BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-10-30

plūktis

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tarpinis magistro gynimas. Neturiu nieko, ant mokyklinio stalo voliojasi pora sąsiuvinių su paskaitų užrašais ir knygelė su Friulio kalnų vaizdais, kurią man pernai parvežė, rankos desperatiškai graibo lapus. Galvoju, gal tais kalnais apsiginsiu? Nukreipusį knygelę tarp savęs ir žmonių, sėdinčių prieš mane griežtais veidais. Dvi eilės suolų, sustatytų vieni prieš kitus, pusė grupės mano pusėj, kita šalia dėstytojų.

<<<Mokslinis kalbėjimas apie meną, tarptautinių terminų gausa, sudėtingi, ilgi sakiniai, savimi pasitikinčios ir tuo, ką kalba, nelinkusios net suabejoti povyzos. Dažnai išgyvenu šizofrenišką būseną tarp kuriančiosios ir rašančios apie kūrybą. Jos žiūri viena į kitą labai įtariai. Pirmoji dažnai baigšti ir nepasitikinti, vis dar negalinti patikėti tuo, ką daro, kiekvieną kartą mirksint wordo pagaliukui galvojanti, kad šitas tekstas šūdas, ne, šedevras, ne, vis dėlto šūdas. Antroji - persiimanti bendromis akademinėmis intonacijomis, lyg kalnais besidangstanti terminais, teorijomis, žymiomis pavardėmis.>>>

Guliu įsisupus į antklodę su naktiniais pievoje. Staiga susigėstu, galvoju, ką veikiu čia, šitaip, - su kaldra ir pižama. Žiūriu į vilaitę priešais. Tai turėtų būti pusiau Udinės Leone laikrodis, pusiau il Castello, negaliu patikėti, kokia ji apleista, griūvanti, tuščios langų akiduobės, pūvančios sienų lentos, praradusios spalvą. Pažiūriu į kitą gatvęs pusę - o ten pilki žirmūnų daugiaaukščiai, tuomet suprantu, kad tai ne Udinės pilis.

Esu vėl lovoje ir galvoju, kad tai sapnas, kad visai nebuvau aš su pižama ir anklode nusibasčius iki žirmūnų, bet lova pilna žolių, šapų, žemių. Negaliu patikėti, aš juk nelunatikuoju - raminu save, ir šluoju šluoju šluoju žemes, žoles, šapus, molio grumstus nuo paklodės.

Iš vazono su maža dekoratyvine palme išlenda žydras šlykštus ilgas vikšras. Susikaupiu, griebiu pagalį ir traiškau jį, traiškau, traiškau. Šliužas vis tiek juda. Nutraukta jo pusė lieka paviršiuj, kita, tebegyva, įsirango atgal į žemę. Likusi pusė ima deformuotis, vyniotis į kamuolėlį ir džiūti. Žinau, kad ji netrukus atgaus gyvybę. Bandau neprisiliesdama prie jos nustumti ją ant popieriaus lapo ir išmesti pro langą. Kol plūkiuosi su šlykščia žydra lipnia mase, iš žemės vėl pradeda lįsti tebegyvas vikšras.Kažkur ten ir prabundu.

Plūktis, plukės, gražus žodis, taip norisi dabar ko nors žydinčio.

Rodyk draugams

2012-10-19

vėžiažuviai

Mes tolstam viena nuo kitos,  šitaip tolstam, mylimiausia, - rodau vis didėjančią žuvį tarp rankų. Platūs pasaulio vandenynai, dideli, klaidūs miestai-uostai. Du jūros gyviai, skirtingose geografinėse platumose, tik žvaigždėlapiuose susitinkame. Šitiek daug visko pasauly yra. O šalia, vis artyn ir artyn, kaip kambario sienos, spaudžia žmonės-gniaužtai, žmonės-žnyplės, žmonės-riešutų gliaudytojai. Trakšt. Trakšt. Trakšt. Atrodo, užgrius kaip uolos. Pati palendu po jomis, lyg braidydama grotoje, - kokios didelės tos uolos iš apačios, kokios tvirtos ir gražios, mailiaus akimis, kaip norisi pasiekti jų viršūnes, kaip norisi būti sugautam jų žvilgsnių. Šitoks metų laikas, kai tamsu tamsu ir šalta šalta. Svetimuose namuose, prisiglaudus prie svetimų vyrų nugarų.

