BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-09-28

kai kas nors pradės kalbėti apie savo jaunystę, aš kalbėsiu apie Udine

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Sykį sapnavau, kad esu atseit Prahoj, kažkur aukštai, virš žaliai melsvus vandenis plukdančios upės. Sėdžiu šalia belgo, o jis sako, kaip štai gražiai šita upė matosi pro jų langą. Klausinėju, kaip naujas darbas, kaip viskas, kaip jiems sekasi čia gyventi. Ir dar labai noriu stipriai apkabinti belgą, tik be jokių poteksčių, pabijau, kad ginkdie jo čekė (kurios sapne kažkodėl nėra, nė vieno daugiau nėra, nors jie nujaučiami) ko nors nepagalvotų. Noriu apkabinti belgą, įsmeigusį žvilgsnį kažkur į žalius upės tolius, atitolusį, nekalbantį ir beveik netikrą, lyg iš nuotraukos, ir ištarti: - Kaip man jūsų trūksta, kaip norėčiau, kad vėl gyventume tame pačiame mieste, matytumėmės, kartu tūsintumėmės ir veiktume visa kita, visai kaip Via Codroipo.

Prisisunkęs melsvai žalsvo liūdesio buvo sapnas. Ar tik ne naktį po to, kai taip ir neišskridau į Londoną, nesusitikau su Marco ir durnais virtualiais kanalais, bet pagaliau gal galų gale visai atvirai ir sąžiningai prisipažinau, kad man rodos, nieko mums neišeis. Kai nutraukiau paskutinį saitą, taip stipriai susiejusį mane su Udine.

Po kelių dienų buvo M. gimtadienis. Turėjome būti Londone. Eiti į Nick Cave kurtą miuziklą. Bet tik išsiunčiau vieną banalią itališką žinutę ir atsidusau užverdama centrinio pašto duris. Maniau, kad siuntiniai  Italijon kainuoja brangiau. Kaip norėjosi sumokėti daug daug brangiau.

Belgas mano sapne - kaip kažkoks pozityvumo, gero gyvenimo simbolis. Lyg visose nerealiose jo pasakotose istorijose - kokia klampi beatrodydavo situacija, viskas susiklostydavo taip, kad geriau nė nesitikėtum. Štai ir dabar - persikėlė pas mylimą merginą į gražų senovinį Europos miestą, susirado prestižinį darbą ir net neturi laiko mums atrašyt, bjaurybė.

Rytą po to sapno pirmas dalykas, kurį pamačiau facebooke, koks netikėtumas, kokia ne likimo ironija, buvo naujos belgo ir čekės nuotraukos. Ak, o kokia graži Praha. Ir jiedu. Koks saldus nebepatiriamas ramaus, gražaus gyvenimo skonis.

Kartais pasikapstau po Udinėj rašytus ir taip ir neišviešintus archyvus. Pavyzdžiui, 2010 kovo 12:

Keista, bet galima džiaugtis savo liūdesiu. Galima džiaugtis tuo, kad gyveni kiekvieną akimirką, jauti tai visomis juslėmis, net jei skauda, net jei ilgiesi taip, kad tenka susikaupti ir sulaikyti akyse ašaras. Toks tas mano džiaugsmas, ne tas paprastas, ramus, bet vis tiek džiaugsmas. Nors ir vynu bei ašarom girdomas, liūdna muzika glostomas, toks vienišas vienišas, kad belieka šypsotis veidrodžiams ir laptopo ekranui. O kai pagalvoju, šitas mano liūdesys juk atrodys kaip didelis džiaugsmas, kai grįšiu į savo miestą apniukusiu dangumi ir skubančiais žmonėmis be šypsenų.

Kai valandų iš miego vėl prisivogia nostalgija, vienatvė ir vynas, atrodo taip neįtikėtina, kad ten iš tiesų praleidau penkis mėnesius. Tik ilgas sapnas, tik gražiausias mano gyvenimo nuotykis.

Cividale del Friuli. Nuotrauka ne mano, tik upę sapnui gal iš čia pasiskolinau. Tai buvo pirmas kartas, kai netikėtai mane išsivežei iš miesto. Tai buvo vienas pirmųjų mūsų pasimatymų.

