BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-12-28

no alarms and no surprises

Posted by proz in užtemimai

Per daug asmeniška, kad būtų įdomu. skvo

Per daug dalykų, kuriuos papasakojus būtų labai smalsu pamatyti įvairių žmonių veidų išraiškas, tik paskui, ko gero, labai ilgų jų veidų nebematytum. Per daug v i s k o. Viskio, pridėtum žaisdama žodžiais, bet viskį gerdavau tik pas vieną vyrą, o tai buvo seniai ir netiesa.

Kaltė pasirodo priartėjančių panikos priepuolių pavidalais. Ašnesutokiabloga,nesutokiabloga,nesugera,nesutokia,kokiamanelaiko, betnesuirtokiabloga— Graibausi rausvos tabletėlės, tegul perdažo pasaulį, bet randu tik lėtinančią širdies dūžius. Durnė, galvoju knisdamasi tašėj autobuse. Ir kas dabar bus. Ausinuką kažkur pamečiau prieš pora savaičių. Turiu knygą. Pirkau už litą:


Buvau nedrąsi, pernelyg drovėjausi savo nevikrumo, per daug gėdijausi savęs, kad būčiau šliejusis prie kitų. Tūnojau savo vaikystės naktyje, rašalu aptaškytoje ir tylos apgaubtoje naktyje. Rodėsi, ji niekada nesibaigs.

<…>
Labai paprasta: man buvo tas pats, kas ir poniai Diufren. Buvau įpratusi nesijausti gerai, ir čia prisidėjo tik papildomas nemalonumas. Be to, mano kūnas pasikeitė ir šis varginantis reiškinys galbūt buvo susijęs su padidėjusiomis krūtimis ar ta slapta žaizda, kraujuojančia iš vidaus. Mokiausi penktoje licėjaus klasėje, išaugau pati to nepastebėdama ir nenorėdama. Aš blogai save pažinojau. Stūmiau pati save ranka, kaip stumiama kliūtis. Žinojau, kad gyvenimas - tai virtinė sunkumų. Aš su tuo susitaikiau. Man net pavyko padaryti jį pakenčiamą, ir aš stengiausi jį pakęsti.
Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas”

Panikos priepuolis kaip maitvanagis kurį laiką dar pasisukioja aplinkui, nužvelgia žvilgsniu, kokiu nužvelgiami neapkenčiamieji, ir atitolsta lyg atsimušus į krantą banga. Jo akys sako - juk žinai, aš vis tiek grįšiu. O vieną kartą mano pavidalu pasirodys Kita.

Tačiau kartais Paul Celan ar Milburn suveikia kaip trankviliantai.

Kai šešiolikos sėdėdavau pas vieną iš kiektenjųbebuvo psichologių, tyla zvimbdavo kaip musė.

Sėdėdavom nejudėdamos. Laikrodis tiksėjo. Minutė, dvi, trys. Aš tylėjau. Ji tylėjo. Galėjai girdėti kaip kabinete auga kambarinės gėlės. Durnė, - galvodavau. Ji greičiausiai galvojo tą patį.

Paskutinė mano psichologė ėmėsi mane net pertraukinėti. O taip, galvoju, kalbėkit kalbėkit, kad tik nereikėtų man pasakoti, pavyzdžiui, iš kieno namų aš šįryt pachmielinga pas jus atėjau. Žavu žiūrėti, kaip ji pritaiko, ko gero, studentams savo dėstomus psichologinius modelius paciento papasakojamoms situacijoms. Aš tuomet irgi imuosi struktūralizmo ir pradedu žiūrėti į savo gyvenimą kaip į kokį su manimi nieko bendra neturintį klinikinį atvejį, pratybų objektą. Kaip į tekstą, semiotikams gi viskas yra tekstas, ir net nesvarbu, ar tai sriubos receptas, ar Joyce’o “Ulisas”. Čia veikia savos verčių sistemos, lėmėjas tau suteikia vertės objektą, įsimaišo kiti aktantai, visokie pagalbininkai arba, greičiau, priešininkai. Ir vykdai savo naratyvinę programą šokinėdamas nuo manipuliacijos, prie kompetencijos, nuo atlikties prie sankcijos stadijų. Galima dar būtų nupaišyti kokį nors semiotinį meilės kvadratą.