Rodyk draugams

2012-01-21

“kokios šaltos, kokios sulysę jos rankos”

Galvojai jau seniai ką nors čia parašyti, bet vis greitėja kalendorių pėdelės, o sniegas užpusto jų pėdsakus, nebežinia, nei kas praėjo, nei kur, žinia tik kad. Tas salsvas nežinia ko ilgesys, kartais apsistoja ties vienu, ties kitu žmogumi, pripėduoja, patrypčioja, paskui mostelėjęs ranka eina toliau. Šitaip dilgčioja, degina lyg per žarijas bristum, žmonės, tik sapnuose bepasirodantys. Jei būtų koks būdas tiesiogiai perkelti sapnus čia - man nebereikėtų rašyti. Kas išmokys mane triukų - vaikščioti žarijomis? Moku tik pelenais, galiausiai viskas vis tiek į juos.

Labiausiai atmintis įsiliepsnoja, kai lieki vienas, įkalintas šešių sienų kube, išklijuotame praeities tapetais. Dienom naktim, nenutolstantis daugiau nei poros metrų nuo wor(l)d’o ekrano, įkalintas savy su savim. Baisiausia, kai prisiskaitęs analizuojamų eilėraščių staiga visas sulyriškėji, suskysti, tuoj tapsi vienom ašarom. Viena, susigūžusia į kamuoliuką, ašara. Nei atsakymų, nei ramybės, nei žmogaus, išsiskaidžiusi, šimtaveidė. Išsiskaldytum gabaliukais ir sūpuotum kiekvieną prieš užmiegant. Tebesi maža mergaitė moters kūne.


Nijolė Miliauskaitė

***

visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas

išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)

kas išvaduos
išgelbės

nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
varnalėšose, veidrodžiuos, vėjy
dagerotipuos

negaliu jos išvyti

kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas

bet ji nemoka nieko pasakyti

Rodyk draugams

2011-09-09

rugsėjo

Rugsėjį po kojom pradeda žiojėti pirmosios bedugnės - balose atsispindi dangus ir kartais atrodo, prasmegsi dangop, negi šitaip paprasta ten pakliūti? Pakeliui į universitetą, tik jau gerokai pasikeitusį, ne tik perdažytom, rekonstruotom ir pervadintom auditorijom, bet ir perstatytais žmonėmis, man į ausis vėl rėkauja Amanda Palmer.

It’s cold outside
I hate the seasons here

I suffer mornings most of all
I feel so powerless and small

Šaltis kaip rūkas pamažu įsiskverbia į miestą ir aplimpa kiekvieną jo centimetrą. Rugsėjo pirmąją miestas kaip pabudintas šuo suurzgia ir ima būdrauti. Į gatves pasipila automobiliai, į troleibusus studentai, į centrą kostiumuoti klerkai, į barus pavargusi ir krepšinio išalkusi darbo liaudis. Miestas vėl savas man tampa tik naktį ir tik po kokių trijų bokalų alaus.

Turiu nuostabią knygelę, Moleskiną, kur šalia paskaitų tvarkaraščių ir deadline’ų datų kartais įsiterpia eilėraščiai, idėjos ilgesniems tekstams ar nugirstos kieno nors citatos. (Aš kartais pagalvoju, kad jeigu ją pamesčiau, radėjas galėtų susidaryti labai įdomų mano asmenybės portretą.) Padovanojo man knygelę vienas tų, kuriuos anksčiau ar vėliau galiausiai tenka vadinti dviejų raidžių deriniu - ex. Lyg Mr., lyg Dr., formalus statuso įvardijimas. Raidės ir garsai turi polinkį į transformaciją. Čia kaip koks ketvirtas Niutono dėsnis: visi tu galiausiai virsta ex. Dvi raidės į dvi raides. Viskas logiška ir nuoseklu, elementari fizika ir metafizika, chemija ir alchemija.

