BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2009-05-30

Esu tūkstantį kartų blogesnė ir tūkstantį kartų geresnė nei apie mane galvoja

Posted by proz in buitinis lyrizmas, dnr

Penktadienis prasideda paskubom ir atmestinai surašytu egzaminu, nulemsiančiu, mokėsiu už mokslą, ar ne, iš jo vėluojant kitur.  Kitur ir  kitur, visuomet esu kažkur ne čia, ne ten, kur turėčiau, o gal greičiau norėčiau būti. Net gražiausi Europos miestai man palieka tik veriantį ilgesį, lyg neišsipildžiusios meilės istorijos. Norisi grįžti ir išmindžioti kiekvieną siaurų senamiesčio gatvelių plytelę, išsėdėti suolelius, išvaikščioti parkus, norisi pamatyti saulėlydžius nuo septynių Romos kalvų, išjausti visus romantiškus Momartro vakarus. Pažinti, kaip kartais norisi pažinti kiekvieną mylimojo kūno lopinėlį. Kelionės tik išryškina tai, ką atsineši su savimi. Šitas amžinas ilgesys ir melancholija išraižyta mano venų žemėlapyje.

Ir kas tik nepasipainioja mano penktadieniniam kely. Buvę klasiokai, buvę mokytojai, buvę ir esami filologai, buvę ir esami alkoholikai, prozininkai, poetai, draugiški nepažįstamieji, nedraugiški nepažįstamieji, žmonės apie kuriuose norėčiau parašyti apsakymą, tik dar nežinau, ar moku rašyti apsakymus. Daug cigarečių ir bandymas įtikinti draugus ir pačią save, kad ne, aš tikrai vis dar nerūkau. Mergaitės, kaip ir aš, nelaimingos, chaotiškos, nenuspėjamos, panardintos ilgesy, trokštančios kažko nenusakomo. Merginos - gražios ir protingos, pasitikinčios savimi ir savo studijomis, smalsiai laukiančios iš gyvenimo kažko gražaus, įsitikinusios, kad jei jis joms ko nors ir nepasiūlys - pasiims pačios. Moterys - emancipuotos, užtikrintos, turinčios patikimus vyrus ir nuosavus namus, nestokojančios laisvės ir saugumo, rašančios eilėraščius ir ruošiančios savo vyrams vakarienę. Gal tokioms labiausiai ir pavydžiu. Nesuprantu, kaip jos visa tai sutalpina. Dar yra kitos - vienos, bet ne vienišos, tikinčios, jog sutiks jų vertą ir nekreipiančios dėmesio į negrabius vyrų bandymus prie jų priartėti. Toliau galima būtų tęsti apie vyrus, tokius skirtingus ir kartais tokius panašius, bet svetima man jų visata, neperprantamos man jų mintys ir siekiai, galiu tik bandyti spėlioti ir juokingai šaudyti pro šalį. Paskutinis, kurį tą penktadienį netyčia sutikau, buvai tu - - -

Namo parėjau viena, savo žingsniais jau šimtus kartų išmatuota ir tokia nuobodžia Tadeušo K. gatve. Nebe taip dramatiškai ir nebe taip vėlai. Kaip visuomet klausydamasi vienų iš savo muzikinių dievaičių. Kažkada nusprendžiau, kad laimingiausia dažnais savo gyvenimo etapais esu tik taip vaikščiodama su muzika ausyse, slėpdamasi nuo pasaulio po tamsiais akiniais. Reikia tik apsimesti, kad aš tokia pat kaip ir kiti, skubu, tarkim į darbą, tik dėl to landžioju po naujai atrastus senamiesčio kiemelius, šalia kurių įsikūrusios klerkų kontoros, tik dėl to slankioju po senamiestį, ne, aš tikrai tikrai turiu tikslą, aš nevaikštau šiaip sau, neturėdama ką veikti nei kur eiti, po senamiestį, mėgindama išvaikščioti save ir savo būsenas, kol kažkaip trumpam susitaikau su savimi ir emocinis nuovargis konvertuojasi į fizinį.

Noriu į savo sapnus, filmus ir knygas, noriu apsimesti kuo nors kitu ir nebeskaudėti. Pusę karalystės atiduočiau už ramybę. Tiksliau visą - viską, ką galima laikyti vertingu, - eilėraščius, įvertinimus, žinias, gebėjimus, jausenas, ko pageidaujat, ką, sakot, esą turiu vertingo, ko, sakot, nevertinu. Visa iškeisčiau į ramų, paprastą, kad ir patį kukliausią gyvenimą.

