padraikos

Tautų išmintis gimdo mitus, bet nėra mitologijos, kuri atspindėtų Vilnių. Kur dar rasi tokį slibiną, kad jo galvos kautųsi tarpusavy, keikdamosi skirtingomis kalbomis. Ričardas Gavelis

Vilnius man krečia šunybes. To ir reikėjo tikėtis, jis kaip pavydus mylimasis nenori manęs paleisti ar bent jau tikrai neleis apie save užmiršti. O kaipgi kitaip paaiškinti, kad likus porai savaičių iki išvykimo išgyvenau čia kone intensyviausias, labiausiai pamišusias ir gražiausias savo dienas ir naktis. Vilnius išdėliojo mano takus taip, kad netikėtai atsidurčiau vietose, kuriose per dvidešimt vienerius gyvenimo šitam mieste metus neteko būti. Ką reiškia visi tie gražūs naujai sutikti žmonės, su kuriais norėtum dar matytis ir matytis, bet pusei metų jus išskiria keli tūkstančiai kilometrų. Pusė metų išskiria ir leidžia pamiršti bet ką. Grįšiu, ir jūs būsite pasikeitę, grįšiu, ir būsiu pasikeitus aš pati.

Likus dviems dienoms iki kelionės Vilnius mane suveda su žmonėmis, su kuriais be proto norėjau susipažinti bent dvi vasaras. Dar prieš parą buvome pažįstamos tik iš matymo, o štai šiandien žinau jos vardą pavardę gimimo datą specialybę šeimos istoriją, beveik jaučiuosi pažįstanti jos vaikiną ir net buvau pas ją namie. O po to iki pusės trijų sėdėjome Café de Paris, aš rūkiau jos cigaretes, ji gėrė mano alų ir mes nusprendėme rašyti viena kitai laiškus.  Ji sakė, kad būtinai nusives mane į “Jaltą” ir paskui privertė įsėsti į taksi, nors aš eilinį kartą sakiau, kad pareisiu ir kad senamiestis pavojingiausias rajonas ir dėl to man labiau neramu dėl jos. Ir štai dar tą pačią naktį atsirado dušimtaipenkiasdešimta draugė facebooke (ar socialiniai tinklai nužudo draugus? Ar sukuria dar vieną gyvenimo fikciją? Kaip beždžionę išstato ant scenos?)

Kas bus po pusės metų? Ar kas nors prisimins šitą vakarą? Ar rūpės jai? Ar man? Ar jis išliks tik įrašytas į begalinę Vilniaus skersgatvių istoriją, į neblėstančią miesto atmintį.

Vilnius, bjaurybė, neleidžia man ramiai gyventi su nuotaikomis, kad jūs visi man atsibodot, čia šalta ir nuobodu, tad važiuoju aš lauk iš šito miesto, šalies, kalbos, bėgu italiop nuo visko. Jis, senas donžuanas, pasitelkia visą paskutinį savo žavesį ir priverčia jį iš naujo pamilti ir visai nenorėti jo iškeisti net į miestų mis pasaulis - Veneciją.

Reikia perlipti šitą pabaigos-pradžios barjerą, kuris skandina mane sentimentų ir melancholijos liūne. Reikia galų gale baigti krautis daiktus ir peržengti galvoje susidėlioto Italijos žemėlapio slenkstį. Reikia nepamiršti, kad vasario 14-ą (ak!) ir vėl nakvosiu “Giovanninoje”, mielame vienos žvaigždutės viešbutėlyje Mestrėj, pora kilometrų nuo Venecijos lagūnos, o pirmadienį ir antradienį jau turiu sutarus du susitikimus Udineje, via Palladio, via Podgora. Sì, e adesso devo già cambiare la lingua - pats metas persijungti į Dantės bei Fellinio kalbą.

Mūsų gyvenimas, tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vėpsodama pašo ir dalija mirtis. R.G.

Pakaitom klausau šito ir šito.

Rodyk draugams

Norėčiau rašyti nepažįstamiesiems. Suintriguoti juos ir apšaudyti taikliomis metaforomis. Pamažu, grakščiai, žodis po žodžio sukurti savo vaizdinį jų galvose. Norėčiau, kad sykį jie susapnuotų mane net nežinodami kaip atrodau. Naktimis jiems koketiškai šnibždėčiau  į ausų geldeles savo istorijas. Kurčiau jiems asmeninę savo fikciją - išrinkčiau iš gyvenimo tik charakteringiausias detales, kai ką pakeisčiau, iškirpčiau ar pridėčiau meno vardan. Neribočiau savęs ir tėkščiau čia pikantiškiausias smulkmenas.

