BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-05-18

Tomas Arūnas R.

Posted by proz in ka sutikau

Sykį, prieš kokius pora ar bent pusantrų metų, rašiau tokį įrašą, kuriame buvo paminėtas ir Tomas Arūnas Rudokas. Kadangi Tomas Arūnas Rudokas neseniai ėmė ir numirė, nusprendžiau prisiminti, ką ten buvau prirašius ir įmesti čia ištrauką:

“Tai buvo pragertas ruduo, kaltas ruduo. (…)

Kitą rytą dar normaliai neišsiblaivius nueinu į rytinį seminarą ir mane apima stiprus jausmas, kad JIE VISKĄ ŽINO. Kad man ant kaktos užrašyta, jog iki keturių gėriau. Kad tai tiesiog įsibrėžė į mano veido bruožus, jau nekalbant apie likusią mano išvaizdą, bandau prisiminti ką ir kodėl aš apsirengus, ar spėjau susišukuoti, bet viskas ryte buvo taip automatiška, kad atminty man išliko tik tas prakeiktasis šalikas. Ką dabar su juo daryt? Atsikratyti ar nešioti? Bet jei nešioti, tai o vdrug sutiksiu sykį žmogų, iš kurio jį nusavinau, kas tada bus? Geriau jau gal išmesti kur nors, atsikratyti daiktinio įrodymo. O jei jau vogiu šalikus, tai kas bus toliau? (Pamąstymus moralės tema galite įsirašyti patys.) Pati matau, kad niešiškėju ir raganėju ne dienom, o valandom. Net sąžinę pamažu dresuoju.

Be svetimo šaliko dar parsinešiau kvietką, tokį, kur visokiuose skvereliuose prisodinta, kad gražiau būtų, ir trimseptintų metų leidinėlį „kaip dalyvauti mišiose” bei šventą paveikslėlį su kunigaikščio dedikacijomis. Viešpatie, kokie trenkti tie žmonės, tai gerai, kad ne aš viena tokia.

Šiandien važiuoju troleibusu, pikti diedukai apstumdo, Jėzau, na ko jūs tokie pikti, negi nežinot, koks jautrus, koks beodis yra pachmielingas žmogus, kaip jam baisu ir kaip jis tik norėtų visiems būti geras, visai kaip Venička iš Maskva - Petuški (chrestomatinė visų girtuoklių knyga. O pabaiga mane taip sukrėtė, kad dar ilgai negalėjau atsigauti. Tarsi likimas ar mirtis būtų fiziškai pabaksnojus į nugarą). Ir čia dar klausimas, diedukai, kas iš mūsų pirmas numirs. Taigi važiuoju aš tuo troleibusu ir pamatau netoliese Tomą Arūną Rudoką. Susižvalgom ir apsimetam, kad vienas kito nepažįstam. Ai, o ką jau ten priveiksi. Tomui Arūnui Rudokui gi nesakysi kaipsekasigeraiotau. Tomas Arūnas jau išgėręs, aš dar neišsiblaivius, Tomas Arūnas piktas ir truputį parėkauja ant keleivių, o aš galvoju, kaip, žinokit, gerai aš jus, Tomai Arūnai, suprantu, aš irgi parėkčiau, ko čia tie diedukai stumdosi, bet laikausi santūriai, apsimetu, kad aš tokia, kaip ir visi, pachmielingai man puikiai sekasi apsimetinėti. Matote, mano dieninis ir naktinis gyvenimas yra du gražūs antipodai. Ir man labai baisu, jei jie pradeda susiekinėti. Labai baisu. Labai labai baisu. Čia turbūt maždaug kaip žmona, užtinkanti vyrą su meilužę. Jūs juk įsivaizduojat, kokia nemaloni situacija?”

O Tomas Arūnas, pasirodo, savo laiku dar ir visai gražias dainas kūrė:

Rodyk draugams

2011-02-20

tekstas su labai daug užuominų ir visai mažai informacijos

Apie tai, kokių keistų dalykų prisigalvoji, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tenka į renginius eiti vienai, ir jau visai neaišku, ar čia šiaip stogas važiuoja, ar čia gal kas nors itin gudraus, aš prisirašiau į knygelę. Gal paskui ir perrašysiu. Sėdėdama tokiam pačiam atokiausiam metalinio Litexpo rūmo kampely, netoli 5.3 salės, kur sykį eidama pas Marių su Ilze vos nenuėjau pas Landsbergį. Netoliese vienišas prieš savo pristatymą prisėdo ir Parulskis. Keista, kad tie reti (bent kaip mugėj) praeiviai smalsiai nežvilgčiodavo į itin graikišką, tiesiog helenistinį, klasikinį klasiko profilį. Nes į pristatymą tai prisėdo visa didžioji 5.1 ir dar dalis ten pristojo. (Aš irgi apsimečiau, kad nežinau, kas ten toks sėdi. Kaip koks greitas vabalėlis skribenau į knygelę, kol mintys neišsilakstė, ir galvojau, ką anas apie mane pagalvojo. Gal: grafomanė, štoli?)

