BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-10-30

plūktis

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tarpinis magistro gynimas. Neturiu nieko, ant mokyklinio stalo voliojasi pora sąsiuvinių su paskaitų užrašais ir knygelė su Friulio kalnų vaizdais, kurią man pernai parvežė, rankos desperatiškai graibo lapus. Galvoju, gal tais kalnais apsiginsiu? Nukreipusį knygelę tarp savęs ir žmonių, sėdinčių prieš mane griežtais veidais. Dvi eilės suolų, sustatytų vieni prieš kitus, pusė grupės mano pusėj, kita šalia dėstytojų.

<<<Mokslinis kalbėjimas apie meną, tarptautinių terminų gausa, sudėtingi, ilgi sakiniai, savimi pasitikinčios ir tuo, ką kalba, nelinkusios net suabejoti povyzos. Dažnai išgyvenu šizofrenišką būseną tarp kuriančiosios ir rašančios apie kūrybą. Jos žiūri viena į kitą labai įtariai. Pirmoji dažnai baigšti ir nepasitikinti, vis dar negalinti patikėti tuo, ką daro, kiekvieną kartą mirksint wordo pagaliukui galvojanti, kad šitas tekstas šūdas, ne, šedevras, ne, vis dėlto šūdas. Antroji - persiimanti bendromis akademinėmis intonacijomis, lyg kalnais besidangstanti terminais, teorijomis, žymiomis pavardėmis.>>>

Guliu įsisupus į antklodę su naktiniais pievoje. Staiga susigėstu, galvoju, ką veikiu čia, šitaip, - su kaldra ir pižama. Žiūriu į vilaitę priešais. Tai turėtų būti pusiau Udinės Leone laikrodis, pusiau il Castello, negaliu patikėti, kokia ji apleista, griūvanti, tuščios langų akiduobės, pūvančios sienų lentos, praradusios spalvą. Pažiūriu į kitą gatvęs pusę - o ten pilki žirmūnų daugiaaukščiai, tuomet suprantu, kad tai ne Udinės pilis.

Esu vėl lovoje ir galvoju, kad tai sapnas, kad visai nebuvau aš su pižama ir anklode nusibasčius iki žirmūnų, bet lova pilna žolių, šapų, žemių. Negaliu patikėti, aš juk nelunatikuoju - raminu save, ir šluoju šluoju šluoju žemes, žoles, šapus, molio grumstus nuo paklodės.

Iš vazono su maža dekoratyvine palme išlenda žydras šlykštus ilgas vikšras. Susikaupiu, griebiu pagalį ir traiškau jį, traiškau, traiškau. Šliužas vis tiek juda. Nutraukta jo pusė lieka paviršiuj, kita, tebegyva, įsirango atgal į žemę. Likusi pusė ima deformuotis, vyniotis į kamuolėlį ir džiūti. Žinau, kad ji netrukus atgaus gyvybę. Bandau neprisiliesdama prie jos nustumti ją ant popieriaus lapo ir išmesti pro langą. Kol plūkiuosi su šlykščia žydra lipnia mase, iš žemės vėl pradeda lįsti tebegyvas vikšras.Kažkur ten ir prabundu.

Plūktis, plukės, gražus žodis, taip norisi dabar ko nors žydinčio.

Rodyk draugams

2012-10-19

vėžiažuviai

Mes tolstam viena nuo kitos,  šitaip tolstam, mylimiausia, - rodau vis didėjančią žuvį tarp rankų. Platūs pasaulio vandenynai, dideli, klaidūs miestai-uostai. Du jūros gyviai, skirtingose geografinėse platumose, tik žvaigždėlapiuose susitinkame. Šitiek daug visko pasauly yra. O šalia, vis artyn ir artyn, kaip kambario sienos, spaudžia žmonės-gniaužtai, žmonės-žnyplės, žmonės-riešutų gliaudytojai. Trakšt. Trakšt. Trakšt. Atrodo, užgrius kaip uolos. Pati palendu po jomis, lyg braidydama grotoje, - kokios didelės tos uolos iš apačios, kokios tvirtos ir gražios, mailiaus akimis, kaip norisi pasiekti jų viršūnes, kaip norisi būti sugautam jų žvilgsnių. Šitoks metų laikas, kai tamsu tamsu ir šalta šalta. Svetimuose namuose, prisiglaudus prie svetimų vyrų nugarų.

Rodyk draugams

2012-10-01

ką rašiausi į knygelę vieno panikos priepuolio metu

Posted by proz in užtemimai

“O ką jauti per tą panikos priepuolį?” sesė

Dieve, kaip baisu. Atrodo - mirsi. Dabar pat. Tučtuojau. Už akimirkos. Ritiesi lyg drugelis iš kokono. Ir tai kelia tiek įtampos - kokonas toks kietas, taip sunkiai įveikiamas. Ką aš čia rašau? Nesąmonės. Mane atstums, jei mąstysiu kažkokiom keistom mintimis. Jei sieksiu gauti tai, ko noriu. Man baisu, kad kas nors pamatys tai, ko noriu. Arba klaidingai pagalvos, kad iš jų noriu ko nors, kad reikalausiu. Ar tai dėl to, kad mano tėvas buvo agresyvus, ypač, kai gėrė? Susiformavau modelį savo galvoje pagal šeimą. Dabar daug ką suprantu, daug apie tai galvoju, tiek daug, kad labai labai pavargstu. O ilsiuosi mažai. Kartais atrodo, kad mirsiu. Tuoj pat, čia, tučtuojau. Baisu mirti (kodėl taip greit baladojies, širdie?). Kada tai iš tiesų įvyks? Ir kas bus po to? Manęs jau niekas negali sužeisti. Aš išsirisiu iš šito kokono. Kokia didelė egzistencinė kelionė šios dienos. Sutinku daug įdomių pakeleivių, bet ne visada jie padeda. Ne visada jie lieka. Baisu jų netekti, tuomet norisi net nesutikti ar nebūti sutikus. Baisu atsitraukti nuo šios knygelės. Labai viskas baisu. Labai pikta. Buvau, tebesu labai nuskriausta ir nemoku apsiginti. Bet išmoksiu. Tikiu. Ne visada. (Tikiuosi, kad nesigėdysiu šių lapų, kai ši būsena praeis.)  Labiausiai bijau, kad iš šito susikaupusio pykčio galiu sau ar kam nors kitam ką nors padaryti.

Šitai surašiau į knygelę vieno panikos priepuolio metu, liepą, vasariškoje literatūrologų konferencijoje. Iš malūnėlio prie Dubysos tuo metu, kai nežinai, kur dėtis, nebuvo kaip pabėgti - nebent eiti eiti eiti vieškeliu per miškus, tą ir dariau. Kol atsitrenkiau į “privačią teritoriją”. Tada dar sutikau karvę. Glosčiau ją. Rašiau O., skambinau V. Pamažu grįžau į adekvatų pasaulio suvokimą. Neįsiminiau, ką rašiausi, tik kad, ir šiandien, kažko ieškodama toje knygelėje, po ilgo laiko radau.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web