BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-05-06

did you tell her

Posted by proz in dnr, užtemimai

Gegužė. Metas, kai tiek daug gyvybės, šalia kurios, tarp žydinčių vyšnių, obelų ir migdolo, taip ryškiai skleidžiasi mirtis.

Gerai, kai gali verkti. Reiškia, jau geriau. O kartais būna visai gerai, kaip tą trečiadienį, kai pirmą sykį šiemet pamačiau besiskleidžiančias kaštonų taures. Pernai kaštonai pražydo spalį. Tą trečiadienį jaučiaus tarytum įsimylėjusi, kaip maloniai paglosto kūną, kai žmogus tiesiog ištaria tavo vardą, jis ŽINO tavo vardą. Jis gal net visai žavisi tavo veikla. Einant namo po kojomis pynės pavasaris, spardžiau jį lyg kamuolį ir jaučiausi laiminga, lyg būčiau išbridus iš kelių mėnesių pelkės. Vėliau klausėmės Betty, šokome, stebėjome trumpaplaukes mergaites, jautėmės lyg Los Angele ir kalbėdamos buvome taip arti viena kitos, kiek kalbos dėka begali būti žmones.

Tada pasirodei tu ir kaip niekur nieko pasisiūlei prisėsti. Jaučiuosi lyg vienu spragtelėjimu būtum numetęs mane atgal, pelkėn.

Taip ir mėtai, vos pakylu. Lyg stovėčiau duobėje, kartais pasišokinėdama į viršų. Sakaisi, norintis man gero. Kalba toks apgaulingas dalykas.

Rodyk draugams

2011-12-11

reakcijos

Posted by proz in dnr

-Apsikirpai… kokį pusmetrį, - univiere.

-Kur kasos? - klausia kolegė mokykloje.

-Matei, nusikirpau, - aš neiškentus.
-O, tikrai? Nepastebėjau.
(La Boheme, kur vynas baisiai brangus ir ne baisiai skanus)

Nusišniojau plaukus, o su jais ir lapkritį. Nesninga (nei miego, nei sniego, kaip kažkada sakė VS, kai universitete dar leisdavom pertraukas drauge), belieka gelbėtis itališku ritualu nueiti kur nors vienai išgerti kavos, stebėti žmones, kitapus lango žingniuojančius piliovke, perversti kultūrlaikraštį.

-Norėčiau atsiskaityti už cappuccino.
-Duodat šimtą… Tai įmušiu dvidešimt cappuccino į priekį.

Pirma pamečiau laikrodį, o paskui ir laiko nuovoką. Kartais atsibundu, kai būna dar tamsu, bet dažniau, kai būna jau tamsu. Užsistačiau nebe du, o tris žadintuvus, kad nebepramiegočiau psichologės. Devintą ryto, jėzau. Bet ana gudra specialistė. -Labai čia pas jus viskas ambivalentiška, - sako. Well isn’t it the synonym of life?

Gavau laišką iš miesto K. Rašytą mašinėle. Laišką eilėraštį. Nuo mergaitės, su kuria, rodos, pažįstamos ne savaitėm, bet metais.

Ketinau išvažiuoti prie jūros, buvau ten laukiama, bet vietoj to išplaukiau po Vilniaus barus.

Kai grupiokės nesiliauja kalbėti apie paradigmas, epistemas, prolepses, analepses, paralipses ir paralepses, galvoju kam visa tai? ir į savo juodą moleskine’ą, šalia egzaminų datų, visokeriopų deadline’ų ir kitų atliktinių darbų, kartais imu rašyti lyrinius nukrypimus. Pavyzdžiui,

Įsivaizduoju švelnias, vėsias moters rankas, glostančias mano tvinksinčius, skaudančius smilkinius. Smilkinius, įkaitusius iki žarijų, lyg smilkstanti cigaretė. Ją, juos vėsinančias drėgnas lūpas. Liežuvio galiuką, sekantį pulsuojančia smilkinio vena.

Tąsyk labai skaudėjo galvą. Norėjau užtvoti didesnei auditorijos daliai. Gerai, kad yra ir normalių (ar tiksliau nenormalių) grupiokių, kurios vėluoja, daro darbus paskutinėm minutėm, neturi nei magistrinio temos, nei vadovo, ir kartais ateina į paskaitas pachmielingos. Ir pritaria mūsų su O. burtažodžiui KAIP NORS, kuris visai neveikia pirmosioms. Su anom kartais jaučiuosi taip.