Vis dar sugebu netikėtomis aplinkybėmis atsidurti netikėtose vietose. “Stikliai”, Žirmūnai, Fabijoniškės, centras, besikeičiančios svetimos virtuvės, baliukas mokytojų kambary (prie visų savo etikečių dargi prisiklijavau ir mokytojos).

“Niekada neviešink savo asmeninio gyvenimo detalių facebooke,” - sako pažįstamas, kai pasikeičiu relationship status. Ai, koks skirtumas. Kuriuosi save lyg personažą, vaikštantį iš vieno eilėraščio į kitą. Kažkoks Venecijos karnavalas.

„Tau bent kiek skaudu?” „Ne tai, kad skaudu. Nemalonu.” Išbėgu iš kavinės verkdama. Raudos Barboros Radvilaitės gatvėje, kaip melodramatiška. Kas žino, kokia iš tiesų buvo istorija, gal tas Žygimantas Augustas ir nebuvo toks puikus, va ką kalba randominiai vardo aiškinimai. Gal ir Barbora daug žliumbė. Tiek, kad net Vilnelė pradėjo tekėti.

Vilniaus žemėlapis transformuojasi. Maždaug taip arba taip. Sapnų architektūra. Kodėl viskas turi būti susiję?! Pirma pasiunčiau velniop šventuosius, dabar atėjo metas gatvei, kuria tenka pernelyg dažnai važinėti. Besiasocijuojančiai su LDK ir ta pačia Radvilaite.

Prie katedros minios, žiūrinčios kažkokią kalėdinę misteriją, pasuku į “Aibę” pirkti cigarečių, liūdna, nežinau kur dėtis. Kažkas pašaukia vardu. Atsisuku, nustembu. Jo nemačiau nuo kokių šešiolikos. „Gal kada susitinkam alaus? Penktadienį penktą prie arklio?” Man pasidaro juokinga - lyg niekas nebūtų pasikeitę nuo to laiko, kai buvom dar visai vaikai, jis neturėjo mobilaus ir mes tardavomės penktadienį penktą prie arklio. Gotavom, jis turėjo ilgus dailius, pirma šviesius, paskui juodus plaukus, kažkuri iš mūsų mergų trijulės praminė jį princu. Akimirką patikiu, kad tai ne sutapimas, kad gyvenime vis dėlto veikia kažkokie keisti antgamtiniai dėsniai, kad yra kažkokia tvarka, net jeigu ir visiškai neaiški bei durna. “Kokia tu išgražėjus,” - sako. „Labai gerai atrodai.” Puikus tušas, galvoju (gavau Kalėdoms dovanų), išlaikė ašarų išbandymą. Princas atrodo nekaip. Ilgus gražius plaukus pakeitė apšiurus kepurė. Treninginės kelnės, draugai - prasigėrę pankai. Galvoju, ar bent mokyklą baigė. „Tai ką dabar veiki?” „Dirbu ir geriu.”

Kertu senamiestį. “Labas. Ko įpilti?” Barmenė vaišina savo keptais meduoliais. Bičiulis geria vyną, nes atseit gi Kalėdos. Prancūzas sako “Hello sunshine”. Mes važiuojame iki Gerosios vilties, kur draugė, pasak mitinių pasakojimų pažįstama dvidešimt metų, nuomojasi butą su vyru, židiniu, kaljanu ir pirtimi. Paskui šokame “Play”. Sutinku poetą E., guodžiuos, jis, rodos, žada man parašyti eilėraštį.

Jaučiuosi, lyg gyvendama nuolatinėje pjesėje. Lyg pasąmoningai rinkčiausi tokius kelius, kad tik būtų ką papasakoti ir apie ką parašyti. Galvoj skamba visokios piktos ir liūdnos dainos.

Rodyk draugams

2011-12-11

reakcijos

Posted by proz in dnr

-Apsikirpai… kokį pusmetrį, - univiere.

-Kur kasos? - klausia kolegė mokykloje.

