašonėj, vieną kurių atnešė šitas blog’as (mirkt, K.) Bet nuo visų labai gražių dalykų ir tos būsenos, kuri neleidžia užmigti ir iš miego vis parbloškia atgal, kuri atsiunčia ašarom patvinkusius sapnus, nuo kurios fiziškai koktu, ir širdis ne baladojasi, o tiesiog keikias, skiria tik labai labai plonas voratinklis, kurį taip lengva praardyti. Ypač rudenį, ypač kai į atmintį sulenda visos tos šmėklos, kuriomis taip norėtum atsikratyt visiems laikams. Kai viskas, kas gražu, atrodo tik blizgučiai tuštumai pridengti. Kai langus barbenantis vėjas švaistosi tokiomis abstrakcijomis, kaip beprasmybė, apatija, nerimas. Taip pasišvaisto, kad jos lyg rakštys įlenda į odą ir dursto dursto, kas žingsnį vis giliau, ir jau visai neabstrakčiai. Bet aš gi įspėjau, kad šitas įrašas BEVEIK. Reikia tik daugiau vorų, pinančių man voratinklius.

Rodyk draugams

Tokiais rudens vakarais aš tik užkalbinėju savo plyštančią gerklę, glostau ją gražiai žodžiais, pasakoju istorijas apie gyvenimą dailiame Friuli Venezia Giulia regiono miestelyje, kurio fone Alpės, o už truputį daugiau nei šimto kilometrų - Venecija. Vaizduotė įsišėlsta, vedžiodama mane Udinės gatvėmis, planuodama šiltus itališkus vakarus su vyno taure rankoje, aprodydama piazzas, rūmus ir parkus. Tada šast, ir žvilgsnis vėl susifokusuoja ties apniukusiu rudeniu už lango, įkvepiamas oras vėl degina, gerklė virsta karštomis žarijomis. O už lango dega klevai ir kūną nupurto rudeninis nerimas. Kad tik viskas būtų gerai, kad tie tyrimų rezultatai nebūtų išpranašauti kadais parašyto eilėraščio, kad nepaskambintų kas nors su žinia, po kurios telefonai krenta iš rankų. Kad galėčiau ramiai išvykti pusei metų, nesijausdama už nieką atsakinga, laisva savo svajotai patirčiai, o vėliau grįžčiau visų išsiilgusi ir išsiilgta, ir gyvenimas taptų aiškesnis, nuskaidrėtų lyg vandenynas po audrų.

Rodyk draugams

Užmerkiu akis, o ten jie, mąstantys, neieškantys žodžio po skvernu, taiklūs, sukti, bet velniškai gražūs. Kalbėčiau su jumis ir kalbėčiau, bet mes visi jau kitur, palikę liūdinčius ištuštėjusius Druskininkus, tuščią tarą, pelenus ant stalų, palikę tuščius stalus, ant kurių buvo gerta ir valgyta, įsikniaubus miegota, ginčytasi, trankytasi kumščiais, skaityta ir rašyta, ant kurių pirštai spaudė tekstus ir kitus pirštus. Koridoriai nebegirdės mūsų duslių žingsnių, kuždėjimųsi dviese, galvas suglaudus, eilėraščių, ginčų, pakeltu tonu, ar užkimusio balso. Ir nebeklaidžiosiu tirštam lyg pienas Druskininkų rūke, nebefokusuosiu trikampės cerkvės freskos, nespardysiu kaštonų ir lapų nešluosiu kerzų padais. Beliks tik sulaukti, kol geltonos kukurūzų gurguolės, atiduotos pavargusio draugo, o po to švysteltos Nemunan, atplauks pas mus. Kol jūsų akys vėl glostys mano veidą, prasilenkiant kur nors, tarkim, siauroj Užupio gatvelėje. Kol jūsų tekstai išraižys pėdsakus ant mano odos. Kol pražys jurginai, ar kas ten žydi rudenimis, kol pražils klevai. Jūs vėl vaikščiosite Druskininkų gatvėmis, lūkuriuosite susimąstę, žvilgsniu matuodami tolumą, lūpomis spausdami cigaretę. Gomuriu vėl slys Agdamas ir šalavijų trauktinė, cigaretės vėl baigsis, alus - prasidės. O mes lyg pavargę paukščiai tupėsim inkile, nuleidę kojas ant raudonos stogo skardos, mes vėl kursime scenarijus ir apsimesime snaiperiais. Lauksime ryto, kad galėtume eiti miegoti, o po to lauksim vakaro. Lauksime literatūros vakarų ir iš vakarų atpučiančių vėjų. Arba rytų, kartu su haiku. Ir mūsų kalba liesis tik penkiais-septyniais-penkiais skiemenimis, po Druskininkus slampinės sušalę japonai ir ciao bella šūkaus italai. Mus šildys svetimi pledai ir spalvotos devynerios. Slinks ratu butelys, sėdamas pasaulinę taiką. O sekmadienį po to aš vėl negalėsiu išmesti veidų iš galvos ir būtinai parašysiu panašų tekstą.

Rodyk draugams