BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2009-02-24

o dabar iš tikrųjų apie Užgavėnes

09-02-22, Rumšiškės







Rodyk draugams

2009-02-24

tai sakot, užgavėnės

Posted by proz in dnr
Prabundu, žvilgteliu į laikrodį, pasvarstau, kurioj paskaitoj dabar turėčiau sėdėti, ir miegu toliau. Aš nežinau, kaip čia man taip vis gaunas. Savaitės pradžioj. Nueini štai žmogus į pasikultūrinti, nuoširdžiai suplanavęs, kaip grįžęs skaitysi, versies ir mokysies pasakoti tekstus, ir grįžti. Tik kokiom aštuoniom valandom vėliau nei tikėjaisi ir taip truputį naktį. Nežinau, kada tai prasideda. Ar kai knygos autorė tau šnipšteli, jog mes ten turim vyno ir paduoda taurę. Ar stoviniuojant toj vip salytėj ir šnekučiuojantis su kitais autoriais. Ar kai vynas baigiasi ir virsta alum Suokalby, prie ilgo ilgo stalo su senoviškom žvakidėm. Ar velniasžinokaip atsidūrus naujininkuose. Stovint stoty ir vis dairantis į troleibusų tvarkaraščius, nors man aiškina, kad anie jau seniai nebevažiuoja. Kai pagaliau įsitikinu, kad TIKRAI nebevažiuoja, man vis skaito moralus, atseit, mergaite kiek padauginai, iškviesim tau taksą ir važiuok namo. O kam man tas taksas, brangu gi, o čia Vilnius, tai aš pareisiu. Ir pareinu. Ir visai nebaisus tas stoties rajonas, nes užpuola mane tik prie namų. Ak, taip, tiesa, užpuola. Na, bent bando. Žinoma, kai kažkas iš nugaros pribėgęs tave pargriauna ant žemės, tai nelabai malonu. Tada puolu klykti nesavu balsu ir visaip ten mėginu ištrūkti. Nežinau, gal čia tie mano vokaliniai sugebėjimai prisidėjo prie to, kad tas kažkas labai greitai palikęs mane pabėgo. Ir daiktus visus tebeturiu, tik vieną pirštinę pamečiau.
Nežinau, kaip čia man taip vis gaunas. Ir ką dabar veikti, kai paskaitos vis tiek pramiegotos. Ir kaip čia tą sąžinės balselį užtildyt, ypač kai jis pradeda moralizuoti kokių bent trijų žmonių lūpom.    

Rodyk draugams

2009-02-21

-

Posted by proz in dnr
Kai niekas neberūpi, gyvenimas tampa labai paprastas. Ir labai nykus. Tiesiog atlieki visas žmogiškąsias funkcijas, be jokių gilesnių emocijų, paviršėliais, kaip ta moteris iš “Kolekcionierės”. Stebiu save sarkastiškai šypsodamasi iš šalies, su vyno taure rankoje diskutuojančią apie literatūrą ir kiną, ir man nusispjaut, atrodau intelektuali ar nusišneku, arogantiška ar laisvai bendraujanti. Man keista, kad yra žmonių, kuriems vis dar kažkuo patinku. Atrodytų, pamatytų jie mano vidų, tą šaltį ir ledą, kur vis pusto pusto ir pusto, ir pasišlykštėtų. Nors tiesą sakant, man ir tai neberūpi. Bendrauju su žmonėm tiek, kiek bendraudavau seniau, stengiuosi būti mandagi ir maloni, penktadieniais tūsinuosi, bet tiesą sakant, darau visai tik iš įpročio. Taip, alkoholis, filmai ir knygos, bendravimas su žmonėmis padeda užsimiršti, laikinai užkimšti tą beprasmybę. Tačiau ji plečiasi lyg juodoji skylė ir, atrodo, galiausiai praris mane visą. O tada būsiu mirus dar prieš tikrąją mirtį. Ak, taip, aš patetiška ir apgailėtina.

Rodyk draugams

2009-02-16

po filmo

Posted by proz in la vita
Nesuprantu žmonių, kurie negali kine matyti sekso ir smurto. Kuriems nuo keiksmažodžių linksta ausys, nors patys atitinkamomis progomis sako taip pat. Arba didžiuojasi, nes, mat, iš mandagumo įprato nesikeikti. Matyt, menas vis dar daugumai turi būti gražus, išaukštinantis žmogų, parodantis tik tai, kas dailu, kas prasminga. Matyt, mes vis dar norime, kad menas priverstų patikėti, jog esam geresni, nei kartais pasijuntam. Sugraudintų didinga kulminacija. Nelįstų, kur nereikia, paliktų ramybėj svetimus miegamuosius, neslankiotų naktimis asocialų kvartaluose. Tai kas, kad visko būna gyvenime, mene gal, geriau, tegul nebūna. Tegul nesimato. Na, kam kalbą teršti papildomais keiksmažodžiais? Kam filmuoti bjaurius vaizdelius? Negi gražu, ar tai MENAS?

