BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-10-19

vėžiažuviai

Mes tolstam viena nuo kitos,  šitaip tolstam, mylimiausia, - rodau vis didėjančią žuvį tarp rankų. Platūs pasaulio vandenynai, dideli, klaidūs miestai-uostai. Du jūros gyviai, skirtingose geografinėse platumose, tik žvaigždėlapiuose susitinkame. Šitiek daug visko pasauly yra. O šalia, vis artyn ir artyn, kaip kambario sienos, spaudžia žmonės-gniaužtai, žmonės-žnyplės, žmonės-riešutų gliaudytojai. Trakšt. Trakšt. Trakšt. Atrodo, užgrius kaip uolos. Pati palendu po jomis, lyg braidydama grotoje, - kokios didelės tos uolos iš apačios, kokios tvirtos ir gražios, mailiaus akimis, kaip norisi pasiekti jų viršūnes, kaip norisi būti sugautam jų žvilgsnių. Šitoks metų laikas, kai tamsu tamsu ir šalta šalta. Svetimuose namuose, prisiglaudus prie svetimų vyrų nugarų.

Rodyk draugams

2012-10-01

ką rašiausi į knygelę vieno panikos priepuolio metu

Posted by proz in užtemimai

“O ką jauti per tą panikos priepuolį?” sesė

Dieve, kaip baisu. Atrodo - mirsi. Dabar pat. Tučtuojau. Už akimirkos. Ritiesi lyg drugelis iš kokono. Ir tai kelia tiek įtampos - kokonas toks kietas, taip sunkiai įveikiamas. Ką aš čia rašau? Nesąmonės. Mane atstums, jei mąstysiu kažkokiom keistom mintimis. Jei sieksiu gauti tai, ko noriu. Man baisu, kad kas nors pamatys tai, ko noriu. Arba klaidingai pagalvos, kad iš jų noriu ko nors, kad reikalausiu. Ar tai dėl to, kad mano tėvas buvo agresyvus, ypač, kai gėrė? Susiformavau modelį savo galvoje pagal šeimą. Dabar daug ką suprantu, daug apie tai galvoju, tiek daug, kad labai labai pavargstu. O ilsiuosi mažai. Kartais atrodo, kad mirsiu. Tuoj pat, čia, tučtuojau. Baisu mirti (kodėl taip greit baladojies, širdie?). Kada tai iš tiesų įvyks? Ir kas bus po to? Manęs jau niekas negali sužeisti. Aš išsirisiu iš šito kokono. Kokia didelė egzistencinė kelionė šios dienos. Sutinku daug įdomių pakeleivių, bet ne visada jie padeda. Ne visada jie lieka. Baisu jų netekti, tuomet norisi net nesutikti ar nebūti sutikus. Baisu atsitraukti nuo šios knygelės. Labai viskas baisu. Labai pikta. Buvau, tebesu labai nuskriausta ir nemoku apsiginti. Bet išmoksiu. Tikiu. Ne visada. (Tikiuosi, kad nesigėdysiu šių lapų, kai ši būsena praeis.)  Labiausiai bijau, kad iš šito susikaupusio pykčio galiu sau ar kam nors kitam ką nors padaryti.

Šitai surašiau į knygelę vieno panikos priepuolio metu, liepą, vasariškoje literatūrologų konferencijoje. Iš malūnėlio prie Dubysos tuo metu, kai nežinai, kur dėtis, nebuvo kaip pabėgti - nebent eiti eiti eiti vieškeliu per miškus, tą ir dariau. Kol atsitrenkiau į “privačią teritoriją”. Tada dar sutikau karvę. Glosčiau ją. Rašiau O., skambinau V. Pamažu grįžau į adekvatų pasaulio suvokimą. Neįsiminiau, ką rašiausi, tik kad, ir šiandien, kažko ieškodama toje knygelėje, po ilgo laiko radau.

Rodyk draugams

2012-08-01

Žirmūnai

Posted by proz in užtemimai

- Sveikos, šmėklos, - sakau numesdama ant stalo raktus, vakare grįžus į naujus-senus  nemano-laikinai mano  namus-nenamus. Kodėl vonioje dega šviesa? Čia aš ar šmėklos?

