BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-12-30

aš sutikau naujus metus stovėdama ant kulnų

Posted by proz in la vita


Ta proga, kad rytoj visi jau bus užsiėmę silkės vyniojimais į patalus ir šampano atsargų pildymais, imsiu ir įdėsiu čia tai, ką dar ne visai atsigavus po naujametės nakties parašiau šių metų sausio pirmąją.  

Aš sutikau naujus metus stovėdama ant kulnų, šiek tiek
snieguotame ir šlaptelėjusiame įprasto naujamiesčio daugiabučio balkone. Ai, ir
dar neužsivilkus palto, kaip toj dainoj. Bet tai ne įdomiausia mano istorijos
dalis. Galbūt ši istorija apskritai neįdomi. Ir vis dėlto pradėkime nuo
pradžių. Mano naujametinė naktis įrėminta tarp dviejų Likimo ironijos arba po pirties dalių. Štai jau praėjusių 2007-ųjų
paskutinį rytą Ženia nuskrido į Leningradą, sutiko Nadią, o šįryt, jau
naujamet, jie nusprendė likti kartu, kaip gražu, kaip gražu.

Sausio pirmoji apskritai turbūt šlykščiausia diena
metuose, kuri nelabai ir egzistuoja. Ar esate nuveikę ką nors naudingo sausio
pirmąją? Turbūt vienintelė tokia diena, kai galvą skauda pabudus ne ryte, o
vakare. Kai tarp sunkiai įsisavinimo miego valandėlių
sieki kaip nors ištverti šlykščią fizinę egzistenciją. Bent jau pagaliau
įsibėgėjau skaityti Jakučiūno “Tėvynę” ir pavyko visai neblogai įsijausti į
pagrindinio veikėjo kailį. Gulėti, neturint jėgų net pajudėti, mąstyti apie
juodulį ant sienos, apie kotletus, kurių lyg ir norėtum, turbūt jau beveik
para, kaip nieko nevalgei, kita vertus, negali nė kąsnelio įsidėti į burną,
taip jau būna ryte (šiuo atveju - vakare) po suvartoto atitinkamo alkoholio
kiekio.

Na, bet pradėkime galų gale nuo pradžių. Paskutinė pernykščių metų
diena buvo neįsimintina. Na taip, kaip
kultūringi žmonės nuėjom į filmą Skalvijoj, reikėjo gi išnaudot nuo Filologijos
rudens užsilikusį kvietimą, galiojantį tik 2007-aisiais. Tai ir pasižiūrėjom
priešpaskutinį tais metais rodytą filmą. Šalimais šmėstelėjo keletas
literatų-kultūros darbuotojų, troleibuse jau apgirtęs jaunuolis guodėsi ir
šiaip daug kalbėjo apie gyvenimą. Paskui – (kaip pižoniška, o prisiminus kitus
tos nakties įvykius, netgi, sakyčiau, begėdiška) kepta antis, visokios silkės
pataluose, daug maisto, daug gėrimų. Dvylikta atėjo ir praėjo, šampanas,
fejerverkai, visa kita, na, patys žinot, banalu čia ką pasakot. Bet štai artėjo
kita nakties pusė, kuri buvo nepalyginamai įdomesnė.

