BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-05-01

No sleeping pills no old tattoos / No tender scar no twist of fate / Will save you now

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Mūsų Režisierius - tikras rūpintojėlis. Tik užsuku į facebooką - iškart mane išvaro. Sako: kas čia dabar - eik darbo rašyt. O jei mano bakalaurinio vadovė taip rūpintųsi mūsų spektakliu?.. Kai bakalaurinio vadovė paprašė darbus atsiųsti iki gegužės dešimtos, mano nugara perėjo karščio banga, o pirma mintis buvo - viskas, ginsiuos kitais metais.

Stogas važiuoja visaip kaip tik gali: į kairę, dešinę, apačią, viršų ir išvis neapsiribodamas trimis dimensijomis. Diena su naktim seniai apsimainė vietomis. Žmonės mėgsta užduoti durną klausimą: o tai ką tu veiki ketvirtą nakties? Tą patį, ką jūs ne ketvirtą. Tik kai jūs miegate, man kur kas lengviau susikaupti. Niekas nebrazda, lauke tylu ir tamsu - jokio jusles erzinančio pavasario. Facebooke, ir tam, nebent koks režisierius ir pora draugų iš kitų laiko juostų. Tiktai kai švinta, kai pašvyst pašvyst ryto paukščiai, prasideda nerimas. She takes the pills to fall asleep and dreams that she’s invisible. Viena mėgstamiausių paauglystės dainų. Gaila, nesapnuoju, kad esu nematoma. Kažkas pasidarė psichikos gynybos mechanizmams. Paprastai žmonės sapnuoja visokias nesąmones, kurių tikrąjį turinį ne taip paprasta iššifruoti (o nelabai kam ir rūpi). Aš kai pasapnuoju, tai pabudus dar dešimt minučių guliu žiūrėdama į lubas, o po to pusę dienos žliumbiu.

Kai galiausiai nusiraminu ir ateina produktyvus mano darbo laikas (maždaug po vidurnakčio), metu kompą lauk, susirandu seną cd playerį ir egzaminui kaldama itališkus kanceliarinius-politinius-ekonominius terminus ir sąvokas klausau paauglystės muzikos. Nightwish’ų, Sielos, Placebo, Manson’o. Kadangi tuo metu viskas atrodė panašiai beviltiška, tai kažkaip dera. Susirietus kampe ant režisieriaus per gimtadienį padovanotos pagalvės, transformuotame mano kambaryje, ten, kur kadaise stovėjo lova, vos ne gūžtą iš knygų, padrikų lapų, tuščių kolos skardinių ir kavos, arbatos puodelių susisukus. Sako, gerai pakeisti aplinką. Keisti gerai apskritai viską. Pavyzdžiui, energetinį į kokakolą, kad širdžiai mažiau kenktų. Dar girdėjau apie žaliosios arbatos tabletėles… Tai dabar laukiu, kol atsidarys vaistinė, atskris žaliosios arbatos fėjos ir parašys už mane bakalaurinį. O tuo metu kokakoliniai nykštukai, elniai ir Kalėdų senelis, ho-ho-ho merry christmas, pasiruoš egzaminams. Taip taip, aš juos jau beveik matau, tik dar nedrįstu užkalbinti.

Rodyk draugams

2010-01-13

kaip gyvenasi sausį

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Smagi sesija šiemet ištiko. Aš net tingiu vardint, kiek ko kur kada turėjau nuveikti, perskaityti, parašyti ir išlaikyti. Aš jau net neprisimenu. Vis stengiaus nesupainiot egzų datų ir valandų. Bet labiausiai man patinka rašyti rašto darbus. Dar nebaigus pirmojo mane ištiko isterija. Tai buvo egzamino, kuriam nesiruošiau, išvakarės, referato deadline’s kabėjo ant nosies ir dar sužinojau, kad nesusitvarkiau kažkokių Erasmus dokumentų. Na ką, truputį pažliumbiau, aprėkiau namiškius, (nusprendžiau, kad jie manęs nemyli, nepalaiko ir išvis yra visaip kaip blogi. Ir iš viso, manęs nemyli niekas, savaime suprantama), dar truputį pažliumbiau, nusiraminau, susikaupiau ir parašiau.