Smilkiniuose kaip kraujas tvinkčioja: išvažiuoti išvažiuoti išvažiuoti. Rangosi kaip kaspinuotis po mano kūną. Na ir kas, kad nuo savęs nepabėgsi. Bet jei negali pakeisti laiko, gali keisti bent erdvę. Per daug aš  į s i g ė r u s  į šituos daiktus, sienas, vartelius, takelius, šaligatvius, stoteles, bažnyčių fasadus, parduotuves, žmones. Vis temsta ir temsta. Išaušta ir užaušta.

Rodyk draugams

2011-12-03

itin optimistinis įrašas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

Rodyk draugams

2011-12-01

aš dar rašysiu*

Posted by proz in dnr, užtemimai

*nors pirštai atgrubo, rašysiu net rankelių neturėdama ir šitas blog’as vėl taps paskaitomu, o ne pustuščiu juodraščiu (nuo žodžio “juoda)”

“Man atrodo tu neturi jausmų išvis, tu tik juos imituoji, ieškai kažkokių impulsų ir saugumo ir tiek.”

“Man atrodo, tu nieko daugiau neveiki, tik pariniesi.”

“Tokia graži mergaitė, o tokia liūdna.”

Kiek daug tie žmonės (šiuo konkrečiu atveju - vyrai, nors tai nesvarbu) kartais prikalba. Paskui atsiprašo. Už vienus žodžius atleidi, už kitus ištrini visus to žmogaus kontaktus.

Iš tiesų be parinimosi aš dar labai daug veikiu. Naktimis analizuoju analepses naratologijos seminarui, paskui apsvaigus nuo nemigos rašau kontrolinį ir kalbu auditorijai. Kartais tenka kalbėti auditorijai ką tik sulaukus telefono skambučio. Tokio, po kurio dreba rankos, virpa visas kūna ir krečia šaltis. Kadais apie tai rašiau. Žmonės apie daug ką prirašo. Tik baisu, kai tekstai pradeda pildytis.

Be parinimosi, mielas D., aš dar labai daug ką veikiu. Ieškau kuo įdomesnių metodų, kaip išmokyti savo šaunuolius vaikus italų. Z., kuri ateina pas mane mokytis ir vis prašo, kad palydėčiau ją pro “tą savo gražųjį šuniuką”, kuris vaidina sargą ir ant nepažįstamų piktai piktai loja ir taip šokinėja, kad, rodos, tuoj peršoks voljero tvorą, mieloji Z. turbūt net nenutuokia, kad ji savo optimizmu ir juoku man padeda labiau, nei aš jai savo netobulomis italų kalbos žiniomis. Kartais parašau vadinamai kultūrinei spaudai. Kartais parašau kokį eilėraštį. Užsirašiau pas senąją psichologę. Bandau įkalbėti vieną artimą žmogų nueiti pas psichologą. Kartais, kai dar sugebu, pati tą žmogų išklausau.

Dažnai labai norėčiau tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti, na, gal žiūrėti filmus ir skaityti knygas - gyventi svetimus gyvenimus ir pamiršti apie savąjį. Bet prisiverčiu išsiversti iš lovos. Kava užsigeriu saują tabletėlių. Geltonų, rausvų, juodų, baltų, baltų, baltų. Ir apsimetu, kad gyvenu. Just get rid of the goddamned day. (”A Single Man“) Jau gal mėnuo, kaip atrodo, kad velnias tupi man ant krūtinės. Kartais jis nulipa, leidžia pailsėti, tada įsitaiso dar patogiau.

Kartais pasibraukiu akių vokus juodu pieštuku ir keliauju į pragarą, kur jau dega Vėlinių žvakelės ir barmenai iš anapus
baro pilsto pigų alų. Kartais svarstau, kelintame mes pragaro rate? O sninga ir pragare. Kai pasninga, būna slidu ir lengva paslysti. Lengvai ir saldžiai. Tik paskui pamatai, kad nuo smakro varva kraujas, kūne pradeda ryškėti mėlynes ir viską labai labai skauda (čia metaforos, tik metaforos). Kartais vis dar būna sunku kvėpuoti.