Ir sugalvok tu man Naujų
metų naktį kviestis taksą, belstis į kažkur neaišku kur egzistuojančius (dėl jų
egzistavimo nesu tikra iki šiol) sodus, į tūsą, kur, mus įspėjo: ir taip jau pusė smigę, o tie, kas nesmigę,
reikalauja atvežt alkoholio.
Jaučiu taip gyvenime ir nesuprasiu, kur mes
pabuvojom tą naktį. Taksistui mistinis
adresas Pupojų sodų 7toji gatvė, miško tryliktas sklypas nelabai ką sakė. Už jo pasisukinėjimus apie Dvarčionis
sumokėjom pusę šimto litų ir trūkus kantrybei išlipom neaišku kur nepamenu
kada. Tipo, ai, kaip nors jau patys nueisim. 
Paskui neaišku kiek kartų skambinau namo, kuriame vyko tas plotas, savininkams,
kol galiausiai išsikrovė telefonas. Keisčiausiai, kad jie taip pat kantriai neaišku kiek kartų aiškino, kur eiti. Maždaug, aha, tai jūs ten. Dabar sukit į dešinę. Ne ne, jokių namų ten būti neturi Tai jūs, pasirodo, vis dėlto ne ten… Ir visaip panašiai ne vieną dešimtį kartų. Taip dvi valandas (neperdedu) naujųjų metų naktį prasibastėm po miškus. Skambina tėvai: -su naujais! -ir jus su naujais, - tai ką veikiat, - ai, nieko… vaikštom (tamsu, šalta, aplink miškas…). Kol galiausiai padarę pora lankstų, iš nevilties vos neprasidėjus isterijoms, galų gale pasukom teisingu keliu, kurio vidury sutikom mus pasitikti išėjusią chebrą (tą, kur dar nenulūžus). Dauguma žmonių jau iš tiesų miegojo, maisto, aišku, irgi nebuvo likę (nes chebra nusprendė, kad užteks susimest ant čipsų, kukurūzų ir dar kažko), teturėjom fleškutę miškuose šiek tiek jau praragauto gėrimo. Kai pagaliau nuvykome į tą namą, buvo gal pusė penkių. Taip ir prasėdėjome likusią pusę nakties prie stalelio, gurkšnodami fleškutę, paskui jau kavą, nekultūringai pasidarydami sumuštinių iš šeimininkų asmeninių maisto atsargų su keliais ištvermingiausiais žmonėmis (pusės nepažinojau). Taip ir išaušo, o apie kokias devynias su draugu nusprendėme iškeliauti namo. Bet… spėkite, ar lengvai tai mums pavyko? Nebūtų tai mistiniai Pupojų sodai, jeigu būtų pavykę. Nors išklausėme išsamias šeimininkų instrukcijas, kaip greičiausiai pasiekti stotelę, mus, rodos, net šiek tiek palydėjo, netrukus paaiškėjo, kad instrukcijos “eini eini mišku palei laidus ir prieini stotelę” nebuvo jau tokios išsamios. Taip ryte prasibastėme dar apie pusantros valandos, kol galiausiai vietoj to, kad atsidurtume Saulėteky, išlindome vidury antakalnio, ties troleibusų parku. O tada troleibusai jau parvežė besikeikiančius mus namo. 


Spėkite, ką veiksiu šiemet?