Šiandien turėjau atiduoti antrąjį rašto darbą, kurio dar nepradėjau rašyti, bet nusprendžiau, kad tarkime tas deadline’as yra imtinai, ir aš jį nunešiu rytoj. Jei nuneši ketvirtadienio rytą gal dar neužmuš, kaip sakė kolegė. Bet kai jau susikaupiau rašyti, išgėriau mėtų arbatos ir man pasidarė bloga. Taip bloga, kad pora valandų pragulėjau susirietus į kamuoliuką ir mąstydama, jei kas nors pasiūlytų pasaulinę taiką arba pašalint šį skausmą, kažin, ką pasirinkčiau. Šiaip ne taip išsiriečiau iš kamuoliuko ir sutarškinau dėstytojai el.laišką. Beje, spėkite, kas man tuo metu tirpino vaistus ir ėjo į parduotuvę pirkti visokių ten atstatančių mano vargšą bemiegį bemaistį organizmą priemonių. Žinoma, kad susirūpinę namiškiai. Tie patys, kur labai blogi.

Ką gi, tarkime taip, deadline’ą sveikatos palinkėjus dėstytoja pratęsė, bet aš labai bijau kitą savaitę, kažkada ten išsilaikius dar vieną egzaminą, kuriam nesiruošiu, pradėti rašyti trečią rašto darbą, nes baisu net pagalvoti, kas gali ištikti tada.

Čia šiaip parašiau, jei kartais jums irgi sunkiai sekasi, kad galėtumėt pasidžiaugt, jog būna dar ir tokių nelaimėlių kaip aš. Salve!

Rodyk draugams

2010-01-09

kai nustembi ir nežinai

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Einu po egzo namo ir linksmai sau kartoju: “Tu nustembi, tu nežinai, kas tai yra egzaminai? Tai ir yra egzaminai - kai nustembi ir nežinai”. Kartoju kartoju ir tada šast į galvą, kad čia tai yra chiazmas. O aš ką parašiau? Poliptotoną! (Moku ir daugiau ligų pavadinimų - anadiplozė, antanaklazė, parechezė, hiperbatonas…)

Paryčiais grįžus namo pasitikrinau emailą. Kiek kiek, dešimt? Ne, nu aiškiai per daug išgėriau, - pagalvojau ir nuėjau miegot. (Tiesa, dar sudaužiau lempą. Na, nukrito truputėlį.) Bet pasirodo, tikrai, ir šituo skaičium aš šiandien ginuosi nuo sąžinės, įvairių moralinių priekaištų, mokymosi egzui ir referatų rašymų bei vizijų, kaip rašto darbus vėl rašysiu per naktis. Galbūt ši naktis to buvo verta.

Rodyk draugams

2009-12-18

“Mūsų laikais filologės su megztiniais iki kelių vaikščiodavo”

Praeitą savaitę sykį stovėjau su cigarete ir dviem pažįstamom filologyne, ir priėjo tokia mergaitė. Sakė, dėstytojai neatsidaro referatas. Jai irgi nebeatsidaro, o kitur išsisaugojus neturi. Dar sakė, kad panašiai anąsyk nutiko su kursiniu. Visas pradingo dieną prieš deadline’ą. Turbūt tada ir užsikrėčiau. Nes grįžau namo, pasiknisinėjau prie savo išvakarėse dingusio ir nesugrįžusio sūnaus palaidūno interneto, o kompas tik šast ir užgeso. Ir nebeįsijungė. Truputį isteriškai pakikenau, o paskui pasidarė liūdna. Ypač dėl to, kad didžioji dalis medžiagos rytdienos egzui tykiai gulėjo usb. O šiandien žiūrėjau žiūrėjau į tą kavą šalia pasiskolinto laptopo (laptopas… oi saldu saldu, nereikėjo man šito vaisiaus ragauti) ir galvojau, kad tik neišversčiau. Kava kaip kava, dar visaip ten atsargiai elgiausi, bet tai žinoma, kad man nepavyko. Bet pasiskolinto laptopo neapliejau. Tik pasiskolintą modemą. Bet jis juk ir taip neveikė, rodos. Ir stovi sau ramus išjungtas, ilsisi, gal nieko jam ir nenutiko. Jei ką, aš nieko nežinau. O apie tai, kaip vietoj gėlių kadaise palaisčiau monitorių (aš tik trumpam pasidėjau ką tik palaistytą kaktusą ant jo), aš jums nepasakojau? O, žiūrėk, veikia! O, žiūrėk, vaizdas liejasi. O, dūmai… Kavoje išmirkusios klaviatūros ir pelės, tai jau, žinoma, net neįdomu.

