padraikos

Rugsėjo 3-ia. Susimetame
daiktus, pamojuojame mielam „Giovanninos“ administratoriui ir vilkdami iš paskos
lagaminus patraukiame į Mestre stotį. Ji visai čia pat, kelios minutės kelio.
Nusiperkame užkandžių kelionei ir bandome išsiaiškinti savo traukinio peroną.
Taip jau nutiko, kad nusipirkome keliais eurais pigesnius bilietus į Milaną,
tačiau kelionė truks vos ne tiek pat kiek nuo Romos iki Venecijos. Pora šimtų
kilometrų vilkomės keturias valandas. Peizažai Šiaurės Italijoje jau nebe tokie
įspūdingi, tiesa, kertame Veroną, bet ką ten žmogus per traukinio langą daug
pamatysi… Vos spėji prisiminti Romeo ir Džiuljetos istoriją ir traukinys jau
rieda toliau. Beje, ir pats traukinys ne toks prašmatnus kaip anas greitasis.
Mūsų kupė vis keičiasi žmonės. Skaitinėju savo itališką knygą ir viena ausim
bandau nugirsti, ką jie šneka. Štai tipiškų italų pora užsisako kavos, gauna
tuos savo mažutėlius puodelius, keliais gurkšniais juos išgeria, o paskui
penkias minutes diskutuoja, kokia bloga buvo kava.

Artėjant prie Milano akis
aplimpa miegas, kelionės nuovargis krenta ant pečių. Tačiau kai pagaliau
išlipame nuostabaus grožio centrinėje Milano traukinių stotyje, visa tai išsisklaido
kaip rūkas. Ir mes aikčiojame žvalgydamiesi po senus laikus menančias
įspūdingas arkas, konstrukcijas, galerijas. Tuomet žvilgtelim į atsispausdintą
žemėlapį ir patraukiame viešbučio link. Milanas pasitinka kaitra ir
industrinio, dinamiško miesto bruzdesiu. Nuo karščio garuoja asfaltas, o
skaitmeninis miesto termometras rodo 30 laipsnių. Ir aš vis juokiuosi
pažiūrėjus į šios dienos nemokamo Milano laikraščio numerį, kuriam nupieštas
debesėlis, lietutis ir parašyta kur kas žemesnė temperatūra. Vėliau pamatau gismeteo.ru tokį pat debesėlį ir dar
labiau juokiuosi. Milane skaistaus žydrumo dangus ir karšta karščiausia.

Mūsų viešbutis kažkoks
itin automatizuotas, net šviesa įsijungia tik patalpinus į specialų plyšį
kortelę-raktą. Paskui man dar pasivaidena, kad užsitrenkiau tualete, bet po
kelių minučių, kai jau isteriškai sakau antrai pusei, kad tegul kviečia
administratorių, durys kažkaip mistiškai atsidaro pačios…

Ir štai mes patraukiame
Milano centro link. Žingsniuojame šurmulingais Buenos Aires ir Venecijos
prospektais. Mano žvilgsnį vis patraukia gėlėmis išpuoštos šiukšliadėžės,
praeiname parkelį, kuriame dvelkteli pirmieji rudens gūsiai. Nors dauguma
žmonių Milane apsirengę taip stilingai, tokie savimi pasitikintys, kad net
verčia susigūžti, arba skubantys kostiumuoti klerkai, po darbo sėdantys ant
savo motorolerių ar net dviračių, sutikome čia ir visiškų keistuolių. Štai
vienas dėdulė buvo užsikabinęs kažkokį plakatą, kuriame parašyta, kad jis ne
komunistas ir dar kažkas ten. Šūkavo ir prašė paremti. Kitas pačiame Milano
centre, prie dailiosios katedros ir Galerijos, ėjo sau su ausinuku ir kažką
dainavo per visą gatvę.

Galiausiai atsiduriame
centre, kur lyg iš dangaus nukritus išdygsta gotikinė Milano katedra – Il
Duomo. Ką šis dieviškas grožis veikia šitam verslo ir industrijos mieste? –
kyla klausimas. Nesakau, kad Milanas negražus. Jis tiesiog kitoks. Tokiai
bažnyčiai labiau derėtų Paryžius ar Londonas. Susimokame po 5 eurus ir lipame
laiptais į Duomo viršų. Prieš mus žingsniuoja kita turistų pora, laiptelių
tarytum koks milijonas ir jau visai visai prie viršūnės šią pora atsiveja uždusęs
darbuotojas, rodydamas šimto eurų banknotą ir kartodamas „Sir, sir, this is no
good! You have to come with me!“. Vargšai žmonės lipa žemyn.