Tokiose vietose būdamas vienas jautiesi vienišas kaip niekur kitur. Net jei šimto kilometrų atstumu nebūtų nė vieno žmogaus, nesijaustum labiau vienišas. Na ir kas, kad pro šalį marširuoja milijonas pažįstamų, na gerai, tarkim kelios dešimtys, trisdešimt tai kaip minimum, ne su visais jais net spėji pasisveikint. Vis tiek vaikštai iš vienos salės į kitą viena (sono la gatta che cammina da sola rašiau atvirlaišky iš Prahos M. - katė, kuri vaikšto viena. Mane reikia prisijaukinti ir tik ginkdie nelaikyti už pavadžio, nes kaipmat spruksiu), sukinėjies viena tarp stendų, labai stengdamasi kai kurių dėl tam tikrų priežasčių vengti, nusiperki Marių, Ilzę, pora Razauskų (vieną išsiųsti į Prancūziją. Taip, visi mėgsta Razauską. Taip, mane tai užknisa) ir dar, nusikopijuodama iš mūsų prezidentės, Martinaitį. (Sutikta B., kuriai pasigiriu, sako, kad Martinaitis jau pernai pasirodė, bet ar aš kalta, kad RS leidykla yra tobulas pavyzdys, kaip nedaryti rinkodaros. Ta prasme, na, jie neturi problemų su rinkodara, nes ten jos išvis nėra. Ir išvis, močiutė šitos knygos prašė, nors kas pagalvotų, kad tą naktį dar susipažinsiu su mergaite, studijuojančia geležinkelių transporto inžineriją, kuri bus šitą Martinaitį skaičius ir labai rekomenduos. Ir išvis, iš kur šitie iš VGTU tokie protingi. Vienas jų (dar viena tanaktinė pažintis) kitą dieną man net truputį palaikys kompaniją mugėje. Siųsim vienas kitam mineralinio buteliuką, nes ojojoj kaip galvą skauda, o jie dargi ėjo į “Play” ar kur ten. Irgi viena perku kavą iš automato, nes ją ne taip vieniša gerti, kaip brangesnę nors geresnę kavą prie staliuko.

Kai atsėdėsiu penktadienį trijuose renginiuose ir jau ruošiuosi kur nors trumpam sprukti prieš ketvirtą, prieis O. ir sakys: -gal nori kavos? Ir tai bus man dienos gelbėjimosi ratas. Po to eisim su O. į ketvirtą renginį, ir po jo O. jau pasiūlys alaus. Užsidarinėjančioj Litexpo valgykloj gurkšnojant iš bokalų mums gims geniali mintis: aš parašau arba išverčiu knygą (nes italai turtingi, tai ambasada su institutu būtinai parems), o ji padaro iliustracijas. Parašom prójektą, susiveikiam finansavimą iš fondų ir vualia. Aš jau beveik įsivaizduoju mūsų su O. knygos pristatymą per kitų metų mugę - girdžiu save sakant kalbą kaip per Oskarų ceremoniją ir pasakojant ką tik nutikusią istoriją. Galiausiai išlipsim su O. prie lukiškių, ji patrauks į savo tūsą, o aš į savo. Pasveikinti mylimos blogaseltė žvaigždės Redos (va, matot, aš ją net asmeniškai pažįstu - cha!) su gimtadieniu. Kol visi rūkys, po truputėlaičio rožinio vyno ir keleto franziskanerio, aš pasižiūrėsiu į lubas ir mobiliake kažkaip mistiškai poetiškai užsirašysiu: Pažiūri į dangų, o ten. Charles Mignon. Mes su V. nuspręsim viena kitą prižiūrėti ir pareikšim: ne ne, mums tai jau reikia namo. Bet praeitą sykį, kai mes labai rimtai su V. pasižadėjom viena kitą prižiūrėti ir grįžti paskutiniais autobusais, viskas baigėsi kai kam ketvirtą ryto ant katedros kreidelėmis rašant Rock&Roll, o kai kam šokant vidury aikštės užvertus galvą į dangų.  O gal… dar nueinam į “Pogo” pusei alaus? - nekaltai pareikš V. Aš nekaltai sutiksiu. “Pogo” rasiu mugės žvaigždę I. ir ji man pagaliau užrašys tituliniame puslapyje labai gražių sakinių. Sėdint ant scenos man iš maišelio pasipils knygos ir taip mes susipažinsim su VGTU kompanija, kurie labai domėsis muge. (Aš vis dar nesuprantu, iš kur tie inžinieriai tokie protingi). Na ir taip toliau, ir panašiai. Mugė tęsis, mugė man baigsis su kvietko įteikimu A. Įsėsiu į debesėlį ir būsiu parvežta namo. Bus truputį liūdna, kaip visuomet liūdna, kai baigiasi renginiai, galvosiu, na ir ką dabar veikti, lauksiu rytdienos repeticijos, galvosiu kad ble, vėl neišmokau teksto, nors teksto mano tik kelios eilutės, na tai neišmokau tada kvatoti, raudoti, giedoti ir dainuoti rusiškai, T. parašys laišką ir repeticiją atšauks, motyvuodamas kad buvusi žmona jam pagaliau grąžino butą, bet be daiktų (?! ai, galų gale nepažįstu aš tų bendraaktorių). Galiausiai parašysiu šitą ilgą keistą tekstą su labai daug užuominų, trumpinių ir visai mažai informacijos.