Rodyk draugams

2010-09-26

kaip aš neišskridau į Londoną ir šiaip nieko neįvyko

Posted by proz in užtemimai

-Na, tai kaip patinka Londone? - klausia J, sutikęs mane ŠMC parodos atidaryme, kuriame atsidūriau tarkime beveik netyčia. -Oi, labai patinka, - sakau, - visai kaip Vilniuj.

Keista, bet bankrutuojantis Star1, atšaukęs skrydžius, ėmė ir sustatė viską truputį į vietas. O jei tiksliau - pastūmė dėlionę iš domino kaladėlių. Viena kaladėlė kliudo kitą ir viskas byra griūva bilda milžinišku greičiu. Visiški moraliniai breakdown’ai, rytinis Laiškas, po kurio dreba rankos ir visas kūnas, ėjimas į paskaitas lėtinant žingsnį ir svarstant - eiti visgi į auditoriją ar ne - prasidės man ten panikos priepuolis ar ne - sėdėjimas tose paskaitose tik dėl to, kad nelikčiau viena su savim, neprisimenu iš dėstytojo nė sakinio, trys valandos miego, alkoholis alkoholis, cigaretės (pamiršau, kad mečiau rūkyt), širdies ritmo jau nebesimatuoju, nes beviltiška ir koks skirtumas, tik kartais, kai pamirštu išgert vaistus, atrodo truputį numirsiu, dar žinau visus šiuolaikinių raminančių ir trankviliantų pavadinimus - guli kišenėj. O socialinis gyvenimas kaip niekad įdomus ir spalvingas. Ir kas pagalvotų, kad man blogai, kol kas nepritrūkstu cinizmo, net verkti nebemoku, tik stumiu juodą glitų emocijų gumulą gilyn. Nėra to skausmo, kurio neišvarytų “Blinda”, blyn.

Šiandien skambina J.: -Labas Prozerpina, čia J. Žinai, mes pagalvojome, kad tave reikėtų nutapyti.

Konteksto aš jums nepasakosiu, kad būtų smagiau. Tapykite mane kaip Muncho, kurio taip ir nenuvažiuosiu pažiūrėt į Udinę, “Šauksmą”, ačiū. Viskas taip, kad vis bandau bandau, bet nesugebu nieko doro apie tai parašyti. Keista, jei kažkam šitas blogas atrodo vis dar skaitytinas (taip taip, čia ta vieta, kur jūs turite sakyti nu prooz, taigi susitvarkys, o rašyt tu moki. Dėl visa ko pasisakau sau pati.)

Šitos dainos jau niekuomet nebeskambės neutraliai.


Pj Harvey - Henry Lee (With Nick Cave)
Uploaded by jesus_lizard. - Watch more music videos, in HD!

Rodyk draugams

2010-09-14

visokie niekai

Posted by proz in la vita

Kadangi šiuo metu leidžiu sau čia pasakoti tik visokius niekus ir nuotykius, tai pratęskim apie V., kuri jau kone tuoj taps šito blog’o moteriška belgo versija (sykį sėdėjom POGO su trim tarpusavy nesusijusiom mergaitėm ir visos kad gyrė mano Udinės giesmėse aprašytą belgą, kad gyrė, o belgas iš tiesų gi ne mano, o čekės. Net susimąsčiau…) Tai ta kompanija, kur V. einant gatve pakvietė kitą dieną krepšinio žiūrėt, po laimėtos bronzos dar tapo spaudos žvaigždėm - fontane išsimaudė ir plikai nusiskuto. Sakė, dar pasakojo apie žemės ūkio darbus, kaip jie ten aria ir visa kita - šiais laikais tokius pasakojimus išgirsti didelė egzotika. Taip ir būna, viena dieną su universiteto dėstytojais ir rašytojais prie stalo, kitą - liaudim. O trečią - univiere skaudančia galva. Pasak V.:

arba mokaisi arba geri. tik dvi galimybes. pasirenki. cia kaip kokioj matricoj, pasirenki arba melyna arba raudona tablete.

O kol kas nurykime tą karčiąją piliulę su visokiais neiššifruojamais šešiolikto amžiaus italų manierizmo tekstais ir laukime, kol ateis laikas linksmesniems vaistams.