Ant Duomo stogo
atsiskleidžia žavi Milano panorama. O vaikščiojimas siauromis, slidžiomis balto
marmuro plokštėmis žavesį tik sustiprina. Priešais mus trys japonai su trim
fotoaparatais tik pleškina tik pleškina, net pritūpę. Tai mes jų ir paprašom,
kad ir mudu įamžintų. Visi japonai gerai fotografuoja, trust me, tuo įsitikinau dar Paryžiuj.

Jau einant link laiptų
žemyn, Milano dangus aptemsta ir iškrenta pirmieji lašai. Ir man jau visai
nebejuokinga dėl tos prognozės, o ypač nejuokinga dėl to, kad vežiausi į
Italiją skėtį ir vienintelę dieną, kai žadėjo lietų, jo taip ir nepasiėmiau. Ir
vis dėlto džiugu, kad mums metas leistis, nes perspektyva likti ant slidaus
Duomo stogo lyjant manęs nevilioja… Prie išėjimo sutinkame tą vargšę porą.
Pirma pamatau tik merginą ir jau pagalvoju, kad jos draugas galbūt dabar kur
nors aiškinasi su teisėsauga, bet netrukus pasirodo ir jis. Ačiūdie, - atsikvepiu.

Nusileidę vaikštome po
Vittorio Emanuelio II Galeriją – didžiulį parduotuvių kompleksą. Puiki
architektūra, prieš kurią koks nors mūsų Akropolis
atrodytų kaip karikatūra. Ieškome paskutinių lauktuvių, pietaujame (kavinėje suskamba mano mylimiausi Baustelle, dėl kurių vis dar seilėjuosi kaip paauglė), o ir lietus
Milane – tik nedidelė dulksna. Bet vis tiek tarsi grybų iš niekur pridygsta
dešimtys kinų imigrantų, tiesiog gatvėse pardavinėjančių skėčius.

Aplankome Castello Sforzesco ir pasivaikštome po šios
dailios pilies kiemą. Apniukusiame Milane pamažu pradeda temti. Žingsniuojame
link savo viešbučio. Pakeliui kertame pora gatvelių, kuriose įsikūrusios firminių
italų dizainerių parduotuvės. Užmetu akį į vitrinas. Štai, pavyzdžiui,
paprasčiausi vyriški džinsai Dolce&Gabbana
parduotuvėje kainuoja 600 eurų.

Paskutinis
vakaras Italijoje prašyte prašosi vyno. Bet kiek bebūtume vaikščioję po Milaną,
nematėme nei vieno prekybos centro. Neapsikentę pasiklausiame savo viešbutyje,
kur čia būtų galima tokį rasti. Vaikinukas pažiūri į mus keistu žvilgsniu ir
sako: -Tokiu laiku? Kad jau niekas
nebedirba… Aštuonios valandos vakaro, šiokiadienis, o netoli centrinės
Milano traukinių stoties nebedirba nė vienas prekybos centras. Tiesą sakant,
tokio dalyko apskritai Milane taip ir neaptikome.  

Slampinėjame
netoli savo viešbučio, bet ir kavinės visos jau užsidarinėja. Galų gale netyčia
užtinkame dar dirbantį prabangesnį restoraną. Mus aptarnauja beveik Saydas iš Lost. Sėdime prie baltomis staltiesėmis
nuklotų stalų ir geriame ąsotėlį naminio itališko vyno. Apie kažką kalbamės,
kažką prisimename, ilgesys dar nesibeldžia į duris, tik šiek tiek svaigsta
galva nuo vyno, nuovargio ir milijardo kelionės įspūdžių. Juk dar šiandien buvome
Venecijoje, dabar vakarieniaujame Milane, o rytoj jau vėl būsime Vilniuje.