Vilnius pažymėtas. Amžiams. Bet nėra čia ko dramatizuoti. Pažymėtas kiekvienas miestas, kuriame būname. Tik labai daug čia tų žymių. Kiekviename gatvių kampe persikloję šitiek sluoksnių, kad man jau truputėlį per daug. Atrodo matau ir girdžiu visų ten man nutikusių įvykių ir ten buvusių žmonių šurmulį. Visko vienu metu. Gal emigruoti? Tai o ką tu ten dirbtum toj Italijoj? Nežinau. Nerūpi. Man paprasčiausiai reikia naujos erdvės, čia nebetelpu. Vilnius - tai palimpsestas, pergamentas, ant kurio vis rašoma rašoma, nutrinama, vėl rašoma. Labai nusidėvėjęs palimpsestas.

“Rašymas yra poetinis melas.” (Tūtlytė, iš paskaitos.) Žinau, kad  šita mintis tau patiktų, D. Menas melas, nelabai ir skiriasi, - vis sakydavai. Gal ir gerai, kad tau neįdomūs mano tekstai, neskaitysi ir šito.

O dėl jausmų. Ak, brangusis neįvardintas pirmos frazės autoriau, kaip aš norėčiau nieko nejausti. Kaip norėčiau bent nejausti tiek. Kaip gera kartais būna po tam tikro kiekio alkoholio ar trankviliantų iš tiesų nejausti nieko in a litterary way.

Kažkada daug kartų tau kartodavau, jog tiesiog norėčiau, kad būtum laimingas. Šiuo metu man visai vienodai, kaip tau toliau seksis.

Rašiau rašiau, ir net nepastebėjau, kaip baigėsi ruduo, kaip baigėsi niūrusis lapkritis, ir prasidėjo žiema. Gruodį turi būti geriau.

Rodyk draugams

2011-10-06

hello darkness my old friend, I’ve come to talk with you again

Posted by proz in dnr, užtemimai

Galėčiau rašyti. Apie rudenį, kvepiantį deginamais lapais. Jo miglas ir mano miglotus rytus. Vakarus. Dienas ir naktis. Besižnaibantį šaltį. Pasitinkančius Šv. Jonus. Vilnių, buriamą iš kavos tirščių, knygų ir klevų lapų, pervažiuotų kaštonų. Apie tai, kaip vedu pamokas, šiuo metu žiauriai myliu visus šešis savo vaikus, o A.M. sako antroje eilutėje braukti žodį “eilėraščiai”.

{Gal dar parašysiu. Vaikai, užsirašykit žodį forse, prireiks. Gyvenime tiek daug gal ir dar visada yra kaip nors.}

Bet whatever. Yra tokia būsena Kam visa tai?

Kartais pabundi ir nuoširdžiai nesuvoki rytas jau, ar dar vakaras, kol nerandi kažkur užkritusio telefono, nes laikrodį tai pamečiau gal vasaros pradžioj. Nuo to laiko turiu menamą taturuotę, kurią sykiais nusipaišau tušinuku ir sakau, kad gal jau visai reikėtų ją įsilieti rašalu po oda. Į ją įeina užrašas “laiko nėra”.

Buvau užrašius man beveik nebeskauda, bet su kiekviena šita renkama raide tai perrašau.

Jeigu žmonės būtų tekstai, galėtum juos paprasčiausiai ištrinti. Galėtum perrašyti, elgtis su jais kaip panorėjęs. Gal todėl man ir patinka raidelės.

O retkarčiais

būna truputį sunku kvėpuoti.

Rodyk draugams

2011-08-04

kostmosėliuose

Posted by proz in dnr

Ai, ką čia rašyt. Vasaros būna pilnos tokių istorijų, kad kai jas pasakoju Lau. traukiny į Kauną, matau iš jos akių, kad skamba baisokai. Esu parašius eilėraštį apie pusę penkių ryto Eišiškių plente. Bet gavosi kažkoks banalus, tai niekam neberodau. Tiesa, ten dar buvo žiema. Maskva Petuškai, blemba. Tik Petuškų kaip nėr, taip nėr. O yra užtat išvis nepasakotintinų istorijų dafiga. Net dvi brangiausios mano moterys Vy. ir Ol. jau sako tvardytis. Rudenėli rudenėli, kur gi tu? Kurgi tu, rudenie, lyg patrauklus blondinas sliūkinantis Vilniaus gatvėmis. Kursai ranka braukdamas sau per plaukus bronzuoja lapus, ridena po kojom kaštonus, alsuoja šiaure. Pasiilgau universiteto, kurį baigiau ir vėl įstojau, centrinių rūmų kiemelių. Neskanios kavos iš automato. Burokėlių sriubos morge. Stovinėjimo prie laktos pučiant karštą orą į pirštus, sustirus, kai nei miego, nei sniego, su Sta. ar Kot. kalbantis apie poeziją. Dievukų. LLS auditorijos. Auditorijų, kurios vis atsiranda ir atsiranda, nežinomos, neaišku iš kur, gal iš kokio Mickevičiaus laikų. Italų dėstytojo, kuris po bakalauro gynimų sakė jaučiąsis lyg dukras išleidžiantis už vyro. Net soliariuminių mergaičių špilkų kaukšėjimo koridoriuose.

