padraikos

Gegužė. Metas, kai tiek daug gyvybės, šalia kurios, tarp žydinčių vyšnių, obelų ir migdolo, taip ryškiai skleidžiasi mirtis.

Gerai, kai gali verkti. Reiškia, jau geriau. O kartais būna visai gerai, kaip tą trečiadienį, kai pirmą sykį šiemet pamačiau besiskleidžiančias kaštonų taures. Pernai kaštonai pražydo spalį. Tą trečiadienį jaučiaus tarytum įsimylėjusi, kaip maloniai paglosto kūną, kai žmogus tiesiog ištaria tavo vardą, jis ŽINO tavo vardą. Jis gal net visai žavisi tavo veikla. Einant namo po kojomis pynės pavasaris, spardžiau jį lyg kamuolį ir jaučiausi laiminga, lyg būčiau išbridus iš kelių mėnesių pelkės. Vėliau klausėmės Betty, šokome, stebėjome trumpaplaukes mergaites, jautėmės lyg Los Angele ir kalbėdamos buvome taip arti viena kitos, kiek kalbos dėka begali būti žmones.

Tada pasirodei tu ir kaip niekur nieko pasisiūlei prisėsti. Jaučiuosi lyg vienu spragtelėjimu būtum numetęs mane atgal, pelkėn.

Taip ir mėtai, vos pakylu. Lyg stovėčiau duobėje, kartais pasišokinėdama į viršų. Sakaisi, norintis man gero. Kalba toks apgaulingas dalykas.

Sapnavau Egiptą. Žinoma, sapniškasis egiptas, ko gero, visai nebuvo panašus į tikrą, kuriame niekada nebuvau, greičiau jau priminė kokias nors Ligūrijos arba Dalmatijos pakrantes. Ten skleidėsi balti, masyvūs magnolijų žiedai, purpurine spalva traukė rododendrai ir taikiai bangavo gili žydra jūra. Vasara! Buvo vasario vasara. Galvojau, kaip keista bus grįžti, vėl ropštis pro purvino sniego pusnis, braidyti po tirpstančio ledo balas.

Sapne dar buvo triušis, pirma atrodė toks mielas, bet paskui per naktį išaugo tris kartus, pradėjo labai aršiai ieškoti maisto ir visus puolė. Ir kandžiojosi! Ir iškart sužiaumodavo viską, ką pamatydavo, pavyzdžiui, nežinia iš kur ten atsiradusius raugintus agurkus. Gyvenom su sese keistam kambarėly, kaštoninės spalvos medinėmis grindimis, palinkusiomis į vieną pusę kokių keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Užtat pro langą matėsi gili žydros jūra-veidrodis ir vėjyje banguojantys oleandrai.

Prabudau nuo čaižių žadintuvo klykavimų. Kai paskutinį kartą prieš užmigdama žvilgtelėjau į laikrodį, jis rodė keliolika minučių po šešių.

Kad ir kur būtų, ligotas žmogus, pavyzdžiui, ypač širdininkas - būtinai retkarčiais nubunda trečią ryto, apimtas klaikaus siaubo, su mintimi, kad jau palieka šį pasaulį. (Josif Brodsky) Mirtingumo pojūtis naktimis kartais tampa itin jusliškai patiriamas, kaip pernelyg stipriai ir aritmiškai plakantis pulsas (ir ypač kartu su juo).