Galbūt tai, jog supranti, kad pernelyg seniai padarei klaidą ir tai, ką rašai, skaito žmonės, kurių visai nenorėtum kraupinti. Skaudinti. Jog visai nesudėtinga susieti tavo blogą ir tapatybę, galbūt tai tarnauja tekstui. Tenka pasukti galvą, kaip čia šį bei tą pasakyti iki galo neatskleidus. Sulaiko nuo perdėto betikslio atviravimo (na taip, ne visada sulaiko, ak, ne visada). O tuštybė ir šitie susirinkti žavūs skaitytojai neleidžia kraustytis kitur, anonimiškai. Galbūt atvirkščiai, tai priverčia išsisukinėti, teisintis, nutylėti gražiausias nedoriausias savo gyvenimo akimirkas. Apsimesti geresne, nei esi iš tikrųjų.

Vis galvoju, kad norėčiau pasimatyti su tais, kurių blogus skaitau. Šitaip rašantys žmonės turėtų būti labai gražūs. Jie turėtų viską daryti savitai, kitaip žengti šaligatvio plytelėmis, kitaip rūkyti ir žiūrėti tau į akis. Kita vertus, gal geriau atsisakyti šios pagundos. O kas būtų jei nusivilsim vieni kitais? Jei mažumėlę pasidžiaugsim, o paskui tapsim vieni kitiems nebeįdomūs, vieni tų eilinių pažįstamų, kuriuos gatvėj netyčia sutikęs sakai, kad reikės, būtinai reikės pasimatyt artimiausiu metu, bet mataisi tik už kokių metų vėl netyčia susitikęs gatvėj? Jei išblanks paslaptingumu ir smalsumu pagardintas blogų žavesys? Jei jie taps tais, dėl kurių vėliau rašant reikės atidžiau rinktis žodžius. Arba aprašys tave kaip vieną tų žmonių, kurių aprašymus skaitydamas galvoji, gerai, kad čia ne apie mane.

Norėčiau rašyti nepažįstamiems, bet kaip visuomet viską darau atvirkščiai. Šįkart išvažiuoju būti tarp nepažįstamų, dar nepažintų žmonių, į miestą, kur niekas nieko apie mane nežino ir nenori sužinot, o rašysiu tai jums.

Rodyk draugams

- Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
- Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.
Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Paliksiu Vilnių išjautus iki begalybės, išsivarčiusi kūliais nuo euforijos iki depresijos ir atgal, išmindžiojus kiekvieną centimentrą, iščiupinėjus pirštų pagalvėlėmis. Tai jis pavargusiai man po galva pakiša sniego pagalves, užklosto pūga, pažadina vėju. Tai dėl jo aš dar randu kelią namo naktimis, manęs neužpuolė maniakas, o pametu aš tik šalikus, kepures, pirštines ir pinigines su šešiom kortelėm, tai, kas svarbiausia, dar lieka, tai dar įžvelgiu akyse, eilėraščiuose, tai dar sruvena juostančiuose plaučiuose. Vilnius mano gyvenimo metafora. Mano angelas sargas. Sužeisti balandžiai ir iš rūko išnyrantys bokštai. - - -

- - - Skrajojantys olandai ir prietemoje lyg vilkų akys ryškiai sužibančios raudonos raidės. Durys su užrašais “uždaras vakaras”. Rūbininkai laiptai žemyn truputį “eyes wide shut” truputį “the L world”. Mergaitės. Penktarytiniai kosmosai. - - -

O sausio 30ą mes sutikome naujus metus. Dvyliktą iššovėme šampaną. Kai kas sėdėjo spintoj, kiti stovėjo balkone. Mes net girdėjome fejerverkus. Ir šitie nauji metai buvo gal net tikresni, nei tie prieš mėnesį. Šeštą ryto A. visiems išvirė aštrių makaronų, pagirdžiau širdelę ramunėlių arbata ir tapo ramiau. Miestas pamažu budo, rąžėsi. Taksistai mus grąžino į antakalnį, antakalnis nuvijo miegoti.