O kol kas vasara. Kostmosėliai. Ta proga, jei viskas gerai, netrukus išvažiuoju dviems savaitėms karmos taškų rinkti. Savanoriauti. Itališkai su vaikučiais pačiauškėti. Galvas ežere paskaičiuot, kad nė viena nedingtų. Bus man už rehabą.

Kai aš visa paklaikus dar nuo vakar važiuoju pas gydytoją, sutinku Ai., o ana ir klausia, ko blogo neberašau. Ką nors bloga tai dar kartais parašau, milijonas pradžių, ir gal tik pora užbaigtų tekstų per šiuos du vasaros mėnesius. Kel. sakė: dėliokis knygą, jokių “Pogo”, jokių bernų (kokių dar bernų. Pavyzdžiui, vakar šamėce mane kabino mergina. Galiu dar palaikyti tavo ranką, ji labai šalta. Ir jos ranka, slankiojanti nebe tik mano riešu. O jos draugelis jai šnibžtelėjo tavo geras skonis. Nu ačiū, įdomu. Nelabai man ji patiko, bet įdomu įdomu.)

O mes su O. jau antrą dieną iš eilės pradedant Užupio kavine ir baigiant tuo pačiu šamėcu dainuojame Padmaskovnije večera. O aš ir nežinojau, kad O. dar ir dainuoja. Teatriokai nusprendė pasiimt ją repeticijoms. Kada nors gal net važiuosim gastrolių prie jūros.

-Kuo skundžiatės? -Niekuo (nemiga, nerimu, nervais ir šiaip sunkiu gyvenimu). Man reikia 048A

Tada einu į mistinę Sapiegos ligoninę, kur, maniau, tik miego sutrikimus gydo, ak, svajonių vieta. Bet, sako, labai brangu ir nieko labai ypatingo. Pasirašau šian, pasirašau ten. Pasirašau, kad aš, tokia ir tokia, nesu nėščia. Ir einu į rentgeną. Pakeliui namo man užplaukia hipochondrijos priepuolis ir grįžus pagūglinu plaučių vėžio ir visų kitų ligų, kurias gali parodyti plaučių nuotraukos, sindromus.

Viskas, kai pagalvoji, šiaip jau nėra blogai, sakau Ri., kai jis man ryte išverda labai skanios kavos. Rankytes kojytes turiu, net pirščiukai visi sveiki. Iš savo nemigos išspaudžiau ilgą tekstą šatėnams. Sakė, net dės į pirmą. Tiesa, kokius tris kartus perrašiau ir keturis ištaisiau. Tekstų rašymas kartais yra visiškas mazochizmas. O dar sutikau skvo. Viriau jai kavą. Dėl poros tokių dalykų galima vasarą visai ir užskaityti, net su savo nesibaigiančiais kostmosėliais.

Rodyk draugams

2011-06-05

birželio smūgiai

Posted by proz in dnr

Atsibusti nuo šurmulio, svetimų balsų namie, girdėti įjungtą variklį po langu ir pora akimirkų, žengiant tuos du metrus nuo lovos, labai labai labai tikėtis, kad tai būtų ne greitoji. Ir kaip persmelkia nuo šito baltos mašinos raudonais užrašais ir švyturėliais vaizdo, ką tik iškilusio akyse. Ir nuo nežinomybės.

Mes, deja, pernelyg gerai pažįstam šituos koridorius, - jau vėliau sako sesė. Palatą rasti nebesunku, per pusmetį mažai kas pasikeičia. Paženklintas trisdešimt ketvirto maršrutas, arba greitoji, taksi, sesers vyro mašina, visi jie veža ten pat.

Visa dieną kuopiu namus, ir sesuo su vyru daro tą patį, ruošiasi keltis vasarai pas mus. Ir kalba taip, tarsi visi planai būtų užtikrinti, tarsi Damoklo kardas nekabotų virš mūsų dangum (nors o kas iš to nuolatinio projektavimosi, kas gali nutikt). Virš kiekvieno dangum po damoklo kardelį, bet šis primena tamsų lietaus debesį. Kaip kaip jį išvaikyti. Kadaise man tėtis pasakojo, kad Maskvoje, prieš olimpiadą, lietaus debesis išvaikė kažką pašaudę į orą. Tėti tėti. Tėvo diena ligoninėje.