Rodyk draugams

2008-12-29

mea culpa

Posted by proz in dnr
Laaabas rytas. Kažkodėltais šįryt visi dėl manęs nerimauja. Net tie, su kuriais vakar buvau. Viskas gerai, sakau, tik galvą skauda. Paryčiais taip skaudėjo, kad atrodė tarsi kas smegenis su lopetėle gramdo (nu bet pas tave ir įvaizdžiai. Taip skaudėjo. Lopetėle.) O paskui atskrieja žinutė: Tai gerai, kad gerai grįžai, jau galvojau, tave policija įsisodins. Įdomu, ką jiems pripasakojai, kad atsikabino. Man irgi įdomu. Ir dar įdomu, kokia policija?! Nes nu aš neprisimenu jokios policijos, o paprastai rimtesni įvykiai įstringa net juoduojančioj mano atminty (taip ir įsivaizduoju vieną smegenų dalį - kaip angliuką. Juoduojantį. Gražu). Atsiklausau rytinių moralų (nu aš tikrai nežinau, kodėl tas telefonas įsijungė, gal į kokią sieną pamėčiau, visko gi būna, iš viso, džiaukitės, kad manęs policija neparvežė, gi galėjo, dievaži, ką jie man sakė?..), pasitikrinu daiktus - lyg ir nieko netrūksta. Kaip puiku. Tiesa, kai blaivesnė tamsiu paros metu žygiuoju namo tai už kiekvieno medžio koks baubas vaidenasi ir galvoju, reikia baigti tuos cirkus, nebegrįžti naktimis neblaivai ir nelydimai. Iki kito karto. Atsiklausau moralų iš kitų žmonių ir galvoju, blyn blyn, kai žliumbiu ir nekenčiu visų ir visko aplinkui, tai čia maždaug normalu, o kai biškį pasitūsinu, na, persitūsinu, tai jau oho kokia aš bloga. Life is short - galvoju ir jau jaučiu atskriejančias mano pusėn moralines gniūžtes. Moralė, blyn. Nepatinka man šitas žodis. Per šventes ir po jų galėjau parašyt daug ilgų nuoseklių įrašų kaip verkiau verkiau, priverkiau sriubą. Net į sąsiuvinuką buvau pasirašius. Bet tegul ten ir lieka. Beje, dar mano vakarykštė palydovė džiaugiasi, kad nepalindau po mašina. Oh, tai ir vėl bandžiau. Ai, ko ten tik nebūna grįžtant tuos pora kilometrų namo, kai nebevažiuoja troleibusai. Bet kad tą sužinotumėte, turite kada nors kartu su manim grįžti. ;) Pasiilgau savo bloginių draugių. Aišku, ir draugų (vyr.g.) čia yra. Kokie du. Galima, dar parodysiu jums vieną savo eilėraštį? Tai ir jau viskas. Einu, vėl palįsiu po piktų žvilgsnių ir sms'ų kruša. Kokia aš amorali, kokia negera, blyn blyn. Mea culpa.

Rodyk draugams

2008-12-23

egzamininis pirmadienis

Posted by proz in sesijos dziugesiai
Nežinau, kodėl čia taip nutiko, kad naktį prieš egzaminą varčiausi lovoj lyg turėdama keliais laipsniais per daug temperatūros. Pasivartai, pažiūri į laikrodį - trys, po to keturios, penkios ir t.t. Jaudinausi? Nagi man nebūdinga. Tais keliais neramaus miego intarpais kokius devynis kartus susapnavau, kaip pavėluoju į egzaminą. Pavyzdžiui, jis prasideda už dvidešimties minučių, o aš kažkokio velnio Kaune. Bet finale gavos taip, kad pavėlavo dėstytojas. Visas dvi valandas. O jei tiksliau - skambinam vėluojančiam jam, sakom: -labai diena, dėstytojau, mes čia dėl egzamino… -kaip tai dėl egzamino? taigi ry..(pauzė)..toj? Nes mat oficialiai užsirašėm vieną datą, o susitarėm laikyti kitą. Tai per tas dvi valandas išsiaiškinom akcentologijos kontrolinio rezultatus, o paskui susėdom kalėdiškai valgykloj, keitėmės dovanomis, atvirukais, apsikabinimais. Po to toks jausmas, kad turėtum eiti į namus puošt eglutę, pakuot dovanas ir kept sausainius, o ne į šimtas kažkelintą auditoriją dvi su puse valandos rašyti passato remoto ir congiuntivo formas, nagrinėti tekstą apie girtą vairuotoją ir kurti 250 žodžių itališką rašinėlį. 

Po viso to man reikėjo surasti dovanas tam, anam ir kitam, paieškoti knygos kursiniui, galų gale, kodėl po velniais nebeveikia bankomatas prie katedros?! O kad pradėjo lyti! Ir aš, žinoma, be skėčio. Ta proga (ir dar ta, kad išlaikiau egzaminą, artėja Kalėdos bei visomis kitomis progomis) nuėjau į RS knaipę ir išgėriau pora šimtų gramų karšto vyno. O tuomet jau ir lietus nebaisus ir dovanos tiesiog pačios į rankas sukrenta.