Rodyk draugams

2011-02-09

prrrahha

Ahoy, kaip sako čekai. Ir na shledanou, Praha. Tenka išsikrauti lagaminus ir dūsaujant  vėl priimti visas Vilniaus niekšybes ir tas retas jo suteikiamas dorybes. Pasakojimai apie Prahą - giesmėse. Nes via Codroipo gang dar gyva ir pasižadėjo susitikti bent kartą per metus.

Rodyk draugams

2009-12-31

kalendorius

Posted by proz in ka sutikau, la vita

Galvoju, kad madinga yra rašyti metų pabaigos įrašus. Galvoju, kad mėgstamiausia mano mada yra būti nemadinga. Dar galvojau apie tai, kad nebesureikšminu datų. Kad metus skaičiuoju ne nuo sausio.  Kad nelabai man skirtumas dutūkstančiaidevinti ar dutūkstančiainedevinti. Ir dar, kad visa tai, ką dabar parašiau, atrodo viena didelė poza. Bet man pačiai tai, aišku, viskas įdomu, kas su manim susiję. Kaip rašė J. - mėgstu domėtis savimi.

Tad paplėšom kalendorių lapelius. Žvilgtelim į blog’o įrašus, kurie turi geresnę atmintį nei aš. Sausis. Mokslai, sesijos, blablabla, totaliai niekam neįdomu. Vasaris. Psichologai, blaškymaisi, užtemimai, juodosios skylės, sąžinės graužatys. (Nors šitai išsimėtę per visus metus). Kovas. Gimtadienis, kitas gimtadienis, dramos, Mickevičiai ir keistas susižavėjimas Vilniaus romantizmu. Balandis. Pavasaris, viena gražiausių mano kelionių po Lietuvą, palakstymai raudonu žvėriuku po antakalnio kalvas. Kažkoks laimingas buvo tas balandis. Gegužė… Operacija, toks silpnumas ir toks gaivališkumas už lango, skaitymai, finalai, pabaigos - - - Sesijos, atimančios stipendijas, cigaretės po pusantrų metų, gausėjančios geometrine progresija. Gegužės būta pragariškos. Birželis. Lyriška, bet paprastai nelaiminga. Nusibaigus nuo paskutinių darbų. Liepa. Atostogos. Istorijos, kurių nepasakoju, Druskininkai, Mando Diao ir Ana Karenina. Sąžinė sąžinė. Rugpjūtis. Vilniaus barai, jūra. Rugsėjis. Kaip ir visi rugsėjai - tingulys ir prikimšti fakulteto kiemeliai. Nors ne, tiesa sakant, geresnis, su keliais nuostabiais naujais, keliais senais žmonėmis pašonėj. Spalis. Pdr. Trys raidės neišreiškiamos žodžiais.  Sužinau, kad kitą pusmetį gyvensiu keistam Italijos mieste, tądien lakstau po fakultetą išsišiepus kaip asilas ir visiems giriuosi. Bastymaisi ir įkvėpimai. Lapkritis. Kažkoks su neskaniu prieskoniu. Ir paklydimais. Gruodis. Trumpas, nors įrašų tai daugiausia. Turbūt dar per jaunas reflektuoti.