Mama turi eiti į darbą, aš matau vos pakeliamą jos nuovargį ir suku galvą, kaip jai padėti. Stengiuosi būti tvirta, nesuirzti, nors taip lengva tokiais atvejais, kai visi nuvargę ir nusigandę, stengiuosi būti lyg nepastebimas, mažai ką galintis žaibolaidėlis. Teturiu savybę matyti kitų emocijas, daugiau negaliu nieko. Todėl ir kuopiam namus, taip ne tik kuopdami save pačius, bet ir už kompensaciją - sistemindami nesusisteminamą pasaulį, nereguliuojamą gyvenimą. Rašiau apie tai ir savo BA, recenzentui patiko, sakė, plėtok. Duos Dievas, vėl viskas bus gerai, papasakosiu šį tą iš gražių gegužės akimirkų.

Širdie širdie, ne mano, prašau, nurimk, prašau grįžk į normalų ritmą. Tiek daug dar yra visiems kartu ką čia veikti.

Rodyk draugams

2011-05-12

kai pražįsta migdolas

Posted by proz in dnr

Niekingas pavasaris. Išdavikiškai žydi visa, kas tik gali žydėti. Parsirandu namo kažkada naktį (švenčiau XVIII amžių. Nuostabus amžius! Kad įsivažiavau aš apie prancūzų kalbą, kuri tuo metu klestėjo Europoj, tik kai dėstytojas jau pakreipė kalbą atgal link italų biškį susimaliau ties Cesarotti. O režisierius, kuriam eilinį kartą pradėjus aiškint “eik iš facebooko”, guodžiaus, kad nieko, oi nieko nemoku, man egzamino išvakarių krizė, ir man jau nebepadės jo GERAS ŽODIS ir PAGUODA (-lauki paguodos? PAGUODA), beveik net supyko, kai kitądien pasakiau, kad gavau 9. Sako: tai tu turbūt taip ir su bakalauriniu, du turi parašius, tik niekaip negali apsispręst kurį atiduot. Et, gerai būtų. Beje, “Maskvos - Petuškų” premjera birželio 10-ą, VU, kas nori pamatyti tobulą alkoholinį veikalą scenoje arba raudančią, kvatojančią, šokančią ir rusiškai (!) dainuojančią (!) Proz su balta suknele - maloniai kviečiu pasižymėti kalendoriuje. O birželio 11-ą Ryanaire’as mane trumpam išsineš į amžinąjį miestą, ak). Taigi, grįžtu naktį (aš dabar iš viso beveik tik naktim gyvenu, einu miegoti šeštą ryto, keliuosi trečią), o ant stalo migdolai pamerkti. Kaip iš to poros metų senumo eilėraščio, į kurį sutraukiau ligoninės kronikas: paskutinis vaizdas prieš atmerkiant akis - žydintis mūsų sodo migdolas. Tiesa sakant, niekas tiksliai nežino, ar ten tikrai migdolas, bet vadina taip iš seno įpročio. Tą augalą seneliai kadų kadais parsivežė berods iš Krymo. Aš dar vaikystėj labai laukdavau, kol jis pražys, nes tie ružavi (nū ružava taigi mėgstamiausia visų mergaičių spalva) žiedai man buvo patys gražiausi visame sode. Tik pernai, tik pernai praleidau migdolo žydėjimą, pernai man žydėjo magnolijos, mimozos, rododendrai. Ir tai buvo, ko gero, gražiausia mano nugyventa gegužė.

Gegužę ir mūsų sodas beveik prilygsta Italijai. Tačiau paprastai gegužės pažymėtos vienos ar kitos netekties ženklu. Ir į TOKĮ mėnesį jie sukiša visus svarbiausius akademinius atsiskaitymus. Arba čia specialiai sabotažas tokiems kaip aš, arba sistemos klaida. Grupiokės tik grįžusios iš vieno egzo jau panikuoja dėl kito, kad vajėzaumarija, dėstytojas gal būsią nesusiuntė visu skaidrių! Aš tai išėjau švęsti XVIII amžiaus, ir kaip švenčiau dvi dienas, taip trečią užsiėmiau prokrastinacija. Ranka nekyla to folderio su XX amžiaus italų literatūra atsidaryt, nors gi toks įdomus dalykas. Taip taip, aš beviltiška, man labai gaila rytdienos Ramunės, ji tikrai manęs nekęs.

