popdr’inis
Užmerkiu akis, o ten jie, mąstantys, neieškantys žodžio po skvernu, taiklūs, sukti, bet velniškai gražūs. Kalbėčiau su jumis ir kalbėčiau, bet mes visi jau kitur, palikę liūdinčius ištuštėjusius Druskininkus, tuščią tarą, pelenus ant stalų, palikę tuščius stalus, ant kurių buvo gerta ir valgyta, įsikniaubus miegota, ginčytasi, trankytasi kumščiais, skaityta ir rašyta, ant kurių pirštai spaudė tekstus ir kitus pirštus. Koridoriai nebegirdės mūsų duslių žingsnių, kuždėjimųsi dviese, galvas suglaudus, eilėraščių, ginčų, pakeltu tonu, ar užkimusio balso. Ir nebeklaidžiosiu tirštam lyg pienas Druskininkų rūke, nebefokusuosiu trikampės cerkvės freskos, nespardysiu kaštonų ir lapų nešluosiu kerzų padais. Beliks tik sulaukti, kol geltonos kukurūzų gurguolės, atiduotos pavargusio draugo, o po to švysteltos Nemunan, atplauks pas mus. Kol jūsų akys vėl glostys mano veidą, prasilenkiant kur nors, tarkim, siauroj Užupio gatvelėje. Kol jūsų tekstai išraižys pėdsakus ant mano odos. Kol pražys jurginai, ar kas ten žydi rudenimis, kol pražils klevai. Jūs vėl vaikščiosite Druskininkų gatvėmis, lūkuriuosite susimąstę, žvilgsniu matuodami tolumą, lūpomis spausdami cigaretę. Gomuriu vėl slys Agdamas ir šalavijų trauktinė, cigaretės vėl baigsis, alus - prasidės. O mes lyg pavargę paukščiai tupėsim inkile, nuleidę kojas ant raudonos stogo skardos, mes vėl kursime scenarijus ir apsimesime snaiperiais. Lauksime ryto, kad galėtume eiti miegoti, o po to lauksim vakaro. Lauksime literatūros vakarų ir iš vakarų atpučiančių vėjų. Arba rytų, kartu su haiku. Ir mūsų kalba liesis tik penkiais-septyniais-penkiais skiemenimis, po Druskininkus slampinės sušalę japonai ir ciao bella šūkaus italai. Mus šildys svetimi pledai ir spalvotos devynerios. Slinks ratu butelys, sėdamas pasaulinę taiką. O sekmadienį po to aš vėl negalėsiu išmesti veidų iš galvos ir būtinai parašysiu panašų tekstą.
patiko (0)