Rodyk draugams

2008-12-19

džiugiai penktadieniškai, pasibaigus semestrui

Posted by proz in la vita
Vakar miestas atrodė truputį pamišęs. Važiavau kaip durnė, tiksliau kaip kokia moksliukė greičiau, ne durnė, pilnais troleibusais namo su į kuprinę vos sugrūstom knygom, viena dar po pažasčia, tokio storio, svorio ir formato, kad taip ir noris kam nors su ja užvožt, niekam daugiau tokie matmenys netinka. Turint omeny mano naujausius mokslų pasiekimų rezultatus, tai afigiena moksliukė, ne kitaip. Bet sesija oficialiai dar net neprasidėjo, taip kad ramiai.

Vilniaus gatvėj ant sienos pamačiau nerealų užrašą: “Kiek dar mums reikia Double coffee?!”. Aš irgi taip sakau, gana melžt babkes iš švento gėrimo. Paskui prie namų matau dėdulę, pardavinėjantį eglutes, apsirengusį raudonais Kalėdų senelio rūbais, dar pora šventnių balionų šalia ant medžio kabo. Linksminasi žmonės.

O paskui mes su Vi. sėdėjom kavinėje, pavadinimu “Be pavadinimo” ir gėrėm pigų alų. Vi. sakė, kad šita vieta atrodo kaip sugrįžus kokia dešimčia metų į praeitį, be to, kai alus kainuoja tris su puse lito pigiau nei šalia esančiuose supižonėjusiuose kabakuose, tai labai zjbs.

Kaip nerealiai ten pasėdėjom ir kiek viena kitai visko pripasakojom, aš žinoma, čia nedėstysiu.

Laba diena, šiandien penktadienis, semestras pasibaigė ir nebus paskaitų kokius pusantro mėnesio. Švenčiam?

Rodyk draugams

2008-12-17

labas po vienuolikos metų

Posted by proz in ka sutikau
Šiandien buvau susitikime, kuris nuplovė visus dienos įspūdžius. Ko gero, net ne vienos.

-Labas, - sakau atslydus prie bokšto, - šimtas metų…
-Ne šimtas, bet kokia vienuolika tai tikrai, - taria A. mane apkabindama. Ir mes einame gerti kavos, smalsiai žvilgčioju į šitą dailią merginą ir prisimenu, kaip abi buvome septynmetės ir lakstydavome čiurlionkės koridoriais. Abi griežėm smuikeliais, ji jau tada pasižymėjo kaip labai gabi ir talentinga, o mano vaikystės trauma buvo šešetas iš specialybės egzamino pirmoje klasėje.

A. tokia daili, elegantiška, gražiais šviesiais plaukais, aš - susivėlusi, apsivėlusiu paltu, nušiurusiu megztuku ir apsmukusiais džinsais iš Humanos. Ji studijuoja muzikos akademijoje Londone, o kai atvažiuoja į Lietuvą koncertuoti, jos nuotraukų būna pilni laikraščiai. Aš antroj klasėj mečiau čiurlionkę, paskui pakeičiau dar keturias mokyklas, o dabar… ką dabar - eilinė filologė. Man truputį nejauku ir nežinau, ar rasime, apie ką kalbėti. Na, be mandagumo frazių, banalių abstraktybių, oro…

Nedrąsiai ir pradedame nuo oro: šaltoka, slidu, klimatas visai kitoks nei Londone. Vėliau prisimename senuosius klasiokus. Aš neprisimenu beveik nė vieno, tik su A. tada buvome neišskiriamos, o ji ten dar mokėsi daug metų. Kol norėdama pasiekti daugiau iškeliavo studijuoti į Londoną.

Nežinau, kuomet pajuntu, kokia šilta, kukli, paprasta ši mergina. Visai nepanašu, jog būtume nebendravę šitiek metų. Visai nepanašu, jog mus būtų sieję tik vieneri bendros vaikystės metai. Visai nepanašu, jog ji būtų garsi muzikantė. A. dar nieko ypatingo nepasako, bet iš tų kelių nereikšmingų frazių, iš intonacijų, iš žvilgsnio ir šypsenos jaučiu, kad mes visai tokios pat. Lyg būtume ėjusios tais pačiais keliais, tik paraleliai, greta, skirtingose vietose.