Negalėjau užmigti, iki pusės penkių rašiau recenziją (ne iš stropumo begalinio - visą vakarą (ir pora savaičių) pradykinėjau, tik vėliomis paskutinėmis naktimis, kai visi trukdžiai dingsta iš radaro ir nebėra kur dėtis, sugebu pagaliau įsijausti į tekstus. Į galvą mažyčiu guminiu plaktukėliu barbena mintis “ak, kad būčiau pradėjusi anksčiau”). Smegenys, bjaurybės, net paguldytos nenustoja sukinėti savo dantračių, verčia keltis, ką nors užsirašinėti, galiausiai, nusprendusius, kad taip, dirbti jau gana, persukinėja galvoje asmenines nesėkmes ir nuoskaudas. Pabudus, visas nemiegotas laikas spaudė smilkinius. Susigalvojau keletą priežasčių nesikelti ir pramiegoti pirmą paskaitą. Žadintuvui vėl užklykus, susigalvojau dar keletą priežasčių pramiegoti ir antrą paskaitą. Mintyse dainavo priekaištingas choras, ant apatinių laiptelių stovėjo dėstytojai, žiūrėjo į mane kaip į permatomą sieną ir giedojo nesibaigiančią semiotikos ar kitos savo metakalbos šventažodžių laviną, virš jų - grupiokės, jų žvilgsniai buvo tokie, kokius matai, kai dėstytoja (atliepianti baisiausias mokyklines patirtis) tavęs ko nors paklausia, visi atsisuka ir dėbso, kol klasėje (tai yra auditorijoje)  tyla, o mano galvoje spengia kam visa tai. Tinginė tu, Ramune, - sakė jie. Vėl užgėrei? - pridūrinėjo.

Kokią dieną prieš tai sapnavau kažkokius mistinius, itin dvasingus lyg ir krišnaitus, kurie mane vyniojo į kvapnius drėgnus audinius, vedė maudytis į baseinus, pilnais žėrinčių įvairiaspalvių akmenų, sukinėjosi aplink spalvingais sariais ir kalbėjo kažkokiom dvasingai nesuprantamom frazėm. Pirma žiūrėjau į juos susiraukusi, bet paskui pajutau tokį gerumą, kad galvoju, oho! veikia. Ir sakau, pasakykit pasakykit man ką nors, ką žinočiau, kai pabusiu. Ką paskaityti? Kokią knygą, kokią pavardę, ką nors, kas mane vestų toliau, nes jau matau, jau jaučiu, kad budinuos. Sapnas keitės, ir rodės, jog nubusdavau, kišenėje rasdavau gėlių žiedlapių, ir galvojau - va va, iš tiesų! Kažkas gali mane išvesti iš šito pajuodusio pasaulio matymo, kai viskas atrodo vieni degėsiai, pelenai ir apanglėjęs medis.

Paskui pabudau iš tikrųjų ir giliai dūsavau pakeliui į universitetą.

Galvojai jau seniai ką nors čia parašyti, bet vis greitėja kalendorių pėdelės, o sniegas užpusto jų pėdsakus, nebežinia, nei kas praėjo, nei kur, žinia tik kad. Tas salsvas nežinia ko ilgesys, kartais apsistoja ties vienu, ties kitu žmogumi, pripėduoja, patrypčioja, paskui mostelėjęs ranka eina toliau. Šitaip dilgčioja, degina lyg per žarijas bristum, žmonės, tik sapnuose bepasirodantys. Jei būtų koks būdas tiesiogiai perkelti sapnus čia - man nebereikėtų rašyti. Kas išmokys mane triukų - vaikščioti žarijomis? Moku tik pelenais, galiausiai viskas vis tiek į juos.

Labiausiai atmintis įsiliepsnoja, kai lieki vienas, įkalintas šešių sienų kube, išklijuotame praeities tapetais. Dienom naktim, nenutolstantis daugiau nei poros metrų nuo wor(l)d’o ekrano, įkalintas savy su savim. Baisiausia, kai prisiskaitęs analizuojamų eilėraščių staiga visas sulyriškėji, suskysti, tuoj tapsi vienom ašarom. Viena, susigūžusia į kamuoliuką, ašara. Nei atsakymų, nei ramybės, nei žmogaus, išsiskaidžiusi, šimtaveidė. Išsiskaldytum gabaliukais ir sūpuotum kiekvieną prieš užmiegant. Tebesi maža mergaitė moters kūne.

Nijolė Miliauskaitė

***

visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas

išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)

kas išvaduos
išgelbės

nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
varnalėšose, veidrodžiuos, vėjy
dagerotipuos

negaliu jos išvyti

kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas

bet ji nemoka nieko pasakyti

Per daug asmeniška, kad būtų įdomu. skvo

Per daug dalykų, kuriuos papasakojus būtų labai smalsu pamatyti įvairių žmonių veidų išraiškas, tik paskui, ko gero, labai ilgų jų veidų nebematytum. Per daug v i s k o. Viskio, pridėtum žaisdama žodžiais, bet viskį gerdavau tik pas vieną vyrą, o tai buvo seniai ir netiesa.

