BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-11-14

no time for tears \ no time to run and hide \ no time to be afraid of fear

Posted by proz in užtemimai

It’s just a feeling
I get sometimes
A feeling
Sometimes
And I get frightened
Just like you
I get frightened too
but it’s…

No time for heartache
No time to run and hide
No time for breaking down
No time to cry

Sometimes in the world as is you’ve
Got to shake the hand that feeds you
It’s just like Adam says
It’s not so hard to understand
It’s just like always coming down on
Just like Jesus never came and
What did you expect to find
It’s just like always here again it’s…

Everything will be alright
Everything will turn out fine
Some nights I still can’t sleep
And the voices pass with time
And I keep
[repeat]
No time for tears
No time to run and hide
No time to be afraid of fear
I keep no time to cry

Rodyk draugams

2011-10-06

hello darkness my old friend, I’ve come to talk with you again

Posted by proz in dnr, užtemimai

Galėčiau rašyti. Apie rudenį, kvepiantį deginamais lapais. Jo miglas ir mano miglotus rytus. Vakarus. Dienas ir naktis. Besižnaibantį šaltį. Pasitinkančius Šv. Jonus. Vilnių, buriamą iš kavos tirščių, knygų ir klevų lapų, pervažiuotų kaštonų. Apie tai, kaip vedu pamokas, šiuo metu žiauriai myliu visus šešis savo vaikus, o A.M. sako antroje eilutėje braukti žodį “eilėraščiai”.

{Gal dar parašysiu. Vaikai, užsirašykit žodį forse, prireiks. Gyvenime tiek daug gal ir dar visada yra kaip nors.}

Bet whatever. Yra tokia būsena Kam visa tai?

Kartais pabundi ir nuoširdžiai nesuvoki rytas jau, ar dar vakaras, kol nerandi kažkur užkritusio telefono, nes laikrodį tai pamečiau gal vasaros pradžioj. Nuo to laiko turiu menamą taturuotę, kurią sykiais nusipaišau tušinuku ir sakau, kad gal jau visai reikėtų ją įsilieti rašalu po oda. Į ją įeina užrašas “laiko nėra”.

Buvau užrašius man beveik nebeskauda, bet su kiekviena šita renkama raide tai perrašau.

Jeigu žmonės būtų tekstai, galėtum juos paprasčiausiai ištrinti. Galėtum perrašyti, elgtis su jais kaip panorėjęs. Gal todėl man ir patinka raidelės.

O retkarčiais

būna truputį sunku kvėpuoti.

Rodyk draugams

2011-09-09

rugsėjo

Rugsėjį po kojom pradeda žiojėti pirmosios bedugnės - balose atsispindi dangus ir kartais atrodo, prasmegsi dangop, negi šitaip paprasta ten pakliūti? Pakeliui į universitetą, tik jau gerokai pasikeitusį, ne tik perdažytom, rekonstruotom ir pervadintom auditorijom, bet ir perstatytais žmonėmis, man į ausis vėl rėkauja Amanda Palmer.

It’s cold outside
I hate the seasons here

I suffer mornings most of all
I feel so powerless and small

Šaltis kaip rūkas pamažu įsiskverbia į miestą ir aplimpa kiekvieną jo centimetrą. Rugsėjo pirmąją miestas kaip pabudintas šuo suurzgia ir ima būdrauti. Į gatves pasipila automobiliai, į troleibusus studentai, į centrą kostiumuoti klerkai, į barus pavargusi ir krepšinio išalkusi darbo liaudis. Miestas vėl savas man tampa tik naktį ir tik po kokių trijų bokalų alaus.

Turiu nuostabią knygelę, Moleskiną, kur šalia paskaitų tvarkaraščių ir deadline’ų datų kartais įsiterpia eilėraščiai, idėjos ilgesniems tekstams ar nugirstos kieno nors citatos. (Aš kartais pagalvoju, kad jeigu ją pamesčiau, radėjas galėtų susidaryti labai įdomų mano asmenybės portretą.) Padovanojo man knygelę vienas tų, kuriuos anksčiau ar vėliau galiausiai tenka vadinti dviejų raidžių deriniu - ex. Lyg Mr., lyg Dr., formalus statuso įvardijimas. Raidės ir garsai turi polinkį į transformaciją. Čia kaip koks ketvirtas Niutono dėsnis: visi tu galiausiai virsta ex. Dvi raidės į dvi raides. Viskas logiška ir nuoseklu, elementari fizika ir metafizika, chemija ir alchemija.