O tada A. ir taria:
-Nežinau, gal tu sukritikuosi, bet man labai patinka Bukowskis.
-Ir man patinka! - pritariu džiugiai. Ir dar pagalvoju, kad man labiau prie širdies jo poezija, bet A. poezijos turbūt neskaito (kas gi šiais laikais skaito poeziją?!).
Po poros minučių ji dar priduria:
- Šiaip man labiau patinka jo poezija…

Pora valandų prabėga man net nespėjus dirstelti į laikrodį. Tiesiog negaliu atitraukti akių nuo A. Matau tai, ką ji man pasakoja, dalyvauju ten, kalbuosi su jos pažįstamais žmonėmis. Aplinkinis pasaulis ištirpsta, kava jau seniai išgerta, o mes kalbam ir kalbam. Ir atrodo, kad nėra temos, dėl kurios nesutartume. Užtenka vienai pasakyti kokią nors užuominą, kita jau supratingai linkčioja. Užtenka pradėti pasakoti smagų nutikimą, kita jau šypsosi.

Nežinau, gal tik man taip atrodė, nes kalbėjo daugiau A. Bet man buvo taip gera ir įdomu jos klausytis, bendresnėse temose ji sakė būtent tai, ką būčiau sakius ir aš. Tik kai užsimindavo apie muziką pagarbiai suklusdavau. Tai jos stichija, jos gyvenimas, šalia kurio, tačiau, tos pačios knygos, kurias skaitau aš, tie patys norai, be to -  begalinis atvirumas žmonėms ir pasauliui, noras žinoti, domėtis, veikti. Prie tokių įvairialypių, viskuo besidominčių, o dar ir talentingų  žmonių visuomet pasijuntu kiek nejaukiai. Tokia truputį nepilnavertė, susikoncentravus į vieną sritį, kurią vis tiek tūkstančiai žmonių geriau išmano. Kompleksuota individualistė. Bet A. neleidžia šalia jos jaustis blogai. Su ja taip paprasta ir dėl to taip keista. Juk su šitiek žmonių, susitikus vos po poros metų nebendravimo, nebeturėdavau apie ką kalbėtis. Absoliučiai išsiskirdavo požiūriai, interesai, prioritetai. O su A. mes artimos lyg pirmoj klasėj, lyg nuo vaikystės niekas taip ir nebūtų pasikeitę. Mes, pasirodo, net abi išgyvenom panašius paauglystės maištus, vaikščiodavom apsirengusios juodai, neigdavusios viską aplinkui ir klausydamos Nirvanos. Tik kitomis gatvėmis.

Po to tenka atsisveikinti, o A. man dar pažada pabandyti suveikti pakvietimą į tradicinę naujametinę čiurlionkės operą. Sakau jai, kad tikiuosi, jog kitą sykį susitiksime nebe dar po vienuolikos metų… Ir besišypsodama patraukiu namo.

Rodyk draugams

2008-12-13

šiaip sau

Posted by proz in dnr
Šis rytas ne iš tų ramių, gražių šeštadienio rytų. Nors pagaliau šviečia saulė, bet taip graudu graudu, nors (vėl) verk.

Ėjau vakar naktį viena namo tuos kelis kilometrus nuo Rašytojų sąjungos ir žliumbiau. Žliumbiau žliumbiau. Buvo labai liūdna. Ypač dėl S.G., nes jis visai neturėjo mirti, bent jau ne dabar. Nes dabar visi jį sies su skandalais, o ne nuostabiom poezijos knygom, vertimais ir kitu nuopelnu Lietuvos kultūrai. Kaip ir V.P., kuris parašė vieną kultinių, mėgstamiausių mano vaikystės knygų, bet vis tiek visi kalbės apie “Durnių laivą”. Liaukitės mirę, prašau.