Kam širdys kruvinos, kam kalavijais subadytos, o maniškė tai lyg paukštis. Ji vis plasnoja ir plasnoja, kartais, rodos, iškris iš Vilniaus anksčiau už mane. Kiekvieną akimirką man taip garsiai ir aritmiškai beldžia memento mori. Aštrus mirtingumo jausmas.

Vis dar bandau grįžti į šį laiką ir erdvę, bet man nesiseka. Gyvenu ne pagal grafikus, kalendorius, laikrodžius, maniškiai visuomet skuba, vėluoja arba stovi vietoje. Venomis srūva septintas dešimtmetis. Natūralūs Vilniaus narkotikai.

Rodyk draugams

Čia jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja. R.S.

Kaip gyvsidabrio stulpelis pamažu leidžias žemyn, teka lyg šaltas prakaitas nugara, kaip miestas persimaino ir aš jau dabar žinau, kam rašysiu eilėraščius.

Pūgos ne už lango - mano kūno įrėmintos, todėl taip dažnai ir dreba rankos, ši vėsi šalis saugioje seisminėje zonoje, tačiau kiekvienas iš mūsų skirtingai išmatuojamas pagal Richterio skalę. Šitaip žemė išslysta iš po kojų ir vėl po jomis įslysta. Mes išmokstame būti šitame liūdname pasaulyje, mes nebepasakojam kitiems, kaip nebenorime gyventi, dabar kiti mums pasakojasi.

Nebenoriu sapnuoti tų ryškiaspalvių sapnų. Mėlynos tulpės, ką turėjo reikšti tos mėlynos tulpės, galvoju užuosdama tulpes puokštėje, moters, sėdinčios eilėje šalia manęs, rankose. Ispaniškai kalbantys indėnai ant arklių su deglais rankose, vasaros, jūra, nepažįstamos, gražios erdvės, pastatai ir jie. Kodėl jie vis dar sulenda į mano galvą, nors trankyk ją į sieną. Apkabina mane, tik tiek. Tie apie kuriuos dienomis beveik negalvoju, patys netinkamiausi. Jie kaip susitarę tarytum pagal grafiką keičia vienas kitą naktimis ir nubudus man pasidaro negera. Palikti šį miestą, pilną slogių naktų, tuštumos, žmonių, kurių nebenorėčiau sutikti, kurių nebenorėčiau būti sutikus. Žmonių, kurie kolekcionuoja kitus kaip pirštines. Žmonių, kuriuos pati pametu kaip po vieną pirštinę penktadienių paryčiais. Iki grabo lentos mylėsiu tik vieną. Ir rašysiu eilėraščius tik tau, mano Vilniau. Mano vienintelis ištikimiausias meiluži.

Rodyk draugams

Varčiau puslapius ir galvojau, kad jei juos dabar išplėštum, sudegintum ar kitaip įkištum į nebūties nasrus, vis tiek dar liktų koks pusantro tūkstančio kopijų, dūlančių kokiose nors intelektualų namų bibliotekose. Nors kas tuos “Metus” skaito, kur jie dingsta, apskritai negaliu suvokti. Tiražas palyginus toks mažutis tarp spalvingų, blizgių žurnalų viršelių, bet kai bandai įsivaizduoti tą tūkstantį skaitytojų, taigi visa minia, minia ryškių bruožų, ryškių balsų žmonių. “Anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs iš minios / anksčiau niekad nebūčiau išskyrus tavęs su moterimi” kažkada rašiau. Eilėraščiuose įvairiom proporcijom susidėlioja išgyventos istorijos, slepiuosi už lyrinio herojaus, juk dar mokykloj išmokė netapatinti su autoriumi, tai čia ne aš, aš, mat, tik kuriu, nuobodžiai gyvenu, neturiu ką veikti, tai ir prisigalvoju visokių niekų, sakau, laisvalaikiu kuriu, krosnį.  Ant tų puslapių atspaustas ryškiausias mano atvaizdas - nuotrauka ir eilėraščiai. Galvoju, kad taikliau nei tuose puslapiuose manęs nenufotografuosi. Veido kraštelis šalia tekstų - na irgi, atspindys to, kokia vaikštau po šitą žemę. Žmonių šypsenos, žvilgsniai, kvapas, tai, kaip jie kalba, kaip juokiasi, kaip vaikšto, kaip paima tave už rankos. Lūpos lūpos, salstelėję ar sūrios. Švelni oda, plaukai, kuriuos gera glostyti. Gana svaičioti vien apie vidinį grožį. Ir gražu ne tai, kas nudailinta, gražu, kas charakteringa. Kai eilinį sykį užplaukia depresūcha, nebetenki savivertės ir visas šitas pasaulis atrodo ne tau ir ne tavo, na, lieka bent jie. “Klaidos, paverčiamos filmais, kultu, eilėraščiais” (skvo) Kai depresūchos išplaukia, baisu juk išnykti, baisu, kad taip kaip niekur nieko ir viskas. “Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai” (Marčėnas) Noris bent atvaizdų, abrozdėlių palikti. Vaikų neturiu, nežinau, ar kada turėsiu, ar galėsiu jų veiduose įžvelgti save. Turėtų būti gražu. Dar norėtųsi kasdien dalinti save gerumu. Labai graži teorija, nuostabus veiklos planas, aš šimtu procentų tuo tikiu ir noriu taip elgtis. Ir šimtu procentų kasdien savo teoriją laužau.  Lieka tik klaidos. Eilėraščių ir kitais pavidalais.