Štai toks mano kalendorius. Pasirašiau čia sau, kad aiškiau būtų. Bet vis tiek negaliu nenusikopinti iš draugų blogerių ir nepadėkoti jums, kurie skaitėt, kurie buvot, kurie komentavot, kurie liūdnai palingavot galva ir nusprendėt, kad komentuoti neverta. Kuriuos skaitydama rasdavau save.

Tie, kuriuos sutikau čia šiemet, ir tie, kuriuos parsinešiau dar iš ankstesnių kalendorių lapelių. Tie, su kuriais kartu eidavom gert kavos, bet išgerdavom alaus, ir tie, su kuriais tik susisapnuodavom. Visi po dešine. Kai kurie - ypač. Povilai, Skvo, Li, Mari, A., Reda, Viktorija, Kotryna, žinot, ane? Nors reikėtų perdėti į kairę, kur širdis ir kitokia lyrika.

Man atrodo, kad aš jus myliu. Tokia tyra blogine meile. :)

Rodyk draugams

2009-11-16

pirmadieninis

Posted by proz in ka sutikau

Nes tiksliau nieko ir nebeištarsi. Nes žingsniuojant namo pirmadieniais, po dviejų mėgstamiausio dėstytojo paskaitų, kažkaip ramu ir gera, pasaulis atrodo aiškus ir nebebaisus. Nuskaidrėju. Žinau, kad neilgam, kad netrukus vėl susidrumsiu. Bet tam ir yra pirmadieniai, pirmosios būsimų sunkių savaičių dienos, tam ir besišypsantis dėstytojas, kuris, rodos, viską viską supranta, žino ir dar mums papasakoja.

Rodyk draugams

2009-07-18

druskingos pievos ir besispjaudantys ežerai

Paskaičiau, ką čia prirašėt ir visai susinervinau. Ar gali dar kam nors šiomis “ak, koks žydras dangus ir kokia skaisti saulė” dienomis be manęs blogai sektis? Visi tik atostogauja, mėgaujasi gamta ir pilnatve, rimsta. Man labiau patiko Mardžės riksmas per Simpsonus: “Pasitrauk, gamta!” Šiaip jau gamta čia ne prie ko. Ji tik man akis bado. Toks kontrastas - va, kaip gražu aplink ir kaip negražu viduj. Greičiau jau ruduo ir žiema. O šiaip jau, aš irgi atseit atostogavau.

Šiame mieste negalima atostogauti. Čia per daug šmėklų. Dar tuntas jų atrieda su manim autobusu. Šiame mieste - amžinas ruduo ir bastosi amžino ne, ne žydo, poeto dvasia. Čia norisi rašyti eilėraščius, o paskui plėšyti puslapius ir paleisti juos pavėjui. Tikras poetinis Druskininkų ruduo.

Ką jau ten šmėklos, tuoj išlenda gyvi jų pavidalai, tarsi ką tik iš PDR’o nužengę, ir sako “Laba diena, Ramune” taip netikėtai ir staiga, kad tik atsisuki nė žagtelt nespėjus. Jie vaikšto susikibę už rankų, tokie gražūs, laimingi, lyg gyvas priekaištas mano gyvenimui. Mes tik tekstais kartais netyčia susikalbam. Kai sutinku ją realybėj, atrodo, kiekvienas mano žodis jau taip ne į temą, ne laiku ir ne vietoj, kad dieve dieve. Ji  visuomet ironiškai šypsosi, rodos, mintyse iš manęs juokdamasi. O aš susigūžiu ir tampu už vabalą mažesnė. Kodėl gi jai reikia įsiveržti į mano atostogas? Kaip visuomet žaviai, taikliai ir nesuprantamai. O taip norėtųs, kad ji prisėstų šalia, čia, ant suolelio priešais Druskonio ežerą. Rodos, kalbėčiau ir kalbėčiau arba klausyčiau ir klausyčiau. Bet kai mes susitinkam - visuomet tik mandagumo frazės, nevykę mano klausimai ar dar labiau nevykę atsakymai, nejaukios tylos pauzės, ji - visada ironiškai prieš mane besišypsanti geniali poetė, žavi moteris ir šiaip labai fainas žmogus, ir aš - visą save praradęs vabalėlis, susitaršęs paukštelis, banalybių princesė ir grafomanijos karalienė.