Rodyk draugams

2009-05-25

nuo savęs nepabėgsi

Posted by proz in dnr

nuo savęs nepabėgsi

kirpdama plaukus nagus

naikindama karpas apgamus strazdanas

atsikratydama galūnėmis

akis į akį

tu ir teksto

žiojėjanti kiaurymė

lyg išdurta kiklopo akis

kurioje

visos nuodėmės

nuodingos dėmės

eilėraščių raišteliai

raštelių skutai

nuo savęs nepabėgsi

net nusiskusdama plaukus

išraudama nagus

nusilupus odą

plėšydama rankraščius

net mirus

Šitą būseną norisi išrėkti, išrašyti aštriausiais žodžiais, išsidalinti ją su kitais. Kalbėti jiems ir kalbėti, žiūrint į akis ligi svetimo skausmo (anot Marčėno), ir nebyliai klausiant, desperatiškai maldaujant, purtant žvilgsniu ar supranti?! ar supranti?! turi suprasti! Bet kalba čia pernelyg stiprus barjeras, jie nesupranta, jie to nepatyrė, jiems atrodo kitaip. Jiems tavęs gaila. O tu susigrūdi į burną, rodos, nekaltą tabletėlę, kad palengvėtų, ir kai pabundi, supranti, jog pramiegojai kolį. Kuris šiaip jau 13h. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Dabar belieka pramiegoti penktos valandos egzą ryt.

Kas darosi su mano gyvenimu? Kas darosi su manim? Viskas griūna, visi tolsta šviesos greičiu nuo manęs, o gal tai aš traukiuosi į mažą kiautelį, noriu užsidaryti tamsiam urvely ir nieko nieko nematyti, nieko negirdėti, nieko nejausti. Noriu amžino lietaus ir prieblandos, baisus man šitas pavasaris, vienas baisiausių gyvenime. Nuo savęs nepabėgsi, kadais bandžiau rašyti vienam eilėrašty. Bet bėgti taip norisi. Atrodo, visi mano demonai išsilaisvino ir kelia puotą, susidauždami šampano taurėmis. Gal todėl mano kūną vis krato drebulys ir taip šalta, taip velniškai šalta, kaip pragare.

Šįkart visam tam yra sąmoningai suvokiama priežastis. Tiksliau visas jų medis - su lapais, sproginėjančiais pumpurais ir dar kranksinčiais Edgaro Alano varnais ant šakų. Tik čia aš nieko nepasakosiu (o jau įsivaizduoju kaip smalsu, visada smalsu sužinoti, kas gi blogo kitiems nutiko. Išmokau kirsti pirma, pačiai, mažiau kad skaudėtų)

Rodyk draugams

2009-05-23

welcome to the freak show

Posted by proz in dnr

Apie emociškai intensyviausias savo gyvenimo dienas turbūt taip niekada ir neparašysiu. Nes paskui seka tokios duobės, kad nebeegzistuoji, tampi lovoje vegetuojančia vaistų prifarširuota daržove. Smegenys perkaista. Taip neparašiau apie pdr, ir ne ką tegaliu jums papasakoti apie pp su pk finalo priemaišomis.

Tos dienos būna spurdančios, kūnas virpa, smilkiniuose garsiau tvinksi kraujas, nereguliariai ir pernelyg greitai plaka širdis, tas dienas nervingai daug kalbu, išdrįstu žmonių lyg tarp kitko paklausti man svarbiausių dalykų, o viskam sureflektuoti teturiu keliolika minučių vėluojant iš vieno energijos kamuolio į kitą.  Per daug energetikos, elektros srūva kūnu per mane, iš manęs ir iš jų, tų keliasdešimties, suleidusių į mane savo žvilgsnius, kai nuleidus galvą tipenu prie mikrofono. Dirbtiniausiu balsu, išgąsdinta fizionomija, žiūrėdama kažkur tiesiai prieš save, bet nieko nematydama, sumurmu priverstinę įžanginę mantrą ir nuleidžiu akis. Į tekstus. O tuomet. Pamažu pamažu jie išsiraito garso bangomis, suvirpinti plaučių oro, kažkur tarp “dar ne” ir “jau buvo”. Ir aš lieku tik tarp eilučių. Tuomet kokią sekundę ar jos dalį, patikiu, kad turiu sielą. Nes jau nebe mano balsas taria žodžius, ne aš ten stoviu, aš tik nustebus stebiu viską iš šalies.