-Matei, nusikirpau, - aš neiškentus.
-O, tikrai? Nepastebėjau.
(La Boheme, kur vynas baisiai brangus ir ne baisiai skanus)

Nusišniojau plaukus, o su jais ir lapkritį. Nesninga (nei miego, nei sniego, kaip kažkada sakė VS, kai universitete dar leisdavom pertraukas drauge), belieka gelbėtis itališku ritualu nueiti kur nors vienai išgerti kavos, stebėti žmones, kitapus lango žingniuojančius piliovke, perversti kultūrlaikraštį.

-Norėčiau atsiskaityti už cappuccino.
-Duodat šimtą… Tai įmušiu dvidešimt cappuccino į priekį.

Pirma pamečiau laikrodį, o paskui ir laiko nuovoką. Kartais atsibundu, kai būna dar tamsu, bet dažniau, kai būna jau tamsu. Užsistačiau nebe du, o tris žadintuvus, kad nebepramiegočiau psichologės. Devintą ryto, jėzau. Bet ana gudra specialistė. -Labai čia pas jus viskas ambivalentiška, - sako. Well isn’t it the synonym of life?

Gavau laišką iš miesto K. Rašytą mašinėle. Laišką eilėraštį. Nuo mergaitės, su kuria, rodos, pažįstamos ne savaitėm, bet metais.

Ketinau išvažiuoti prie jūros, buvau ten laukiama, bet vietoj to išplaukiau po Vilniaus barus.

Kai grupiokės nesiliauja kalbėti apie paradigmas, epistemas, prolepses, analepses, paralipses ir paralepses, galvoju kam visa tai? ir į savo juodą moleskine’ą, šalia egzaminų datų, visokeriopų deadline’ų ir kitų atliktinių darbų, kartais imu rašyti lyrinius nukrypimus. Pavyzdžiui,

Įsivaizduoju švelnias, vėsias moters rankas, glostančias mano tvinksinčius, skaudančius smilkinius. Smilkinius, įkaitusius iki žarijų, lyg smilkstanti cigaretė. Ją, juos vėsinančias drėgnas lūpas. Liežuvio galiuką, sekantį pulsuojančia smilkinio vena.

Tąsyk labai skaudėjo galvą. Norėjau užtvoti didesnei auditorijos daliai. Gerai, kad yra ir normalių (ar tiksliau nenormalių) grupiokių, kurios vėluoja, daro darbus paskutinėm minutėm, neturi nei magistrinio temos, nei vadovo, ir kartais ateina į paskaitas pachmielingos. Ir pritaria mūsų su O. burtažodžiui KAIP NORS, kuris visai neveikia pirmosioms. Su anom kartais jaučiuosi taip.

Smilkiniuose kaip kraujas tvinkčioja: išvažiuoti išvažiuoti išvažiuoti. Rangosi kaip kaspinuotis po mano kūną. Na ir kas, kad nuo savęs nepabėgsi. Bet jei negali pakeisti laiko, gali keisti bent erdvę. Per daug aš  į s i g ė r u s  į šituos daiktus, sienas, vartelius, takelius, šaligatvius, stoteles, bažnyčių fasadus, parduotuves, žmones. Vis temsta ir temsta. Išaušta ir užaušta.

Rodyk draugams

2011-12-03

itin optimistinis įrašas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

Rodyk draugams

2011-12-01

aš dar rašysiu*

Posted by proz in dnr, užtemimai

*nors pirštai atgrubo, rašysiu net rankelių neturėdama ir šitas blog’as vėl taps paskaitomu, o ne pustuščiu juodraščiu (nuo žodžio “juoda)”

“Man atrodo tu neturi jausmų išvis, tu tik juos imituoji, ieškai kažkokių impulsų ir saugumo ir tiek.”

“Man atrodo, tu nieko daugiau neveiki, tik pariniesi.”

“Tokia graži mergaitė, o tokia liūdna.”

Kiek daug tie žmonės (šiuo konkrečiu atveju - vyrai, nors tai nesvarbu) kartais prikalba. Paskui atsiprašo. Už vienus žodžius atleidi, už kitus ištrini visus to žmogaus kontaktus.