Pastaruoju metu žiūrėjau Lynch “Blue Velvet”, Vėlyvio “Zero”, Tarantino “Kill Bill (I, II)”, Bertolucci “The Dreamers”, Buožytės “Kolekcionierę”. Kartais vis dar tikiu, kad šiame pasaulyje vietą gali rasti ir silpnieji, kitokie, nepritampantys. Taip pat tikiu, kad net ir lietuviškas kinas gali būti stiprus, sukrečiantis, priverčiantis dar kartą perkratyti mintyse vertybes.

Rodyk draugams

2009-02-11

vasario kontekstai

Posted by proz in dnr
Šiek tiek iškritau iš konteksto. Apsiblausiusiomis akimis žygiuoju rytiniu Gedimino prospektu su mylimuoju už rankos, o paskui ištveriu dvi paskaitas. Oi mano galva, galvele. Jaučiuosi truputį didvyriškai ir herojiškai, ir stebiuosi, nejaugi pora valandų miego ir tie vakarykščiai bokalai neįsirašė mano veide?

Vakar “Ridikas” tradiciškai liko antras. Bet apmaudu buvo tik dėl to, jog beveik visą laiką pirmavus koją pakišo paskutinis eksperimentinis turas, iliustruojantis tikimybių teorijos galimybes. Tačiau žaidimas buvo karštas, emocijos liejosi per kraštus, buvo pasiūlytas net superfinalas, į kurio visus penkis klausimus atsakėme teisingai. Tą patį padarė ir priešininkai, tad niekinga puse taškelio pasiglemžė knygas. Kita vertus, likusios dešimt komandų, kažkur švysčiojo ir Tru Sabaka, projektoriaus ekrane tupėjo žemiau. Jau žinau, ką veiksiu kitą antradienį.

Valgau kone kas antrą dieną, miegu irgi tik retkarčiais. Ir visai niekas nesvarbu, kai mylimasis rytą tau paskubom perrašinėjant italų rašinėlį, nespėdamas papusryčiaut verda kavą, kurios pats negeria. Čia kaip iš Stankevičiaus apie meilę - vakarienė su vynu žvakių šviesoje, kai nėra nei vyno, nei žvakių (ir nereikia).

Rodyk draugams

2009-02-07

kartais ima ir pasirašo, kas pasirašo

Posted by proz in ka sutikau
Atviravimas bet kokiame rašyme yra neparankus skaitytojui. Nemalonu skaityti perdėm atvirus tekstus, panašiai kaip nejauku, kai netyčia pamatai ką nors apsinuoginusį, užklumpi netinkamoje situacijoje, kai pajunti, jog žmogus prieš tave kažko gėdijasi arba girtas tau išsipasakoja intymias savo gyvenimo detales, kurių iš tiesų visai nenorėtum žinoti. Distancijos nebuvimas - viena didžiausių pradedančiųjų literatų klaidų ir estetikos priešas. Juk mes visada kur kas mieliau išklausysime kažkieno nesėkmės istoriją, įvilktą į ironijos rūbą, papasakotą nelaimėlio jau praėjus pakankamai laiko, kad jis pats galėtų pasijuokti iš dalyko, tąsyk sukėlusio neigiamus išgyvenimus, nei kai žmogus mums skųsis, kaip jam šiuo metu nesiseka, koks jis nelaimingas ir koks sudėtingas jo gyvenimas. Tai ką man dabar daryti, tavo bėda, - dažniausiai pagalvosime ir, kadangi esame mandagūs bei gerai išauklėti, palinkčiosim galvomis ir ištarsime: suprantu, apgailestauju, kaip gaila.

Dabar turėčiau išdėstyti, visam tam, ką parašiau anksčiau, kontraargumentaciją. Tačiau aš jos neturiu ir nespekuliuosiu, bandydama pateisinimus, kodėl dabar rašau, ką rašau, laužti iš piršto. Galbūt tai yra neišpildyto pokalbio galimybė. Nes nuoširdus, atviras pokalbis su artimu bičiuliu, priešingai, nei rašytinis atvirumas, yra pripažinta vertybė. Užtenka tik to, kad žmogus tave supranta. Ir tai matai ne iš galvos linkčiojimo ir įsiterpiančių pritarimo frazių, bet iš jo žvilgsnio, iš visos jo kūno laikysenos, nereikia net jokių žodžių. Nėra dviejų atskirų pasaulių - sielos ir kūno. Kūnas - tai sielos išraiškos galimybė -, rodos, kažkaip taip savo fenomenologijoje rašė Daujotytė.

