grįžus į žemumas
Netikėjau, kad taip. Kad visas senas gyvenimas, seni įpročiai, silpnybės, nesąmonės, savigailos, kompleksai, gali sugrįžti vos per pirmas kelias dienas. Tik sapnai įspėdavo, dešimtys panašių sapnų, kurie dabar pildosi, kuriais netikėjau, bet pasąmonė juk žino, ką sako. Žinojau, kad Vilnius pilnas vaiduoklių, kai kurie jų net turi mano telefono numerį. Ir kiek čia vietų, nuo kurių tiesiog srūva neigiama energija. Šitas miestas lyg pastatytas ant kapinių – čia tiek asmeninių mažutėlių dramatiškų mirtelių. Vis dar nesu tikra, ar tikrai čia mes visuomet projektuojame į aplinką savo išgyvenimus? Tai kodėl visi šitaip panašiai rašo apie Vilnių? Gal tai jo istorija, storos, kadaise patikimomis buvusios, o dabar vos jaunus veidus, įsisiurbusius į alaus butelių kaklelius išlaikančios miesto sienos, paskutinių gyventojų seniai apleisti, į nebūtį grimstantys senamiesčio namai, tuščiom langų akiduobėm, peizažas, su upe, nelyg retkarčiais nusėdančia, užsikemšančia miego arterija, su keliom kalvelėm nelyg apgamais, kuria mus?
Jei kas ir liko – tai gal tik kad rankom labiau mosuoju. Man sakydavo, kad kai grįžti po pusmečio visi labai nori su tavim susitikt ir savaitę jautiesi kaip žvaigždė. Nė velnio. Išvažiavai grįžai, oh, it‘s so the same – juk dabar susitikti galima bus bet kada, mes dabar užsiėmę ir puikiai gyvename savus gyvenimus be tavęs. Juk štai dabar gali būti sutikta kurioj nors Vilniaus gatvėj, todėl vėl nė velnio nebesi įdomi. Savos chebros lyg prėski kokteiliai – gerokai atskiestos naujų žmonių. Apie ką jie visi kalba? O bėgant nuo jų, nuo savęs, nuo skausmingos ligos istorijos, įrašytos Vilniaus akligatviuose, pabundama žarijom ir juoduojančiais angliukais galvoje. Ne, tik ne vėl, aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebegaliu taip gyventi, jei gyventi dar noriu.
Vienintelis dalykas, kurio dabar trokštu, tai skaityti kur nors ramybėj poeziją, Gavelį ir Kunčiną – gal vėl prisijaukinsiu Vilnių, šitą puolusį miestą, kurio beprotiškai ilgėjausi, bet po poros dienų grįžus nė velnio nebesupratau kodėl. Kartais dar paverkti susisukus kamputy embriono poza. Ir nereikia man tų žmonių elementarus psichikos gynybos mechanizmas – devalvacija (nuvertinimas), atvirkštinė reakcija ar kaip ten vadinasi. Skaityti „Viršvalandžius“ ir tikėtis pamažu jaukintis ne tik miestą, bet ir didžiąją jo ir visų miestų, visų gyvenimų – pabaigos – idėją. Nes niekada nebūna per anksti. Ypač, nes. Ai, tiek to.
Kada paskutinį sykį buvo toks užtemimas? Tokia duobė? Rudenį? Ai, juk gyvenimas yra sumauti linksmieji kalneliai. Šitaip linksmai neįtikėtinu greičiu leidžiuos žemyn. Ir kaip visuomet nebetikiu, kad bus kitas pakilimas. Nieko tokio, aš įpratus gyventi žemumose. Kaip pradėjau žliumbt traukiny į Milaną, taip ir tęsiu iki šiol ašarų pakalnės prezentaciją.