Jis visada mėgo kokybiškus daiktus. Po paskutinio susitikimo mes nebesikalbam ir jis neatsakinėja į mano žinutes. Užtat iš Prahos parsivežtame Moleskine pilna užrašų, kurie dažnai taip į nieką ir neišsiplėtoja, lieka tik pradžios, milijonai pradžių, vidurių ar pabaigų, niekaip nesulimpančių į vieną kūną. o kiek jau išsprūdusių susiūtų tekstų, kurie lyg frankenšteinai iki šiol bastosi nežinia kur ir veikia nežinia ką.

Pavasarį balos džiugina. Moleskinas saugo įrašą Kovo 10 dienos puslapy:

Žengiu grindiniu ir staiga pajuntu keistą, pažįstamą kvapą. Jei tai būtų garsas, sakyčiau - suklūstu. Kelis kartus stipriau šnervėmis įkvepiu orą ir suprantu - šis šlapias, balų pilnas, purvinas grindinys kvepia dumblu, tokiu dumblu, koks būna tik prie vandens. Viešpatie, kaip gražu - eiti katedros aikšte ir užuosti jūrą.

Rudenį tai, kas pavasarį džiugina, kelia liūdesį. Viskas juda priešinga kryptimi, daugėja tamsos, pilko dangaus, niūrumo ir iki kaulų pro visus megztinius, vilnones kojines ir radiatorius prasiveržiančio šalčio. Rugsėjis man primena nelemtus dalykus. Gatves, kurias teko išbraukti iš savo nusibraižyto Vilniaus žemėlapio. Rudenį aš itin intensyviai lankau ryanair ir wizzair puslapius nepaisant to, kad sąskaitoje paskutinį sykį išsiimant pinigų buvo 79 centai.

Rugsėjis. Viskas beveik taip pat, net krepšinis, ir tas šitaip atgyja ir bruzda aikštėse, skveruose, pagarsina gatves tik rugsėjais. Gerai prisimenu, kaip prieš metus lietuviai įveikė Argentiną. Ir ne dėl to, kad krepšininkai puikiai sužaidė. Galbūt todėl krepšinio ir nebežiūriu.

“Viskas keičiasi.” “Niekas nesikeičia.” Turbūt tai reiškia tą patį. - jau rašiau šiame blog’e vieną sykį. Turbūt taip ir yra. Kaip yra.

Rodyk draugams

2011-07-17

veido geografijos pradmenys

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Veido geografijoje gali išskaityti įvairius kraštovaizdžius, tik reikia pažinoti žemėlapį. Viščiukams pašarų vežėjo veide įsirašęs nuovargis. Jo balse trakšteli nuoskaudos geldelės “taip, aš irgi studijavau… baigiau VGTU”, o dabar štai važinėja pirkti pašaro viščiukams. Jo veidas paprasto žmogaus, pavargusio, gero. Pasižadu jam daugiau viena netranzuoti. O štai prieš tai sustojusio vyresnio amžiaus (norėjau rašyti gašlaus diedo, bet pabūkime korektiški) papurtusiame veide šmėsteli gašlumo šešėliai. Ir kai jis siekia ranka mano šlaunies, aš kone išrėkiu “sustokite čia!” ir pradedu daryti važiuojančios mašinos dureles. Vyriškis išsigąsta ir sustoja. “Gerai, jau gerai… O būčiau iki antakalnio pavežęs”. Kai netrukus ten, kur jis mane paleido, sustoja moteris, sako, kad Vilnius ne į tą pusę.

Galvoju, kokie slėniai glūdėjo tų dviejų lenkų fūros vairuotojų veiduose. Šešta ryto, aš nemiegojus, vis dar apsvaigus, susiparinus pasakoju jiems angliškai savo istoriją. Galiausiai lenkai pamosikuoja galvom ir aš suvokiu, kad angliškai jie nekalba visai. Tada kažką pamykiam. -wilno? -wilno wilno, - sako jie, bet man pasirodo, kad nusuka kažkur ne ten, ir šiaip kažkokie įtartini, o dar dviese, tai paprašau, kad išleistų.