Va, ko prisirašiau į sąsiuvinuką pirmą dieną. O šiaip tai vaikščiojom daugiausiai dviese. Tai su Ana Karenina, tai su Sophia, tai su Mando Diao. Mieli mano draugai - tiek simpatingoji, nuodėmingoji, įdomioji Ana (nors svorio ir numest galėtų, labai jau sunku tampytis tą pirmą tomą), tiek švelniai, rodos, net pedalų neminant, riedanti Sophia, tiek Viva Rock’n'Roll! staugiantys Mando. Ir kas dar kalba apie kokį nors vienišumą!

Visuomet yra tik akimirkos, kai jautiesi laimingas. Ir daug valandų, dienų, kai vis kažko trūksta, vis kažkas ne taip, - užsirašiau kažkurią dieną. O buvo net akimirkų. Kelias iš jų, vėjy besiplaikstant mano trumpai suknelei ir ilgiems plaukams, kažkur Druskininkų miškuose, įkvepiančiai dainuojant Mando, beveik pačiupau už uodegos jausmą, kad aš jauna, graži, na, žodžiu, iš esmės visai nieko, ir man dar visas gyvenimas prieš akis. Tiesa, jausmas ištrūko labai lengvai ir greitai, kai prisiminiau, kad visas tas priešakinis gyvenimas gali bet kada baigtis. Frazėmis life is short ir carpe diem šeriu savo sąžinę. O aš beveik ir negalvojau apie tai, apie ką nereikia. Ir šiandien, pavyzdžiui, negalvoju ypač. Ir vėl nėra ką rašyti, nes apie tai nerašoma. Galiu užtat paveiksliukų įdėti.

Tiesa, braidymas basomis per balas, pilant liūčiai, ar švelniai glostantys Druskonio fontano pirštukai, baravykas, kuris, deja, pasirodė esantis ne visai tikras baravykas ir jį teko išmesti bet, na, vis dėlto, buvo mano netikėtai rastas, saldžiai kūną perbraukiantys sms’ų signalai, žydintys atvirukiniai vaizdai aplinkui, pseudoromėniškos termos ir burbuliuojančios vonios. Taip, mano kūnui buvo kuo pasidžiaugti. Gal dabar kas pamaitintų ir sielą? Tarkime, kad aš visai pamiršau savo kursinį ir vis dar tikiu Dekarto dualizmu.

“Nebuvo kito atsakymo, išskyrus tą bendrą atsakymą, kurį duoda gyvenimas į visus painiausius ir labiausiai neišsprendžiamus klausimus. Atsakymas toks: reikia gyventi kasdieniniais reikalais, atseit, užsimiršti.” “Ana Karenina”, L.Tolstojus. So true, Levai, so true.

Ai, o dar, kas man labiausiai patiko iš Mickūno, yra tai, kad neišsprendžiamas problemas galima tiesiog suskliausti! Kaip gudru ir paprasta! Einu kur nors susiskliausiu.

ak, tas žavusis Druskonio fontanas

mano vakarai

mano vakarai

Ratnyčėlė

Ratnyčėlė

kažkoks maumas

kažkoks maumas

Sophia, mano gražuolė!

Sophia, mano gražuolė!

Rodyk draugams

2009-02-07

kartais ima ir pasirašo, kas pasirašo

Posted by proz in ka sutikau
Atviravimas bet kokiame rašyme yra neparankus skaitytojui. Nemalonu skaityti perdėm atvirus tekstus, panašiai kaip nejauku, kai netyčia pamatai ką nors apsinuoginusį, užklumpi netinkamoje situacijoje, kai pajunti, jog žmogus prieš tave kažko gėdijasi arba girtas tau išsipasakoja intymias savo gyvenimo detales, kurių iš tiesų visai nenorėtum žinoti. Distancijos nebuvimas - viena didžiausių pradedančiųjų literatų klaidų ir estetikos priešas. Juk mes visada kur kas mieliau išklausysime kažkieno nesėkmės istoriją, įvilktą į ironijos rūbą, papasakotą nelaimėlio jau praėjus pakankamai laiko, kad jis pats galėtų pasijuokti iš dalyko, tąsyk sukėlusio neigiamus išgyvenimus, nei kai žmogus mums skųsis, kaip jam šiuo metu nesiseka, koks jis nelaimingas ir koks sudėtingas jo gyvenimas. Tai ką man dabar daryti, tavo bėda, - dažniausiai pagalvosime ir, kadangi esame mandagūs bei gerai išauklėti, palinkčiosim galvomis ir ištarsime: suprantu, apgailestauju, kaip gaila.