Kitą
rytą šiaip ne taip sugrūdame visus daiktus į lagaminus (o tai nėra lengva, nes
mūsų atsargos pasipildė gausiomis lauktuvėmis, mano itališkomis knygomis ir
pan.). Tempiame juos į stotį, kur paslaugios merginos dėka šiaip ne taip
surandame užslėptą vietą (stotis remontuojama, tai ne taip lengva ten ką nors
rasti), iš kurios kas pusvalandį išvyksta ekspresas į Malpensos aerouostą.
Susėdame į autobusą ir dairomės pro langą paskutinių Milano vaizdų. Rodos,
pirmą kartą Italijoje važiuojame autobusu, prieš tai išbandėme beveik viską:
metro, traukinius, vaporečius, tik prisiminimai apie tramvajus taip ir liko subjektyvūs
ir išoriniai – jie triukšmingi ir visą parą riedantys mums po langais Romoje. 

Tuos penkiasdešimt
kilometrų iki Malpensos įveikiame tik per valandą. Išvažiuoti iš Milano ne taip
ir lengva. Aerouostas – milžiniškas (apskritai toks jausmas, kad viskas čia
padidinto masto), turi du terminalus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli
kilometrai, pėsti nenueisi, gerai, kad išlipame reikiamam. Ir Flylal‘o
registraciją susirandame visai nesunkiai. Tik… viena problemytė. Turime vieną
registruotą bagažą ir pora rankinių. Ir štai aš abejoju, ar tas mano rankinis
neviršija svorio. Tad paprašome malonios darbuotojos, kad pasvertų maniškį, dėl
viso pikto. -Jūsų bagažas sveria 18 kg, - sako ji. O aš žagteliu. Kaip tai 18?!
Kaip aš vapšė panešt tiek sugebėčiau?! Leidžiamas svoris, priminsiu, 8 kg, o
kiekvienas papildomas kilogramas kainuoja, nepamenu tiksliai kiek, bet dafiga
eurų. Tuomet mes desperatiškai perdėdinėjam dalį mano daiktų į antros pusės
bagažą, aš išmetu itališkus laikraščius ir galiausiai bandome pereiti metalo
detektorius. Čia viskas su svoriu gerai, tik aš vėl pypsiu (ak, tie auskarai po
lūpa…). Italas sako: -Le scarpe.
Nusiaunu batus. Tada sako kažkokia ten carta.
Kažkodėl man susišviečia, kad jis klausia ar neturiu kokių kreditinių ar pan.
kortelių, atseit gal jos pypsi. -Ne, - sakau,- 
neturiu. -Neturi? – suglumsta jis. –Nu ne… Tuomet patikslina: -I
biglieti. -Aaaa, - sakau, - biglieti… Ir parodau mūsų lėktuvo
bilietus. Nu čia jau gal paskutinis mano
apsižioplinimas Italijoje?.. -tikiuosi.   
 

Sėdime laukiamojoje
salėje pakibusioj tarp oro ir žemės. Dauguma čia dar kalba itališkai, bet
jautiesi lyg kokiuose tarptautiniuose vandenyse. Muitai negalioja, žmonių –
visokių spalvų, akių platumo, religijų. Ir šviesiaplaukių lietuvaičių su
firminiais parduotuvių maišeliais jau atsiranda. Laukiame, kada gi nurodys
išėjimo prie mūsų lėktuvo vartų numerį. O jis vis nesirodo. O šalia rašoma apie
kitą skrydį iš Milano į Vilnių, kuris buvo atidėtas keturioms valandoms.
Galiausiai vartų numeris paaiškėja. Šalia susėda žmonės iš vėluojančio lėktuvo
į Vilnių, jų vartai irgi visai čia pat. Ir nors tuos vartus vis vėluoja
atidaryti ir jau kažkaip neramu, visi žvilgčioja į laikrodžius, kelia hipotezes,
kažkam skambina, bruzda, tačiau pagaliau mus pradeda sodinti. Kad būtumėt matę
tų vargšų lietuvaičių iš keturias valandas vėluojančio lėktuvo niūrius veidus,
kai pirma pradėjo sodinti mus, o ne juos… Vis dėlto jų lėktuvas išskrenda
truputėlį anksčiau, bet mes į Vilnių pavėluojame vos keliolika minučių. Prieš
tai vadinamąja rankove patenkame į
lėktuvą, kur su mumis lietuviškai sveikinasi stiuardesės. Skrydžio metu
perskaitom pora lietuviškų laikraščių ir galiausiai pradedame leistis virš
Vilniaus. Santariškės, Žalieji ežerai, siaura Nemenčinės plento juostelė. O kaip
nuostabiai atrodo raudoni senamiesčio stogai ir barokinės bažnyčių varpinės iš
paukščio skrydžio… Vieną sekundės mirksnį, rodos, pamatau net savo namą. Ir
dabar, kai virš namų girdžiu riaumojančius lėktuvus, prisimenu tą nepamirštamą
jausmą.