Rodyk draugams

Paskutiniu metu aš leidžiu sau būti įkyri. Ai, galvoju, tuoj vis tiek išvažiuosiu ir neturėsiu laiko čia ar kokiam facebooke rašinėti. Gyvensiu ir tiek. Ir tiek jūs man terūpėsit. Iš tiesų tai turbūt ne taip, tiesiog viskas bus kitaip, o aš šiandien truputį pikta ir pasimetus. Kai labai rūpi tada ir sakai nekenčiu. Tada ir kartoji kartoji, kad nerūpi, tikėdamasi, kad pati patikėsi.

Tik begerdama su tokiais psichais gali pasijusti normali. Tik šitame kontekste žodis psichas įgyja grynai teigiamų konotacijų. Tik tokie kaip mes tegali šokinėti iš džiaugsmo, kai kvartale netikėtai dingsta elektra. Tik tokie gali atsidaryti alų tiesiog hyper rimi ir prišnekėti nesąmonių kasininkei. Toliau gerti tą alų stotelėse, troleibuse ir prie kažkokio daugiabučio krasnuchoj kalbant apie neįtikėtiniausius dalykus. Diskutuoti apie xanaxo dozes, nes visi yra jį vartoję.

Galvoje kažkokie velniai polką šoka. Žinau, kad ryt, galutinai išsiblaivius ir išsimiegojus, viskas atrodys kitaip. Šitas tekstas atitrūks nuo emocinio krūvio, kurį jaučiu jį rašydama, vėliau skaitydama. (Nieko nėra bjauriau, kaip pamatyti, kad tekstas nekalba to, kas spurdėjo tavyje jį rašant. Kad tai tik paskiri žodžiai, asmeniškai tau kėlę kažkokias asociacijas.) Psichai liks psichais su mažiau teigiamų konotacijų. Pati savęs nemėgsiu truputį labiau, nei visada. Bet. Esu ta, kuri gyvena dėl akimirkų. Kuriai viena naktis kartais reiškia daugiau, nei metai. Tik nebežinau, ką tuos metus dabar veikti, anei kur juos sutikti.

Turbūt yra du žmonių tipai. Na, kaip optimistai-pesimistai, vyturiai-pelėdos ir panašiai, taip yra tie, kurie gyvena akimirkomis ir kurie orientuojasi į ilgesnius laiko tarpus. Impulsyvūs, pirma pasakantys, po to pagalvojantys, labiau linkę gailėtis dėl to, ką padarė, nei dėl to, ko neišdrįso, užsiliepsnojantys ir sudegantys greitai kaip degtukai, na, geriausiu atveju, kaip fakelai, tie kurie rinktųsi Cobaino, Morrisono, Monro, bet ne tų, kurie miršta, kai niekas jų nebeprisimena, likimą. Ir yra tie, kurie pastovūs, orientuoti, apgalvojantys, devynis kartus pamatuojantys, geriau žvirblis rankoje, nei briedis lankoj, tokie. Nei vieni teisūs nei neteisūs, nors mes linkę teisti, skirstyti į skyrelius gerai blogai ir ieškoti tiesos, nors jos juk, ko gero, nėra, yra tik tiesos.