Kaltė pasirodo priartėjančių panikos priepuolių pavidalais. Ašnesutokiabloga,nesutokiabloga,nesugera,nesutokia,kokiamanelaiko, betnesuirtokiabloga— Graibausi rausvos tabletėlės, tegul perdažo pasaulį, bet randu tik lėtinančią širdies dūžius. Durnė, galvoju knisdamasi tašėj autobuse. Ir kas dabar bus. Ausinuką kažkur pamečiau prieš pora savaičių. Turiu knygą. Pirkau už litą:

Buvau nedrąsi, pernelyg drovėjausi savo nevikrumo, per daug gėdijausi savęs, kad būčiau šliejusis prie kitų. Tūnojau savo vaikystės naktyje, rašalu aptaškytoje ir tylos apgaubtoje naktyje. Rodėsi, ji niekada nesibaigs.
<…>
Labai paprasta: man buvo tas pats, kas ir poniai Diufren. Buvau įpratusi nesijausti gerai, ir čia prisidėjo tik papildomas nemalonumas. Be to, mano kūnas pasikeitė ir šis varginantis reiškinys galbūt buvo susijęs su padidėjusiomis krūtimis ar ta slapta žaizda, kraujuojančia iš vidaus. Mokiausi penktoje licėjaus klasėje, išaugau pati to nepastebėdama ir nenorėdama. Aš blogai save pažinojau. Stūmiau pati save ranka, kaip stumiama kliūtis. Žinojau, kad gyvenimas - tai virtinė sunkumų. Aš su tuo susitaikiau. Man net pavyko padaryti jį pakenčiamą, ir aš stengiausi jį pakęsti.
Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas”

Panikos priepuolis kaip maitvanagis kurį laiką dar pasisukioja aplinkui, nužvelgia žvilgsniu, kokiu nužvelgiami neapkenčiamieji, ir atitolsta lyg atsimušus į krantą banga. Jo akys sako - juk žinai, aš vis tiek grįšiu. O vieną kartą mano pavidalu pasirodys Kita.

Tačiau kartais Paul Celan ar Milburn suveikia kaip trankviliantai.

Kai šešiolikos sėdėdavau pas vieną iš kiektenjųbebuvo psichologių, tyla zvimbdavo kaip musė.

Sėdėdavom nejudėdamos. Laikrodis tiksėjo. Minutė, dvi, trys. Aš tylėjau. Ji tylėjo. Galėjai girdėti kaip kabinete auga kambarinės gėlės. Durnė, - galvodavau. Ji greičiausiai galvojo tą patį.

Paskutinė mano psichologė ėmėsi mane net pertraukinėti. O taip, galvoju, kalbėkit kalbėkit, kad tik nereikėtų man pasakoti, pavyzdžiui, iš kieno namų aš šįryt pachmielinga pas jus atėjau. Žavu žiūrėti, kaip ji pritaiko, ko gero, studentams savo dėstomus psichologinius modelius paciento papasakojamoms situacijoms. Aš tuomet irgi imuosi struktūralizmo ir pradedu žiūrėti į savo gyvenimą kaip į kokį su manimi nieko bendra neturintį klinikinį atvejį, pratybų objektą. Kaip į tekstą, semiotikams gi viskas yra tekstas, ir net nesvarbu, ar tai sriubos receptas, ar Joyce’o “Ulisas”. Čia veikia savos verčių sistemos, lėmėjas tau suteikia vertės objektą, įsimaišo kiti aktantai, visokie pagalbininkai arba, greičiau, priešininkai. Ir vykdai savo naratyvinę programą šokinėdamas nuo manipuliacijos, prie kompetencijos, nuo atlikties prie sankcijos stadijų. Galima dar būtų nupaišyti kokį nors semiotinį meilės kvadratą.

Vis dar sugebu netikėtomis aplinkybėmis atsidurti netikėtose vietose. “Stikliai”, Žirmūnai, Fabijoniškės, centras, besikeičiančios svetimos virtuvės, baliukas mokytojų kambary (prie visų savo etikečių dargi prisiklijavau ir mokytojos).