Vilniaus oro uostas atrodo
lyg miniatiūrinis. Eidami atsiimti bagažo be savo bendrakeleivių nesutinkame daugiau nė
vieno žmogaus. Tuščioje salytėje laukiame lagaminų ir aš prisimenu Romą,
milijonus žmonių, besigrūdančius prie konvejerių, kur metalinės rankos tranko bagažą. Ir kai Vilniuj tarp lagaminų ir ryšulių judančia juosta atkeliauja
ir išsigandęs šuniukas narvely, pagalvoju, kas jam, vargšui, būtų nutikę
Romoje…

O visa kita jūs jau
žinot. Rytoj žiema, o mano vasara, mano itališka odisėja vis grįžta, primena
apie save netikėtais atradimais. Štai, pavyzdžiui, prieš kokią
savaitę itališkoj knygoj atradau kalendoriuką su Romos vaizdu, apie kurį buvau
visai visai pamiršus. Kiekviena kelionė – lyg naujas gyvenimas, įsiterpiantis į
senuosius. Niekada nebegrįžti toks pat, koks buvai.   

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Kai atrodo, kad ji jau visai čia pat, tankiai alsuoja į nugarą, tirpdo tave sukausčiusį ledą, kai nebepadeda net xanax'as, tuoj imsi ir sprogsi į šipulius, tada
klausyti klausyti klausyti Baustelle dainą prieš paniką

Baustelle Panico!

-Hai mai provato l’orrore?

-Cosa?

Una canzone nata contro il panico
Un esorcismo, un tocco di voodoo
Un modo per allontanare il baratro
Senza ansiolitici, senza lo xanax
Come cani in autostrada
Come in cerca della roba
Avere la visione della morte

Fottere tutto e naufragare
Mettere gli stivali e farli andare
Correre per non arrivare
Amare il rogo, amare il suo bruciare
Sopra il palco illuminato, o nel deserto
Mettersi a cantare (-che cosa?) un
inno rock and roll
à la Lee Hazlewood

Una canzone nata contro il panico
Contro l’angoscia e la carestia
Una preghiera contro l’inquietudine
Contro l’orrore e il vuoto quotidiano
Come santi sebastiani
Come bestie sugli altari
Avere la visione della morte

(one, two, three, four… - cosa?)

Fottere tutto e naufragare
Mettere gli stivali e farli andare
Correre per non arrivare
Amare il rogo, amare il suo bruciare
Sopra il palco illuminato, o nel deserto
Mettersi a cantare (-che cosa? –indovina?) una canzone
country contro il panico

(come on! let’s get over it!)

Baustelle Panika!

-Ar kada nors patyrei siaubą?

-Ką?

Daina, gimusi prieš
paniką,

Egzorcizmą, prisilietimą
vudu

Būdas atitolinti prarają

Be trankviliantų, be
xanax‘o

Kaip šunims autostradoje

Kaip ieškant ko nors
užsimesti

Turėti mirties viziją

Dėti ant visko ir sudužti

Apsiauti batus ir
priversti juos eiti

Bėgti, bet neatbėgti

Mylėti laužą, mylėti jo
liepsną

Ant apšviestos pakylos
arba dykumoje

Uždainuoti (-ką?) himną rokenrolu

à la Lee Hazlewood

Daina, gimusi prieš
paniką

Prieš rūpestį ir stygių

Malda prieš nerimą

Prieš siaubą ir tuščią
kasdienybę

Kaip šventiesiems
sebastianams

Kaip žvėrims ant
altoriaus

Turėti mirties viziją

(viens,
du, trys, keturi… - ką?)