Sakoma, kad išsipasakoti visai nepažįstamam žmogui dažnai kur kas lengviau, nei labai pažįstamam. Kiekvieno draugo, giminaičio, kolegos ar kitais ryšiais su mumis susijusio akyse turime susikūrę tam tikrą įvaizdį, vaidiname tam tikrą personažą, todėl sąmoningai ar nesąmoningai savo pasakojimą turime pritaikyti būtent jam. Be to, dažnai tie pažįstami tarpusavy susipynę tam tikrais tinklais, jie turi savus ryšius su dalykais, kurie mums kelia problemų. Tai apriboja atviro išsikalbėjimo galimybę. Rašydamas blogą gali įsivaizduoti tobulą adresatą, kokį nors antrą save, arba negalvoti apie jį išvis. Gali nesijautis kaltas, užkraudamas ką nors savo rūpesčiais. Nepatinka? Neskaitykit!

Šis monologinis pokalbis ypač skirtas keletui iš jūsų, skaitančių mano blogus, dalies kurių nemačiau nė karto gyvenime, nežinau, nei kaip atrodote, nei kaip atrodo jūsų dienos, ką valgote pusryčiams, ką mylite, ko nekenčiate. Tačiau kartais mintyse rašydama blogus pagalvoju, kad skvo dabar mane juk tikriausiai puikiai suprastų. Arba: o čia prieitų Viktorija ir parašytų žaismingą linksmą komentarą, nusišypsočiau ir iškart lengviau pasidarytų. Kartais pasvarstau, ar vis dar žvilgteli retkarčiais mano blogan Muzi. Kaip laikosi shyzoid? Ar įmanoma, kad tylumoj parašytų man kritišką komentarą? Žaviuosi į kitą virtualią erdvę persikėlusios tipu fenomenu. Susigalvojau tokią frazę: Kartais atrodo, kad ironija išgelbės pasaulį. Bent jau manąjį. Man rodos, šita frazė tiktų ir jai. Kai kažkada sulaukiau komentaro iš Musės, buvau labai laiminga. Svarsčiau, kodėl taip simpatizuoju vienai vos pažįstamai moteriai, o tada supratau, kad ji man primena būtent Musę. Tokių gerų ir protingų žmonių šiame pasaulyje reta. Nesiekiu pataikauti ir sorry už klišes, bet ji yra vienas žmonių, apie kuriuos kitaip kalbėti kažkaip nesigauna. Labai pasiilgau, beje. ;)

Kartais rašydama galvoju apie žmones, kuriuos matau dažnai, pažįstu gerai, kurie nustebino, keliom užuominom atskleidę, jog skaito mano blogą. Kartais rašymas čia būna būdas tiesiogiai į akis nedejuojant jiems pasiguosti ir pasakyti - man dabar sunku. Kartais - dar kartą ištarti - žinote, man šiandien buvo nuostabiai gera su jumis. Myliu, ačiū, kad esate.

Dalinimasis savo blogų įrašais - kažkokia dvasingumo salelė internete. In your face žmonės, sakantys, kad kompiuteriai bukina šiuolaikinį jaunimą. Skaitau momo, ir galvoju, kaip gražiai parašyta tai, kas taip pažįstama. Skaitydama Aisukir, galvoju labai panašiai. Su abiem norėčiau kurią dieną išgerti alaus. :) Skaitau ežiukus ir suprantu, kokia sudėtinga ir atsakinga yra gydytojo profesija ir ėjimas jos link. Skaitau ir koleges filologes. Kasdieninei ironijos ir humoro dozei skaitau pačią netradiciškiausią filologę UFB, bet jai mano pagyrų ir dėmesio tikrai nereikia. Dar vienas iš fenomenalių (išskirtinių, savitų ir be galo gražių) man yra Redos blogas. O ji - dar viena siela, su kuria noriu išgerti alaus. Arba kad ir kavos cofeinne. ;)  Iš tiesų, tai kasdien įdėmiai skaitau visus iš sąrašo “man įdomūs”. Ir čia dar nepaminėjau nuostabią vyninę parodžiusios mielos ir nuoširdžios Thirteen, jotli - įrodymo, jog blogai yra būdas atrasti artimų sielos bičiulių, kuriems pasakojant apie save vis noris kartoti aš irgi, aš irgi, man irgi lygiai taip pat! Avelės, kurios netyčia Irvingą googlinantis atrastas žavus blogas ir buvo mano blogizacijos atgimimo pradžia. Nepaminėjau ir kai kurių kitų, bet jūs juk žinot, ar ne? Ir kartais gaila, jog taip retai parašot. Jog taip mažai apie jus dabar žinau. Svarstau, kaip gyveni, Lauryna?