Gal ir gerai taip išsiverkti naktimis tuščiuose šaligatviuose prieš vėją. Nes gyvenimas yra negražus ir neteisingas, o alkoholis yra depresantas. Ir visai nesvarbu, kad, rodos, dar taip neseniai susėdom su keliom kolegėm po egzo ir klegėjom apie keliones, apie Šv.Petro bazilikos didingumą, apie tikėjimą. Buvo ramu ir gera, net kažkoks malonus virpulys apėmęs. Aš nuoširdžiai pavydžiu, žmonėms, kurie tiki. Kurie vaikšto į bažnyčią ir dėl to išgyvena pilnatvę.

Grotuve jau kelias dienas groja ta pati daina. Baustelle: La solitudine è stile di vita per me.

Rodyk draugams

2008-12-11

- Laba diena, čia privatus detektyvas

Posted by proz in la vita
Šiandien man skambino privatus detektyvas. Taip ir sako: - Laba diena, čia privatus detektyvas. Hm, suklūstu aš. Kažkodėl man atrodo, kad tikras privatus detektyvas niekada nesakys, kad čia skambina privatus detektyvas. Paskui jis klausia, ar mes negirdėjom rugsėjo 2-ą kažkokių ten sirenų. Sakau, kad mes tokių dalykų neprisimenam. Kai dabar pagalvoju, tai aš net ne Lietuvoj tada buvau. Bet vis dėlto, o kas bendra tarp detektyvo ir sirenų?.. Paskui (o gal prieš tai) jis sako, kad pakviesčiau kurį nors iš tėvelių. -Ta prasme, tėvelių?! - susinervinu. Ar mano balsas toks mažvaikiškas, ar kame reikalas. -O išvis, kam jūs skambinat?! -Jums skambinu, - sako. Muahaha, tai gudruolis detektyvas. -O į kokį butą, kam konkrečiai? - perklausiu. -Dabar aš JUMS skambinu, - ataidi jis. Galiausiai pats gerokai susinervina, pasako “nu gerai, aišku” ar kažką panašaus ir tuo pokalbis pasibaigia. Taip ir nesupratau, kas čia buvo.

Rodyk draugams

2008-12-07

Labvakar, Rīga, un visu labu!

Sėdžiu, aplink susistačius latviškus atvirukus ir galvoju, kad reikėjo paimt ir tų po tris santimus. Bet kaina buvo tokia neįtikėtinai maža, kad neišdrįsau. Mano piniginėj vis dar maišosi dviejų Baltijos sesių pinigai, o aš visai nenoriu galvoti apie du egzus ateinančią savaitę ir kitas nesąmones. Todėl papasakosiu jums istoriją.

Penktadienį nusprendžiau - velniop tą vieną paskaitą, paskubom susikroviau visokias būtiniausias šmutkes, o tada atvažiavo mieliausiasis ir išsivežė mane Rygos kryptimi. Oras buvo sumautas: šalta, lyja, apniukę ir pilka, tačiau visi rutiniški rūpesčiai tolo su kiekvienu kilometru. Žinoma, tai nereiškia, kad neprasidėjo nauji rūpesčiai, bet jie buvo laikini ir mieli. Beveik plaukėm autostrada per lietų tarp fūrų, netoli Panevėžio užkandom tortilijų ir kitokio statoiliško maisto, kirtom smagią sankryžą: kairėj Pumpėnai, dešinėj Pušalotas, o gal atvirkščiai. Tačiau tikrieji kalbiniai juokai prasidėjo tik kirtus Latvijos sieną (kita vertus, kokia ten siena, kai net sustoti nereikia).

Ryga nuo Vilniaus arčiau net už Klaipėdą, tad ir pasiekėm ją greitai. Na, nekokia iš manęs šturmanė, bet savo viešbutį Jersiko ieloj šiek tiek pasisukioję suradom. Tada prasidėjo latviškos įdomybės. Užsiregistruodamas turi ne tik pateikti savo dokumentus, asmens kodą, bet įrašyti adresą, telefoną, paso numerį, tautybę, apsistojimo tikslą, etcetera, etcetera. Dar gerai, kad batų išmieros neprašė. Mašinos parkavimas, skirtingai nei rašė internete, kainuoja dar du papildomus latus ir reikia apsukus ratelį (nes Rygoj labai mėgstamas vienpusis eismas), pastatyti ją gana tolokai, kažkokioj keistoj aikštelėj, kur šlagbaumas visuomet pakeltas, o būdelėj sėdi dėdės arba tetos, angliškai, be abejo, nekalbantys.