Ale ot savaitėlė buvo. Miegodavau po keturias valandas. Laikiau pusę egzo. Dar gerai, kad nuo pusės pusės atleido. Ir net saldainių mūsų brangi dėstytoja Manuela davė. Vėliau supratau, kad vieną itališką sakinį jos anketoj pati sukūriau. Sugalvojau mat padėkoti dėstytojai už šilumą ir subtilumą. Neigiamus dalykus, tą visą tuntą, mes paprastai linkusios nutylėti. Bo jinai kartais įsižeidžia ir didesnę dalį paskaitos rėžia moralą.Taip sykį sužinojau žodį pigre (tinginės). (Ir už ką aš ten norėjau jai padėkot? Subtilumą?..) Bet pavartojau žodį “šiluma”, kuris itališkai, rodos, šitos perkeltinės reikšmės neturi. Ir netgi dar įdomiau, pasirodo, turi kitokių perkeltinių reikšmių. Karštas, ugningas, liepsningas; ūmus, staigus. Nežinau, ką jinai pagalvojo. Gerai, kad nebematysiu M. iki rugsėjo. O kitą žodį tai pati sukūriau. Žinote, yra visokių itališkų priesagų -ita’, -enza, -zione -imento ir pan. Tai kai labai reikia kokio žodžio, kurio nežinai, bandai pasidaryt iš būdvardžio ar tarptautinį kokį suitalinti. Per PDR toks į Osamą Binladeną panašus italų poetas Pietro klausė, kas dabar programoj. O kaip yra konferencija? Confer…azione? Nesuprato. Tai, - sakau, po to, - ten žmonės apie haiku kalbės. Va tau ir visa filologija.

O šiaip tai ką. Sesija ir kiti galvaskaudžiai. (Beje, žinojot, kad yra toks laisvasis medicinos fakultete - “Galvos skausmas”?) Šiandien, pavyzdžiui, pagiraitės, galvoj lyg medžių priaugę, nes vakar švenčiau ketvirtadienį. Ir ne šiaip ketvirtadienį, o paskutinį. Atsėdėjau paskutinėj savo paskaitoj Lietuvoj iki rugsėjo, bet V. mane pagavo kalbant apie tai, kad gi dar pirmadienį po egzo turiu paskaitą, ir viską sugadino. Paskutinė paskaita, gi taip reikšmingai skamba. Tąsyk kalbos liejosi nuo -tu filologė? o tavo draugė irgi filologė? mes čia su draugu susilažinom (o pažino mat iš ilgo V. megztinio, kurį V. pasiskolino iš mamos, visai ne filologės. Mūsų laikais filologės su megztiniais iki kelių vaikščiodavo. Na, o mūsų laikais, tai dauguma tokio kaunietiško įvaizdžio, sakyčiau. Na, soliariuminis įdegis, kablai, tinkas. Turbūt čia stojo, nes nemokėjo matematikos. Kaip tik vakar mačiau antraštę “Filologės - aerobikos varžybų lyderės”). Taigi nuo tokių diskusijų sušventiškėjusiame “Suokalby” iki mokslo reformos (-man ryt esė rašymas. žinai ką nors apie mokslo reformą? tada tikrai atvaryčiau su tavim alaus išgert) ir šunų bei kačių reikšmės kultūrinių skirtumų “Transilvanijoj”. Dar norėjau kur nors apie mylimiausią V. įterpti, kaip zjbs yra turėti draugų, kuriuos pažįsti dešimt metų, bet pamiršau.