O dabar, prašau, išjunkite mane. Arba suinstaliuokite kompiuterinės lingvistikos duomenis, nes antradienio egzo neišlaikysiu.

Šitoj kelionėj mane lydi tik Red Elvises.

Rodyk draugams

2009-05-14

nes gimiau su liūdesio žvaigžde ant kaktos

Posted by proz in buitinis lyrizmas

O ką rašyti toliau? 

Apie pasižadėjimus, kad dabar tai jau gyvensiu, kiekvieną akimirką išlaižysiu iki dugno, lyg paskutinę. Ne, jų nebuvo. Vis tiek nebūtų suveikę. Buvo tik ta mintis, kaip visiems, net ir šimto metų sulaukus, gal dar ne. Gal dar bent truputį. Tik pasaulis dabar toks gražus, toks skausmingai gražus, jog noris glostyt žvilgsniu smailias bokštų viršūnes, įelektrintą horizonto briauną, dygų dangaus mėlynumą, žydinčias kaštonų žvakes. Nors ir skauda, duria, degina. O ir laikas kapsi lyg smėlis stiklinėje formelėje, kurią kasdien vis apverčia nematoma ranka ir jis pradeda byrėti iš naujo. Laiko grožėtis smailėmis atseikėta tik pakeliui į kalvę. Mokausi amato. Nukalti žodžius, dailius lyg stiklo figūros. Kiekvieną dieną pučiu stiklo žodžius jums į ausis, dailius ir tuščius. Iš jūsų lūpų pučia vėjas, šniokščia jūros ir vandenynai, jūs ošiate savo gyvenimus. Kažkur visai greta, lyg lygiagrečios tiesės. Mes taip dažnai kartu, kad net niekuomet nesusitinkame. O jei ir susitinkame, už akimirkos nubundame. Aš jus pažįstu visai kitokius - susapnuotus, susikurtus, susidėliotus po skiemenį lyg eilėraščius.

Toks skaidrus liūdesys, ir man taip gaila, kad mes niekuomet vieni kitų nepažinsime.

Rodyk draugams

2009-05-07

Ligoninės kronikos

Posted by proz in dnr, la vita

Šį pavasarį itin populiaru keliauti, pasiimti atostogų ar šnipštelti dėstytojams, jog kokią savaitę nebūsi, ir išdumti į šiltuosius kraštus. Netikėta kelionė teko ir man. Tiesiog nuostabus paskutinės minutės pasiūlymas! Viską apmoka sveikatos draudimas! Į kelionės paketą įskaičiuotas sveikas, ekologiškas maitinimasis (per tas pora dienų sugebėjau įveikti pusę dubenėlio košės ir kokius tris džiuvėsius), rami, netriukšminga (dažniausiai irgi po operacijos) kompanija, paslaugus personalas, vos paspaudus raudoną mygtuką išpildysiantis visus jūsų norus (suleis vaistų nuo skausmo, pakeis lašelinę, ištrauks kateterį ar dreną iš pilvo). Tiesiog puikiausias kurortas su SPA centru! Ir viskas taip įdomu, netikėta, neįprasta, dar klausimas, kur daugiau egzotikos, čia, ar šiltuosiuose. O kam reikalinga kaitri pietų saulė, kai taip ryškiai spigina operacinės lempos!

Gyvenimas yra absoliučiai nenuspėjamas. Štai vakare dar guli išvertus bambą sode, tingiai pildydama italų pratimus ir bandydama truputuką įdegti, o naktį tau tą bambą jau pjausto. Še tau ir po įdegio. Išbalęs veidas ir juodi paakiai po operacijos. Amžina gotė. -Ar čia apšvietimas toks, ar jūs išblyškus? - klausia manęs anesteziologas. Nu ir klausimas, galvoju. -Matot, aš truputį susijaudinus prieš operaciją… -Aš matau, matau.