“Niekada neviešink savo asmeninio gyvenimo detalių facebooke,” - sako pažįstamas, kai pasikeičiu relationship status. Ai, koks skirtumas. Kuriuosi save lyg personažą, vaikštantį iš vieno eilėraščio į kitą. Kažkoks Venecijos karnavalas.

„Tau bent kiek skaudu?” „Ne tai, kad skaudu. Nemalonu.” Išbėgu iš kavinės verkdama. Raudos Barboros Radvilaitės gatvėje, kaip melodramatiška. Kas žino, kokia iš tiesų buvo istorija, gal tas Žygimantas Augustas ir nebuvo toks puikus, va ką kalba randominiai vardo aiškinimai. Gal ir Barbora daug žliumbė. Tiek, kad net Vilnelė pradėjo tekėti.

Vilniaus žemėlapis transformuojasi. Maždaug taip arba taip. Sapnų architektūra. Kodėl viskas turi būti susiję?! Pirma pasiunčiau velniop šventuosius, dabar atėjo metas gatvei, kuria tenka pernelyg dažnai važinėti. Besiasocijuojančiai su LDK ir ta pačia Radvilaite.

Prie katedros minios, žiūrinčios kažkokią kalėdinę misteriją, pasuku į “Aibę” pirkti cigarečių, liūdna, nežinau kur dėtis. Kažkas pašaukia vardu. Atsisuku, nustembu. Jo nemačiau nuo kokių šešiolikos. „Gal kada susitinkam alaus? Penktadienį penktą prie arklio?” Man pasidaro juokinga - lyg niekas nebūtų pasikeitę nuo to laiko, kai buvom dar visai vaikai, jis neturėjo mobilaus ir mes tardavomės penktadienį penktą prie arklio. Gotavom, jis turėjo ilgus dailius, pirma šviesius, paskui juodus plaukus, kažkuri iš mūsų mergų trijulės praminė jį princu. Akimirką patikiu, kad tai ne sutapimas, kad gyvenime vis dėlto veikia kažkokie keisti antgamtiniai dėsniai, kad yra kažkokia tvarka, net jeigu ir visiškai neaiški bei durna. “Kokia tu išgražėjus,” - sako. „Labai gerai atrodai.” Puikus tušas, galvoju (gavau Kalėdoms dovanų), išlaikė ašarų išbandymą. Princas atrodo nekaip. Ilgus gražius plaukus pakeitė apšiurus kepurė. Treninginės kelnės, draugai - prasigėrę pankai. Galvoju, ar bent mokyklą baigė. „Tai ką dabar veiki?” „Dirbu ir geriu.”

Kertu senamiestį. “Labas. Ko įpilti?” Barmenė vaišina savo keptais meduoliais. Bičiulis geria vyną, nes atseit gi Kalėdos. Prancūzas sako “Hello sunshine”. Mes važiuojame iki Gerosios vilties, kur draugė, pasak mitinių pasakojimų pažįstama dvidešimt metų, nuomojasi butą su vyru, židiniu, kaljanu ir pirtimi. Paskui šokame “Play”. Sutinku poetą E., guodžiuos, jis, rodos, žada man parašyti eilėraštį.

Jaučiuosi, lyg gyvendama nuolatinėje pjesėje. Lyg pasąmoningai rinkčiausi tokius kelius, kad tik būtų ką papasakoti ir apie ką parašyti. Galvoj skamba visokios piktos ir liūdnos dainos.

-Apsikirpai… kokį pusmetrį, - univiere.

-Kur kasos? - klausia kolegė mokykloje.

-Matei, nusikirpau, - aš neiškentus.
-O, tikrai? Nepastebėjau. (La Boheme, kur vynas baisiai brangus ir ne baisiai skanus)

Nusišniojau plaukus, o su jais ir lapkritį. Nesninga (nei miego, nei sniego, kaip kažkada sakė VS, kai universitete dar leisdavom pertraukas drauge), belieka gelbėtis itališku ritualu nueiti kur nors vienai išgerti kavos, stebėti žmones, kitapus lango žingniuojančius piliovke, perversti kultūrlaikraštį.