Rodyk draugams

2009-06-08

“Nėr teisybės istorijoj, apie kokią lygybę net nešneku”*

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Niekada nemėgau senovės istorijos. Tas nenormalus mažėjantis metų skaičiavimas, tūkstantmečiai, besipainiojantys su amžiais, visokie homo habiliai, akadai-šumerai, su vadukais, neištariamais vardais (va, ką tik radau vadovėly skyrių - Tiglatpalasaro III reformos), - absoliutus chaosas, dievaži. Manęs pernelyg nežavi ir antika, kartais net graikų ir romėnų didžiavyrius supainioju (kaip tau ne gėda!), tos visos jų teisės, valdymo sistemos, triumviratai dominatai principatai, antrasis Pūnų karas ar mūšis prie Pidnos. Brrr. Who the hell cares?! Man tik mitologija jų patinka - simpatiški žiaurūs dievukai… Just like us.

Bet kai aš kažką labai švelniai šita tema užsiminiau penktadienį prie intelektualų staliuko, į mane TAIP pažiūrėjo, kad, atrodė, tuoj nušaus. -Tau NEĮDOMU?! Tu bent Senąjį Testamentą skaitei?! Nusprendžiau, kad temą reikia kuo greičiau keisti, kol dar nesužinojo, kad net Odisėjos visos neperskaičiau (užtat mačiau daug filmukų!).

Kai geriau pagalvoju, tai aš ir naujausiųjų istorijos puikiai neišmanau. Aš jau net neprisimenu, kada vyko Teherano konferencija. Tas šimtukas iš istorijos - grynas atsitiktinumas, štoli. Nes, nu kas belieka. “Tamsieji” viduramžiai? Visai ne lygis.

Ir aš visai nebesuprantu, kodėl Europos kultūros istorijos konspektuose prisirašiau, pavyzdžiui, kad Nojus atrado vyną! ; istorija yra ne mokslas ir ne apie praeitį ; 6-aisiais metais prieš Kristų gimė Jėzus Kristus ir kodėl juose vyrauja dėstytojo citatos, kurios, deja, dažniau mini burokėlius ar Palmyrą, nei, tarkim, etinį Europos pliuralizmą.

O dar, kad jau visai susigadinčiau reputaciją, pasakysiu, kad bibliotekoje mane dažnai apima absoliučiai niekšiškos mintys. Velniams tos visos tūnkstantpuslapinės knygos, pavadinimais “Kas yra istorija?” (tai sakau, o trumpiau paaiškint negalit?) arba, dar geriau, tarkim “Martino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579-1580) sintaksės aspektu”. Omg. Visai žmonės neturi ką veikt. Ar negalima geriau padaryti kokio nors sutraukto esminio konspektėlio tokiems tinginiams kaip aš? O kad esu tinginė, man pasakė vienas iš to paties intelektualų staliuko. Viskas, nuo šiol geriu tik su proletarais. Visų šalių - vienykimės!

* taip kalbėjo mūsų dėstytojas

Rodyk draugams

2009-06-04

Well, it’s been a long time, long time now

Kad  Beirut man patiks, supratau jau nuo pirmųjų akordų. Dabar viena daina mane nusviedžia į tą penktadieninį Suokalbį, kuriame kartodamas kokia muzika kokia muzika nuo staliuko pašoka ir ima pats sau vienas šokti žmogus. -Šitie garsai kaip pyragaičiai, - sako jis. Kita sukelia tokį jausmą, kad noris lyg katei per morčių griūti voliotis ant grindinio ir glaustytis apie kojas. Bet kartais aš nebegaliu ištverti šito liūdno švelnumo, jis drasko mane iš vidaus, tada duokit man gerokai pritrenktų Fanarų (metafiziniai draugai, jie išdygs nelauktai, pasirodys nelauktai ir netikėtai, metafiziniai draugai - tie raganiai ir žyniai, nesugaunami, nemoksliniai estetai), Lipnių Macharadžos pirštų (paleiskite mane į laisvę, kuo aš blogesnis už tuos, kurie gyvena mieste, šiltuose namuose, šiltuose butuose prie dešrų… arba man idealas - rusas Ivanas, tai mano laimė - aš urlaganas), 5nizzos (nado bolshe pit!) atostoginio Manu Chao (me gusta marihuana me gustas tu), metalo ar supopsinto agresyvaus roko, ko nors išreikšti poxuizmui, ištaškyti pykčiui, išrėkti neapykantai, kurios paskutiniu metu tiek, kad nors sieną į galvą daužyk.