Man reikia tokių būsenų. Reikia tų keistų rytų, sunkiai atplėšiant akis ir pasidžiaugiant, kad eilinį kartą sugebėjai grįžti, mintyse prasisukant praeitos nakties juostai (kuri, žinoma, trūkčiojanti, vietomis išryškėjanti, vietomis susiliejusi). Reikia apsunkusios galvos, kurioje žodžiai sušoka į vieną didelį kubilą. Iš to kubilo kartais susidėlioja labai įdomūs tekstai. Turbūt kartais net reikia turėti dėl ko gailėtis.

Taip sėdi su savo beprasmiu tekstu vietoj tekstų, kuriuos turėtum rašyti. Kurį perskaitys kiek, trisdešimt? O kiek daugiau negu pirmą pastraipą? O kiek supras tai, ką kalbu? Ar bent vienas atpažins šitam tekste save? O turėtum iš protingų knygų dėlioti referatus kaip puzzle, dėlioti, kaip gyvenimo prasmę ir visus tuos egzistencinius atsakymus savo galvoje. Bet rašai šitą tekstą vietoj visų tų dalykų, kuriuos turėtum daryti, kuriuos daro visi, nes reikia. Reikia dirbti, mokytis, kažkaip įsitaisyti šitam pasauly ir jame gyventi. Tik jis kartais baigiasi. Ir kartais turbūt tik velnias težino, kurie tekstai beprasmiai, o kurie prasmingi. Ir aš pernelyg gerai suprantu savo psichus draugus, kurių didžioji dalis metė visas studijas ir veikia neaišku ką.

Pabudau sniego lavinai spindint už lango ir kažkodėl su šita daina galvoje.

Before loneliness will break my heart,
Send me a postcard darling.
How can I make you understand?
I wanna be your woman.

Tarkim, kad tai tiesiog graži daina.

Rodyk draugams

Sėdėjom toj pačioj kavinėj prieš metus, rodos, po egzamino. Žiemą, miestas buvo išsipustęs Kalėdoms, aikštėse spindėjo eglės, iš burnos ėjo garas, slankiojom po senamiestį, apsimuturiojusios šalikais, apsiginklavusios kepurėm ir pirštinėm. Gurkšnojom kavą. Tąsyk R., viena iš trijų mūsų pionierių, už poros savaičių turėjo pusmečiui išvažiuoti į Boloniją. Kalbėjom apie jos jausenas, kalbėjom apie išvažiavimus, kalbėjom apie viską.

Sėdėjom toj pačioj kavinėj prieš pusmetį. Lauke, jaukiame kiemely, apdėliotame beveik tikrais apelsinmedžiais, trumpomis rankovėmis, įdegusios, plius dvidešimt keli, gėrėm kažką gaivinančio. Buvo keista vasara. Tuo metu gyvenau tuo, apie ką pasakojau gal tik porai žmonių. Pernelyg dažnai ir dabar tai prisimenu. Tąsyk trys mylimiausios ragazzos ruošėsi savo išvykimui. Nežinau, ar yra kokių nors trikojų padarų, jei yra, sakyčiau, jog kartais pasijusdavau lyg trikojui ketvirta koja. Taip jau nutinka, kol tau pačiai nepasidaro aktualu, dėtis miegmaišį ar nesidėti, kur praleisti tą atliekamą naktį, trečią ryto išlipus Florencijos stotyje. Keičiasi tik miestų pavadinimai, autobusų ar lėktuvų grafikai, metų laikai ir mes.