Ai tiesa, pamiršau. Yra tokios M.B. eilutės, skaitytos vieną tų naktų, kai vėl parsiradau namo paryčiais, bet buvo per daug gera ir tikra, kad gailėčiausi (bet moralkės vis tiek neišvengiamos) : “kaip liūdnai mes visi baigsim / kaip linksmai po to švęsim”. Kai prasiblaivom, kartais kaukiam vilkais jaunatin.

Rodyk draugams

2010-09-12

fragmentėlis

Ėjau su V. krepšinio žiūrėt, sutikau du draugus snobus. Kaip čia neprisėsi. -Tai ką, - sakė, - einat ir jūs mėgautis proletariškom aistromis?

Taigi… kas ten pusfinaly laimėjo? Ok ok, juokauju.

Pabaigai patarimas: kaip kabinti bernus? Atsakymas: eiti gatve. Va taip V. rado su kuo šiandien žiūrės krepšinį. Jos net pažymėjimo vakar perkant alų prašė - visai jau sekasi tai V. Wuhu rinktine, wuhu rinktiniai ką tik sutikti vyrai. O jau visa kita istorija nutyli.

Rodyk draugams

2010-09-05

september 2

Posted by proz in la vita

Paskutinį kartą, kai buvau univiere, tai atsivijo pikta grandinėm žvanginanti boba:

- Tai kur ponai einam?
- Aš čia studijuoju.
- O kaip man žinot?
- Galiu pažymėjimą parodyt.
- Bet tai jūs viena čia studijuojat.
- O tai mano draugas negali užeit kartu?
- (pauzė) nu tai iš karto reikia prieit ir pasakyt, kad nereikėtų čia paskui kaip miške šūkaut!

Ir nužvangino medžiot kitų. (Taip mes sutaupėm penkis litus.) Prieš tai paskutinį sykį buvau vasarį, o rytoj man bus maždaug rugsėjo antroji. Nekantrauju nekantrauju!

Rodyk draugams

2010-09-05

Skėčiai, suomiai, italai

Sykį ėjom klausyt Kaniavos. Prieš tai skambina G. ir klausia, ar nieko, jei prie mūsų prisijungs dar du suomiai. Aišku, kad nieko. Iš patirties žinau, kad su suomiais smagu išgerti, o ir angliškai pakalbėti visuomet malonu.

Lyja. Plėvesuoju skėčiu, visas miestas plėvesuoja skėčiais, prie katedros stovi G. su skėčiu ir du šlapi suomiai. Klausia, kurgi galėtų nusipirkti skėčių. O čia jums ne koks Milanas, kur tik pakrapnojus gatvėse lyg grybai išdygsta dešimtys pakistaniečių, siūlančių skėčius. Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia kiekvienas normalus pilietis turi namuose bent po penkis lietsargius. Galiausiai Flagmane surandame tokį skėčių prekystalį. Tuoj atbėga du besiskeryčiojantys pagyvenę italai, kurie, savaime suprantama, niekaip kitaip kaip itališkai nešneka, ir pradeda blaškytis. -Kur pardavėja? Ar čia galima skėčių nusipirkt? Mes iš Florencijos, ryt jau išvažiuojam, turėjom šitus du skėčius, bet va sulūžo. -O, Florencija, -sakau,- gražu ten. Ir vertėjauju, kol italai penkias minutes blaškosi prie prekystalio. -O šitas geras? Stiprus? (išskleidžia) Kiek kainuoja? O galima eurais mokėti? Už vieną litais, už kitą eurais? Paduokit tą adzūrinį. Kodėl čia niekas itališkai nekalba?! - piktinasi jie. -Gi tiek daug italų! -Na, gal ne tiek ir daug, - bandau nedrąsiai ginčytis. -Daug daug! Mes ir prie pilies sutikom! Galiausiai išskeryčioja, o lietuvė pardavėja, kuri ką tik skundėsi “man nuo jų jau galvą skauda” lieka dėkinga man kur kas labiau nei florentiečiai, kuriems atsitiktinai sutikti itališkai kalbantį žmogų yra savaime suprantamas dalykas.