Jis visada mėgo kokybiškus daiktus. Po paskutinio susitikimo mes nebesikalbam ir jis neatsakinėja į mano žinutes. Užtat iš Prahos parsivežtame Moleskine pilna užrašų, kurie dažnai taip į nieką ir neišsiplėtoja, lieka tik pradžios, milijonai pradžių, vidurių ar pabaigų, niekaip nesulimpančių į vieną kūną. o kiek jau išsprūdusių susiūtų tekstų, kurie lyg frankenšteinai iki šiol bastosi nežinia kur ir veikia nežinia ką.

Pavasarį balos džiugina. Moleskinas saugo įrašą Kovo 10 dienos puslapy:

Žengiu grindiniu ir staiga pajuntu keistą, pažįstamą kvapą. Jei tai būtų garsas, sakyčiau - suklūstu. Kelis kartus stipriau šnervėmis įkvepiu orą ir suprantu - šis šlapias, balų pilnas, purvinas grindinys kvepia dumblu, tokiu dumblu, koks būna tik prie vandens. Viešpatie, kaip gražu - eiti katedros aikšte ir užuosti jūrą.

Rudenį tai, kas pavasarį džiugina, kelia liūdesį. Viskas juda priešinga kryptimi, daugėja tamsos, pilko dangaus, niūrumo ir iki kaulų pro visus megztinius, vilnones kojines ir radiatorius prasiveržiančio šalčio. Rugsėjis man primena nelemtus dalykus. Gatves, kurias teko išbraukti iš savo nusibraižyto Vilniaus žemėlapio. Rudenį aš itin intensyviai lankau ryanair ir wizzair puslapius nepaisant to, kad sąskaitoje paskutinį sykį išsiimant pinigų buvo 79 centai.

Rugsėjis. Viskas beveik taip pat, net krepšinis, ir tas šitaip atgyja ir bruzda aikštėse, skveruose, pagarsina gatves tik rugsėjais. Gerai prisimenu, kaip prieš metus lietuviai įveikė Argentiną. Ir ne dėl to, kad krepšininkai puikiai sužaidė. Galbūt todėl krepšinio ir nebežiūriu.

“Viskas keičiasi.” “Niekas nesikeičia.” Turbūt tai reiškia tą patį. - jau rašiau šiame blog’e vieną sykį. Turbūt taip ir yra. Kaip yra.

Rodyk draugams

2011-03-24

ty odin i ja odna noch temna

Posted by proz in užtemimai

-Vėl tu viską pramiegojai! Visas tris paskaitas! O vieną dar apie Italo Svevo ir Triestą, kur vakar tiesiog ausis ištempei, taip klausei, kai il discorso prasidėjo, o gi dažnai taip nebūna per D. paskaitas! Ir dar vėl bakalauro nerašai, nesimokai ir vapšė niekuo naudingu neužsiimi! - priekaištauja man sąžinės balsas. Rėkia į ausį tiesiog.

Ai, sąžinės balse, tu dabar iš kur čia? Radai dėl ko priekaištaut. Radai kada priekaištaut. Koks dar Triestas? Kokie socialdemokratai? (gyvenime vis lenda žodžiai iš spektaklio. Man atrodo, aš greičiau išmoksiu Veničkos arba Kunigaikštienės tekstą, nei savo veiksmų eigą.) Nematai, kad gyvenu Lotynų Amerikoj. Ten, kur serialus stato. Jau net sekmadienio nereikia, nuolatinės repeticijos ir pasirodymai. Tik vaidyba kažkokia prasta, nors Režisierius vakar pasakė beveik komplimentą apie būsimą Mergaitės viziją.