Ir vis dėlto gyvenimas tęsiasi, dvidešimt trečius metus sode pražysta migdolas, bet aš kaip nesuaugu taip nesuaugu, tik dar labiau paauglėju. Skaičiukus keičia skaičiukai - pase, duombazėj, kalendoriuje - bet jie tik ir lieka skaičiukais, tuščiais įvalkalėliais, kuriuose mano sapnai, besiskleidžiantys ar nuo pirštų slystantys žiedai, eilėraščiai ir mylimieji.

Rodyk draugams

2011-03-10

kovėja (pavasarėja)

Posted by proz in dnr

Geriau jau laukti ko nors, kas neateis, pavyzdžiui, Godo. Nes lauki tarkim pavasario, o kai ateina - daužais sau per galvą - taigi čia nelaimingų įsimylėjimų ir laimingų įsimylėjėlių glebėsčiavimosi viešose vietose metas! Ir kaip aš buvau pamiršus. O ta saulė itališkam adzūriniam danguje kontrastuoja su mano būsena, ir vėl laukiu sutemų. Susitinkam su režisierium prieš repeticiją jau šviesoj. - O žinai, ką tai reiškia? - klausia. - O tai reiškia, kad laikas bėga…

Visiška grafomanė - rašau tai troleibuse, stovėdama, ant Darbo partijos “Sėkmės bilieto” kalendorėlio, tarp skaičių (o visgi pravertė).

Kuo senyn, tuo labiau, rodos, paauglėju. O gal tiesiog įsisiūbuoja kraštutinumų švytuoklė ir tiek. Inercija, kaip ir visur. Ir tada belieka teisintis, dažnai tekstuose, dažnai nelabai vykusiuose, dažnai su susireikšminimo prieskoniu. Bet kakava ir jaukus pašnekesys truputį padeda. Ir hiacintai pamažu skleidžiasi. Ką pikto nelaiminga beprišnekėčiau ar prirašyčiau, aš gi vis tiek myliu tas mergaites, bent jau keletą iš jų tai tikrai. Metai bėga, banga gena bangą, Maironį keičia D’Annunzio, kursinius - bakalauriniai, o viskas taip pat.

Rodyk draugams

2011-03-02

burbuliukai į galvą

Posted by proz in dnr

(Jei ką, tai vienatvė yra mano rašymo specializacija. Užsičiūrinu.)

Atsibundu gimtadienio rytą, pasižiūriu į laikrodį, dešimt, nuostabu, bet kodėl aš ne paskaitose? Turint omeny, kad naktį prieš tai temiegojau dvi valandas (tai o ko tu nemiegi? - klausinėja manęs labai sąmoningi žmonės. Ir ką aš jiems sakysiu? Apie sesę nemigą, apie tai, kaip žliumbt norisi penktą ryto, kai negali užmigt ir žinai, kad jei bent dabar užmigtum, miego liko dvi valandos), gal ir gudru buvo šiandien neatsikelti (kur tavo atsakomybė, kur tavo pareigos jausmas, kur tavo paskaitos!), nu bet tai blemba, ir ką man dabar veikti? Susirašom su vj, kuris dar vakar, kaip atseku iš žinučių, pasveikino. Labai liūdna, nusprendžiu šiandien nesijungt facebooko, tebeguliu lovoj, o ašaros kaip pupos iš akių. Wtf, Ramune?

Vj pasakytų - priešgimtadieninis jautrumas, kuriuos aš nelabai tikiu, bet aš ir pilnatim netikėjau. O paskui sužinojau, kad mėnulis ten kažkaip keičia vandens pasiskirstymą organizme - nu jei jis jau net potvynius sukelia, tai gal tikrai (ne)kažką. Bet kad jau ne prieš. Ai, visi mes biškį susireikšminam bent dieną per metus. O jau kai juokinga - kai pagalvoji - tarsi didelis čia tavo nuopelnas, kad gimei.

(Dabar papasakosiu istoriją, kuri nuskambės kaip „oi, kokia aš faina”, bet pasiteisinus pasakoti jau beveik galiu. Nupirkau ir padovanojau šiandien mamai baltą tulpę. Nes gimt tai gimt, gal ir užknisa, iš to malonaus plūduriavimo įsčiose išsikapanot į šitą liūdną pasaulį, bet jūs tik pagalvokit gimdyt kaip baisu ir sunku! O dar ir paskui su tuo vaikiščiu kiek triūso. (Mylimiausia pora R. su A. pasveikina iš santariškių - vaikiui temperatūra užkilo.)