Iš tiesų be parinimosi aš dar labai daug veikiu. Naktimis analizuoju analepses naratologijos seminarui, paskui apsvaigus nuo nemigos rašau kontrolinį ir kalbu auditorijai. Kartais tenka kalbėti auditorijai ką tik sulaukus telefono skambučio. Tokio, po kurio dreba rankos, virpa visas kūna ir krečia šaltis. Kadais apie tai rašiau. Žmonės apie daug ką prirašo. Tik baisu, kai tekstai pradeda pildytis.

Be parinimosi, mielas D., aš dar labai daug ką veikiu. Ieškau kuo įdomesnių metodų, kaip išmokyti savo šaunuolius vaikus italų. Z., kuri ateina pas mane mokytis ir vis prašo, kad palydėčiau ją pro “tą savo gražųjį šuniuką”, kuris vaidina sargą ir ant nepažįstamų piktai piktai loja ir taip šokinėja, kad, rodos, tuoj peršoks voljero tvorą, mieloji Z. turbūt net nenutuokia, kad ji savo optimizmu ir juoku man padeda labiau, nei aš jai savo netobulomis italų kalbos žiniomis. Kartais parašau vadinamai kultūrinei spaudai. Kartais parašau kokį eilėraštį. Užsirašiau pas senąją psichologę. Bandau įkalbėti vieną artimą žmogų nueiti pas psichologą. Kartais, kai dar sugebu, pati tą žmogų išklausau.

Dažnai labai norėčiau tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti, na, gal žiūrėti filmus ir skaityti knygas - gyventi svetimus gyvenimus ir pamiršti apie savąjį. Bet prisiverčiu išsiversti iš lovos. Kava užsigeriu saują tabletėlių. Geltonų, rausvų, juodų, baltų, baltų, baltų. Ir apsimetu, kad gyvenu. Just get rid of the goddamned day. (”A Single Man“) Jau gal mėnuo, kaip atrodo, kad velnias tupi man ant krūtinės. Kartais jis nulipa, leidžia pailsėti, tada įsitaiso dar patogiau.

Kartais pasibraukiu akių vokus juodu pieštuku ir keliauju į pragarą, kur jau dega Vėlinių žvakelės ir barmenai iš anapus
baro pilsto pigų alų. Kartais svarstau, kelintame mes pragaro rate? O sninga ir pragare. Kai pasninga, būna slidu ir lengva paslysti. Lengvai ir saldžiai. Tik paskui pamatai, kad nuo smakro varva kraujas, kūne pradeda ryškėti mėlynes ir viską labai labai skauda (čia metaforos, tik metaforos). Kartais vis dar būna sunku kvėpuoti.

Vilnius pažymėtas. Amžiams. Bet nėra čia ko dramatizuoti. Pažymėtas kiekvienas miestas, kuriame būname. Tik labai daug čia tų žymių. Kiekviename gatvių kampe persikloję šitiek sluoksnių, kad man jau truputėlį per daug. Atrodo matau ir girdžiu visų ten man nutikusių įvykių ir ten buvusių žmonių šurmulį. Visko vienu metu. Gal emigruoti? Tai o ką tu ten dirbtum toj Italijoj? Nežinau. Nerūpi. Man paprasčiausiai reikia naujos erdvės, čia nebetelpu. Vilnius - tai palimpsestas, pergamentas, ant kurio vis rašoma rašoma, nutrinama, vėl rašoma. Labai nusidėvėjęs palimpsestas.

“Rašymas yra poetinis melas.” (Tūtlytė, iš paskaitos.) Žinau, kad  šita mintis tau patiktų, D. Menas melas, nelabai ir skiriasi, - vis sakydavai. Gal ir gerai, kad tau neįdomūs mano tekstai, neskaitysi ir šito.

O dėl jausmų. Ak, brangusis neįvardintas pirmos frazės autoriau, kaip aš norėčiau nieko nejausti. Kaip norėčiau bent nejausti tiek. Kaip gera kartais būna po tam tikro kiekio alkoholio ar trankviliantų iš tiesų nejausti nieko in a litterary way.

Kažkada daug kartų tau kartodavau, jog tiesiog norėčiau, kad būtum laimingas. Šiuo metu man visai vienodai, kaip tau toliau seksis.

Rašiau rašiau, ir net nepastebėjau, kaip baigėsi ruduo, kaip baigėsi niūrusis lapkritis, ir prasidėjo žiema. Gruodį turi būti geriau.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web