Dėti ant visko ir sudužti

Apsiauti batus ir priversti juos eiti

Bėgti, bet neatbėgti

Mylėti laužą, mylėti jo liepsną

Ant apšviestos pakylos arba dykumoje

Uždainuoti (-ką? –atspėsi?) kantri dainą prieš paniką

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Svetimos šalies įspūdžiai
įsirėžia į atmintį taip, kad ir po poros mėnesių galiu juos aprašyti, tarsi
būčiau plaukus Venecijos kanalais vakar. Jie sugrįžta sapnuose, kur Italijos
vaizdai atrodo lyg įprastas gyvenimo fonas, tarsi būčiau ten praleidus ne keletą dienų, o keletą metų. Savaitė, praleista kitur, labai labai
ypatingame k i t u r, suintensyvėja iki
begalybės ir atrodo tarsi įsiterpus į egzistenciją kitu būties lygmeniu.
Prisiminimuose elementariausias, buitinis tų dienų veiksmas iškyla lyg ypatingas
nuotykis. Ir kuo daugiau laiko prabėga, kuo stipriau vėl įsunkia rutina,
gniaužia šaltas rudeniškas oras, tuo labiau idealizuoju kelionės akimirkas,
tuo aštriau dilgina nostalgija ir tuo didesnė atrodo perskyra tarp t e n ir č i a, tarp b u v o ir  y r a.

Pabudę rugsėjo 2-osios
rytą mažame, bet jaukiame „Giovanninos“ viešbučio kambarėlyje, išsiruošėme
keliauti į kurį nors iš netoliese esančių paplūdimių. Pirmą sykį Italijoje buvo
šiek tiek apsiniaukę, o temperatūra nukritusi iki kokių 26 laipsnių (sustirę italai
vaikščiojo ilgom rankovėm) ir mūsų malonusis viešbučio administratorius,
paklaustas, kaip mums čia nusigavus į paplūdimį, nusistebėjo:  -Tokiu
oru?..

Tačiau netrukus detaliai
išaiškino visas galimas strategijas: rinktis autobusą arba nusipirkti dienos
vaporetto bilietą, kuris ir nuplukdys bei parplukdys iš Lido di Venezia – nediduko
kurortinio miestelio, atveriančio vartus, uostus ir paplūdimius į Adrijos jūrą.
Be to pridūrė, kad kaip tik dabar ten vyksta Venecijos kino festivalio apdovanojimų
savaitė ir net galima sutikti Bradą Pittą ar George Clooney! Savaime
suprantama, pasirinkome Lido. Ir nors tų dailių, įžymių vyrų vėliau taip ir
nepamatėme, bet tai, kad mindžiau su jais tas pačias šaligatvio
plyteles mane mažumėlę guodžia…

Už 14 eurų nusipirkome
dienos bilietą vaporečiams – tai visuomeninis Venecijos transportas – garlaiviai,
kursuojantys keliolika skirtingų maršrutų. Nueini į stotelę (prieplauką) ir lauki, kol
atplauks tau tinkantis. Labai egzotiška. Ypač kai pagalvoji, kad žmonės taip kiekvieną
dieną plaukia į darbą, apsipirkti ar dar kur. Jeigu skubi, gali išsikviesti ir
vandens taksi – prie atitinkamo ženklo stovi daug mažyčių kateriukų (tik
kainos, turbūt ne turisto lituano kišenei).

Taigi, įlipome į pirmojo,
ko gero, populiariausio maršruto vaporetį, kuris ir nuplukdė mus į Lido
(maršrutas: Piazzale Roma (paskutinė vieta, iki kurios dar galima nusigauti
ratuotu transportu) - Ferrovia – Canal Grande – Lido). Kelionė užtruko apie
valandą, o per ją beliko sėdėti ir dairytis akis išplėtus į nuostabius Venecijos
dožų rūmus Didžiajame kanale. Daugumos jų vaikščiodamas sausuma net neturėtum
galimybės išvysti. Beje, vos pradėjus plaukti, Venecijoj vėl išlindo ir jau
nebepasislėpė saulė. Štai tau ir blogas oras, kuris (toks jausmas) Italijoj
trunka pora valandų per savaitę…

Neįmanoma apsakyti
jausmo, garlaiviui skrodžiant žydrus kanalų vandenis. Iš visų pusių žvilgsnį
traukia ypatingos architektūros, spalvingi namai, kurių durys veriasi tiesiai į
vandenį, o kai kurių jų terasos apsemtos. Pro šalį lekia kateriai, iriasi
valtys, gondolos, tolumoje boluoja milžinai kruiziniai laivai, o nuo avarijų
saugo vandens eismo ženklai. Prieš pasiekdamas Lido, vaporetis prisišvartuoja
dar keliolikoje prieplaukų-stotelių, uniformuotas italas įgudusiais judesiais
užmeta virvę, susuka jūrinį mazgą ir dar paragina keleivius, norinčius įlipti
ar išlipti – „Forza!“. Po poros minučių garlaivis plaukia toliau.