Taigi.

Sėdžiu vakar galiausiai viena bare ir sakau liūdnai tiems, kurie irgi sėdi prie baro:
- O už penkių minučių mano gimtadienis…
- Mhm,
- atsako šalia sėdintis baro barmenas, kuriam dabar ne pamaina, ir toliau žiūri kažkur pro šalį (tai kai aš nemoku susirast draugų).

Bet po to baras ima ir pastato man kažkokį įdomų shotą. O tada jau aš statau baro mergaitei, nes ana labai simpatiška. Mes su ja net einam parūkyt, ir kad šnekam, kad šnekam kažką, bet o kuo viskas baigias aš neatseku net iš telefono įrašų. Rodos, apie tris kviečiausi taksą, tą, kur kovo 1-ą pasveikino mane su pavasariu. Ant krumplių turiu pora nusibrozdinimų, bet šiaip tai viskas okay. Jau atsikimšt šampaną ar dar palaukt?

Tiesa, pakeliui namo, rodos, atsitiko tai, kas vieną dieną turėjo nutikti jau kokius penkerius metus. Pamečiau savo pigų, lievai veikiantį, bet širdžiai mielą ausinuką. Labai liūdna. Tai kas dabar guos mano neišsimiegojusią, per tankiai besikabaldojančią širdelę liūdnais rytais į univierą ir dar liūdnesnėmis popietėmis po jo (niekas manęs ten nesupranta. Ir be to dar niekas manęs nemyli)? Gal kas nors galėtų man padovanoti naują gimtadienio proga? Alio? Gerbėjai? Taaaip, reikėtų pradėti rašyti kaip nors socialiau ir konceptualiau, a la maistasausims tik kokia nors nuova idea. Nu reikia gi imt pagaliau kaip nors kalt babkes, negyvensi gi vien iš gimtadienio vokelių nuo tėvų.

Kitą rytą, kaip jau akivaizdu, neatsikeliu į paskaitas ir nuoširdžiai nežinau, ką veikt. (Grupiokės, matyt, sėdi paskaitose, nuobodžiauja ir galvoja: kažinkažin, velniažin, ką ta Ramunė dabar daro? Visko iš jos gali tikėtis. Beveik iš principo reikėtų nuveikti ką nors ypatingo. Bet kad visos įdomiausios mano istorijos labai nepataiko į viešą diskursą, jų net draugams nepapasakosi, nebent V.)

O davai nueisiu nusipirkt šampano - pagalvoju. Kas belieka? Kai suėjo aštuoniolika, ketinau iš principo nusipirkt butelį degtinės, bet tada kaip tik sirgau, gėriau antibiotikus, o vis tiek užėjo kaimynėliai A. ir T. su kvietku, viešpatie, kaip miela buvo, net atkimšau iš sekcijos kažkokį šampaną, kad jau taip. O pernai kai žliumbiau (aš manyčiau, labiausiai vykęs palinkėjimas kitą sykį būtų - per šį gimtadienį linkiu nežliumbti) kažkur Udinės gatvėse (kur dabar nostalgija vien gatvėm, nesvarbu, kokia ryški vienatvė ten buvo), tai galiausiai vakare į kambarį dainuodami happybirthday įlėkė butokai ir buvo vakarėlis „eat and drink to death”, kai pirmą ir vienintelį kartą gavom iš kaimynų raštelį tipo not make noise. Tiesa, antrą kartą tai policiją iškvietė, bet tiek to. Kai Čekijoj žiūrėjom fotkes, tai Tereza sakė - nu bet mes ir valgydavom… Jūs pažiūrėkite į tas makaronų porcijas! Čia gi trim žmonėm vienos užtektų. Kai labai užeina nostalgija, tai išsiverdu sau daug daug makaronų.)