Dar ilgai sukiojuosi po Vilnių apsikrovus miegmaišiu ir taše. Stotyje taip atrodydama, visa išsitaršius, lietaus išskalautų ir kylančios saulės išdžiovintų plaukų, pasijuntu labai sava. (O beje, atkreipkite dėmesį į žmones oro uostuose - kostiumuotus, švarkas ant vienos rankos, kita traukia prašmatnų lagaminą ant ratukų; ir žmones traukinių ar autobusų stotyse - apsikrovę įvairiausių tipų tašėmis, maišais, nuovargio upių išvagotas veidas, neišsimiegoję, rūkantys, susivėlę, be makiažo.). Sutinku būsimą grupiokę, vienintelę pažįstamą, kviečia į kažkokią jų organizuojamą a la “Santara” paskaityti kažkokio pranešimo. Kai perku alų, “Iki” kasininkė sako “labas rytas!”. Pasijuntu visiškai demotyvuota. Grįžusi sugebu truputį pamiegoti, nesuprantu rytas ar vakaras, pykstu ant savęs, ant visko, pažliumbiu, vėl vos vos pamiegu, pažiūriu kelias “Carnivale” serijas. Tada, kai ateina naktis, normalus normalių žmonių miego metas, esu pervargus, perliūdus ir norėčiau jau normaliai užmigti, atslenka ir už kampo bjauri kaulėta senė Nemiga ir nusišypso kokčia bedante šypsena. Prisimenu vieno monologo ištrauką iš Paolo Sorrentino filmo: Žmonės, nepriklausantys Nemigos sektai, dažnai sako:”Jei nepavyksta užmigti, visada gali skaityti, žiūrėti televizorių, mokytis ar veikti bet ką kita.” Tokie žodžiai nemigos sektos narius iš esmės erzina. Priežastis labai paprasta: kenčiantį nuo nemigos apsėdusi tik viena mintis. Užmigti. Lygiai taip ir jaučiuosi. Rodos, galėtum akmenis skaldyti, bet ką daryti, kad tik paprasčiausiai peržengtum tą kitiems tokį paprastą barjerą: iš budrumo į miegą. Susirandu dar likusias kelias tabletėles. Galiausiai suveikia.

Kažin, ar būna taip, kad dviejų žmonių veido kraštovaizdžiai sutampa. Ne dvynių, ne giminaičių, bet tų kurie įžvelgia vienas kito veiduose tas pačias upes, tuos pačius slėnius ir miškus, kalvas ir jūras. Tų, kurie sugeba nugludinti kalnus, kurių kito veide nėra, ar sustabdyti upes, bėgančias priešingomis kryptimis. Egzistuoja ir čia Nemigos sekta. Žmonės, kurių veidų peizažai vieniši ir unikalūs. Kuriems surasti ir išlaikyti giminingą kraštovaizdį, tai lyg peržengti ribą tarp budrumo ir miego.

Rodyk draugams

2011-05-20

kai lydosi kaštonų vaškas

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Žydi kaštonų žvakės, tirpsta jų vaškas, lydosi ir teka į gatves, žmones versdamas vaškinėmis figūromis. Ore virpa pienių pūkeliai, sakytum, virpa pats miestas. Pavasarinis miestas - tai impresionistų paveikslas. Alyvų kvapas visur, kadaise valgydavom penkialapius jų žiedlapius norams pildytis. Ketvirtą ryto jau pradeda švisti, iš kažkur atsiranda paukščiai, būriai paukščių, ir čiulba taip, kad rodos gaudžia. Tai ne pavasaris, tai Vilniaus bazilisko žvilgsnis. Nešiokitės su savim veidrodį.

Geltonais laukų kilimais nuklota Lietuva pro automobilio langą, pienių vandenynai, norėtųs atsigulti ištiesus rankas, užsimerkti, glostyti žolę. Kratau pelenus pro pravertą langą, balta kelio juosta plaukia pro šalį. Keliauti keliauti keliauti.

Vilnius-Dusetos-Antalieptė-Utena-Vilnius

Dusetose - Sauka, Antalieptėj - beždžionių tiltas, Utenoj - pirmosios lietuvių poetės kapas, gyvas alus iš aukštaitijos bravorų ir dienos pietūs už 7 litus. Vilniuj - poezijos skaitymai universiteto kiemely, „ant laktos” - tokia mitinė filologyno vieta. Dalyvauju tam pačiam renginy su savo bakalaurinio vadove ir būsimu recenzentu. Vadovė man šypsosi, o recenzetas fotografuoja. Kuo toliau, tuo labiau bakalaurinis atrodo tik formalumas. Aš žinau, ką veikiu ir ką noriu veikti toliau. Tiesa, magistro slenkstis ištapytas skaičiukais, bet jeigu jie ir bus nepalankūs, aš vis tiek žinau, ką noriu daryti, ir tam nereikia tų iškilmingai teikiamų popierėlių.