Ir štai
galutinė maršruto stotelė, kur kartu su nedidele minia išlipame ir mes. Mažytis
kurorto miestukas, palmės, alėjos, dviračiai, viskas žaliuoja, žydi ir švyti
saulėje. Vedami nuojautos (kuri kažkaip visą laiką stebuklingai suveikdavo
kelionės metu) neskubėdami žingsniuojame viena iš alėjų ir netrukus prieš akis
visu savo mėlynumu ir neaprėpiamumu atsiveria Adrijos jūra. Žydras vanduo,
žydras dangus, įkaitęs gelsvas smėlis, paplūdimio skėčiai (už eurą), nedaug
tingiai besideginančių žmonių, kavinė su staliukais, pintais stogais nuo
saulės, palmės… Tikras Pietų rojus. Vienas iš tūkstančių mažų Pietų rojukų. Prieinu
arčiau ir matau, jog visas krantas nusėtas nuostabiomis, spalvotomis,
ornamentuotomis didelėmis kriauklelėmis  (Lietuvoj
tokias po pem centų pardavinėtų –
pragmatiškai pagalvoju. Ir prisirenku pora kilogramų…). Vanduo – šiltas ir
ramus kaip arbata. Išsimaudom, pasideginam, vėl išsimaudom, vėl pasideginam ir
šį ritualą kartojame dar daug kartų. Po intensyviųjų kelionės dienų, kai
išvaikščiodavom, ko gero, daugiau nei dešimtį kilometrų per dieną, tos kelios
tingios valandos Italijos paplūdimy atrodo tokia atgaiva, kad, na, net
neįsivaizduoju su kuo galima būtų ją palyginti! Dar ir dabar kūnas maloniai
atsipalaiduoja prisiminus….   

Pakankamai prisiilsėję ir
išalkę kaip vilkai grįžtame gražiąja alėja atgal prie vaporečių. Vienas jų mus
nuplukdo į San Marco aikštę. Čia stojame į eilę aplankyti San Marco bazilikos,
mat iki lankymo valandų pabaigos liko nebedaug laiko. Dabar derėtų padaryti specialų
ekskursą ir paaiškinti tos bažnyčios lankymo specifiką. Eilė juda labai
greitai, bet į bažnyčią įeina tik gal koks dešimtadalis joje stovinčių. Mat
kitiems gražiai paaiškinama, jog visus daiktus reikia pasilikti specialiam
bagažo skyriuj (mosteli ranka kažkur po dešine), jau nekalbant, kad su šortais,
trumpais sijonais ar nuogais pečiais apskritai nedrįstum artintis. Dieną prieš
tai neįėjome, nes, ak žiopla mano galva, pamiršau pasiimti skarą prisidengti
pečiams. Šįsyk mes gudresni. Kadangi ieškoti bagažo skyriaus nelabai yra laiko
bei noro, turime savo strategiją – kol žiūrėti dailiųjų auksaspalvių mozaikų
eina mano antra pusė, daiktus saugau aš. Vėliau pasikeičiame vietomis. Beje,
belaukdama, pirmą sykį per pastarąją savaitę išgirstu lietuvių kalbą ne iš savo
ir ne iš antros pusės lūpų. Žvelgiu nustebus į dvi pro šalį žingsniuojančias merginas,
kurios lietuviškai pasakoja viena kitai apie praeitą kelionę į Ispaniją ir dar
kažką ten. Nieko fenomenalaus, tačiau tada
ir ten, kai italų kalba, kokia graži
bebūtų, pradeda įgristi iki gyvo kaulo, – efektinga.