Ne, nu bet tai kai LABAI liūdna. (Pachmielingais rytais mane tegelbsti ironijos gaubtas). Per gimtadienius esi išmetamas iš saugaus laiko. O visi dar kad linki. Saulėtos dienos, blecha (niekam daugiau nieko panašaus nelinkėsiu, pažadu). Nu da, saulėta, dangus kaip pernai vasario penkioliktą Venecijoj, be debesėlio. Jėzau, koooks žydras tas dangus, žvilgsnis net neturi kur fokusuotis, tiesiog tobula svajoms, neaprėpiama dangaus mėlynė, ar kaip ten rašydavo mūsų brangūs neoromantikai. Bet tai jūs manot man GERIAU nuo šitos žydrynės? Nifiga. Čia panašiai, kaip mūsų dabartinė virtuvė be baldų - man visai nepatinka - jaučiuosi nejaukiai - nueinu, pastoviu tuose kampuose, kur nieko dabar nėra, apčiupinėju sieną - reikia gi kažkaip įsikinkyti erdvę - nu ir palengvėja šiek tiek, bet tik šiek tiek. O nuo žydrynės tai akis tik skauda, gūžiuosi gūžiuosi ir tūnau savo kambary. Kur mano raudonos užuolaidos?! Kur mano gotų laikai: tamsa, bauhausai ir gyvenimo liūdnybė. Hollow hillllls. Bela Lugosi‘s dead.

Visi čia viską tik krausto, virtuvės baldus kažkodėl sumanė pakeist, tai kai pamačiau tuščias vietas nuo spintelių, net fiziškai keistai pasijutau. Akiai buvo per daug vietos. Pažįstami daiktai ir vietos mus įgalina jaustis saugius. Kai neteksiu šitų namų, kuriuose užaugau, tai rašysiu, jaučiu, daug graudžių eilėraščių kaip koks Nyka-Niliūnas. Aha, duokdie rašyt kaip Niliūnui. Beje, aš, aišku, kaip ir visi normalūs žmonės, laukiu pavasario, nes ta žiema jau atsibodo. Bet tai kai supratau, kad tada tik ir išlįs visos besiglėbesčiuojančios porelės į gatves, tai net negera pasidarė. Niekur nesijauti toks vienišas ir toks kontrastuojantis su pavasariu, kaip šitoj klimato juostoj, kur to pavasario beveik ir nėra.

Nesocialus aš žmogus, visokie būreliai ir studentų atstovybės šiurpą krečia, nu bet o ką dabar. (Vienintelė vieta, kur esu itin sociali, tiesiog neįtikėtinai, yra baras.) Net biuletenio sugadint nenuėjau. Draugų anarchistų arba tų trijų Lietuvos feminisčių, kur tarpusavy frakcijas kuria, aš irgi nelabai suprantu. Kad ši diena tau būtų ypatinga - dar vienas kraupus palinkėjimas. Pabundi ir galvok iškart, kokį cirką čia dabar nuveikus. Ypač jei jau nebuvai paskaitose - matyt, jau veikei ką nors ypatingo - nustebsiu, jei grupiokės rytoj to nepaklaus. Man baisu, mano grupiokės tobulos ir niekad nekenčia nuo pagirių.

Brr, kaip baisu, tik susisuk į kamuoliuką ir pramiegok šią dieną. O vakare dar kartelį šiek tiek pažliumbk - kad, na kaip čia dabar, visi tikėjosi, visi linkėjo, o tu nieko. Visiškai absoliučiai NIEKO. Gėda ir žmogui pasakyt, ar kaip ten sakoma. Tai gerai, kad aš truputį nevykėlė, tai tuo ir didžiuojuosi.

Meilėslaimėspinigų - meilės, tarp kitko buvo tiesiog pabrėžtinas šeimos palinkėjimas per Kalėdas (spėk kam šitas šaukštas (buvo jų daug su visokiom užrašytom meilėm laimėm džiaugsmais)), jei dar šiandien bus įrašę į atviruką, garbės žodis, nebekalbėsiu.

Ir dar yra toks dėsnis. Kai turi paskaitas tik tris dienas per savaitę (jau dabar tai tikrai nepraleidinėsiu), tai nueini dar rečiau, negu kai turėjai kasdien. Čiuju, dėstytojas vėl man už nelankymą balus per egzą numuš. O vakar tai net, galima sakyti, poete pavadino. Nu jei jau taip, tai kur jūs matėt, kad poetai dorai paskaitas lankytų ir dar leksiką mokėtų! Poetai patys tą leksiką ir konstruoja. Paskaitų metu. Baruose arba pobariuose.

Bet žinot ką.

Ką tik gavau dovanų narcizų vazoną (mama, tu skaitai mano mintis ir aš tave myliu) ir dar radau atviruką iš Prancūzijos! Atsiimu visus žodžius - gimtadieniai yra zjbs!

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web