Sėdėjom toj pačioj kavinėj ir šiandien. Žiema, šiaurietiškas šaltukas, viskas panašiai, kaip ir prieš metus. Tik R. jau seniai atbuvus savo kelionę, pamilus Boloniją, turinti daugybę draugų, planų vėl išvažiuoti ir išskirtinę gyvenimo patirtį. Dvi iš mylimiausių parskridusios Kalėdoms, tokios pačios ir kartu kitokios. Jau išgyvenusios visus kartais tarp kraštutinių emocijų svyruojančius etapus. Dalinasi patirtim, naujai atrastom jaukiom savo miestų vietom, planuoja rytdienos skrydį į Milaną ir naujuosius Bolonijoj. Šį kartą aš ta, kuri taip norėtų grįžti pusmečiu ar metais atgal ir prisijungti prie tų pačių praeities pokalbių. Ta, kurią pernelyg stipriai dursto kaitos ir laikinumo suvokimas. Jaukiau dalintis ta pačia išgyventa patirtim, tom pačiom jausenom, o ne bandyti suprasti tas, kurios tavęs dar tik laukia. Kurias šimtą kartų aklai dėliojiesi lyg būsimo miesto žemėlapius savo galvoje. Lyg tą poros dienų kelionę, kur būsi vienut vienutėlė, į miestą, kuriam tavęs niekas nelaukia, na, geriausiu atveju nebent koks nors koordinatorius, kad pasidėtų pliusiuką sąraše.

Gyvenu truputį didesniam chaose ir nerime, nei įprastai. O šiandien truputį didesniam ilgesy ir liūdesy. Bet ne tam, kuris spiečia tave į kampą, kuris priverčia žliumbti ir nieko daugiau neleidžia daryti. Tam, iš kurio retkarčiais gimsta poezija. Nesvarbu ar ta, kuri įvyksta pasiėmus į rankas rašiklį. Ar ta, kurią skaitai, kad ir ką tik gautoje dovanų Ungaretti knygoje pakeliui namo troleibuse. Ar ta, kuri aplink mus nepopieriniais pavidalais. Keista, kaip galima pamilti žmones, su kuriais suvedė ir kartu leisti laiką liepė atsitiktinumas. Keista, kad rašyti laiškus, blog’us, net eilėraščius man dažnai paprasčiau, nei kalbėtis. Čia jautiesi stipresnis, labiau savimi pasitikintis, visuomet galintis išbraukti nevykusią eilutę. Visai ne taip, kaip gyvenime.

Niekas nesikeičia.
Viskas keičiasi.
Turbūt tai reiškia tą patį.

Rodyk draugams

Eilinį penktadienį ketvirtą ryto parašiau eilėraštį. Gruodžiai jais gausūs. Prasibrauna pro gruodą, šalčius, išpėduoja sniegą, išbrenda takelį iki mano namų. Ateina ir susėda prie lovos. Mylimi kaip vaikai. Kaip vaikai klystantys, pasiklystantys.

Naktį sapnavau vieną mergaitę. Keistas šviesias erdves, nesuprantamus motyvus ir lietimąsi pirštų galiukais. Kažkas už lango kasė sniegą. Nuo to garso ir nubudau.

Rodyk draugams

Norėtųsi, kad nuosavas gyvenimas būtų panašesnis į gerą filmą. Fellini, Kubrick, Lynch, Kusturica, Tarantino, Almodovar… Sunku būtų išsirinkti režisierių. Galėtų baigtis liūdnai, bet prasmingai, pavyzdžiui, meilės ir mirties, dekoracinių rūmų mieste, kur nuo tuščių turistų sukti vietiniai personažai slepia epidemiją. Žvelgiant į gražų berniuką, Eroso ir Tanato bruožų turintį idealo simbolį. “Morte a Venezia”. Tik jau ne šitos amžinos melodramos, tūkstantinių serijų santabarbaros, besikartojantys, banalūs, schematizuoti serialai. O net perjungti kanalo neišeina.