Aš turbūt niekada visiškai neišaugsiu iš paaugliško maišto. Kai kiti parinasi dėl egzaminų, aš jų išvakarėse iki vidurnakčio geriu alų, kai spjauna į mokslus - sėdžiu tris pusdienius skaitykloje ir vartau papildomą (!) literatūrą. Kai kartoja, koks nepakartojamas buvo Maironis, - aš šaipausi iš jo, patetiškos dėstytojos ir visos monotoniškos lietuvių literatūros. Kai kaltina Žemaitę senamadiškumu ir sodžiaus tematika - aš feministiškai solidarizuojuosiu ir susidomėjusi skaitau jos apsakymus bei biografiją. Kai deklaruoja moralines vertybes - aš tampu anarchizmo šalininke, kai nusprendžia išjungti stabdžius - man jie staiga įsijungia. Kai jūs desperatiškai vartote šešiašimtes knygas ir pasibraukinėjate konspektus, aš lėtai rinkdama kiekvieną žodį atsipūtus rašau šitą blogą. Toliau tęskite patys.

Vis dar nenusprendžiau, ar man patinka senamiestis šiltais vasaros rytais. O kas gi bastosi po jį tokiu laiku? Turistai su fotoaparatais ir žemėlapiais, dažniausiai būriais, atostogaujančios mamos arba močiutės su vaikais, anūkais, anytom, šešurais, svočiom - dažniausiai gaujomis, ir, žinoma, alkani neišsimiegoję studentai - paprastai po vieną. Ai, taip pat karjeros moterys, įsispraudusios į firminius kostiumėlius. Žvilgteliu žemyn į savo kerzus, su kuriais paauglystėj braidydavau po fontaną (man atrodo, aš tikrai grįžtu į savo ankstesnius pavidalus - neišaugamus juodus rūbus, kemseptynis kilogramus, kadaise taip sunkiai susiveiktus Deine Lakaien kompaktus ir Sopor Aeternus diskografijas. Brandžioji paauglystė. Čia maždaug kaip koks šviečiamasis klasicizmas). Ne, aš su kostiumėliu savęs tikrai neįsivaizduoju. Kita vertus, man juk būdingi sukinėjimaisi 180 laipsnių kampu ir atgal. Vilkelis. Vienišas naktinis padaras liūdnom akim, kaukiantis į mėnesieną. O žmonių ir taip niekada nemėgau.

Rodyk draugams

2009-03-26

iš vaisių gyvenimo

Posted by proz in sesijos dziugesiai
Šiandien jaučiuosi kaip išspaustas persimonas. Ta prasme, aš žinau, kad egzaminas yra loterija: vieni bilietai laimingi, kiti nelabai, ir panašiai. O vis dėlto interpretacijai ištraukti tą iš keliasdešimties tekstų vienintelį neskaitytą reikia, ko gero, ypatingų sugebėjimų. Čia beveik kaip laimėti milijoną, tik atvirkščiai. Nu ok, kas ten tos vienuolika strofų, duok filologui tekstą - vis tiek ką nors parašys, - kažkada sakė viena dėstytoja. Ir vis dėlto pridėkim tai, kad seminaras bei paskaita, per kuriuos buvo apie mano autorių ir jo Šlovę Žemaičių kalbėta, kaip tyčia, taip pat vieninteliai (dėl svarių priežasčių!) mano praleisti. Well, lucky me! 

Vėliau kolegė iš literatų sekcijos irgi susiraukė išgirdus, ką interpretavau, ir pridėjo:
- Tai vis tiek galima ką nors primalt.
- Tai aš ir maliau, maliau…

Kita vertus, džiaugiuosi, kad negavau, pavyzdžiui, šito eilėraštuko, kurį prieš interpretuojant dar reikia išsišifruoti.