Šituose namuose vaidenasi. Po kambarius laksto vidiniai demonai Gregoro Zamzos pavidalais ir dainuoja La Cucaracha. Šalia zai-za-zai pritaria Ogis. -Ar jūs mėgstate naminius gyvūnėlius? - klausia psichiatrė - jūros kiaulytė išspręstų mano problemas. Taip, taip. Ypač vokiečius. Retkarčiais juos auginu. -Turiu naminį vokietį, - sakau I. - Gregorą? - Ne, šitas tikras. Pasakoju mažytę mūsų istoriją viena sėdėdama prie namudinio pragarėlių baro baisiai dailiai ir seksualumu švytinčiai mergaitei. Mergaitė turi bernelį bei meilužį - kažkokio rajono mediką. Mergaitė su mediku veža mane taksu namo-nenamo. -Tu baisiai graži. - sakau.

Pro langą antroje klasėje nuolat matytą traumų mokyklą dabar užstoja naujas puošnus namas, kurio stiklai kartais demonstruoja nuogus žmones. Dengiuosi nuo jų ir nuo savo nuogumo (visomis prasmėmis) nesavo užuolaidomis. Kaip ir nuo svetimų vestuvių nuotraukų koliažo ant stalo. Į Žirmūnus belekaip vėluodamas užsuka naujas mokinys. - Bet jūs turbūt vis tiek dar kalbat su akcentu? - Ar galit mane išmokyti kalbos per pusantro mėnesio? Man labai reikia. Skaito pratimus dailiu ispanišku akcentu, mėgaujas savo balsu ir galiausiai (-Na, tai gal jau užteks šiam kartui, - sakau. -Tai gal pabaigiam šitą skyrių. -Bet jau ir valanda praėjo… - priduriu. -Taigi nedaug liko!), ištaręs nu va kaip gerai padirbėjom palieka mane mano urvely.

-Matau, kad nerimaujate. Kodėl?
-Todėl, kad lankausi pas psichiatrą, o tai visuomenės nuomone nelabai priimtina ir bijau būti atstumta?

-Matau jūs virs dirsčiojat į laikrodį. Ką tai jums reiškia?
-Gal kad čia jaučiuosi suprasta ir nenoriu, kad konsultacija baigtųsi, bet tuo pačiu jaučiu nerimą ir noriu išeiti, todėl kyla dviprasmiai jausmai?
-Šitų frazių iš psichologės išmokote?

Žongliruojame viena kitai mėtydamosios psichologijos vadovėlių išmintimi. Naujas psichiatras - naujas iššūkis!

Žirmūnų gatvė išsirangius kaip ilga laistymo žarna. Žirmūnų kem, žirmūnų šem, žirmūnų šemseptyni a. Kur blecha tas šemseptyni a? Kur blecha ta įstaiga? O gal geriau užsukti į šitą grožio saloną? Pradedu pažinti žirmūnų personažus. Kur man matytas šis gero, bet, ko gero, ir gėrimų pagerinto veido jaunuolis? Prisiminiau, prieš porą dienų prašė lito mikriukui grįžti su drauge namo. Gal  kartais turėsit grąžos iš dešimties?

Vakarais per paliktą televizorių įsijungiu rusišką “Mano puikiąją auklę”. Sarkazmas gelbsti nuo visų ligų. Šmėklos kuriam laikui apleidžia namus tik apie ketvirtą ryto, kai švinta.

Į žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes pareisim be taksi, traukia Ona Valiukevičiūtė. O aš galvoju, kad jau geriau nebūtum lydėjęs. Ir kad Žirmūnai kartais tampa vidinių vilkų staugaviete. Čia už nugaros prunkščia, kasa kanopomis žemę balti patalai, panešėjantys į žirgus. Ir labai baisu, kad vieną kartą viduj tūnančio piktojo gnomo paskatintas vidinis Orifėjas atsisuks.