Dabar turėčiau išdėstyti, visam tam, ką parašiau anksčiau, kontraargumentaciją. Tačiau aš jos neturiu ir nespekuliuosiu, bandydama pateisinimus, kodėl dabar rašau, ką rašau, laužti iš piršto. Galbūt tai yra neišpildyto pokalbio galimybė. Nes nuoširdus, atviras pokalbis su artimu bičiuliu, priešingai, nei rašytinis atvirumas, yra pripažinta vertybė. Užtenka tik to, kad žmogus tave supranta. Ir tai matai ne iš galvos linkčiojimo ir įsiterpiančių pritarimo frazių, bet iš jo žvilgsnio, iš visos jo kūno laikysenos, nereikia net jokių žodžių. Nėra dviejų atskirų pasaulių - sielos ir kūno. Kūnas - tai sielos išraiškos galimybė -, rodos, kažkaip taip savo fenomenologijoje rašė Daujotytė.

Sakoma, kad išsipasakoti visai nepažįstamam žmogui dažnai kur kas lengviau, nei labai pažįstamam. Kiekvieno draugo, giminaičio, kolegos ar kitais ryšiais su mumis susijusio akyse turime susikūrę tam tikrą įvaizdį, vaidiname tam tikrą personažą, todėl sąmoningai ar nesąmoningai savo pasakojimą turime pritaikyti būtent jam. Be to, dažnai tie pažįstami tarpusavy susipynę tam tikrais tinklais, jie turi savus ryšius su dalykais, kurie mums kelia problemų. Tai apriboja atviro išsikalbėjimo galimybę. Rašydamas blogą gali įsivaizduoti tobulą adresatą, kokį nors antrą save, arba negalvoti apie jį išvis. Gali nesijautis kaltas, užkraudamas ką nors savo rūpesčiais. Nepatinka? Neskaitykit!

Šis monologinis pokalbis ypač skirtas keletui iš jūsų, skaitančių mano blogus, dalies kurių nemačiau nė karto gyvenime, nežinau, nei kaip atrodote, nei kaip atrodo jūsų dienos, ką valgote pusryčiams, ką mylite, ko nekenčiate. Tačiau kartais mintyse rašydama blogus pagalvoju, kad skvo dabar mane juk tikriausiai puikiai suprastų. Arba: o čia prieitų Viktorija ir parašytų žaismingą linksmą komentarą, nusišypsočiau ir iškart lengviau pasidarytų. Kartais pasvarstau, ar vis dar žvilgteli retkarčiais mano blogan Muzi. Kaip laikosi shyzoid? Ar įmanoma, kad tylumoj parašytų man kritišką komentarą? Žaviuosi į kitą virtualią erdvę persikėlusios tipu fenomenu. Susigalvojau tokią frazę: Kartais atrodo, kad ironija išgelbės pasaulį. Bent jau manąjį. Man rodos, šita frazė tiktų ir jai. Kai kažkada sulaukiau komentaro iš Musės, buvau labai laiminga. Svarsčiau, kodėl taip simpatizuoju vienai vos pažįstamai moteriai, o tada supratau, kad ji man primena būtent Musę. Tokių gerų ir protingų žmonių šiame pasaulyje reta. Nesiekiu pataikauti ir sorry už klišes, bet ji yra vienas žmonių, apie kuriuos kitaip kalbėti kažkaip nesigauna. Labai pasiilgau, beje. ;)

Kartais rašydama galvoju apie žmones, kuriuos matau dažnai, pažįstu gerai, kurie nustebino, keliom užuominom atskleidę, jog skaito mano blogą. Kartais rašymas čia būna būdas tiesiogiai į akis nedejuojant jiems pasiguosti ir pasakyti - man dabar sunku. Kartais - dar kartą ištarti - žinote, man šiandien buvo nuostabiai gera su jumis. Myliu, ačiū, kad esate.