Čia taip būna, kai tie niekšai egzaminai įvirsta vidur semestro. Tuomet nusiplovus iš italų su plastmasinėmis kavos iš automato stiklinėmis kulniuoji Donelaičio skaityklos link (E.:- įsivaizduoji, iš vienos paskaitos pabėgom tam, kad mokymėmės kitai! How geekish!) ir prasėdi ten kokias penkias valandas (E:- tu dar čia? Ramune, get a life!), nuo pasaulio užsibarikadavus knygų stirtom. O neperskaityti tekstai dauginasi pumpuravimo būdu!

Ok ok, aš suprantu, kad šitie skundai yra labai lokalūs ir įdomūs tik vietinei filologyno florai. Štai aš, pavyzdžiui, gana sutrikus jaučiuosi prieš savo laisvąjį, medfako dalyką, kai pirmakursiai medikai ima tarpusavy kontaktuoti ufonautų kalba. Tada galvoju: reikėjo ir man stoti į kokią mediciną, jausčiausi naudinga, protinga ir turinti kilnių tikslų. Na, mažų mažiausiai bent į ekonomiką. Teisę! Verslo vadybą! O ką dabar? Šitie humanitarai taigi plepiai, - pasak kito dėstytojo. Blogiausia, yra tai, kad kai paskambina koks pažįstamas ir rimtai klausia manęs ko nors iš serijos, ar galima tokia sintaksinė konstrukcija, jei ne, tai kodėl, tai man belieka labai susigėdus sumikčioti, kad mes, em, na, neturėjom kalbos kultūros (kai tuo tarpu visos ne filologyno specialybės ją turi), čia pas mus integruota… O tai, kas, pavyzdžiui, yra cirkumfleksinė metatonija arba postimpresionistinė sinestezija, tai niekam kažkodėl neįdomu. Ir niekas, pavyzdžiui, perskaitęs knygos neskambina, norėdamas pasiteirauti, kokie saviti prasminiai santykiai kuriami tarp skirtingų teksto motyvų. Taip nesąžininga! I am feeling worthless!

- You're saying I'm worthless!
- No, I'm just saying you're worth… less.
© “Desperate Housewives

Ir tegul nė nemėgina dabar man koks Mickevičius, kurio per du mėnesius perskaičiau ~700 puslapių, pasimaišyt po ranka!

Rodyk draugams

2009-01-12

kodėl aš šiandien neturiu motyvacijos mokytis

Posted by proz in sesijos dziugesiai
Egzamino išvakarės. Sėdžiu ir refreshinu blogus, twitterį bei kas dešimt minučių pasitikrinu emailą.
Tai, ką ryt rašysim, tesudaro 25 proc. bendro egzamino balo. Teorinė dalis tik pridės arba atims balą iš to tesudarančio 25 procentus. Be to, kadangi nepraleidau nė vieno seminaro anei paskaitos, atsižvelgdama į ankstesnę praktiką ir dėstytojo užuominas nuo egzamino tikiuosi būti atleista. O dar dėstytojas žadėjo atsiųsti skaidres, tad aš sėdėdavau sau spakaina per paskaitas ir nesikonspektuodavau. Bet tų skaidrių jis neatsiuntė! Tai man dabar atsakymų į tuos devyniolika plačių teorinių klausimų tipo vadovėly ieškot, ane?
Kažkaip tingiu.

Rodyk draugams

2009-01-11

tai ką aš ten žadėjau vakar papasakoti

Posted by proz in sesijos dziugesiai
O dabar truputį atsipūskim. Žinote tą
jausmą, kai ką nors labai rimtai dirbi, nemiegi, nervuojies,
pervargsti, padaugini kavos, o galiausiai visa tai baigias? Neblogas,
ką? Na ir kas, kad sesijos gabaliukas dar liko, aš vis tiek užvakar
gėriau šampaną.