Galų gale mes patraukėme Rygos senamiesčio link. Tiesiai tiesiai ilgąja Maskavos gatve, turinčia daugiau nei 400 numerių. Tai ką, Rygą vis dar valdo Maskva? - juokauju aš. Šalia dunda tramvajai, kas antras žmogus kalba rusiškai (ypač asocialiau atrodantys asmenys…), o aš garsiai skaitau iškabas, latviškai kirčiuodama pirmąjį skiemenį ir vis juokiuosi juokiuosi. Dievaži, kokia linksma kalba. Ir kaip nesijuokt, kai ant durų, kur pas mus rašoma “stumti”, pas juos - “grūst”. Arba “Skaistoma salons” ir taip toliau ir panašiai. Kol mes pagaliau išsiaiškinom, ką reiškia “veikals” arba “slēgts“… O kai man pardavėja pasakė labdien, aš kažkaip automatiškai ištariau

labà

dien

à. Vėliau dar pagalvojau, kad čia man beveik filologinė praktika, nes nors mes niekad gyvenime nesimokėm latvių kalbos, bet per baltistikos įvadą verčiam tekstus pavadinimais “Pieci kaki”, “Gailis un varde” ir pan. Mūsų linksmoji seminarų dėstytoja sako, kad turi būt durnas, jog nesuprastum latviškų sakinių. Pavyzdžiui: Pārbrauca mājās, apskatās labi – malkas nekā. Tiesiog elementaru!

Bepėdinant tuos kelis kilometrus link centro, Rygoj sutemo, pradėjo lyti ir sustiprėjo vėjas niekadėjas. Net latviškos iškabos nebedžiugino. Norėjosi pulti į pirmą pasitaikiusį barą, išsidžiovinti, išgerti karšto vyno, pavakarieniauti, atgaivinti po pirmų kelių nuotraukų gal dėl oro mirusį fotiką. Tačiau barų nėra, o galų gale priėjus senamiestį net lieviausioj chamurkėj kainos tokios, kad, na, jei būtų litais, tai dar iškęstum, bet kai padaugini penkis kartus, tai noris keiktis visomis pasaulio kalbomis. Salotos 30 litų? Alus 15? Wtf?! Net Italijoj pigiau, blemba!

Tada užsukom sušilti ir išsikeisti pinigų į banką, nes aš išsigandau, kad su savo latais nebeišsiversiu. Vienam banke laužyta anglų kalba pasakė, kad litų nekeičia, kitam - vapšė kažką sumalė, galiausiai išsikeičiau. Sumokėjus 2,50 lt už keitimą, parodžius dokumentą, padėjus parašą ir gavus kažkokį popierių su antspaudu. Oho, kiek daug triūso dėl 10 latų.

Paskui mes atradom tokį prekybos kompleksą - galeriją. Čia buvo šilta, gražu ir dar buvo Čili pica bei Rimi. Vienam nusipirkom R

īgas šampaniečio, vyno ir sūrio, o kitoj pakankamai pigiai pavalgėm. O ką daryt, kai giliau krizėn įklimpusių kaimynų kainos nežmoniškos, reikia eit pas savus.

Tuomet apstojo lietus ir mes vaikščiojom vaikščiojom po dailų Rygos senamiestį. Čia daug nuostabių didelių bažnyčių, daug aikščių ir aikštučių, o kiekvienoj po nedidelę eglutę. Čia groja kalėdinė muzika, bet visai nesijauti kaip dirbtinės kalėdinės nuotaikos paskandintoj Maximoj. Čia iš tiesų kalėdiška, gražu, šviesu ir gera, net kai šalta, lyja ir pučia žvarbus vėjas. Gal todėl, kad nuo jo visuomet apsaugos šiltas mylimojo skvernas.