Dalinimasis savo blogų įrašais - kažkokia dvasingumo salelė internete. In your face žmonės, sakantys, kad kompiuteriai bukina šiuolaikinį jaunimą. Skaitau momo, ir galvoju, kaip gražiai parašyta tai, kas taip pažįstama. Skaitydama Aisukir, galvoju labai panašiai. Su abiem norėčiau kurią dieną išgerti alaus. :) Skaitau ežiukus ir suprantu, kokia sudėtinga ir atsakinga yra gydytojo profesija ir ėjimas jos link. Skaitau ir koleges filologes. Kasdieninei ironijos ir humoro dozei skaitau pačią netradiciškiausią filologę UFB, bet jai mano pagyrų ir dėmesio tikrai nereikia. Dar vienas iš fenomenalių (išskirtinių, savitų ir be galo gražių) man yra Redos blogas. O ji - dar viena siela, su kuria noriu išgerti alaus. Arba kad ir kavos cofeinne. ;)  Iš tiesų, tai kasdien įdėmiai skaitau visus iš sąrašo “man įdomūs”. Ir čia dar nepaminėjau nuostabią vyninę parodžiusios mielos ir nuoširdžios Thirteen, jotli - įrodymo, jog blogai yra būdas atrasti artimų sielos bičiulių, kuriems pasakojant apie save vis noris kartoti aš irgi, aš irgi, man irgi lygiai taip pat! Avelės, kurios netyčia Irvingą googlinantis atrastas žavus blogas ir buvo mano blogizacijos atgimimo pradžia. Nepaminėjau ir kai kurių kitų, bet jūs juk žinot, ar ne? Ir kartais gaila, jog taip retai parašot. Jog taip mažai apie jus dabar žinau. Svarstau, kaip gyveni, Lauryna?

Šiaip jau ketinau parašyti blogą apie tai, kaip vėl liūdna ir sunku man pastaruoju metu gyventi. Bet rodos, nesigavo. Kažkokia asmeninė blogosfera gavos užtatai. :)

Rodyk draugams

2008-12-17

labas po vienuolikos metų

Posted by proz in ka sutikau
Šiandien buvau susitikime, kuris nuplovė visus dienos įspūdžius. Ko gero, net ne vienos.

-Labas, - sakau atslydus prie bokšto, - šimtas metų…
-Ne šimtas, bet kokia vienuolika tai tikrai, - taria A. mane apkabindama. Ir mes einame gerti kavos, smalsiai žvilgčioju į šitą dailią merginą ir prisimenu, kaip abi buvome septynmetės ir lakstydavome čiurlionkės koridoriais. Abi griežėm smuikeliais, ji jau tada pasižymėjo kaip labai gabi ir talentinga, o mano vaikystės trauma buvo šešetas iš specialybės egzamino pirmoje klasėje.

A. tokia daili, elegantiška, gražiais šviesiais plaukais, aš - susivėlusi, apsivėlusiu paltu, nušiurusiu megztuku ir apsmukusiais džinsais iš Humanos. Ji studijuoja muzikos akademijoje Londone, o kai atvažiuoja į Lietuvą koncertuoti, jos nuotraukų būna pilni laikraščiai. Aš antroj klasėj mečiau čiurlionkę, paskui pakeičiau dar keturias mokyklas, o dabar… ką dabar - eilinė filologė. Man truputį nejauku ir nežinau, ar rasime, apie ką kalbėti. Na, be mandagumo frazių, banalių abstraktybių, oro…

Nedrąsiai ir pradedame nuo oro: šaltoka, slidu, klimatas visai kitoks nei Londone. Vėliau prisimename senuosius klasiokus. Aš neprisimenu beveik nė vieno, tik su A. tada buvome neišskiriamos, o ji ten dar mokėsi daug metų. Kol norėdama pasiekti daugiau iškeliavo studijuoti į Londoną.

Nežinau, kuomet pajuntu, kokia šilta, kukli, paprasta ši mergina. Visai nepanašu, jog būtume nebendravę šitiek metų. Visai nepanašu, jog mus būtų sieję tik vieneri bendros vaikystės metai. Visai nepanašu, jog ji būtų garsi muzikantė. A. dar nieko ypatingo nepasako, bet iš tų kelių nereikšmingų frazių, iš intonacijų, iš žvilgsnio ir šypsenos jaučiu, kad mes visai tokios pat. Lyg būtume ėjusios tais pačiais keliais, tik paraleliai, greta, skirtingose vietose.