Ašaroju ir ašaroju kone kas vakarą. Sykiais šiaip prie kompo, vietoj ruošimosi rytdienos seminarams. Sykiais trenkdama durimis (būna tokių durų, kurias nuolat trankai) ir grįždama paskutiniais paskutinėliausiais troleibusais, tais, kur raudonu šriftu tvarkaraščiuose įrašyti, ir kurie, bjaurybės, sakosi važiuoję iki pirmojo parko, tai kokio velnio dabar kerta Žaliąjį tiltą. Tada jau tikrai tikrai paskutiniu devynioliktu. Žirmūnai. Pernelyg daug asociacijų. Pakeliui tarp troleibusų surūkau pusę pakelio pigaus wall streeto, nors šiaip tai aš nerūkau. Bet traukiant tai į plaučius truputį mažiau skauda. Neigiu gyvenimą, neigiu meilę, teigiu žmonių nesąžiningumą ir egoizmą, ir pamažu žudausi. Nors neee, galvoju kirsdama Žirmūnų tiltą, prie kurio per vidurį prikabinta tokia lenta su užrašu “tu rūpi” ir keliais telefono numeriais. Galite skaudinti mane kiek norite, sugalvoti ką nors dar pikantiškesnio, egzotiškesnio, kam čia apsiriboti Meksika ar Triestu? Mano savižudybė lėtinė. Ir gana smagi. Kas į mirtį keliauja mažais tiesiais žingsneliais, kas bėga bėga, pargriūna, nusibrozdina kelius, išsigąsta, pabėga truputį atgal (iriasi lyg prieš srovę), ir vėl pakniopstom į priekį.

Ką mes dar vaidinam be “Maskvos - Petuškų” ir Lotynų Amerikos Anų Marijų? Tiesa, šiandien tiesiog einame į teatrą, premjera, mylimos mergaitės bilietus padovanojo, dar viena mylima eina kartu. Šilti draugiški ryšiai tarp žmonių, kurių milijonas, o kas daugiau belieka. Man taip atsibodo galvot apie prasmę ir laikinumą, kad aš jau nebegaliu. Ką daryt, jei viską išgyveni lyg linksmuosiuose kalneliuose? Taip stipriai, taip šokinėjant, kad jau tikrai ne-be-ga-liu. Xanaxą gerti ne progomis, bet kasdien?

Facebooke keturi šimtai “draugų”, bet ką pasakys, ar užkalbins, rūpi maždaug trys. Visi kiti šitom ašaringom dienom kaip fonas. Išnyra kartais iš rūko, prasilenki, pasisveikini, kartais, atrodo, kalbiesi apie kažką, ir vėl sunyra į rūką. O tas rūkas, lyg kokie debesys, kuriuose išryškėja maždaug trijų veidų bruožai. Arba lyg bangos tie žmonės, priartėja, nutolsta, ir vėl. Jūra, gyvenimo klišė, bangos yra gyvenimas.

Kas toliau, galvoju, kas toliau, kas dar nutiks, kiek galima, duokit man ramybės, kokią trobelę miškuose (norėjau rašyt kalnuose, bet per daug dideli atrodys reikalavimai), popieriaus, tušinuką (laptopo net neprašau, neduokdie! Nors visai atpratau rašyti ant popieriaus, taip nepatogu, tai gal davai, tik be interneto), knygą. Pasižadu net bakalaurinį rašyt, ir jokių grafomanijų, jokių išsipasakojamųjų blog’ų.

Bet tai bent oras šiandien koks bjaurus! Labai džiugina. Tiesiai į nuotaiką. Dėkui, dangau.

Rodyk draugams

2011-02-18

lietuviškai sapnas ir svajonė nėra tas pats žodis

Posted by proz in užtemimai

Nesapnuoju vienodų sapnų, bet šiąnakt išsapnavau nežinau kiek skirtingų variantų, kad tėčiui kas nors nutiko. Prabundi pakraupus, tankiai alsuodama ir pasruvus prakaitu nuo košmaro, užmiegi ir šast dar baisesnis. Ir taip gal septynis kartus. Pamenu isterišką savo balsą ir drebančiais pirštais renkamą, bandomą prisiminti greitosios numerį.

Aš kartais labai nemėgstu ir bijau eiti miegoti. Kita vertus, kaip gerai, kai tai tik išsapnuojama.