-Norėčiau atsiskaityti už cappuccino.
-Duodat šimtą… Tai įmušiu dvidešimt cappuccino į priekį.

Pirma pamečiau laikrodį, o paskui ir laiko nuovoką. Kartais atsibundu, kai būna dar tamsu, bet dažniau, kai būna jau tamsu. Užsistačiau nebe du, o tris žadintuvus, kad nebepramiegočiau psichologės. Devintą ryto, jėzau. Bet ana gudra specialistė. -Labai čia pas jus viskas ambivalentiška, - sako. Well isn’t it the synonym of life?

Gavau laišką iš miesto K. Rašytą mašinėle. Laišką eilėraštį. Nuo mergaitės, su kuria, rodos, pažįstamos ne savaitėm, bet metais.

Ketinau išvažiuoti prie jūros, buvau ten laukiama, bet vietoj to išplaukiau po Vilniaus barus.

Kai grupiokės nesiliauja kalbėti apie paradigmas, epistemas, prolepses, analepses, paralipses ir paralepses, galvoju kam visa tai? ir į savo juodą moleskine’ą, šalia egzaminų datų, visokeriopų deadline’ų ir kitų atliktinių darbų, kartais imu rašyti lyrinius nukrypimus. Pavyzdžiui,

Įsivaizduoju švelnias, vėsias moters rankas, glostančias mano tvinksinčius, skaudančius smilkinius. Smilkinius, įkaitusius iki žarijų, lyg smilkstanti cigaretė. Ją, juos vėsinančias drėgnas lūpas. Liežuvio galiuką, sekantį pulsuojančia smilkinio vena.

Tąsyk labai skaudėjo galvą. Norėjau užtvoti didesnei auditorijos daliai. Gerai, kad yra ir normalių (ar tiksliau nenormalių) grupiokių, kurios vėluoja, daro darbus paskutinėm minutėm, neturi nei magistrinio temos, nei vadovo, ir kartais ateina į paskaitas pachmielingos. Ir pritaria mūsų su O. burtažodžiui KAIP NORS, kuris visai neveikia pirmosioms. Su anom kartais jaučiuosi taip.

Smilkiniuose kaip kraujas tvinkčioja: išvažiuoti išvažiuoti išvažiuoti. Rangosi kaip kaspinuotis po mano kūną. Na ir kas, kad nuo savęs nepabėgsi. Bet jei negali pakeisti laiko, gali keisti bent erdvę. Per daug aš  į s i g ė r u s  į šituos daiktus, sienas, vartelius, takelius, šaligatvius, stoteles, bažnyčių fasadus, parduotuves, žmones. Vis temsta ir temsta. Išaušta ir užaušta.

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

*nors pirštai atgrubo, rašysiu net rankelių neturėdama ir šitas blog’as vėl taps paskaitomu, o ne pustuščiu juodraščiu (nuo žodžio “juoda)”

“Man atrodo tu neturi jausmų išvis, tu tik juos imituoji, ieškai kažkokių impulsų ir saugumo ir tiek.”

“Man atrodo, tu nieko daugiau neveiki, tik pariniesi.”

“Tokia graži mergaitė, o tokia liūdna.”

Kiek daug tie žmonės (šiuo konkrečiu atveju - vyrai, nors tai nesvarbu) kartais prikalba. Paskui atsiprašo. Už vienus žodžius atleidi, už kitus ištrini visus to žmogaus kontaktus.

Iš tiesų be parinimosi aš dar labai daug veikiu. Naktimis analizuoju analepses naratologijos seminarui, paskui apsvaigus nuo nemigos rašau kontrolinį ir kalbu auditorijai. Kartais tenka kalbėti auditorijai ką tik sulaukus telefono skambučio. Tokio, po kurio dreba rankos, virpa visas kūna ir krečia šaltis. Kadais apie tai rašiau. Žmonės apie daug ką prirašo. Tik baisu, kai tekstai pradeda pildytis.