Galiausiai vieną skėtį sau nusipirko ir suomiai, o paskui man širdį suskaudo, kai jie, užsisakę po vieną bokalą, paliko keturiasdešimt litų arbatos. Bet tuo jų dosnumas ir pasibaigė, būtų bent mergaites alum pavaišinę, kur tau. -Žinai, kai man atostogos, tai aš kiekvieną dieną geriu alų, bet nedaug, dešimt bokalų daugiausiai, - pasakoja man Tikraineprisimenuvardo. Kaune apsistoję suomiai grįžti ketino paskutiniu autobusu, bet sugrįžo pirmu.

Rodyk draugams

2010-09-02

tuk tuk kto tam

Posted by proz in la vita

Kai kavinėse mane aptarnauja maždaug bendraamžės mergaitės ir vyrukai, visuomet pasijuntu kalta. Kodėl jie čia aria, o aš tai visad prisėdu kitoje barikadų pusėje. Valgau traškią vištieną, neplaunu indų, ir geriu atšaldytose taurėse išpilstytą alų dažniausiai iš atsimokytos stipendijos, menkų honorarų ir tėvelių pinigų. Atrodo, neperėjus šitos paark stadijos, niekuomet neatsikratysi beveik prigimtinės socialinės kaltės. Kuo aš pranašesnė už tuos, kurie vasarą ar po paskaitų zuja tarp staliukų ir virtuvės, priiminėja užsakymus ir keikiasi dėl nesusimokėjusių klientų. Tai va tame ir esmė, kad niekuo. Tai jie man atrodo pranašesni. Sukaupę visokių ten patirčių, galbūt labiau pasitikintys savimi ir savo galimybėmis, galų gale  neiššvaistę ir nepragėrę daugybės vasarų, kaip aš. Juk prie baro neatsiskaitysi nuotykiais, klaidomis, kurios nuvedė šen bei ten, verbaliniais atradimais ar eilėraščiais.

Teisinuosi truputį apgadinta širdim, dvigubos specialybės krūviu, kažkuo ten dar. Galbūt turiu neracionalią baimę. Na ne nusidirbti, bet visų tų socialinių situacijų, konfliktų, klaidų, kurios čia tau kainuos ne kokį lievesnį pažymį, bet tikras sumas tų, kurie visuomet atrodė gąsdinantys, nes niekuomet nebuvo pilnai valdomi. Čia juk neužtenka talento, gabumo ir ilgo darbo, kaip kokiam univiere, čia veikia kažkokie rinkos dėsniai, o aš niekuomet nieko nenusimaniau apie ekonomiką, tik ilgesingai čiulbėdavau apie literatūrą, čia atsiskleidžia kiekvieno viduje tūnantys Smygolai, šnypščiantys my preciouuus (juk filmuose visada žudoma dėl pinigų, jei tik nežudoma dėl meilės), aš ir sakau - baisu man. Mažiau baisu gal tik klebenti kažką klaviatūra ir paskui gauti pervedimą į sąskaitą, bet labai jau produktyvia staiga reikėtų pasidaryti, jei nutrūktų kiti finansavimo šaltiniai.

Paskutiniu metu su kuo besusitinku - vis tiek pokalbis pravingiuoja per visų šitų skambių, bet baisių žodžių lauką. Perspektyvos, galimybės, patirtis, krizė, mokėjimai. Griūva visas mano idealizmas, sprendimai iš naujo apgalvojami dar vienu, ekonominiu, aspektu. Nors, rodos, nieko neįvyko. Na, ketvirtas kursas. Na, savarankiško gyvenimo patirtis. Na, kokį, po velnių, magistrą rinktis, ar tą, kur veža, ar gal kurį iš praktiškesnių, o gal kokį Italijoj. Na, dievaži, kiek staiga sprendimų ir atsakomybės artėja. O aš taip norėčiau kol kas dar nervintis tik dėl egzaminų ir praleistų seminarų, referatų, kuriems parašyti teliko viena naktis, ir kursinių, kuriems liko dvi. Sąžinei nuraminti naršau po siūlau darbą tinklapius ir benaršydama kosčiu labai, nes bjauriai peršalau, bet beveik niekas neklausia, kaip mano sveikata, ir manim nesirūpina (man šiandien ta nuotaika - niekas manęs nemyli). Ir rodos, šitas studentiškas žaidimas jau labai labai eina į pabaigą.  O man taip liūdna, aš taip nenoriu dar į tą pilką, banalų, baisų ir žiaurų pasaulį, taip noriu dar pažaisti.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web