Nebemėgstu žiūrėti į laikrodžius ir veidrodžius. Norėtųsi vėl nešioti tamsius akinius, užuolaidas nuo pasaulio, o ir pasaulį pridengti nuo savęs, bet šitoje klimato juostoje ir taip per daug pilka. Tamsa ir rūkai, ir dėl vargano regėjimo išsiliejančios tolumos detalės. Fakulteto kiemeliai, kurį laiką gripo paversti vaiduokliškais (kaip man tai patiko!), vėl pilni. Dieve, ir iš kur jų čia tiek, iš kur jie lenda, tie nepažįstami, nuolatos nauji veidai, neįsimenamais, išplaukiančiais bruožais, kaip tų moterų “Antikristo” pabaigoje. O tie, kuriuos vienam eilėrašty praminiau vienatvės broliais (ir sesėm, galėčiau pridėti, gražiom ir protingom sesėm), tie, kurių dailius kaip eilėraščiai veido bruožus galima būtų tapyti, ir kurių eilėraščius - kabinti ant sienos, meta rūkyti arba dažniausiai rūko kažkur kitur, su kitais. Ir jie turbūt visai ne vieniši. Ak, ne, žinoma, neanche’io, jokios vienatvės. Juk visuomet šalia šmėklos, nuosavos mintys, nuo kurių svaigsta ir sunksta galva, kava ir cigaretės, nustumiančios tą gerklę gniaužiantį gniužulą gilyn. Ir tik netikėtai prieinantis mylimiausias dėstytojas. Atsiųsk eilėraščių publikacijai. Man patiko Sapfo, fakulteto motyvas. Justi gyvybė. Vienintelis dėstytojas, kuris pirmadienį išbarė mūsų grupę, o aš mintyse pasirašiau po kiekvienu žodžiu. Kuris niekad neaikčiojo, ak, kokia nuostabi grupė, koks stiprus kursas, kokios jūs visos originalios, kaip jūs viską mokat. Grupė, kuri susirenka į seminarą užsidėti pliusiukų. Perskaito savo mokykliškas Salomėjos analizes. O paskui tyli ir žiovauja. Ir žinoma, pakraupsta dėl tokio ilgo literatūros sąrašo. Ar jums iš viso įdomu studijuoti? - paklausė. Kasdieną plepu su merginomis, kurių pasauliai su manuoju prasilenkia. Taip taip, mane irgi nervina šita dėstytoja. / Ar jau pradėjai rašyt kursinį? / Ar jau nusipirkai bilietą į Italiją?/ Aha, sesija artėja, šitiek darbų. Apie viską. Tai yra, apie nieką. Dažnai susapnuoju tas, su kuriom neplepėdavom. Kiekvienas žodis tada turėdavo reikšmę. (Ak, nesibaigiantis praeities idealizavime. Tai, kas toli, visuomet atrodo gražiau. Hiperbole tu hiperbole.) Kurioms rašau ilgus popierinius laiškus. Žinai, E., aš pamėgau tavo kavą. Tą pigią, bet skanią, už litą trisdešimt, ir visuomet mesdama monetas į automatą šypteliu prisimindama. Sapnavau, kad jau Kalėdos, ir stipriai tave apkabinau, L. (Ak, nebėra nebėra, kas perskaito mano liūdnus blogus ir kitą dieną fakultete stipriai apkabina. Išvis nėra, kas apkabina.) Pasiilgau tavo šypsenos ir mūsų kuždėjimųsi per paskaitas, G. O miestas Udine, kaip anas, kurį sapnavau, pavadinimu Gioia (ital. “džiaugsmas”. Dieve, jau net sapnai darosi simboliniai. Visai nufilologėjau), atrodo išsigalvotas. Vasario 22-a - neateisianti. Galų gale, jei ateis, na ir kas. Ta pati vienatvė, tik kitam mieste. Na ir kas, kad ten saulė šviečia dažniau, fone kalnai, už šimto kilometrų Liublijana, o už šimto trisdešimties - Venecija. Tokia jau mūsų padermė. Vienišųjų.

Rodyk draugams

Ruduo ir miestas susijungia kažkur ties Šv. Jono bokštu saulėtą rytą žygiuojant į paskaitas. Kojos sminga į lapų balas, taip susijungia gamta ir grindinys. Esu tvarkingas miesto žmogus, visuomet vaikštau šaligatviais. Šalikeliais, pašalėmis, šaly, kurioje negyvenu, tik esu šalia. Jungtukas tarp taško A ir B,
kablelis - pauzė tarp svarbiausiųjų,
skiriamasis ženklas, išskiriantis nebeegzistuojančią dviskaitą,
išskirtinis, kaip raudoni lapai juodo asfalto fone,
išsiskiriantis subyrant į dalis.

Retkarčiais, kai pataikai, iš skambesio, to, ką prieš daug amžių įšnabždėjo į fonemas pati kalba, gimsta poezija. Bet dažniausiai tik svetimų eilėraščių nuotrupos įbrėžia kūne kontūrus. Tik saldžios svetimos lūpos suformuoja manąsias.

Visi mes rašome eilėraščius, tik poetai tai daro žodžiais. (J.Fowles)

ruduo Pavasario gatvėj

Nuotrauka - spalio 30-ta, tekstas spalio 19-ta. Kai ruduo dar buvo toks.

Rodyk draugams