Rodyk draugams

2011-02-17

penktos ryto

Posted by proz in dnr, užtemimai

Penkta ryto. Suprantu, kad reikia namo. Ir vis klausinėju - kur tas laikas dingo? Mažiausiai trys valandos. Taksi paryčiais prieš laisvadienį, aišku, išsikviesti neįmanoma. Įsivaizduojat, net Martonas nevažiuoja. Ai, sakau, eisiu aš. Įlipsiu į kokį nors pakeliui. Ir įsivaizduokit dar kartą, net prie Trakų gatvės klubų nebestovi branginykai taksistai. Kraujyje skaidosi alkoholis. Šalta, bloga, liūdna. Apatija. Einu, kur akys veda, namų kryptimi, šen bei ten šurmuliuoja įvairūs jaunuoliai, vienas sako labas, keisti tie nakties pakeleiviai, mes vieni kitiems jaučiame kažkokią bendrystę. Dalis būriuojasi prie stotelių, bet kad troleibusai dar nevažiuoja. Išvis, niekas nevažiuoja, nė vienos paprastos mašinos, tik kaip kokie naktiniai drugiai po miestą zuja taksistai. Vienas taip ir sustoja prie manęs net neprašytas. Antakalnis - sakau. Ten ir ten. Dvidešimt litų - sako taksistas (mintyse nusikeikiu - šitas kelias nė dešimties nevertas), išsijungęs  savo skaičiavimo aparatą, bet ką darysi, įlipu. Ir dar bjaurus koks: - Nieko neįmanoma išsikviest, pasiguodžiu. Tai reikėjo atgal į tūsą grįžt, - atrėžia jis pašaipiai. Nieko jūs nesuprantat. Nėra to jūsų valandomis matuojamo laiko. Nėra tūsų. Yra tik bandymas išbūti. Visais būdais.

Rodyk draugams

2011-01-08

hurgaharas

Užpustė kelius į tave. Kažkas šitaip jau rašė.

Sniego šitiek daug, kad jis jau nebe mūsų, svetimas, mes jo nebelaukiam, o saugomės, skubame, slepiamės po skėčiais, kapišonais ar telefonų būdelėse  (o kam daugiau jos dabar bereikalingos), neapkenčiame, bet jis krinta ir krinta, lėtai, monotoniškai, ramiai, neišprovokuojamai. Iš Aukštybių.

Kažkas išmiegojo šiąnakt mano miegą. Kažkas išgėrė poegzamininę kavą, po to alų bare. Kažkas dabar pagautas entuziazmo kelią trečią bokalą į Tarquato Tasso sveikatą. Kažkas keičia barus ir susitinka su neįvardintais asmenimis. Kažkas vėl grįš trečią arba šeštą ryto.

Kažkas daro visa tai už mane. Mano trijų valandų miego ir penkių dienų pusantro tūkstančio skaidrių skalaujamos smegenys veikia sulėtintu režimu. Tad kol man kalba apie ligoninę ir priešinfarktines būsenas aš vis dar kramtau bandelę. Galvoju, kiek kartų dar turi atsitikti kas nors tokio, po ko žadama - na dabar jau tikrai aš nebe —, aš teisingai —, kad tik dar šįkart baigtųs gerai - kad pagaliau pažadai išsipildytų.  Kiek kartų mintyse vizualizuoji artimo mirtį. Kiek kartų tapai laidotuves. Kiek kartų visa tai - fikcija, filmai - net jei ir labai dramatiški, net jei ir mėgstamiausių režisierių pastatyti.

Baisiausia yra akimirka ar tai, kas seka po jos?

Ar reisai į vasarą rytoj vis dar pakils? Sniegu gausi žiema Vilniaus oro uosto darbo netrikdo.

Kažkas vis dar sėdi užsakytose lėktuvo kėdese net jei jose nesėdi niekas. Ir tai lyg prakeiksmas.

Bilietų Prahai vis dar neturiu. Tik Praharui. © Parulskis

Rodyk draugams

2011-01-03

pošventinis

Posted by proz in užtemimai

Tos šventės įsiveržia į gyvenimą lyg koks skersvėjis. Nei jas kas kvietė, nei ką, o išbėga paskui lyg patrakusios, palikdamos po savęs šūsnį skraidančių popierių ir išverstus kambarius. Peršalimus, peršinčią gerklę, užgultas ausis. Gal dėl to šventėms praėjus taip ir jaučiuosi

lyg rėkianti į nebūtį. Tuščioje hermetinėje erdvėje, kad ir pasaulio dydžio, bet, žinai, niekas negirdi. Štai taip galima būtų vizualizuoti vieną prastesnių jausmų - rėkti, iki beprotybės rėkti tuščiame kambaryje, lyg staiga būtum netekusi balso arba visi žmonės būtų praradę klausą. Ar jums kartais šitaip nebūna?