Netrukus mes sumanome
aktyviau išnaudoti vaporečių dienos bilietą ir nusprendžiame kur nors nuplaukti. Netoliese
pagrindinės Venecijos salos stūkso keletas mažesnių. Viena iš jų – Murano,
garsėjanti savo stiklo gaminiais, ją ir pasirenkam. (Jei atvirai, tai rinkomės
bet kurią salą, atplaukė kažkoks mažesnis, retai kursuojantis vaporetis Nr.41,
tai ir įsėdom, apie garsųjį Murano stiklą sužinojau vėliau, bet gal
neakcentuokim tų mano išsilavinimo spragų…) Iki Murano mažytis garlaivėlis
plaukia beveik visą valandą. Maršrutas aiškiai neturistinis, nepopuliarus,
vyrauja vietiniai su pirkinių maišais, pro šalį lekiantys vaizdai gana
urbanistiniai ir tikrai neįspūdingiausi Venecijoje. Kita vertus, kaip tik tai
ir įdomu. Netrukus praplaukiame mažytę salelę, sustojimas joje vaporečių
maršrutų žemėlapyje pažymėtas kaip Cimitero. Cimitero itališkai reiškia kapines, salelė – tvarkingo keturkampio
formos, visa apjuosta mūrine, katalikiškais motyvais puošta tvora. Tikros
kapinės ant vandens.

Pasirodo, tai San Michele sala, suformuota XIX a. pradžioje  iš dviejų mažesnių salelių ir paskirta Venecijos kapinėms. Kūnai čia būdavo
atplukdomi specialiomis laidotuvių gondolomis. Beje, San Michelyje palaidoti ir
tokie žymus literatai kaip Josifas Brodskis ir Ezra Pound. Praplaukę Cimitero
pagaliau atsiduriame Murane. Neiščiustyta, paprasta salelė, rodos, dar puikiai
menanti senus laikus, kai Venecija buvo žvejų, o ne turistų sostinė. Turistų
čia beveik nematyti, o mes, kadangi vis dar išalkę kaip vilkai (abbiamo fame da
lupi), šiek tiek pasidairę nusiperkame po picos gabalėlį ir susėdę ant kanalo
krašto užkandžiaujame. Šalia sustoja kateriukas, iš pastato išeina gana puošni
ponia ir itališkai ragina savo vyrą paskubėti, nes „atplaukė valtis“. Tai aš ir
pasitraukiu nuo to krašto, galvoju, išsikvietė žmonės taksi (vandens). Bet pora
nueina į kitą pusę, link prieplaukos. Ta itališka „valtis” (barca) pasirodo
jiems yra vaporetis.

Pamažu leidžiasi saulė,
nudažydama vandenis švelniu raudoniu. Egzistencinis ilgesys kyšteli galvą iš už
kampo ir aš galvoju apie šią mažytę salą, kurios turbūt niekad nebepamatysiu,
apie visus tuos šimtus vietų pasauly, kurių nematysiu, apie žmones, kurių
niekuomet daugiau nebesutiksiu. Vien picų pardavėjai, su kuriais kalbėjau itališkai,
jie visi tokie ypatingi: žilagalvis žavus dėdė Romoje, visuomet besišypsanti,
miela juodaplaukė Venecijoje ir šis drovus, mielas italų vaikinas Murane. Kaip
viskas laikina… Bet, nėra laiko sentimentams, paskubėkime, atplaukė valtis!
(Šis 41-asis maršrutas kursuoja maždaug kas pusę valandos, o paskutinis
išplaukia aštuntą. Ką darytume, jei užstrigtume naktį Murano saloj? - svarstėm
su mylimuoju.) Vaporetis apiplukdo mus aplink visą nedidukę, ramiąją salą ir
pagaliau pasuka atgal į šurmuliuojančią Veneciją. Pakeliui dar nusistebime
išvydę Murane vandens degalinę, su iš toli šviečiančiomis degalų kainomis.

Išlipame Venecijos
dalyje, kurioje dar nesame buvę. Bet nuojauta ir vėl neleidžia mums pasiklysti.
Prisėdame pailsėti aikštėje šalia Santi Apostoli bažnyčios, prieš akis
parduotuvė šunims (taip ir užrašyta, net dviem kalbom: Dog Shop; Articoli per
cani) ir pizza-kebab užeiga su daug raudonuojančių  Coca-colos iškabų.