Kai dėstytojas vietoj žadėto latviško teksto per egzaminą pakiša
prūsišką ir dar gotikiniu šriftu, tai belieka džiaugtis, kad išsidūrė
visa grupė. Vis linksmiau. Ypač dėl to, kad man po vėluojančių naktinių
kursinėjimų ir to teatro egzamino išvakarėse jau sukos galva, o
pasižiūrėjus į veidrodį svarstydavau: blogiau aš atrodau ar visgi
jaučiuosi? Ir pirmą sykį ėjau į egzaminą nemokėdama kokio ketvirtadalio
bilietų visai, o dar ketvirtadalio beveik. Kaip beprasmiška man
beatrodytų kalti sėlių, jotvingių ir kitų išnykusių kalbų ypatybes, vis
tiek  būčiau išmokus, kurie ten iš jų išsaugojo tautosilabinį n ir
kokias jie turi galūnes vardažodžio daugiskaitos kilmininke. Bet
man truputį pritrūko sveikatos ir laiko.
 
Užtat teorinį klausimą gavau tokį, kokį ir norėjau, beletristinį. Visokių pamąstymų daug prirašiau. Dar
žinojau, kad mokslininkai ten dėl tos teritorijos ginčijasi, tik pačios
teritorijos nelabai žinojau. Bet parašiau Pabaltijys, Padnestrė ir
Volgos-Oskos žemupis, ir manasis sakė, kad panaudojus tokius gudrius
žodžius jau turėčiau savimi didžiuotis. Aš ir didžiuojuosi, nors ir
paaiškėjo, kad Oska iš tiesų yra Oka, o žemupis - aukštupis. Bet mes gi
tik filologai, ne geografai. Kažkaip sunkiai man sekasi su tais
tikriniais daiktavardžiais. Praeitam egzamine parašiau Bilinskis,
vietoj Bilevičiaus.

Buvęs nebuvęs tas egzaminas, užtai aš paskui buvau koncerte, į kurį,
jei atvirai, ėjau labiau iš solidarumo. Nes ta dainuojamoji poezija,
dvasingų mergaičių ir lyriškų berniukų publika, arbatos, žemuogės,
cinamonai, tai žinot. Man jau geriau kava ir cigaretės. Bet kai Eglė
užgrojo pirmuosius akordus, tai net šiurpuliukai nubėgo kūnu. O ji dar
netgi padainavo itališkai ir tą dainą dedikavo savo kolegėms. Graži
kalba, graži, žinau, kažkas net sušuko: Bravo! (ei ei,
derinkit galūnes. Man vis taip keista, kai per koncertus ir teatruose
visi kartoja “bravo”. Čia tas pats, kas šūkauti “šaunuolis”. Šaunuolis,
kokie jūs visi šaunuolis:)

Ir aš kažkaip jau taip ant visai suvokiau, kad blemba, kaip gerai, kad
mokausi su žmonėm, su kuriais mokausi. Be abejo, koks bebūtų
kolektyvas, vis tiek būtų to bendravimo, mažesnio didesnio. Bet kai
taip su mielu noru gali leisti ir laisvalaikį su tuo kolektyvu, tai
kažkaip smagu. Ypač dėl kai kurių, kurios pačios žino. ;)*

O dar visam kambary dabar kvepia Ros. dovanota arbata (persigėrus kavos labai pravers), o šeštadienį slidinėjom Vilniaus šaligatviais (gerai, kad šį kartą tie šaligatviai buvo)
su Jol., kuri man tiesiog gyva vasaros personifikacija. Ir gavau atviruką iš
geriausios vaikystės draugės. Oh, I'm so popular. E un po'
sentimentale.

Bet kai šeštadienį dar nežinau už ką buvau apdovanota raudonomis rožėmis prie bučinių ir vyno, tai visai galima susilydyt. Miau.

Tiesą sakant, kol galų gale pabaigiau šitą įrašą priartėjo kitas egzaminas. Paskutinis. Tadadada.

Bet mokytis aš, savaime suprantama, tingiu…Ladedah, ladedah.

Rodyk draugams

2009-01-04

kukli krūvelė literatūros rytdienos egzaminui

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web