Ei, gyvenimas juk čia, kitoje lapo pusėje, tarp liepsnojančių kaštonų žvakių, tarp žmonių, kurie tau dovanoja pakalnutes, kuriems rašai eilėraščius, kurie sako „rašyk, rašyk, Ramune, būtinai rašyk” pusę keturių ryto sutikti „Pogo”, kuriems galėtum pažliumbti ant peties ar eiti nuotykių, sunkiai nupasakojamų žmonių kalba. Tarp tų, kuriuos sapnuoji (kaip išvyti žmones iš savo sapnų? Gali išvyti juos iš gyvenimo, net iš minčių, bet sapnuose jie toliau elgiasi taip, kaip jiems patinka). Dėl kurių žliumbi ir kurie žliumbia dėl tavęs. Pasaulis toks gražus (kol dar neišsitraukia savo piktokų netikėtumo kortų), tik žmonės ydingi.

Naktimis, kai nemiegu, be sustojimo vėl klausau Deine Lakaien. Ir net nebeužsėda sprando tas žvėriškas liūdesys jų beklausant, kaip anksčiau.

Rodyk draugams

2011-04-21

tiksint

Širdis yra laikrodis. Dažniausiai tiksi tyliai ir ritmingai, kaip ir turėtų geri laikrodžiai, ir tik kartais dūžiai patankėja - kai nutinka kas nors baisaus - pavyzdžiui, tie telefoniniai skambučiai. Is it Mister X? Sir, there was an accident. I regret to tell you, sir. Ir taip toliau, ir panašiai. Širdis išbeldžia, išmekena tau me-me-me-memento.

Nešioju tą patį laikrodį ant rankos gal dešimt metų. Man kartais žmonės sako: ko tu vis žiūri laikrodin. Sykį, švenčiant vienus trenktokus naujus metus, specialiai nusiėmiau, kad taip dažnai nesidairyčiau. Ir pasidėjau kažkur. Ryte laksčiau po svetimus namus visų klausinėdama kur mano laikrodis ar nematėt mano laikrodžio niekur aš be jo neisiu. Galiausiai radau kišenėj. Dairausi kairėn rankon net kai laikrodis ilsisi pas laikrodininką. Tuomet kartą galvojau nusipiešti jį ant rankos tušinuku ir ciferblato vietoje įsirašyti: laiko nėra. Laiko nėra, yra tik laikinumas.

Širdis yra laikrodis. Jo tiksėjimą jaučiu beveik kasdien. Pagreitėjusį, kažkokį aritmišką. Jei aš kartais pamirštu apie laikinumą, ji man primena. (Dabar štai pypsi po kaklu toks aparačiukas, su priklijuotais elektrodais, įrašinėja ritmą.) Širdele mano, o kodėl tu liūdna - paniūniuoju mintyse. Gal ir gerai, daiktai ir namai, žiūrint tiksinčiu žvilgsniu, gražesni atrodo. Kartais skaičiuoju senamiesčio pastatų aukštus. Kartais pirmą kartą pamatau keistas skulptūras ar reljefus vietose, kuriose buvau šimtą kartų. Šokčioju nuo vienos kojos ant kitos miške, nes miškas - jūra, mėlynas žibuoklių vandenynas. Šoku sau viena namuose, kai winampas atsitiktinai užleidžia, tarkim, N.O.H.A.  Moku būti tokia laiminga, tokia laiminga, kokia moku būti nelaiminga.

Nepamenu, kada tiksliai širdies laikrodis ėmė greitėti. Kada pradėjo tiksėti garsiau. Bet dabar Saint Laurent Cinema kvepia aštriau, Yann Tiersen skamba liūdniau, o balto friulaniško vyno skonis nenudžiūsta nuo lūpų. Už daiktų stovi žmonės. Daiktai primena žmones ir laiką. Būtuosius, kartinius ar dažninius.