Šiaip jau ketinau parašyti blogą apie tai, kaip vėl liūdna ir sunku man pastaruoju metu gyventi. Bet rodos, nesigavo. Kažkokia asmeninė blogosfera gavos užtatai. :)

Rodyk draugams

2009-02-04

PLD

Posted by proz in la vita


Et, taip ir neparašiau mintyse
vis kurto įrašo apie savo Pirmąjį Laisvąjį Dalyką. Ta vis užgrojanti muzika antradieniais
penktą valandą po mūsų auditorijos langais, plyšaujantis Kunigaikštis Pilies
gatvėje, dėstytoja, į kurią anksčiau žiūrėjau šiek tiek kreivai, tapusi miela,
besišypsanti ir parodžiusi, jog turi humoro jausmą, ta mūsų miela chebra,
susirinkusi iš įvairiausių fakultetų ir specialybių…  


Tiesą sakant, nė su vienu iš jų taip ir
nepersimečiau nė žodeliu. Susėsdavome skirtingose vietose, salėje netoli auditorijos, laukdami paskaitos, iš padilbų žvilgčiodavome vieni į kitus, vartydavome
užrašus, filosofas su uodegėle vis žingsniuodavo pirmyn atgal, filologas dažnai
vėluodavo, merginos iš kultūros istorijos bendraudavo tarpusavyje. Tačiau
juokeliai apie Levi-Straussą ar Greimą, išsirutuliodavę iki pasvarstymų apie LDK ar dabartinę sociokultūrinę situaciją Vokietijoje, smalsūs filologo intarpai, vis
užvesdavę mitofilosofines diskusijas, protingos merginų iš kultūros istorijos
įžvalgos, ak, tai mus suartindavo. Išėję iš auditorijos vėl virsdavome
svetimais žmonėmis ir patraukdavome skirtingais keliais. Taip ir nesužinojau nė
vieno iš jų vardų. Tačiau kai dėstytoja per atsiskaitymą mane prisiminė, pakėlė
pažymį už kalbėjimą per seminarus, pasijutau viena iš mūsų laisvojo dalyko
branduolio, tų keleto, kurie nuolatos susirinkdavo, atsakingai skaitė tekstus,
dalinosi įžvalgomis (nebijojo kalbėti! ir būti pirmi, kurie prabyla! arba tie, kurie ką nors pasako, kai visi tyli. džyzus, kaip aš didžiavausi įveikusi savo socialines fobijas. bet tik ten. tik toj auditorijoj ir su tais žmonėmis.), atrado kažką naujo ir svarbaus sau, o vėliau taip ir
išsiskirstė likę vienas kitam svetimi.

Rodyk draugams

2009-02-03

bla bla one more time

Posted by proz in buitinis lyrizmas
So, this is the end. The last day ir taip toliau bei panašiai. Dabar reikėtų banalingai pačiulbėti apie atostogų pabaigą. Nekenčiu pabaigų, kai reikia susumuoti rezultatus, įvertinti veiksmus, padaryti išvadas. Kažkaip per daug sistemiška tai, per daug matematiška. O dar - nauja pradžia, visa ta pompastika, ak, sveikas universitete, tai ką veikei per atostogas - racconta in italiano, įvadinės paskaitos, apgaubtos iliuzijų “oi koks įdomus dalykas”, oi, kaip visa tai turi prasmę. Ir visiškas pasityčiojimas yra “Grūdai” šiandien man atsiųsti žinutę su kvietimais keliautį į: Šri Lanką, Izraelį, Kiniją, Kubą, Japoniją, Islandiją. Slidinėjimas Austrijoje, Italijoje. Oh, go to hell, you bastards! 

