BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-05-20

kai lydosi kaštonų vaškas

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Žydi kaštonų žvakės, tirpsta jų vaškas, lydosi ir teka į gatves, žmones versdamas vaškinėmis figūromis. Ore virpa pienių pūkeliai, sakytum, virpa pats miestas. Pavasarinis miestas - tai impresionistų paveikslas. Alyvų kvapas visur, kadaise valgydavom penkialapius jų žiedlapius norams pildytis. Ketvirtą ryto jau pradeda švisti, iš kažkur atsiranda paukščiai, būriai paukščių, ir čiulba taip, kad rodos gaudžia. Tai ne pavasaris, tai Vilniaus bazilisko žvilgsnis. Nešiokitės su savim veidrodį.

Geltonais laukų kilimais nuklota Lietuva pro automobilio langą, pienių vandenynai, norėtųs atsigulti ištiesus rankas, užsimerkti, glostyti žolę. Kratau pelenus pro pravertą langą, balta kelio juosta plaukia pro šalį. Keliauti keliauti keliauti.

Vilnius-Dusetos-Antalieptė-Utena-Vilnius

Dusetose - Sauka, Antalieptėj - beždžionių tiltas, Utenoj - pirmosios lietuvių poetės kapas, gyvas alus iš aukštaitijos bravorų ir dienos pietūs už 7 litus. Vilniuj - poezijos skaitymai universiteto kiemely, „ant laktos” - tokia mitinė filologyno vieta. Dalyvauju tam pačiam renginy su savo bakalaurinio vadove ir būsimu recenzentu. Vadovė man šypsosi, o recenzetas fotografuoja. Kuo toliau, tuo labiau bakalaurinis atrodo tik formalumas. Aš žinau, ką veikiu ir ką noriu veikti toliau. Tiesa, magistro slenkstis ištapytas skaičiukais, bet jeigu jie ir bus nepalankūs, aš vis tiek žinau, ką noriu daryti, ir tam nereikia tų iškilmingai teikiamų popierėlių.

Ei, gyvenimas juk čia, kitoje lapo pusėje, tarp liepsnojančių kaštonų žvakių, tarp žmonių, kurie tau dovanoja pakalnutes, kuriems rašai eilėraščius, kurie sako „rašyk, rašyk, Ramune, būtinai rašyk” pusę keturių ryto sutikti „Pogo”, kuriems galėtum pažliumbti ant peties ar eiti nuotykių, sunkiai nupasakojamų žmonių kalba. Tarp tų, kuriuos sapnuoji (kaip išvyti žmones iš savo sapnų? Gali išvyti juos iš gyvenimo, net iš minčių, bet sapnuose jie toliau elgiasi taip, kaip jiems patinka). Dėl kurių žliumbi ir kurie žliumbia dėl tavęs. Pasaulis toks gražus (kol dar neišsitraukia savo piktokų netikėtumo kortų), tik žmonės ydingi.

Naktimis, kai nemiegu, be sustojimo vėl klausau Deine Lakaien. Ir net nebeužsėda sprando tas žvėriškas liūdesys jų beklausant, kaip anksčiau.

Rodyk draugams

2011-05-12

kai pražįsta migdolas

Posted by proz in dnr

Niekingas pavasaris. Išdavikiškai žydi visa, kas tik gali žydėti. Parsirandu namo kažkada naktį (švenčiau XVIII amžių. Nuostabus amžius! Kad įsivažiavau aš apie prancūzų kalbą, kuri tuo metu klestėjo Europoj, tik kai dėstytojas jau pakreipė kalbą atgal link italų biškį susimaliau ties Cesarotti. O režisierius, kuriam eilinį kartą pradėjus aiškint “eik iš facebooko”, guodžiaus, kad nieko, oi nieko nemoku, man egzamino išvakarių krizė, ir man jau nebepadės jo GERAS ŽODIS ir PAGUODA (-lauki paguodos? PAGUODA), beveik net supyko, kai kitądien pasakiau, kad gavau 9. Sako: tai tu turbūt taip ir su bakalauriniu, du turi parašius, tik niekaip negali apsispręst kurį atiduot. Et, gerai būtų. Beje, “Maskvos - Petuškų” premjera birželio 10-ą, VU, kas nori pamatyti tobulą alkoholinį veikalą scenoje arba raudančią, kvatojančią, šokančią ir rusiškai (!) dainuojančią (!) Proz su balta suknele - maloniai kviečiu pasižymėti kalendoriuje. O birželio 11-ą Ryanaire’as mane trumpam išsineš į amžinąjį miestą, ak). Taigi, grįžtu naktį (aš dabar iš viso beveik tik naktim gyvenu, einu miegoti šeštą ryto, keliuosi trečią), o ant stalo migdolai pamerkti. Kaip iš to poros metų senumo eilėraščio, į kurį sutraukiau ligoninės kronikas: paskutinis vaizdas prieš atmerkiant akis - žydintis mūsų sodo migdolas. Tiesa sakant, niekas tiksliai nežino, ar ten tikrai migdolas, bet vadina taip iš seno įpročio. Tą augalą seneliai kadų kadais parsivežė berods iš Krymo. Aš dar vaikystėj labai laukdavau, kol jis pražys, nes tie ružavi (nū ružava taigi mėgstamiausia visų mergaičių spalva) žiedai man buvo patys gražiausi visame sode. Tik pernai, tik pernai praleidau migdolo žydėjimą, pernai man žydėjo magnolijos, mimozos, rododendrai. Ir tai buvo, ko gero, gražiausia mano nugyventa gegužė.