Vakare pargrįžę į juokingo pavadinimo “Dodo” viešbutį gurkšnojom R

īgas šampanietį (nepamirškite visuomet kirčiuoti pirmojo skiemens!), kikenom iš latviškos televizijos, netikėtai ten užgrojo vieni mano mylimiausių muzikinių stabukų - Kino, ir taip gražu, taip gera, taip keista penktadalį savo gyvenimo būti praleidus su vienu žmogumi. 

Ryte nebelijo, tačiau Ryga snaudė po rūko apklotu. Tik aukštasis televizijos bokštas kartais kyšteldavo savo snapą, bet ir vėl netrukus dingdavo migloje. Toks jausmas lyg būtų sekmadienis. Tuščia, o mes parduotuvėj pirkom Fantą ir mylimasis dar paprašė: and give me one this…”Miau”. Pakikenom kartu su pardavėja.

Lyg nebūtų buvę gana miau, tuojau pasirodė simpatiškas Rygos katinas (latviškai - kaķis). Jis meiliai glaustėsi aplink kojas, bet visai nenorėjo pozuoti ir vis nusisukdavo arba išvis dingdavo man iš kadro. Senamiestis ryte atrodė kitaip nei penktadieninėj tamsoj. Visose aikštėse ir aikštelėse mindžikavo ir fotkinosi gaujos turistų. Bet štai vienoje šurmuliavo mielas kalėdiškas turgelis, pilstė karštą vyną, arbatą, vaikai suposi karuselėj, grojo maloni muzika, buvo net vienas (ir ačiū dievui, kad ne daugiau) raudonrūbis Kalėdų senelis.

Spaudžiau rankoj tramvajaus bilietėlį ir galvojau, kad pagaliau ir mes, ir mes juo važiuojam. - Nors ne Romoj, bet bent jau čia, - ištaria mylimasis ir tuomet lyg tyčia pro tramvajaus langą praskrieja siena su iškalta Romos vilke. - Vilką mini, vilkas čia… - priduria m.

Dar daug galėčiau ištarti apie Rygą, nors laikas ir pralėkė tarsi
kulka. Bet kaip visuomet rašant apie vietas svarbiausi dalykai lieka
nenusakomi. Dalis jų lieka manyje, o dalis manęs - ten.

Grįžus namo sužinau visokių naujienų. Štai į svečius ateina vienas melemiausių giminaičių, pristato savo draugę ir sako: vestuvės tada ir tada, tikiuosi, ateisit. Į kuklią ceremoniją iš giminių kviečia praktiškai tik mano tėvus, o ir šiaip, kai žmogui jau virš keturiasdešimt, tokia žinia itin džiugi. Pas mus giminės pastaraisiais metais susirenka tik per šermenis ir metines. - Jau net nepamenu, kada buvau vestuvėse, - sako mama. Ir dar jai, žinoma, reikia naujos suknelės. O tėčiui kostiumo.

O šiąnakt, kai palaimingai parpiu pavargus po kelionės, pusę keturių ryto suskamba telefonas. Atmetu dviejų draugų ir vieno nepažįstamo numerio skambučius ir parašau: “nu aš miegu, blyn”. Gaunu atsakymą (su klaidom, beje), kad jie eina alaus su Razausku ir Orlova. Parašau: “smagu jums” ir išsijungiu garsą. Šiandien išsiaiškinu, kad žmonės tūsinosi, pritrūko kompanijos ir pagalvojo, kad aš gal kartais kur nors mieste… -Jo, - sakau, - pusę keturių ryto… O štai Orlovos ir Razauskai buvo pokštas. Maždaug taip ketino mane į miestą išviliot. Hahaha, tai ką, gerai pasitūsinot, chebra?..

 





Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web