Aš vis dar bandau pasikliauti Millerio eilute, jog tikrieji nuotykiai slypi savęs ieškojime, ir pildau filmų kartoteką, knygų lentynas, kol kiti išnaudoja kiekvieną laisvą minutę naujai veiklai, skrodžia Europą skersai išilgai lėktuvų važiuoklėmis. Kol kiti atostogauja ten, kur auga apelsinai, aš mindau antakalnio sniegą ir keičiuosi knygomis su žmonėmis, kurie rašo sms'us lietuviškomis raidėmis. Sapnuoju sapnus, panašius į nuotykių filmus, sapnuoju gražiausias gražiausių kraštų panoramas, šiltas jūras, kriauklių pilnais krantais, miestus, rausvai spindinčius saulėlydžiuose, ir kartais rašau eilėraščius. Iš ilgesio, troškulio ir trūkumo. Bastausi po naktinį Vilnių, šneku su policininkais, vėliau nieko neprisimenu. Geriu vyną iš butelio, geriu vyną bohemiškose vyninėse, noriu grįžti į 1968-ųjų Paryžių ir skanduoti kartu su prancūzų studentų minia. Įsigrūdu ausinių laidelius į ausis, visu garsu plėšia Damien Rice, skaitau niekam nežinomą netyčia knygyne nupigintai rastą lenkų poetą troleibuse ir galvoju, oo, tai kažkas, tai yra kažkas. Nekenčiu žmonių aplinkui, o kartais visus myliu, noriu apkabinti, išbučiuoti, sušukti: gyvenimas vis dėlto gražus! Tuomet išsigąstu, kad tuoj viskas apsivers 180 laipsnių kampu, taip ir nutinka. Pasakoju tai psichologei ir staiga suprantu - tai juk pirmas sutiktas žmogus, kuris nemoralizuoja! Nes nėra dalyko kaip teisingi ar neteisingi jausmai, taip tik mes nutariame juos pavadinti. Juk reikia viską sudėlioti į dėžutes, stalčiukus, pridėti kortelės, sudaryti duomenų bazes, juk reikia gyvenimą paversti sistema, neduok Dieve, kur nors prasiverš chaoso ženklai, neduok Dieve, kas nors pradės elgtis prieštaraudamas bendriems moralės dėsniams, Kanto imperatyvams. Tokiems yra beprotnamiai, blaivyklos, psichologai, suokalbiai, geriausiu atveju tegu eina tokie kurti meeeno. Oi, bet juk mes kartais visi jaučiamės nevykėliai, nepritapėliai, išskirtiniai, vieninteliai ir nepakartojami, didžiuojamės laužydami nusistovėjusias visuomenės normas. Tikėdamiesi tai kaip nors suderinti su įprastine veikla, per daug nenukentėti, tik šiek tiek atkreipti dėmesį, šiek tiek pasidemonstruoti, šiek tiek pasirodyti, kad štai aš žengiau žingsneliu toliau ribos link, negu tu.

Nežinau, ką aš čia parašiau, nei kam. Tiesiog atrodo, kad rytoj prasideda naujas realybės šou sezonas.     

Rodyk draugams

2009-02-01

padraikos

Posted by proz in dnr
Reikia griebt knygą arba jungtis filmą, kuo greičiau, kol dar nepradėjo spengti beprasmybė. Kol dar nedreba rankos ir nereikia ieškot tab.letyčių. Reikia jungtis dainas, kurių klausiausi ir klausiausi naktį, kai nemiegojau, o sapaliojau apie Freudą, paskui paskubom traukiau iš spausdintuvo lapus, vilkau kojas link universiteto ir miestas atrodė toks svetimas, toks kitoks, tada sėdėjau auditorijoj ir laukiau laukiau, svarstydama, ar dėstytoja nepasakys kaip prieš kokius trisdešimt metų kitas dėstytojas mano tėčiui: matau jūsų veide nuovargio ženklus… O vėliau teliko nemigos svaigulys, garsinės haliucinacijos, žmogus, troleibuse, atsakęs į mano banalėliausią klausimą sąmonės srautu ir Pirosmanio lankstinuku. Teliko mintis, kodėl mes visi tokie banalūs, kalbam nuzulintais, nieko  seniausiai nebepasakančiais žodžiais, kaip man suvaldyti šitą sąmonės chaosą, kaip suderinti tuos vienas kito nekenčiančius racionalųjį ir chaotišką pradus, kurį polį man pasirinkti, kaip gražiuoju susitarti su savo superego. Kaip nebeužstrigti kalbos gniaužtuose, kai tegali mikčioti į wordo lapą. Nes tėra tik vienas didis nuotykis - vidinis skverbimasis į save, o tam neturi įtakos nei laikas, nei erdvė, nei netgi veiksmai, - sako Milleris. Dar truputį ir beveik patikėsiu.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web