Gegužę ir mūsų sodas beveik prilygsta Italijai. Tačiau paprastai gegužės pažymėtos vienos ar kitos netekties ženklu. Ir į TOKĮ mėnesį jie sukiša visus svarbiausius akademinius atsiskaitymus. Arba čia specialiai sabotažas tokiems kaip aš, arba sistemos klaida. Grupiokės tik grįžusios iš vieno egzo jau panikuoja dėl kito, kad vajėzaumarija, dėstytojas gal būsią nesusiuntė visu skaidrių! Aš tai išėjau švęsti XVIII amžiaus, ir kaip švenčiau dvi dienas, taip trečią užsiėmiau prokrastinacija. Ranka nekyla to folderio su XX amžiaus italų literatūra atsidaryt, nors gi toks įdomus dalykas. Taip taip, aš beviltiška, man labai gaila rytdienos Ramunės, ji tikrai manęs nekęs.

Ir vis dėlto gyvenimas tęsiasi, dvidešimt trečius metus sode pražysta migdolas, bet aš kaip nesuaugu taip nesuaugu, tik dar labiau paauglėju. Skaičiukus keičia skaičiukai - pase, duombazėj, kalendoriuje - bet jie tik ir lieka skaičiukais, tuščiais įvalkalėliais, kuriuose mano sapnai, besiskleidžiantys ar nuo pirštų slystantys žiedai, eilėraščiai ir mylimieji.

Rodyk draugams

2011-05-01

No sleeping pills no old tattoos / No tender scar no twist of fate / Will save you now

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Mūsų Režisierius - tikras rūpintojėlis. Tik užsuku į facebooką - iškart mane išvaro. Sako: kas čia dabar - eik darbo rašyt. O jei mano bakalaurinio vadovė taip rūpintųsi mūsų spektakliu?.. Kai bakalaurinio vadovė paprašė darbus atsiųsti iki gegužės dešimtos, mano nugara perėjo karščio banga, o pirma mintis buvo - viskas, ginsiuos kitais metais.

Stogas važiuoja visaip kaip tik gali: į kairę, dešinę, apačią, viršų ir išvis neapsiribodamas trimis dimensijomis. Diena su naktim seniai apsimainė vietomis. Žmonės mėgsta užduoti durną klausimą: o tai ką tu veiki ketvirtą nakties? Tą patį, ką jūs ne ketvirtą. Tik kai jūs miegate, man kur kas lengviau susikaupti. Niekas nebrazda, lauke tylu ir tamsu - jokio jusles erzinančio pavasario. Facebooke, ir tam, nebent koks režisierius ir pora draugų iš kitų laiko juostų. Tiktai kai švinta, kai pašvyst pašvyst ryto paukščiai, prasideda nerimas. She takes the pills to fall asleep and dreams that she’s invisible. Viena mėgstamiausių paauglystės dainų. Gaila, nesapnuoju, kad esu nematoma. Kažkas pasidarė psichikos gynybos mechanizmams. Paprastai žmonės sapnuoja visokias nesąmones, kurių tikrąjį turinį ne taip paprasta iššifruoti (o nelabai kam ir rūpi). Aš kai pasapnuoju, tai pabudus dar dešimt minučių guliu žiūrėdama į lubas, o po to pusę dienos žliumbiu.

Kai galiausiai nusiraminu ir ateina produktyvus mano darbo laikas (maždaug po vidurnakčio), metu kompą lauk, susirandu seną cd playerį ir egzaminui kaldama itališkus kanceliarinius-politinius-ekonominius terminus ir sąvokas klausau paauglystės muzikos. Nightwish’ų, Sielos, Placebo, Manson’o. Kadangi tuo metu viskas atrodė panašiai beviltiška, tai kažkaip dera. Susirietus kampe ant režisieriaus per gimtadienį padovanotos pagalvės, transformuotame mano kambaryje, ten, kur kadaise stovėjo lova, vos ne gūžtą iš knygų, padrikų lapų, tuščių kolos skardinių ir kavos, arbatos puodelių susisukus. Sako, gerai pakeisti aplinką. Keisti gerai apskritai viską. Pavyzdžiui, energetinį į kokakolą, kad širdžiai mažiau kenktų. Dar girdėjau apie žaliosios arbatos tabletėles… Tai dabar laukiu, kol atsidarys vaistinė, atskris žaliosios arbatos fėjos ir parašys už mane bakalaurinį. O tuo metu kokakoliniai nykštukai, elniai ir Kalėdų senelis, ho-ho-ho merry christmas, pasiruoš egzaminams. Taip taip, aš juos jau beveik matau, tik dar nedrįstu užkalbinti.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web