Rodyk draugams

2010-10-17

kaip Lyncho filmuose

Posted by proz in užtemimai

Bent paklaustumėt kas nors: kur dingus, Prozerpina? Šis vardas velkasi su manim per istoriją ir geografiją - atsakingai rinkitės slapyvardį. Jei paklaustumėt, nors neklausiat, sakyčiau, nėra manęs, nebėra tos, kur rašydavo blog’us. Nebeturiu jums ką papasakoti. Gyvenu lyg šuoliuose su slidėmis. Tramplinas, kylu aukštyn, ten, kur laikas keičia savo pavidalą, kur viskas sulėtintai, kur matai sustingusius minios veidus, aukščiausias euforijos taškas, ir tuomet akimirka, kai suveikia gravitacijos jėga, kai laikas vėl pagreitėja ir trenkiesi visa jėga į žemę, kai kuriuose minios veiduose nevalingai išsiriečia šypsena. Nukritus visgi sugebu atsitiesti, tuomet kitas tramplinas ir taip toliau. O kuo viskas visiems galų gale baigsis juk žinome, tik labai nenorime apie tai mąstyti. Mirtis tokia nepatogi, tokia neaprašoma akademiniuose darbuose, neįspraudžiama tarp blizgių žurnalų puslapių, atleiskite, kad ir aš čia apie tai, kai gyveni šuoliuose su slidėmis, labai dažnai jauti ją greta. Kaip sakoma, tiesiog alsuoja į nugarą. Sapnuoji, bet baisiau turbūt yra pabusti, pabusti su tuo kraupuliu, su neapsakoma mirties baime, įsisąmoninimu, kad ji čia, o juk kaip greit laikas bėga, ims ir nušluos mus visus savo dalgiu nuo žemės paviršiaus. Tai kodėl, po velnių, jūs toliau apsimetat, kad jos nėra?! Gyvenat lyg nesibaigiantys.

Tai štai, tramplinai. Ką tik buvau užčiuožus į viršų - darbus atlikau, pasirodžiau gerai, mane gyrė, honorarus pervedė, televizija pakalbino, sutikau daug nuostabių žmonių (su viena jų dabar draugiškai depresuojame kartu, ji turi per pora dienų pabaigti knygą, o aš, o aš ką, nieko), grįžau namo ir negalėjau nustoti kalbėti, šypsotis, rodyti tą ir aną, dalinti lauktuves, viskas aplinkui tiesiog blizgėjo kaip po viduržemių saule. Bet kitą rytą —  — — Po to lyg ir susiėmiau, apsimečiau, kad viskas gerai, bet vis tiek apsižliumbiau. -Jau? - sako tėtis, -Tik neužsikabink, - prideda liūdnu balsu, kai išeinu į miestą. Iš kurio jau geriau negrįžčiau, nes šitam kambary kaupiasi kraupulys ir siaubas, pajutau tai net grįžus po festivalių, lyg visa pastarųjų kritimų energija bandytų iš sienų sulįsti į šitą gyvą būtybę, auką, vėl pasitaikiusią tarp jų. Aš nebūnu, negyvenu, tiesiog pasitaikau.

Teisingai sakė U. nors ir ne man - saugokis euforijos. Taip, ji atsiima savo. Ir kaip aprašyti tą siaubą, pastaruoju metu kartais mane apimantį? O jūs toliau gyvenate lyg niekur nieko, dirbate, vaikštote į paskaitas ir skundžiatės rutina, ir norite atostogų šiltuosiuose kraštuose, jums to užtenka, grįžtate pailsėję, besišypsantys ir toliau su šypsena ir ryžtingu žingsniu keliaujate tiesiai mirtin, lyg iš kokių kraupių sovietmečio socrealizmo paveikslėlių. Mane vėl gąsdina žmonės, visi alei vieno, nors ką tik stovėjau prieš pilną salę ir vedžiau renginį, gal net visai neseniai jaučiausi mylinti visą pasaulį ir visus aplinkinius. Bet žinote, slidės, šuoliai. Baisiausia, kad aš kažkaip irgi turiu grįžti į darbus, mokslus, sukąsti dantis ir kartu su jumis šypsodama žengti į šviesų rytojų. (Tai yra į tamsią mirties nebūtį, norėtųsi pridurti, bet kam tu taip kraupiai, Prozerpin, požemių valdove? Juk tik grįši iš kur atklydusi.)