Be parinimosi, mielas D., aš dar labai daug ką veikiu. Ieškau kuo įdomesnių metodų, kaip išmokyti savo šaunuolius vaikus italų. Z., kuri ateina pas mane mokytis ir vis prašo, kad palydėčiau ją pro “tą savo gražųjį šuniuką”, kuris vaidina sargą ir ant nepažįstamų piktai piktai loja ir taip šokinėja, kad, rodos, tuoj peršoks voljero tvorą, mieloji Z. turbūt net nenutuokia, kad ji savo optimizmu ir juoku man padeda labiau, nei aš jai savo netobulomis italų kalbos žiniomis. Kartais parašau vadinamai kultūrinei spaudai. Kartais parašau kokį eilėraštį. Užsirašiau pas senąją psichologę. Bandau įkalbėti vieną artimą žmogų nueiti pas psichologą. Kartais, kai dar sugebu, pati tą žmogų išklausau.

Dažnai labai norėčiau tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti, na, gal žiūrėti filmus ir skaityti knygas - gyventi svetimus gyvenimus ir pamiršti apie savąjį. Bet prisiverčiu išsiversti iš lovos. Kava užsigeriu saują tabletėlių. Geltonų, rausvų, juodų, baltų, baltų, baltų. Ir apsimetu, kad gyvenu. Just get rid of the goddamned day. (”A Single Man“) Jau gal mėnuo, kaip atrodo, kad velnias tupi man ant krūtinės. Kartais jis nulipa, leidžia pailsėti, tada įsitaiso dar patogiau.

Kartais pasibraukiu akių vokus juodu pieštuku ir keliauju į pragarą, kur jau dega Vėlinių žvakelės ir barmenai iš anapus
baro pilsto pigų alų. Kartais svarstau, kelintame mes pragaro rate? O sninga ir pragare. Kai pasninga, būna slidu ir lengva paslysti. Lengvai ir saldžiai. Tik paskui pamatai, kad nuo smakro varva kraujas, kūne pradeda ryškėti mėlynes ir viską labai labai skauda (čia metaforos, tik metaforos). Kartais vis dar būna sunku kvėpuoti.

Vilnius pažymėtas. Amžiams. Bet nėra čia ko dramatizuoti. Pažymėtas kiekvienas miestas, kuriame būname. Tik labai daug čia tų žymių. Kiekviename gatvių kampe persikloję šitiek sluoksnių, kad man jau truputėlį per daug. Atrodo matau ir girdžiu visų ten man nutikusių įvykių ir ten buvusių žmonių šurmulį. Visko vienu metu. Gal emigruoti? Tai o ką tu ten dirbtum toj Italijoj? Nežinau. Nerūpi. Man paprasčiausiai reikia naujos erdvės, čia nebetelpu. Vilnius - tai palimpsestas, pergamentas, ant kurio vis rašoma rašoma, nutrinama, vėl rašoma. Labai nusidėvėjęs palimpsestas.

“Rašymas yra poetinis melas.” (Tūtlytė, iš paskaitos.) Žinau, kad  šita mintis tau patiktų, D. Menas melas, nelabai ir skiriasi, - vis sakydavai. Gal ir gerai, kad tau neįdomūs mano tekstai, neskaitysi ir šito.

O dėl jausmų. Ak, brangusis neįvardintas pirmos frazės autoriau, kaip aš norėčiau nieko nejausti. Kaip norėčiau bent nejausti tiek. Kaip gera kartais būna po tam tikro kiekio alkoholio ar trankviliantų iš tiesų nejausti nieko in a litterary way.

Kažkada daug kartų tau kartodavau, jog tiesiog norėčiau, kad būtum laimingas. Šiuo metu man visai vienodai, kaip tau toliau seksis.

Rašiau rašiau, ir net nepastebėjau, kaip baigėsi ruduo, kaip baigėsi niūrusis lapkritis, ir prasidėjo žiema. Gruodį turi būti geriau.

-Valgot?
-Kartais.
-Vimdo?
-Ne.
-Tai kodėl nevalgot?
-Nes nesivalgo.
-Dažnai verkiat?
-Ne.
-O galit verkt?
-Nelabai.
-Miegat?
-Kartais.

ir t.t.

Čiupinėja mano akių vokus.

-Kaip čia kieta, - sako. - Neturėjot galvos traumos?
-Ne…

O gal tikrai turėjau? Labai daug ką paaiškintų.