Rodyk draugams

2012-05-06

did you tell her

Posted by proz in dnr, užtemimai

Gegužė. Metas, kai tiek daug gyvybės, šalia kurios, tarp žydinčių vyšnių, obelų ir migdolo, taip ryškiai skleidžiasi mirtis.

Gerai, kai gali verkti. Reiškia, jau geriau. O kartais būna visai gerai, kaip tą trečiadienį, kai pirmą sykį šiemet pamačiau besiskleidžiančias kaštonų taures. Pernai kaštonai pražydo spalį. Tą trečiadienį jaučiaus tarytum įsimylėjusi, kaip maloniai paglosto kūną, kai žmogus tiesiog ištaria tavo vardą, jis ŽINO tavo vardą. Jis gal net visai žavisi tavo veikla. Einant namo po kojomis pynės pavasaris, spardžiau jį lyg kamuolį ir jaučiausi laiminga, lyg būčiau išbridus iš kelių mėnesių pelkės. Vėliau klausėmės Betty, šokome, stebėjome trumpaplaukes mergaites, jautėmės lyg Los Angele ir kalbėdamos buvome taip arti viena kitos, kiek kalbos dėka begali būti žmones.

Tada pasirodei tu ir kaip niekur nieko pasisiūlei prisėsti. Jaučiuosi lyg vienu spragtelėjimu būtum numetęs mane atgal, pelkėn.

Taip ir mėtai, vos pakylu. Lyg stovėčiau duobėje, kartais pasišokinėdama į viršų. Sakaisi, norintis man gero. Kalba toks apgaulingas dalykas.

Rodyk draugams

2012-02-24

are you such a dreamer

Posted by proz in užtemimai

Sapnavau Egiptą. Žinoma, sapniškasis egiptas, ko gero, visai nebuvo panašus į tikrą, kuriame niekada nebuvau, greičiau jau priminė kokias nors Ligūrijos arba Dalmatijos pakrantes. Ten skleidėsi balti, masyvūs magnolijų žiedai, purpurine spalva traukė rododendrai ir taikiai bangavo gili žydra jūra. Vasara! Buvo vasario vasara. Galvojau, kaip keista bus grįžti, vėl ropštis pro purvino sniego pusnis, braidyti po tirpstančio ledo balas.

Sapne dar buvo triušis, pirma atrodė toks mielas, bet paskui per naktį išaugo tris kartus, pradėjo labai aršiai ieškoti maisto ir visus puolė. Ir kandžiojosi! Ir iškart sužiaumodavo viską, ką pamatydavo, pavyzdžiui, nežinia iš kur ten atsiradusius raugintus agurkus. Gyvenom su sese keistam kambarėly, kaštoninės spalvos medinėmis grindimis, palinkusiomis į vieną pusę kokių keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Užtat pro langą matėsi gili žydros jūra-veidrodis ir vėjyje banguojantys oleandrai.

Prabudau nuo čaižių žadintuvo klykavimų. Kai paskutinį kartą prieš užmigdama žvilgtelėjau į laikrodį, jis rodė keliolika minučių po šešių.

Kad ir kur būtų, ligotas žmogus, pavyzdžiui, ypač širdininkas - būtinai retkarčiais nubunda trečią ryto, apimtas klaikaus siaubo, su mintimi, kad jau palieka šį pasaulį. (Josif Brodsky) Mirtingumo pojūtis naktimis kartais tampa itin jusliškai patiriamas, kaip pernelyg stipriai ir aritmiškai plakantis pulsas (ir ypač kartu su juo).

Negalėjau užmigti, iki pusės penkių rašiau recenziją (ne iš stropumo begalinio - visą vakarą (ir pora savaičių) pradykinėjau, tik vėliomis paskutinėmis naktimis, kai visi trukdžiai dingsta iš radaro ir nebėra kur dėtis, sugebu pagaliau įsijausti į tekstus. Į galvą mažyčiu guminiu plaktukėliu barbena mintis “ak, kad būčiau pradėjusi anksčiau”). Smegenys, bjaurybės, net paguldytos nenustoja sukinėti savo dantračių, verčia keltis, ką nors užsirašinėti, galiausiai, nusprendusius, kad taip, dirbti jau gana, persukinėja galvoje asmenines nesėkmes ir nuoskaudas. Pabudus, visas nemiegotas laikas spaudė smilkinius. Susigalvojau keletą priežasčių nesikelti ir pramiegoti pirmą paskaitą. Žadintuvui vėl užklykus, susigalvojau dar keletą priežasčių pramiegoti ir antrą paskaitą. Mintyse dainavo priekaištingas choras, ant apatinių laiptelių stovėjo dėstytojai, žiūrėjo į mane kaip į permatomą sieną ir giedojo nesibaigiančią semiotikos ar kitos savo metakalbos šventažodžių laviną, virš jų - grupiokės, jų žvilgsniai buvo tokie, kokius matai, kai dėstytoja (atliepianti baisiausias mokyklines patirtis) tavęs ko nors paklausia, visi atsisuka ir dėbso, kol klasėje (tai yra auditorijoje)  tyla, o mano galvoje spengia kam visa tai. Tinginė tu, Ramune, - sakė jie. Vėl užgėrei? - pridūrinėjo.

Kokią dieną prieš tai sapnavau kažkokius mistinius, itin dvasingus lyg ir krišnaitus, kurie mane vyniojo į kvapnius drėgnus audinius, vedė maudytis į baseinus, pilnais žėrinčių įvairiaspalvių akmenų, sukinėjosi aplink spalvingais sariais ir kalbėjo kažkokiom dvasingai nesuprantamom frazėm. Pirma žiūrėjau į juos susiraukusi, bet paskui pajutau tokį gerumą, kad galvoju, oho! veikia. Ir sakau, pasakykit pasakykit man ką nors, ką žinočiau, kai pabusiu. Ką paskaityti? Kokią knygą, kokią pavardę, ką nors, kas mane vestų toliau, nes jau matau, jau jaučiu, kad budinuos. Sapnas keitės, ir rodės, jog nubusdavau, kišenėje rasdavau gėlių žiedlapių, ir galvojau - va va, iš tiesų! Kažkas gali mane išvesti iš šito pajuodusio pasaulio matymo, kai viskas atrodo vieni degėsiai, pelenai ir apanglėjęs medis.

Paskui pabudau iš tikrųjų ir giliai dūsavau pakeliui į universitetą.

Rodyk draugams

2012-01-21

“kokios šaltos, kokios sulysę jos rankos”

Galvojai jau seniai ką nors čia parašyti, bet vis greitėja kalendorių pėdelės, o sniegas užpusto jų pėdsakus, nebežinia, nei kas praėjo, nei kur, žinia tik kad. Tas salsvas nežinia ko ilgesys, kartais apsistoja ties vienu, ties kitu žmogumi, pripėduoja, patrypčioja, paskui mostelėjęs ranka eina toliau. Šitaip dilgčioja, degina lyg per žarijas bristum, žmonės, tik sapnuose bepasirodantys. Jei būtų koks būdas tiesiogiai perkelti sapnus čia - man nebereikėtų rašyti. Kas išmokys mane triukų - vaikščioti žarijomis? Moku tik pelenais, galiausiai viskas vis tiek į juos.

Labiausiai atmintis įsiliepsnoja, kai lieki vienas, įkalintas šešių sienų kube, išklijuotame praeities tapetais. Dienom naktim, nenutolstantis daugiau nei poros metrų nuo wor(l)d’o ekrano, įkalintas savy su savim. Baisiausia, kai prisiskaitęs analizuojamų eilėraščių staiga visas sulyriškėji, suskysti, tuoj tapsi vienom ašarom. Viena, susigūžusia į kamuoliuką, ašara. Nei atsakymų, nei ramybės, nei žmogaus, išsiskaidžiusi, šimtaveidė. Išsiskaldytum gabaliukais ir sūpuotum kiekvieną prieš užmiegant. Tebesi maža mergaitė moters kūne.


Nijolė Miliauskaitė

***

visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas

išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)

kas išvaduos
išgelbės

nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
varnalėšose, veidrodžiuos, vėjy
dagerotipuos

negaliu jos išvyti

kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas

bet ji nemoka nieko pasakyti

Rodyk draugams

2011-12-28

no alarms and no surprises

Posted by proz in užtemimai

Per daug asmeniška, kad būtų įdomu. skvo

Per daug dalykų, kuriuos papasakojus būtų labai smalsu pamatyti įvairių žmonių veidų išraiškas, tik paskui, ko gero, labai ilgų jų veidų nebematytum. Per daug v i s k o. Viskio, pridėtum žaisdama žodžiais, bet viskį gerdavau tik pas vieną vyrą, o tai buvo seniai ir netiesa.

Kaltė pasirodo priartėjančių panikos priepuolių pavidalais. Ašnesutokiabloga,nesutokiabloga,nesugera,nesutokia,kokiamanelaiko, betnesuirtokiabloga— Graibausi rausvos tabletėlės, tegul perdažo pasaulį, bet randu tik lėtinančią širdies dūžius. Durnė, galvoju knisdamasi tašėj autobuse. Ir kas dabar bus. Ausinuką kažkur pamečiau prieš pora savaičių. Turiu knygą. Pirkau už litą:


Buvau nedrąsi, pernelyg drovėjausi savo nevikrumo, per daug gėdijausi savęs, kad būčiau šliejusis prie kitų. Tūnojau savo vaikystės naktyje, rašalu aptaškytoje ir tylos apgaubtoje naktyje. Rodėsi, ji niekada nesibaigs.

<…>
Labai paprasta: man buvo tas pats, kas ir poniai Diufren. Buvau įpratusi nesijausti gerai, ir čia prisidėjo tik papildomas nemalonumas. Be to, mano kūnas pasikeitė ir šis varginantis reiškinys galbūt buvo susijęs su padidėjusiomis krūtimis ar ta slapta žaizda, kraujuojančia iš vidaus. Mokiausi penktoje licėjaus klasėje, išaugau pati to nepastebėdama ir nenorėdama. Aš blogai save pažinojau. Stūmiau pati save ranka, kaip stumiama kliūtis. Žinojau, kad gyvenimas - tai virtinė sunkumų. Aš su tuo susitaikiau. Man net pavyko padaryti jį pakenčiamą, ir aš stengiausi jį pakęsti.
Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas”

Panikos priepuolis kaip maitvanagis kurį laiką dar pasisukioja aplinkui, nužvelgia žvilgsniu, kokiu nužvelgiami neapkenčiamieji, ir atitolsta lyg atsimušus į krantą banga. Jo akys sako - juk žinai, aš vis tiek grįšiu. O vieną kartą mano pavidalu pasirodys Kita.

Tačiau kartais Paul Celan ar Milburn suveikia kaip trankviliantai.

Kai šešiolikos sėdėdavau pas vieną iš kiektenjųbebuvo psichologių, tyla zvimbdavo kaip musė.

Sėdėdavom nejudėdamos. Laikrodis tiksėjo. Minutė, dvi, trys. Aš tylėjau. Ji tylėjo. Galėjai girdėti kaip kabinete auga kambarinės gėlės. Durnė, - galvodavau. Ji greičiausiai galvojo tą patį.

Paskutinė mano psichologė ėmėsi mane net pertraukinėti. O taip, galvoju, kalbėkit kalbėkit, kad tik nereikėtų man pasakoti, pavyzdžiui, iš kieno namų aš šįryt pachmielinga pas jus atėjau. Žavu žiūrėti, kaip ji pritaiko, ko gero, studentams savo dėstomus psichologinius modelius paciento papasakojamoms situacijoms. Aš tuomet irgi imuosi struktūralizmo ir pradedu žiūrėti į savo gyvenimą kaip į kokį su manimi nieko bendra neturintį klinikinį atvejį, pratybų objektą. Kaip į tekstą, semiotikams gi viskas yra tekstas, ir net nesvarbu, ar tai sriubos receptas, ar Joyce’o “Ulisas”. Čia veikia savos verčių sistemos, lėmėjas tau suteikia vertės objektą, įsimaišo kiti aktantai, visokie pagalbininkai arba, greičiau, priešininkai. Ir vykdai savo naratyvinę programą šokinėdamas nuo manipuliacijos, prie kompetencijos, nuo atlikties prie sankcijos stadijų. Galima dar būtų nupaišyti kokį nors semiotinį meilės kvadratą.

Vis dar sugebu netikėtomis aplinkybėmis atsidurti netikėtose vietose. “Stikliai”, Žirmūnai, Fabijoniškės, centras, besikeičiančios svetimos virtuvės, baliukas mokytojų kambary (prie visų savo etikečių dargi prisiklijavau ir mokytojos).

“Niekada neviešink savo asmeninio gyvenimo detalių facebooke,” - sako pažįstamas, kai pasikeičiu relationship status. Ai, koks skirtumas. Kuriuosi save lyg personažą, vaikštantį iš vieno eilėraščio į kitą. Kažkoks Venecijos karnavalas.

„Tau bent kiek skaudu?” „Ne tai, kad skaudu. Nemalonu.” Išbėgu iš kavinės verkdama. Raudos Barboros Radvilaitės gatvėje, kaip melodramatiška. Kas žino, kokia iš tiesų buvo istorija, gal tas Žygimantas Augustas ir nebuvo toks puikus, va ką kalba randominiai vardo aiškinimai. Gal ir Barbora daug žliumbė. Tiek, kad net Vilnelė pradėjo tekėti.

Vilniaus žemėlapis transformuojasi. Maždaug taip arba taip. Sapnų architektūra. Kodėl viskas turi būti susiję?! Pirma pasiunčiau velniop šventuosius, dabar atėjo metas gatvei, kuria tenka pernelyg dažnai važinėti. Besiasocijuojančiai su LDK ir ta pačia Radvilaite.

Prie katedros minios, žiūrinčios kažkokią kalėdinę misteriją, pasuku į “Aibę” pirkti cigarečių, liūdna, nežinau kur dėtis. Kažkas pašaukia vardu. Atsisuku, nustembu. Jo nemačiau nuo kokių šešiolikos. „Gal kada susitinkam alaus? Penktadienį penktą prie arklio?” Man pasidaro juokinga - lyg niekas nebūtų pasikeitę nuo to laiko, kai buvom dar visai vaikai, jis neturėjo mobilaus ir mes tardavomės penktadienį penktą prie arklio. Gotavom, jis turėjo ilgus dailius, pirma šviesius, paskui juodus plaukus, kažkuri iš mūsų mergų trijulės praminė jį princu. Akimirką patikiu, kad tai ne sutapimas, kad gyvenime vis dėlto veikia kažkokie keisti antgamtiniai dėsniai, kad yra kažkokia tvarka, net jeigu ir visiškai neaiški bei durna. “Kokia tu išgražėjus,” - sako. „Labai gerai atrodai.” Puikus tušas, galvoju (gavau Kalėdoms dovanų), išlaikė ašarų išbandymą. Princas atrodo nekaip. Ilgus gražius plaukus pakeitė apšiurus kepurė. Treninginės kelnės, draugai - prasigėrę pankai. Galvoju, ar bent mokyklą baigė. „Tai ką dabar veiki?” „Dirbu ir geriu.”

Kertu senamiestį. “Labas. Ko įpilti?” Barmenė vaišina savo keptais meduoliais. Bičiulis geria vyną, nes atseit gi Kalėdos. Prancūzas sako “Hello sunshine”. Mes važiuojame iki Gerosios vilties, kur draugė, pasak mitinių pasakojimų pažįstama dvidešimt metų, nuomojasi butą su vyru, židiniu, kaljanu ir pirtimi. Paskui šokame “Play”. Sutinku poetą E., guodžiuos, jis, rodos, žada man parašyti eilėraštį.