Prisiminti dažnai būna skaudu, ilgu ir gaila praėjusio laiko, besipildančio laikinumo stulpelio. Gaila dar ir dėl to, kad esame vieniši. Bet esame skamba bendriau nei esu. Mūsų vienišumas yra didžiausias mūsų bendravardiklis. Bendras vardas.

I feel really alone most of the time. I’ve always felt this way. I mean we’re born alone, we die alone. And while we’re here we are absolutely, completely sealed in our own bodies. Really weird. Kinda freaks me out to think about it. We can only experience the outside world through our own slanted perception of it, - prabilo jaunasis fenomenologas iš filmo.

Vyresnėlis jį papildo: You know, the only thing that’s made the whole thing worthwhile has been those few times when I’ve been able to really, truly connect with another human being.

Rodyk draugams

2011-04-09

mano dienos yra gražiausi mano eilėraščiai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Kaip keistai mes gyvename, mano angele sarge. Mūsų palto skvernai šluoja keistus ilgus koridorius, prašmatnių viešbučių ar restoranų fojė, licėjaus klasės grindis, barų laiptus ar dažais ištepliotas dailės akademijos studijas.

Barai barai, galiausiai vis tiek lieku su jumis viena, nors vyriškis siūlo eiti pasivaikščioti, o R. kviečia pas save. Draugai, pažįstami, sugėrovai, simpatijos, antipatijos - visi pamažu išsivažinėja. Mes jau užsidarom, jau užsidarom - sako barmenė norintiems pasiimti dar alaus, o aš guodžiuosi vyrui ilgais plaukais ir ilga barzda. Negalėjau jo neužkalbinti vieną vakarą - sėdi tas įspūdingai atrodantis vyriškis „Pogo” prie baro ir skaito litmenį. Turiu naują „Nemuną” - sakau kitą vakar vėl ten sutiktam vyrui. „O, duok.” (maniakai. Kam įdomus Nemunas trečią ryto alubary).

Kitą rytą mano akyse rūkas. Iš jo išnyra mėlyna mašina ir pasiima mus nuo Rašytojų sąjungos. Vežasi į Vilniaus licėjų. Ką čia tokia proga apsivilkus? Kur mano beretė? Dvasingi berniukai ir nuobodžiaujančios mergaitė ir mes: jaunuolis iš režisūros, mergaitė iš žurnalistikos, tapytoja ir filologė. Kankiname vienuoliktokus. Truputį juokinga, bet visai smagu. Paskui mums net tulpių padovanoja. Su tulpe jautiesi kažkoks gražesnis - sako mergaitė-eilėraštis. Bet tavo tulpė gražesnė - sakau mergaitei-eilėraščiui ir mes labai juokiamės. Nusiperkam po pora laikraščių - abiejų pirmuose puslapiuose mergaitės-eilėraščio tekstai. Žvaigždė - sakau. Ir taip gera būti su ja, tokia šviesia ir švytinčia. Tapytojos apskritai būna nuostabios, jų sunku neįsimylėti. O juk galima įsimylėti ne tik kasdien, bet net ir kas dešimt minučių, suprantu tądien.

Mergaitė-eilėraštis paskui nusiveda mane į akademiją. Taip aš pataikau į peržiūras. O, kokia egzotika, kokia įdomybė. Dailės akademijos studentus net iš rūbų gali pažinti. Dažais išteptų kuprinių ar pėdkelnių, nuo baltų sienų nubalintų paltų. Studijos, kuriose kabo koliažai, pačios kaip tie koliažai, pilnos keistų daiktų. Neišnykstantis dažų kvapas. O kaip dėstytojai, ten visokie nacionalinių laureatai, kalba. Tikrovės pleiskanas ir šnibždančią aistrą aš net užsirašau. Sykį sėdėjau su tapytojom po kažkokios parodos atidarymo ir jos kalbėjo apie paletes. Dailininkų kasdienybė man lyg kokie kupranugariai - visada dvelkė egzotika.

Po to valgau guliašą akadės valgykloj. Jei guliat tai guliat, guliašo - sakė žmogus su laptopu vokiškam restorane su baltom staltiesėm, kur alus kainuoja dešimt litų, o salotos septyniolika.