Toliau vaikštome po į tamsą
nyrantį miestą, žiebiasi žibintai, blyksi fotoaparatai, kelneriai kalbina potencialius klientus. Kainos šalia žymiojo, (aišku, labai dailaus)
Rialto tilto dvigubos, tad paskutinei vakarienei (taip taip, labai itališkai ir
davinčiškai skamba) Venecijoje ieškome ne tokių prašmatnių vietų.

Kelias stoteles
paplaukę vaporečiu netyčia patenkame į kažkokią vietinę šventę. Eilės prie
maisto palapinės kelių šimtų metro ilgumo (ten maistą nemokamai dalina ar ką? -
svarstome), o mes labiau išalkę, negu kantrūs, tad keliaujame toliau. (Beje,
grįžus peržiūrinėjant nuotraukas, kurioj užfiksuotas tos šventės šurmulys,
vienas bičiulis pastebėjo tolumoj kabant raudonas vėliavas su kūju ir pjautuvu.
Tad štai į kokią šventę buvome papuolę, visai nenuostabu tuomet, jei maistas
ten buvo ir nemokamas…)

Galiausiai surandame
jaukų, neperpildytą restoranėlį visai netoli Romos aikštės (tai yra Venecijos
salos pabaigos). Šiltas vakaras, kuomet net trumpom rankovėm visai nešalta, geriame
raudoną vyną, ragaujame itališkus desertus. Mus aptarnaujantis senyvas italas
paduoda knygą apie Veneciją. Šiek tiek sutrinku, bet atsivertus randu viduje
įvairiomis kalbomis surašytus įspūdžius ir linkėjimus Venecijai ir šiam
restoranui. Aš, žinoma, labai nustembu radus įrašą iš Kauno ir neatsilaikau
nepridėjus šio to nuo Vilniaus…

Čia galima būtų įterpti
dar vieną ekskursą, kurio, gal geriau būtų, kad neperskaitytų mūsų mieli
bičiuliai, paskolinę kelionei fotoaparatą (taip jau nutiko (ir, beje, jau antrą
kartą), kad mūsiškis sugedo kelios dienos prieš skrydį). Taigi, mes jį žinoma
labai mylėjom ir saugojom, tačiau. Romantiškai nusiteikę išėjome iš restorano
ir dar kiek paėjėję nusprendėme įsiamžinti Venecijos žibintų šviesoje. Išsiimkime
fotoaparatą, oi, o kur fotoaparatas?! Tuomet, tiesą sakant, buvo visai
nejuokinga, aš tiesiog apmiriau, nes buvau įsitikinus – viskas, jį ištraukė
plaukiant pilnu vaporečiu. O dieve, o dieve! Visos nuotraukos, skolintas naujas
fotikas… Tą akimirką aš neprisiminiau, kad fotografavome dar ir restorane. Per
keliolika sekundžių parlėkėme atgal, netoliese sėdėję kiti lankytojai žvelgdami į
mūsų buvusį stalelį ištarė “camera..” ir mes radome jį ant kėdės. Kiek adrenalino
tada išsiskyrė į mano kraują ir kokį vėliau pajutau palengvėjimą nenusakysiu
jokiomis literatūrinėmis priemonėmis…

Dar pora faktų iš mūsų
gyvenimo “Giovanninoje”. Šiaip jau aš tikrai nieko neturiu prieš kinus ir,
ginkdie, nesu nusistačius kokios nors rasės ar tautybės atžvilgiu, bet, na, kai
po tavo kambariu įsikūręs kinų restoranas, kur vakare suvažiuoja toks jausmas,
kad visi Venecijos kinai (o jų daug! Jų visur daug!) ir garsiai šneka, juokauja
bei šūkauja savo keista kalba, kol tu nusikalęs nuo turistinių įspūdžių bandai
užmigt, tai ne visai priot. Bet tiek
to. Paskui jie visi kažkur kitur tūsintis išvažiavo.

Ir dar. Šalia mūsų
viešbučio buvo parkelis, kuriam nežinau, gal nuomojo dviračius ar ką, bet
vakare po langu girdėjai nuolatos skambant dviračių skambalėlius. Lyg kokį
žiogų svirpimą. Dzin dzin. Dzin dzin. Jie netildavo, tik praretėdavo, ir naktį.
Siurrealizmas kažkoks.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams