Tai atsliūkina taip netikėtai ir taip ne laiku, kad jau vien dėl to galėtum mažumėlę pažliumbti į pagalvę ar teisėtai paburbėti. Deja, tą dieną tu jau negali nieko. Na taip, rodos skystis iš akių teka nesustodamas, bet jokio palengvėjimo jis neatneša, tik ištinusius paakius. O tada ir prasideda:
kas atsitiko? Tu turbūt kažko nesakai? Juk kažkas gi turėjo atsitikti?! Neatsitiko. Racionaliai, sąmoningai, išoriškai, nei teoriškai, nei praktiškai. Bet pasąmonė - labai galingas žvėris ir neįsivaizduoju, kaip jį prisijaukinti. Tai pradeda kauptis kaip niūrių minčių debesėlis, jis platėja, jis ilgėja, kol galiausiai atsiduri savo desperatiškumo burbule. Kol plėvelė aptraukia akis ir visi vaizdai tampa negatyviais, lyg neišryškinta fotojuosta
(dieve, kokie įmantrūs palyginimai, o vakar nebūčiau išstenėjus nieko). Kol kelias ar keliolika panikos priepuolio minučių laikas sustoja, išsitempia iki begalybės, ir atrodo, kad išprotėsi, atrodo mirsi, atrodo, kad reikia tuojau pat ko nors imtis, skambinti greitajai, skambinti bet kam, bet tik susigrūdi drebančiom rankom kelias tabl.etes, nes taip jau yra buvę, bet dėl to ne lengviau. Palengvėjimas ateina priepuoliui praėjus, net trumputė euforija, jautiesi lyg išgyvenęs pasaulinį tvaną, perėjęs ugnį ir vandenį. Bet tai ilgai netrunka, nes tu vis dar burbule, uragano aky, vaistai pradeda keistai svaiginti ir migdyti, mąstymas susiaurėja ir jautiesi toks truputuką beprotis, pusprotėlis, nors kažkuria sąmonės dalim supranti, kad taip ir nėra. O tada nervingai vaikštai pirmyn atgal po kambarį, kaip tie iš filmų psichiatrinėse ligoninėse, laiko dimensija kažkaip išsikreipia ir nebesupranti, ar jis eina lėtai, ar greitai, kiek jo praėjo, ką tu tuo metu veikei. Atmintis patamsėja, paskui vėl prašviesėja, prisimeni prieš pusvalandį užsikaistą arbatos puodelį, geri, malšindamas gomury užstrigusį gniužulą, privalai kažko imtis, nes negali daryti nieko, ką paprastai darytum, bet negali ir nieko nedaryti, rankų ir kojų pirštai nervingai gniaužiasi. Suplauni indus, puoli nuo kilimo rinkti šapelius, nes siurblys neveikia, bet ta veikla tokia palaiminga, padedanti bent šiek tiek nuraminti vidinį ir išorinį drebulį, surenki, ko gero, geriau už patį siurblį. Tada pradedi kuopti mėnesius netvarkytą kambarį, darai viską, kas įprastu metu būtų bjauri ir atidėliotina pareiga. Kiek peno psichoanalitikui, dabar pagalvoju, - iki fizinio išsekimo kuopi savo kambarį lyg tai būtų tavo pačios vidus. Kažkaip taip praeina vienos baisesnių mano gyvenime devynios valandos. Turėjau veikti ir kažką daugiau per šitiek laiko, nebežinau, neprisimenu, mano atsiminimai segmentuoti: neviltis, neapykanta sau ir kitiems, springimas žodžiais ir springimas ašarom, stipriam fiziniam skausmui prilygstantis dvasinis. O, kad man būtų fiziškai ką nors skaudėję, kad būčiau susirgus gripu ar apsinuodijus - kad jūs žinotumėt, kaip aš to troškau. Juk tai būtų taip visiems suprantama, taip paprasta, nors ir, žinoma, nemalonu. Draugai užjaučiamai siūlytų išgerti karštos arbatos su citrina, pailsėti. Tėvai tą arbatą neštų į lovą ir girdytų vaistus. Dabar jie tik žiūrėjo skausmingais ir išsigandusiais žvilgsniais, jausdami, jog niekuo negali padėti. O draugai apskritai yra tam, kad turėtum su kuo pasitūsinti, na, dar kartais susitiktum išgerti arbatos, pasipasakoti apie atostogas, mokslus, išklausyti apie jų atostogas ir mokslus. Draugai niekada nepadės tau ištikus dvasinei krizei. Net jei ir bandytų - nepadės. O jei dar dėl kažkokio nervinio priepuolio (
wtf? - turbūt pamąstytų;
kas per atmaskė?) atsisakytum važiuoti kartu (ir kaip pažadėjęs - juos nuvežti) į muzikinį festivalį, tai jau ir santykiai su tais draugais atšaltų. Tie draugai, kuriems kadaise bandydavau guostis dėl savo nervinių priepuolių, dabar kažkur tolumoj. Susirašom sms'ais ir pasveikinam vieni kitus per šventes. Aš puikiai suprantu ir jų nekaltinu, jie ne psichologai, jiems ir savų bėdų užtenka, tai visiškai normalu ir natūralu. O
toj būsenoj tu esi vienui vienas, kad ir kaip kas tave guostų ar kitaip bandytų padėti. Ką jie besakytų, visi žodžiai ir patarimai skamba juokingai ir neįtikinamai. Esi tik tu ir tavo skausmas. Pradžioje stengiesi juos apsaugoti ir apsimetinėti, kad viskas ne taip jau ir blogai, kol galiausiai pavargsti, tampi piktu ciniku, ir šaudaisi piktais, geliančiais žodžiais. Nes tau pačiam [taip atrodo] gelia nepalyginamai stipriau.
Kas liko šiandien - tai tobulai tvarkingas mano kambarys, į kurį žviltelėjus karčiai nusišypsau, ištinę paakiai ir kur kas daugiau cinizmo visiems ir viskam. Apie tokius dalykus, kuriuos čia aprašiau, paprastai nekalbama, tai kažkaip nemandagu, nuteikia kitus nemaloniai, priverčia juos suglumti. Tokių pasakojimų reikėtų gėdytis, kaip ir verkti viešoje vietoje. Tokiems kaip aš reikėtų pajusti gailestį (bet ne tokį natūralų, kaip susirgus gripu) ir žvelgti į juos su susirūpinusia kiek dirbtinoka šypsena, bet visgi įtartinai, nes maža kada tokiam vėl užeis. Tokie žmonės kaip aš automatiškai (kai tik pasipasakoja ar išgyvena savo krizes viešai) įgyja neigiamą konotaciją. Kas nors pasakytų, kad tai pasakoti reikėtų kokiai nors geriausiai savo draugei (leiskite man mirti iš juoko) arba, žinoma, savo psichoanalitikui. Gal kas galėtų ką nors rekomenduoti? Žinote, kokį pigesnį. Tiesa, tie poliklinikose paprastai būna itin nemalonūs ir neatidūs tipai, o tie privatūs vis klausinėja: tai ko jūs iš manęs norėtumėte? O paskui tyli ir laukia, kol neištvėręs pradėsi pliurpti beleką.
*šitas įrašas lygiai taip pat galėtų pasiskolinti pavadinimą ne iš Ivanauskaitės, o iš, pavyzdžiui, Staniulio - “Diena, kurią verkiau visą”, bet who the hell cares. Tipo, “oi, kokia aš apsiskaičius”. Šitas įrašas man yra nemokamas psichoterapijos seansas.