Pabuvus su mergaite-eilėraščiu truputį nušvito. Pajutau, kad viskas aplinkui yra poezija. Kad nėra visų šitų taisyklių, šablonų, schemų, veidmainiavimo, kuriuos patys susikuriam. Ginsbergas buvo budistas, žydas, komunistas, homoseksualas. Tai turbūt visuma, kuri visiškai žmogų išlaisvina. - Janso filme sako G.

Laisvė laisvė, tik jau ne mosikuotis vėliavėlėm kovo vienuoliktą.

Mano dienos yra gražiausi mano eilėraščiai.

Rodyk draugams

2011-04-03

mažieji žmogaus pasaulio malonumai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tarp didžiųjų dramų, nenupasakojamų naktinių nuotykių ir bakalaurinio graužaties dar tykiai glūdi Mažieji Malonumai -

- nauji pavasariniai batai ir pietūs su mama mieste

- kava iš mano mažosios mylimosios mokos triskart per dieną, vis taip pat puikiai kvepianti, ir kuo toliau tuo labiau tampa neįsivaizduojama, kaip galima gerti kavą su tirščiais

- išeiti tik su megztuku į miškelį šalia namų ir prisiskinti žibučių

- kelios taurės sesers iš Triesto parvežto friulaniško baltojo vyno, daug gražių saulėto Svevo ir Joyce’o miesto nuotraukų, lengvai dilgčiojanti nostalgija

- neišsemiama muzika ir tekstai

Rodyk draugams

2011-03-21

come and dance

2011-03-12

Už lango skamba Švento Petro Povilo varpai. “Udin udin” - dainuoja jie, o aš skaitau Giedrą Radvilavičiūtę (vajėzau, kokia gera knyga), klausausi Deine Lakaien ir kalbėti jau norisi nebe apie

bet apie daiktų magiją. Apie mažus pavidalus, visa, kas maža, neaštru, lyg murkianti katė, švelniai besiglaustanti apie kojas. Nebe apie mėlynes ant blauzdų, o vyšnias tarp lūpų. Pavasario sulaukiau, nesidžiaugiu, užtat dabar galiu laukti vasaros. Vasarą gal vėl sakysiu tą patį. Bet kol kas - pienių vynas taurėje, žolė, glostanti padus, trumpos suknelės, popietinė kaitra, švelni melancholija, besileidžiant saulei, “Lisbon story”, knygos, skaitomos pasitiesus sode pledelį, vakarai, kai temsta devintą ir nuotykių (bet ne tokių klaikių ir neprisimenamų kaip dabar) skonis ant lūpų.

Sapnuoju, vis sapnuoju ką nors.

Vakarui įsibėgėjus skamba jau nebe tie nepakenčiamai liūdni, bet gražūs gotai, o Fridos sountrackas įsirašytas iš Eliškos dar Prahoj. Svarstau pabaigti Prahos pasakojimus. Svarstau pranešimą paskaitai iš galvos perpilti į popierių. Dar kam nors sakau, kad svarstau rašyti bakalaurinį, bet iš tiesų, tai jau nebesvarstau, kaip-nors-kada-nors.

Taip, noriu vasaros, ispaniškos dainos man visuomet su ja asocijuojasi, noriu Ispanijos, Italijos, bent jau bet kokios šalies, kuri būtų pakankamai toli, bent jau kitapus Lenkijos. Tai gal JAU laikas pasižiūrėt, kaip ten su tais magistrais užsieny.

O šiaip jau šeštadieniai paprastai būna gražūs. Sekmadieniais būna teatras ir Tie Žmonės, o pirmadieniais ir antradieniais daug dirbu. Maždaug dviejų dienų asmeninė darbo savaitė, dėl kurios man kartais pasidaro baisu nepabaigti bakalauro.

Sesuo rytoj išskrenda gastrolių į Triestą. Aiškinau jai, kaip nuvažiuoti į Castello di Miramare, ir pagalvojau, kad labai pavydžiu. Pavasaris, juo šitaip kvepia visur, nuo prasiskleidusių L. hiacintų atnaujintoj virtuvėj, iki balų Katedros aikštėj. Aš labai spurdu, labai nesimokau ir labai noriu šokti

so come and dance -

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web