Jaučiuosi, lyg gyvendama nuolatinėje pjesėje. Lyg pasąmoningai rinkčiausi tokius kelius, kad tik būtų ką papasakoti ir apie ką parašyti. Galvoj skamba visokios piktos ir liūdnos dainos.

Rodyk draugams

2011-12-03

itin optimistinis įrašas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

Rodyk draugams

2011-12-01

aš dar rašysiu*

Posted by proz in dnr, užtemimai

*nors pirštai atgrubo, rašysiu net rankelių neturėdama ir šitas blog’as vėl taps paskaitomu, o ne pustuščiu juodraščiu (nuo žodžio “juoda)”

“Man atrodo tu neturi jausmų išvis, tu tik juos imituoji, ieškai kažkokių impulsų ir saugumo ir tiek.”

“Man atrodo, tu nieko daugiau neveiki, tik pariniesi.”

“Tokia graži mergaitė, o tokia liūdna.”

Kiek daug tie žmonės (šiuo konkrečiu atveju - vyrai, nors tai nesvarbu) kartais prikalba. Paskui atsiprašo. Už vienus žodžius atleidi, už kitus ištrini visus to žmogaus kontaktus.

Iš tiesų be parinimosi aš dar labai daug veikiu. Naktimis analizuoju analepses naratologijos seminarui, paskui apsvaigus nuo nemigos rašau kontrolinį ir kalbu auditorijai. Kartais tenka kalbėti auditorijai ką tik sulaukus telefono skambučio. Tokio, po kurio dreba rankos, virpa visas kūna ir krečia šaltis. Kadais apie tai rašiau. Žmonės apie daug ką prirašo. Tik baisu, kai tekstai pradeda pildytis.

Be parinimosi, mielas D., aš dar labai daug ką veikiu. Ieškau kuo įdomesnių metodų, kaip išmokyti savo šaunuolius vaikus italų. Z., kuri ateina pas mane mokytis ir vis prašo, kad palydėčiau ją pro “tą savo gražųjį šuniuką”, kuris vaidina sargą ir ant nepažįstamų piktai piktai loja ir taip šokinėja, kad, rodos, tuoj peršoks voljero tvorą, mieloji Z. turbūt net nenutuokia, kad ji savo optimizmu ir juoku man padeda labiau, nei aš jai savo netobulomis italų kalbos žiniomis. Kartais parašau vadinamai kultūrinei spaudai. Kartais parašau kokį eilėraštį. Užsirašiau pas senąją psichologę. Bandau įkalbėti vieną artimą žmogų nueiti pas psichologą. Kartais, kai dar sugebu, pati tą žmogų išklausau.

Dažnai labai norėčiau tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti, na, gal žiūrėti filmus ir skaityti knygas - gyventi svetimus gyvenimus ir pamiršti apie savąjį. Bet prisiverčiu išsiversti iš lovos. Kava užsigeriu saują tabletėlių. Geltonų, rausvų, juodų, baltų, baltų, baltų. Ir apsimetu, kad gyvenu. Just get rid of the goddamned day. (”A Single Man“) Jau gal mėnuo, kaip atrodo, kad velnias tupi man ant krūtinės. Kartais jis nulipa, leidžia pailsėti, tada įsitaiso dar patogiau.

Kartais pasibraukiu akių vokus juodu pieštuku ir keliauju į pragarą, kur jau dega Vėlinių žvakelės ir barmenai iš anapus
baro pilsto pigų alų. Kartais svarstau, kelintame mes pragaro rate? O sninga ir pragare. Kai pasninga, būna slidu ir lengva paslysti. Lengvai ir saldžiai. Tik paskui pamatai, kad nuo smakro varva kraujas, kūne pradeda ryškėti mėlynes ir viską labai labai skauda (čia metaforos, tik metaforos). Kartais vis dar būna sunku kvėpuoti.

Vilnius pažymėtas. Amžiams. Bet nėra čia ko dramatizuoti. Pažymėtas kiekvienas miestas, kuriame būname. Tik labai daug čia tų žymių. Kiekviename gatvių kampe persikloję šitiek sluoksnių, kad man jau truputėlį per daug. Atrodo matau ir girdžiu visų ten man nutikusių įvykių ir ten buvusių žmonių šurmulį. Visko vienu metu. Gal emigruoti? Tai o ką tu ten dirbtum toj Italijoj? Nežinau. Nerūpi. Man paprasčiausiai reikia naujos erdvės, čia nebetelpu. Vilnius - tai palimpsestas, pergamentas, ant kurio vis rašoma rašoma, nutrinama, vėl rašoma. Labai nusidėvėjęs palimpsestas.

“Rašymas yra poetinis melas.” (Tūtlytė, iš paskaitos.) Žinau, kad  šita mintis tau patiktų, D. Menas melas, nelabai ir skiriasi, - vis sakydavai. Gal ir gerai, kad tau neįdomūs mano tekstai, neskaitysi ir šito.

O dėl jausmų. Ak, brangusis neįvardintas pirmos frazės autoriau, kaip aš norėčiau nieko nejausti. Kaip norėčiau bent nejausti tiek. Kaip gera kartais būna po tam tikro kiekio alkoholio ar trankviliantų iš tiesų nejausti nieko in a litterary way.

Kažkada daug kartų tau kartodavau, jog tiesiog norėčiau, kad būtum laimingas. Šiuo metu man visai vienodai, kaip tau toliau seksis.

Rašiau rašiau, ir net nepastebėjau, kaip baigėsi ruduo, kaip baigėsi niūrusis lapkritis, ir prasidėjo žiema. Gruodį turi būti geriau.

Rodyk draugams

2011-11-24

lapkritis

Posted by proz in užtemimai

-Valgot?
-Kartais.
-Vimdo?
-Ne.
-Tai kodėl nevalgot?
-Nes nesivalgo.
-Dažnai verkiat?
-Ne.
-O galit verkt?
-Nelabai.
-Miegat?
-Kartais.

ir t.t.

Čiupinėja mano akių vokus.

-Kaip čia kieta, - sako. - Neturėjot galvos traumos?
-Ne…

O gal tikrai turėjau? Labai daug ką paaiškintų.

Vitaminas D, nes atseit kai saulės trūksta padeda. Magnis, nes širdies permušimai. Cypralex. Prieš miegą pora valerijono tablečių. Jums gal atrodo juokinga, bet žinokit, padeda. (Na taip, kai išgeriu trečdalį pakelio, tai visai veikia, - replikuoju mintyse.) Na ir išrašysiu jums benzodiazepinų, kritiniams atvejams. Bet nepiktnaudžiaukit. Vien vaistais negyvensit. Išbandykit kokį pilates. Apie čiakras aš jums jau nekalbėsiu…

Taip, be abejo, aš manau, man paprasčiausiai reikėtų išsivalyti čiakras.

Vis svarstau, kas geriau - panikos priepuoliai kas antrą dieną, ar sena gera draugė depresija? Panika ir jausmas, kad miršti ar eini iš proto, vargina, bet depresija paverčia tave nejautriu kitiems ir piktu padaru.

-Tu šiandien labai liūdna, - sako grupiokė. (Mano grupiokės labai geros. Bent jau kelios. Be jų aš būčiau jau seniai metus šitą kažkodėl slegiantį magistrą.) Aš tik šypteliu. Kartais juokiuosi. Tiesą sakant, daug juokiuosi ir stengiuosi juoktis. Juokas - tai esminė žmogaus reakciją į mirties baimę. (Umberto Eco) Tai universaliausia žmonijos kalba.

Va taip mes ir gyvenam. Ir vis dėlto gyvenam.

Ir tikiu, kad gal net bus geriau. Tik reikia išbūti. O išbūnama, ištveriama ir išgyvenama yra viskas.

Kai šiandien per Sverdiolo seminarą kalba pasisuko apie narkozę, prisiminiau savąją. Nieko nėra, nieko nejauti, visiška tuštuma. Jokios neteisybės, jokio skausmo. Gal tokia yra ir mirtis. Gal ne taip ir baisu.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web