Kai susiėmus skausmo suraižytą pilvą sėdi ant galinės automobilio sėdynės ir lauki, kol tolumoje pagaliau pasirodys ligoninė, laikas atrodo ištįsęs, o pasaulis sulėtintas, kaip būna filmuose. Priėmimo skyriuje, kol vos pastovi, vis dar susiėmus, atrodo, tuoj sprogsiantį pilvą, sako: -Tai kuo skundžiatės? Užpildykite šitą ir šitą, pasirašykite, paskui į tokį ir tokį kabinetą kraujo iš piršto paimti, tada į tokį ir tokį kabinetą… Kaip gaila, kad aš niekad nealpstu. Paskui ateina rankas į kišenes susikišęs chirurgas, aiškiai nepatenkinta mina, kad kažkas sutrukdė jo ramų poilsį. Liepia atsidengti pilvą, atskaito moralą, kad nežinau, kur ką ten reikia atsidengti. Paspaudo. Atskaito moralą, kad nesusigaudau, kurioj vietoj man skauda, kurioj ne.  -Ko jūs čia verkiat?! - paklausia pasipiktinęs, kai nebeištveriu. -Aiškiai čia ne chirurgo reikalas. Kad kairį šoną skaudėtų - vienas iš milijono apendicito atvejų. -Mus čia pasiuntė… - dar bandau gintis. -Tai aš jums nieko ir nesakau, - atšauna tokia intonacija, kuri aiškiai paneigia jo žodžius.

Paskui kita gydytoja iškart nustato diagnozę. Aiškina ją pasikeitusiu, rimtesniu balsu, o aš vos laikausi atsirėmus į sieną. Bet jau nebe vien iš skausmo. -Guldom jus ekstra tvarka į skyrių. Gali tekt operuot, gali netekt, penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Trūkinėjančiu balsu paklausiu: -O kokia operacijos rizika?.. -Na, numirti ir apendicitą operuojant galima, - maloniai nuteikia ji. Dar kalba apie galimą nevaisingumą ir kitas komplikacijas. Šiandien Motinos diena, prisimenu.

Vėliau ta pati gydytoja man dar ilgai aiškina kas kaip, racionaliai ramina, juokauja, kokią akimirką net panoru ją apkabint. Paskui dar dešimtys kabinetų, visokios kardiogramos, kraujas iš venos, etc. Tada palata, lašelinė, lėtai slenkančios valandos, žvelgiant į lubas. Ant tų lubų galėtų bent menų kokių pripaišyt, pagalvoju.

Kai per paskutinį apžiūrėjimą, jau naktį, man pasakoja, kad įtaria kraujavimą į pilvo sritį, negalima laukt iki ryto, nes paskui gali prireikti kraujo perpylimo, ir jei sutinkant operuotis, o nesutikti jūs negalit, nes kitaip trumpai tariant, mirtis, man tiesiogine žodžio prasme pradeda drebėti kinkos. Virpa galūnės, delnais srūva prakaitas. Galima žaisti su mirtimi tekstuose, fantazijose, emocinių krizių metu šimtus kartų kartoti, kad nebenori gyventi, bet kai kartą, atrodo, realiai pajunti jos klastingą šnopavimą greta, kai suvoki, jog dabar toms fantazijoms išpildyti nereiktų daryti nieko, tik palaukti, supranti kokios tai buvo kvailystės, kliedesiai. Jauna, mirties neprisijaukinusi (o ar apskritai galima ją prisijaukinti?) sąmonė. Kažkur skaičiau, jog žmogus pasąmoningai netikti, kad yra mirtingas.

Kažkaip apokaliptiškai lubose trūkčioja ligoninės koridorių šviesos, skambiai trankosi durys, atsitrenkdamos į horizontalų vežimėlį. -Neverkit. Paskui nosis išbrinks ir bus sunkiau aparatus prijungti. Ai, neverkiat? Gerai tada. Neverkiu. Tik kartojuos maldas, kurias prisimenu. Kad po narkozės pabusčiau.

O paskui - operacinės ryškios šviesos. -Padėkit ranką ten, koją ten, kone ant kiekvienos kūno vietos prisega po kokį nors prietaisą. -Labas vakaras, labas vakaras, sveikinasi gydytojai, kokia komanda, kokia komanda - pakartoja gal kokia nors asistentė, ir aš pagalvoju, kad čia, matyt, gerai. Vis dėlto nusprendžiu, kad jei dabar ramybės dėlei imčiau ir paklausčiau: -o jūs geri specialistai? tai turbūt keistai nuskambėtų. Daktarai dalinasi dienos naujienomis, sako, kad kažkas turi du apendicitus (pirma pamanau, kad čia apie žmogų, bet paskui suprantu, kad kita operacinė ar ligoninė šiąnakt tiek jų turi), ir kelias akimirkas aš pasijuntu beveik jų kolege, o ne ta, kurią čia dabar pjaustys. O po to - pora dūrių ir vaizdas pradeda plaukti. -Svaigsta galva?  -Ta-a-ip, - atsakau vos pajudindama lūpas. Vieną akimirką pajuntu, kad man dabar taip ramu, gera, viskas px, kūnas tirpsta tirpsta ir… BAC.

-Kaip jaučiatės? - taria kažkoks balsas. -Sapnavau pavasarį, - kažkodėl atsakau. Iš tiesų, paskutinis ir vienintelis vaizdas, kurį prisimenu iš to klampaus narkozės miego, tai žydintis, dūzgiantis mūsų sodo migdolas. Tada dar sakau: -Šalta. Šalta! O mano galūnės vėl kratos, šįkart nuo šalčio. Jie ten operacinėj langus prasidarę, ar ką?

Viena seselė pasakojo, kad ko tik žmonės neprikalba, gaivaliodamiesi po narkozės. Ką aš žinau, mes tai su pooperacinės palatos sesele kalbėjomės apie kalbų mokymąsi,  biochemiją ir mažus kultūrininkų bei slaugytojų atlyginimus. -Neužmikit, neužmikit! - pradėjo kalbą ji. Ir kad žiovauja, kad žiovauja. Po to, sako, jūs gyvenat Pavasaro gatvėj? Ir mano brolis ten gyveno. Išsiaiškinam, kad name visai prieš manąjį. Be to, jos brolis (gal jau kitas?), kaip ir mano sesuo, šoko Klaipėdos muzikiniam. Kažkokie vidurnakčio pokalbiai. -Labai įdomu buvo pasikalbėti, -sakau, kai mane jau išveža atgal į 19tą palatą. Gal dar reikėjo pamojuot ir pasikeist telefonais?

Man atrodo, apie mane jie dar kartais pasakos anekdotus. Bent jau apie auskarą tai tikrai. Kai paaiškėjo, kad teks operuoti, išsiimkit visus auskarus, papuošalus, viską, - pasakė.  Lengva jums kalbėt. O jei mano auskaras palūpy jau kokius penkis metus nejuda iš vietos? Taip ir sakau, bejėgišku balsu, kai dar sykį niekaip nesugebu jo išsiimti. -Na, pabandykit, pabandykit dar kartą. -Neišeina! Subruzda visas naktinis skyriaus personalas. Bando gydytoja, bando seselė.  -Dieve mano, operacinė jau paruošta. Tai ką dabar kviest? Lorą, traumatologus? Ir visiems labai linksma, tik daktarė susinervinus, o ir man nejauku, be to dar ir baisu. Galiausiai seselė tą mano auskarą kažkaip iškrapšto. Grasina išmest ir sako, - Pamatysiu aš dar tave su juo kur nors… -Tikiuosi, daugiau jokių geležų neturit?.. - prideda gydytoja. O po to linksmybės baigiasi, po to - jau aprašytas maldomis grįstas piligrimės Proz kelias į operacinę. Šalia jos durų, kai jau atrodo vien iš baimės numirsiu, sesėlė sako: -Nebijok, sunkiausia buvo išimti auskarą.

Lengva juokauti, kai viskas jau baigės, kai pasitvirtino geriausios prognozės. Nieko tokio. Operacija kaip šimtams, tūkstančiams kitų moterų.  Bet ką reiškia dešimtis tūkstančių žuvusių kare prieš artimo mirtį. Taip ir čia. Ką reiškia sunkiai suprantamos, lotyniškos diagnozės, kol jos nebūna įrašytos į tavo ligos istoriją. Ką reiškia abstraktūs, banalūs lozungai, apie gyvenimo trapumą ir sveikatos svarbą, kol vieną dieną, visai netikėtai, tiesiog empiriškai atsitrenki į juos.

Viskas liko kaip buvę: / glosto pirštai nesopantį randą, / Tik tylesnis vanduo / tik gilesnis ruduo / ir dangus. (R.Stankevičius)

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web