BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-06-10

125 km iš Maskvos į Petuškus

Posted by proz in la vita

Mūsų scenografė važinėja į repeticijas “Vespa”, turbūt įkūnyta visų italisčių svajone, o Mitričius mane sutikdamas sako: lady in red! (tuoj būsiu lady in white) ir pasisveikindamas pabučiuoja į skruostą, lyg koks prancūzas, tuomet santūrusis Jėzus Kristus susidomi: čia jau kažkoks romanas mezgasi? Ir mes dar kažką žaismingai pajuokaujam, bet galiausiai aš atsakau: neee, Mitričius turi draugę, aš nepretenduoju. Šitaip prasideda mūsų generalinė.

Visi sako, kad VU Teatro salė labai graži, bet iš tiesų tikrasis jos grožis atsiveria tik gerokai palaksčius po sceną, išvaikščiojus visus teatralų užkaborius, kambarėlius, kulisus, pasimatavus perukus ir parūkius apšvietėjo būdelėj. Kur jau čia Matulaitis ar kamerinio Kristoforo orkestro repeticijų salė prieš šitą! O koks sietynas ant lubų kabo! Bet jau kai sėdi ant scenos su nukreiptais akinančiais prožektoriais ir supranti, kad rytoj taip sėdėsi dar prieš kokį šimtą žmonių, darosi rimtai baisu ir pila prakaitas, net apsirengus trumparankoviais naktiniais, o ne Veničkos paltuku, vargšas Venička (beje, mano balta suknelė pasirodo yra naktiniai, toks maišas, bet ką jau čia. Užtat Kunigaikštienė kokia graži, ooo kokia graži!).

Jau kadų kadaise norėjau čia pasakoti ir pasakoti apie mūsų teatrą, kokia nauja tai patirtis man, kaip per pusmetį jie pralaužė mano socialinius kompleksus, bet dažniausiai po repeticijų per aptarimą vis išgerdavom šiek tiek alaus ir visi įspūdžiai kažkur išplaukdavo. Ai, kitą savaitę parašysiu, sakydavau. Norėjau papasakoti, kaip neblogai man sekasi raudoti, bet sunkiau kvatoti, kaip be to tenka ropoti, giedoti ir dainuoti. Kaip visi teatralai laikė kumščius dėl mano bakalaurinio, o paskui prunkščiojo _ daugiausiai gauna tie, kurie daugiausiai ir skundžiasi. O kaip aš paskutinėm dienom pachmielinga gaišau pusdienį, kol parašiau pranešimėlį spaudai ir programėlės tekstą… Bet ką jau čia.

Jeigu ką, visa šitai duos Dievas įvyks rytoj (birželio 10 d.) 19:30 VU centrinių rūmų Teatro salėje. Tik prašau prašau, Ramune, nepramiegok po afterspektaklio savo kito ryto lėktuvo Romon. Šitaip viskas sugulė į vieną vietą, kad nors man oficialiai ir atostogos, jaučiuosi visiškai neturinti laiko, to paties, matuojamo laikrodžiais ir kalendoriais, kurio šiaip jau kaip ir nėra.

Rodyk draugams

2011-06-05

birželio smūgiai

Posted by proz in dnr

Atsibusti nuo šurmulio, svetimų balsų namie, girdėti įjungtą variklį po langu ir pora akimirkų, žengiant tuos du metrus nuo lovos, labai labai labai tikėtis, kad tai būtų ne greitoji. Ir kaip persmelkia nuo šito baltos mašinos raudonais užrašais ir švyturėliais vaizdo, ką tik iškilusio akyse. Ir nuo nežinomybės.

Mes, deja, pernelyg gerai pažįstam šituos koridorius, - jau vėliau sako sesė. Palatą rasti nebesunku, per pusmetį mažai kas pasikeičia. Paženklintas trisdešimt ketvirto maršrutas, arba greitoji, taksi, sesers vyro mašina, visi jie veža ten pat.

Visa dieną kuopiu namus, ir sesuo su vyru daro tą patį, ruošiasi keltis vasarai pas mus. Ir kalba taip, tarsi visi planai būtų užtikrinti, tarsi Damoklo kardas nekabotų virš mūsų dangum (nors o kas iš to nuolatinio projektavimosi, kas gali nutikt). Virš kiekvieno dangum po damoklo kardelį, bet šis primena tamsų lietaus debesį. Kaip kaip jį išvaikyti. Kadaise man tėtis pasakojo, kad Maskvoje, prieš olimpiadą, lietaus debesis išvaikė kažką pašaudę į orą. Tėti tėti. Tėvo diena ligoninėje.

Mama turi eiti į darbą, aš matau vos pakeliamą jos nuovargį ir suku galvą, kaip jai padėti. Stengiuosi būti tvirta, nesuirzti, nors taip lengva tokiais atvejais, kai visi nuvargę ir nusigandę, stengiuosi būti lyg nepastebimas, mažai ką galintis žaibolaidėlis. Teturiu savybę matyti kitų emocijas, daugiau negaliu nieko. Todėl ir kuopiam namus, taip ne tik kuopdami save pačius, bet ir už kompensaciją - sistemindami nesusisteminamą pasaulį, nereguliuojamą gyvenimą. Rašiau apie tai ir savo BA, recenzentui patiko, sakė, plėtok. Duos Dievas, vėl viskas bus gerai, papasakosiu šį tą iš gražių gegužės akimirkų.

Širdie širdie, ne mano, prašau, nurimk, prašau grįžk į normalų ritmą. Tiek daug dar yra visiems kartu ką čia veikti.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web