Vitaminas D, nes atseit kai saulės trūksta padeda. Magnis, nes širdies permušimai. Cypralex. Prieš miegą pora valerijono tablečių. Jums gal atrodo juokinga, bet žinokit, padeda. (Na taip, kai išgeriu trečdalį pakelio, tai visai veikia, - replikuoju mintyse.) Na ir išrašysiu jums benzodiazepinų, kritiniams atvejams. Bet nepiktnaudžiaukit. Vien vaistais negyvensit. Išbandykit kokį pilates. Apie čiakras aš jums jau nekalbėsiu…

Taip, be abejo, aš manau, man paprasčiausiai reikėtų išsivalyti čiakras.

Vis svarstau, kas geriau - panikos priepuoliai kas antrą dieną, ar sena gera draugė depresija? Panika ir jausmas, kad miršti ar eini iš proto, vargina, bet depresija paverčia tave nejautriu kitiems ir piktu padaru.

-Tu šiandien labai liūdna, - sako grupiokė. (Mano grupiokės labai geros. Bent jau kelios. Be jų aš būčiau jau seniai metus šitą kažkodėl slegiantį magistrą.) Aš tik šypteliu. Kartais juokiuosi. Tiesą sakant, daug juokiuosi ir stengiuosi juoktis. Juokas - tai esminė žmogaus reakciją į mirties baimę. (Umberto Eco) Tai universaliausia žmonijos kalba.

Va taip mes ir gyvenam. Ir vis dėlto gyvenam.

Ir tikiu, kad gal net bus geriau. Tik reikia išbūti. O išbūnama, ištveriama ir išgyvenama yra viskas.

Kai šiandien per Sverdiolo seminarą kalba pasisuko apie narkozę, prisiminiau savąją. Nieko nėra, nieko nejauti, visiška tuštuma. Jokios neteisybės, jokio skausmo. Gal tokia yra ir mirtis. Gal ne taip ir baisu.

It’s just a feeling
I get sometimes
A feeling
Sometimes
And I get frightened
Just like you
I get frightened too
but it’s…

No time for heartache
No time to run and hide
No time for breaking down
No time to cry

Sometimes in the world as is you’ve
Got to shake the hand that feeds you
It’s just like Adam says
It’s not so hard to understand
It’s just like always coming down on
Just like Jesus never came and
What did you expect to find
It’s just like always here again it’s…

Everything will be alright
Everything will turn out fine
Some nights I still can’t sleep
And the voices pass with time
And I keep
[repeat]
No time for tears
No time to run and hide
No time to be afraid of fear
I keep no time to cry

Galėčiau rašyti. Apie rudenį, kvepiantį deginamais lapais. Jo miglas ir mano miglotus rytus. Vakarus. Dienas ir naktis. Besižnaibantį šaltį. Pasitinkančius Šv. Jonus. Vilnių, buriamą iš kavos tirščių, knygų ir klevų lapų, pervažiuotų kaštonų. Apie tai, kaip vedu pamokas, šiuo metu žiauriai myliu visus šešis savo vaikus, o A.M. sako antroje eilutėje braukti žodį “eilėraščiai”.

{Gal dar parašysiu. Vaikai, užsirašykit žodį forse, prireiks. Gyvenime tiek daug gal ir dar visada yra kaip nors.}

Bet whatever. Yra tokia būsena Kam visa tai?

Kartais pabundi ir nuoširdžiai nesuvoki rytas jau, ar dar vakaras, kol nerandi kažkur užkritusio telefono, nes laikrodį tai pamečiau gal vasaros pradžioj. Nuo to laiko turiu menamą taturuotę, kurią sykiais nusipaišau tušinuku ir sakau, kad gal jau visai reikėtų ją įsilieti rašalu po oda. Į ją įeina užrašas “laiko nėra”.

Buvau užrašius man beveik nebeskauda, bet su kiekviena šita renkama raide tai perrašau.

Jeigu žmonės būtų tekstai, galėtum juos paprasčiausiai ištrinti. Galėtum perrašyti, elgtis su jais kaip panorėjęs. Gal todėl man ir patinka raidelės.

O retkarčiais

būna truputį sunku kvėpuoti.