O tada A. ir taria:
-Nežinau, gal tu sukritikuosi, bet man labai patinka Bukowskis.
-Ir man patinka! - pritariu džiugiai. Ir dar pagalvoju, kad man labiau prie širdies jo poezija, bet A. poezijos turbūt neskaito (kas gi šiais laikais skaito poeziją?!).
Po poros minučių ji dar priduria:
- Šiaip man labiau patinka jo poezija…

Pora valandų prabėga man net nespėjus dirstelti į laikrodį. Tiesiog negaliu atitraukti akių nuo A. Matau tai, ką ji man pasakoja, dalyvauju ten, kalbuosi su jos pažįstamais žmonėmis. Aplinkinis pasaulis ištirpsta, kava jau seniai išgerta, o mes kalbam ir kalbam. Ir atrodo, kad nėra temos, dėl kurios nesutartume. Užtenka vienai pasakyti kokią nors užuominą, kita jau supratingai linkčioja. Užtenka pradėti pasakoti smagų nutikimą, kita jau šypsosi.

Nežinau, gal tik man taip atrodė, nes kalbėjo daugiau A. Bet man buvo taip gera ir įdomu jos klausytis, bendresnėse temose ji sakė būtent tai, ką būčiau sakius ir aš. Tik kai užsimindavo apie muziką pagarbiai suklusdavau. Tai jos stichija, jos gyvenimas, šalia kurio, tačiau, tos pačios knygos, kurias skaitau aš, tie patys norai, be to -  begalinis atvirumas žmonėms ir pasauliui, noras žinoti, domėtis, veikti. Prie tokių įvairialypių, viskuo besidominčių, o dar ir talentingų  žmonių visuomet pasijuntu kiek nejaukiai. Tokia truputį nepilnavertė, susikoncentravus į vieną sritį, kurią vis tiek tūkstančiai žmonių geriau išmano. Kompleksuota individualistė. Bet A. neleidžia šalia jos jaustis blogai. Su ja taip paprasta ir dėl to taip keista. Juk su šitiek žmonių, susitikus vos po poros metų nebendravimo, nebeturėdavau apie ką kalbėtis. Absoliučiai išsiskirdavo požiūriai, interesai, prioritetai. O su A. mes artimos lyg pirmoj klasėj, lyg nuo vaikystės niekas taip ir nebūtų pasikeitę. Mes, pasirodo, net abi išgyvenom panašius paauglystės maištus, vaikščiodavom apsirengusios juodai, neigdavusios viską aplinkui ir klausydamos Nirvanos. Tik kitomis gatvėmis.

Po to tenka atsisveikinti, o A. man dar pažada pabandyti suveikti pakvietimą į tradicinę naujametinę čiurlionkės operą. Sakau jai, kad tikiuosi, jog kitą sykį susitiksime nebe dar po vienuolikos metų… Ir besišypsodama patraukiu namo.

Rodyk draugams

2008-10-01

visa netiesa

Posted by proz in ka sutikau

Alisai

Niekaip negaliu pamiršti. Tas balsas skamba galvoj, užgoždamas net
didžiausios moteriškos mano herojės, auksaplaukės Nikitos ginklų žvangėjimą (ką tik iš teleekrano - toks kasdienis namų ritualas). Niekaip negaliu pamiršti. Žodžiai srūva
po kambarius, ataidi nuo sienos ant sienos, lyg česnako garai plūsteli aštrumu pro šnerves. Niekaip negaliu. Klausau ir šypsausi vos matomai. Skaitau, stotelėj įkniaubus nosį į šaliką, ir šypsausi. Taip, kad nors rašyk eilėraščius, kad nors keikis. Ir visai mes ne-pažįstamos. O tuo labiau ne-bendraujam - nesikeičiam banalių žodžių ritinėliais. Tik nebyliais šypsniais. Tik žvilgteliu droviai iš už kampo. Tik pastebiu tavo žvilgsnį, pakėlus akis nuo lapo, skvarbiai praslystantį susirinkusiųjų veidais, stabtelintį. Tik sapnuoju kartais. Kai susitinkam - niekada nesikalbam. Tik tai, kas už žodžių retkarčiais slysteli tom pačiom trajektorijom.

Rodyk draugams

2008-09-15

nereikšmingas išsireikšminimas

Posted by proz in ka sutikau


G.L., E.K., L.V. ir kitoms

ir vis tiek
kaip gera kad esate
jūsų šypsenos juokas
net ir jūsų gramatinės kategorijos
nuginkluoja mano nihilizmą
tuštybę ir susireikšminimą
vis bandau bandau parašyti
jums ir apie jus
nieko nesigauna
bet ruduo jau nebe toks šaltas
bent kol pelės
vidurnaktį nebrazda

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web