Kažkada sakiau, kad noriu gyventi ne banaliuose serialuose, o geruose filmuose. Pasakodama A. tarp režisierių net nesusimąstydama paminėjau Lynch‘ą. - Nori gyventi kaip Lyncho filmuose? - perklausė ji, ir tik tada supratau, kokią nesąmonę pasakiau. Atsargiai, nesąmonės kartais pildosi. Vakar šalia mūsų ŠMC sėdėjo grynai Roberto Blake‘o personažas iš „Lost Highway”, kuris vėliau ėmė ir užkalbino mane. Kur jau čia manęs neužkalbins Lynch’o personažai, jei jau pasitaiko šalimais.  ”Dick Laurent is dead.” - įdomu ištarė ar neištarė jis, ar aš pati turiu savo būsimai praeities aš tai pakuždėti į domofoną. Lynchiški sapnai, po kurių norisi tikrinti, ar žmonės gretimuose kambariuose dar kvėpuoja. Ir visas tas neapibūdinamas siaubas, tik dabar supratau, kokį būdvardį galima jam pritaikyti. Pamačius filmą kažkodėl skaičiau apie Robertą Blake‘ą, pasirodo, jis buvo kaltinamas mįslingu savo žmonos nužudymu, filmo scenarijai prasitęsia gyvenime, turbūt pas kiekvieną iš mūsų slypi kažkas tokio, kam anas režisierius prilipdino savo pavardę. Kad tik dar kada netyčia nepaminėčiau Haneke ir Von Triero.

Rodyk draugams

2010-09-26

kaip aš neišskridau į Londoną ir šiaip nieko neįvyko

Posted by proz in užtemimai

-Na, tai kaip patinka Londone? - klausia J, sutikęs mane ŠMC parodos atidaryme, kuriame atsidūriau tarkime beveik netyčia. -Oi, labai patinka, - sakau, - visai kaip Vilniuj.

Keista, bet bankrutuojantis Star1, atšaukęs skrydžius, ėmė ir sustatė viską truputį į vietas. O jei tiksliau - pastūmė dėlionę iš domino kaladėlių. Viena kaladėlė kliudo kitą ir viskas byra griūva bilda milžinišku greičiu. Visiški moraliniai breakdown’ai, rytinis Laiškas, po kurio dreba rankos ir visas kūnas, ėjimas į paskaitas lėtinant žingsnį ir svarstant - eiti visgi į auditoriją ar ne - prasidės man ten panikos priepuolis ar ne - sėdėjimas tose paskaitose tik dėl to, kad nelikčiau viena su savim, neprisimenu iš dėstytojo nė sakinio, trys valandos miego, alkoholis alkoholis, cigaretės (pamiršau, kad mečiau rūkyt), širdies ritmo jau nebesimatuoju, nes beviltiška ir koks skirtumas, tik kartais, kai pamirštu išgert vaistus, atrodo truputį numirsiu, dar žinau visus šiuolaikinių raminančių ir trankviliantų pavadinimus - guli kišenėj. O socialinis gyvenimas kaip niekad įdomus ir spalvingas. Ir kas pagalvotų, kad man blogai, kol kas nepritrūkstu cinizmo, net verkti nebemoku, tik stumiu juodą glitų emocijų gumulą gilyn. Nėra to skausmo, kurio neišvarytų “Blinda”, blyn.

Šiandien skambina J.: -Labas Prozerpina, čia J. Žinai, mes pagalvojome, kad tave reikėtų nutapyti.

Konteksto aš jums nepasakosiu, kad būtų smagiau. Tapykite mane kaip Muncho, kurio taip ir nenuvažiuosiu pažiūrėt į Udinę, “Šauksmą”, ačiū. Viskas taip, kad vis bandau bandau, bet nesugebu nieko doro apie tai parašyti. Keista, jei kažkam šitas blogas atrodo vis dar skaitytinas (taip taip, čia ta vieta, kur jūs turite sakyti nu prooz, taigi susitvarkys, o rašyt tu moki. Dėl visa ko pasisakau sau pati.)

Šitos dainos jau niekuomet nebeskambės neutraliai.


Pj Harvey - Henry Lee (With Nick Cave)
Uploaded by jesus_lizard. - Watch more music videos, in HD!

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web