BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-11-30

8, 9 dienos - Venecija - Milanas - Vilnius

Posted by proz in odissea italiana


Rugsėjo 3-ia. Susimetame
daiktus, pamojuojame mielam „Giovanninos“ administratoriui ir vilkdami iš paskos
lagaminus patraukiame į Mestre stotį. Ji visai čia pat, kelios minutės kelio.
Nusiperkame užkandžių kelionei ir bandome išsiaiškinti savo traukinio peroną.
Taip jau nutiko, kad nusipirkome keliais eurais pigesnius bilietus į Milaną,
tačiau kelionė truks vos ne tiek pat kiek nuo Romos iki Venecijos. Pora šimtų
kilometrų vilkomės keturias valandas. Peizažai Šiaurės Italijoje jau nebe tokie
įspūdingi, tiesa, kertame Veroną, bet ką ten žmogus per traukinio langą daug
pamatysi… Vos spėji prisiminti Romeo ir Džiuljetos istoriją ir traukinys jau
rieda toliau. Beje, ir pats traukinys ne toks prašmatnus kaip anas greitasis.
Mūsų kupė vis keičiasi žmonės. Skaitinėju savo itališką knygą ir viena ausim
bandau nugirsti, ką jie šneka. Štai tipiškų italų pora užsisako kavos, gauna
tuos savo mažutėlius puodelius, keliais gurkšniais juos išgeria, o paskui
penkias minutes diskutuoja, kokia bloga buvo kava.


 

Artėjant prie Milano akis
aplimpa miegas, kelionės nuovargis krenta ant pečių. Tačiau kai pagaliau
išlipame nuostabaus grožio centrinėje Milano traukinių stotyje, visa tai išsisklaido
kaip rūkas. Ir mes aikčiojame žvalgydamiesi po senus laikus menančias
įspūdingas arkas, konstrukcijas, galerijas. Tuomet žvilgtelim į atsispausdintą
žemėlapį ir patraukiame viešbučio link. Milanas pasitinka kaitra ir
industrinio, dinamiško miesto bruzdesiu. Nuo karščio garuoja asfaltas, o
skaitmeninis miesto termometras rodo 30 laipsnių. Ir aš vis juokiuosi
pažiūrėjus į šios dienos nemokamo Milano laikraščio numerį, kuriam nupieštas
debesėlis, lietutis ir parašyta kur kas žemesnė temperatūra. Vėliau pamatau gismeteo.ru tokį pat debesėlį ir dar
labiau juokiuosi. Milane skaistaus žydrumo dangus ir karšta karščiausia.

 



Mūsų viešbutis kažkoks
itin automatizuotas, net šviesa įsijungia tik patalpinus į specialų plyšį
kortelę-raktą. Paskui man dar pasivaidena, kad užsitrenkiau tualete, bet po
kelių minučių, kai jau isteriškai sakau antrai pusei, kad tegul kviečia
administratorių, durys kažkaip mistiškai atsidaro pačios…



 

Ir štai mes patraukiame
Milano centro link. Žingsniuojame šurmulingais Buenos Aires ir Venecijos
prospektais. Mano žvilgsnį vis patraukia gėlėmis išpuoštos šiukšliadėžės,
praeiname parkelį, kuriame dvelkteli pirmieji rudens gūsiai. Nors dauguma
žmonių Milane apsirengę taip stilingai, tokie savimi pasitikintys, kad net
verčia susigūžti, arba skubantys kostiumuoti klerkai, po darbo sėdantys ant
savo motorolerių ar net dviračių, sutikome čia ir visiškų keistuolių. Štai
vienas dėdulė buvo užsikabinęs kažkokį plakatą, kuriame parašyta, kad jis ne
komunistas ir dar kažkas ten. Šūkavo ir prašė paremti. Kitas pačiame Milano
centre, prie dailiosios katedros ir Galerijos, ėjo sau su ausinuku ir kažką
dainavo per visą gatvę.

 



Galiausiai atsiduriame
centre, kur lyg iš dangaus nukritus išdygsta gotikinė Milano katedra – Il
Duomo. Ką šis dieviškas grožis veikia šitam verslo ir industrijos mieste? –
kyla klausimas. Nesakau, kad Milanas negražus. Jis tiesiog kitoks. Tokiai
bažnyčiai labiau derėtų Paryžius ar Londonas. Susimokame po 5 eurus ir lipame
laiptais į Duomo viršų. Prieš mus žingsniuoja kita turistų pora, laiptelių
tarytum koks milijonas ir jau visai visai prie viršūnės šią pora atsiveja uždusęs
darbuotojas, rodydamas šimto eurų banknotą ir kartodamas „Sir, sir, this is no
good! You have to come with me
!. Vargšai žmonės lipa žemyn.

 



Ant Duomo stogo
atsiskleidžia žavi Milano panorama. O vaikščiojimas siauromis, slidžiomis balto
marmuro plokštėmis žavesį tik sustiprina. Priešais mus trys japonai su trim
fotoaparatais tik pleškina tik pleškina, net pritūpę. Tai mes jų ir paprašom,
kad ir mudu įamžintų. Visi japonai gerai fotografuoja, trust me, tuo įsitikinau dar Paryžiuj.

 



Jau einant link laiptų
žemyn, Milano dangus aptemsta ir iškrenta pirmieji lašai. Ir man jau visai
nebejuokinga dėl tos prognozės, o ypač nejuokinga dėl to, kad vežiausi į
Italiją skėtį ir vienintelę dieną, kai žadėjo lietų, jo taip ir nepasiėmiau. Ir
vis dėlto džiugu, kad mums metas leistis, nes perspektyva likti ant slidaus
Duomo stogo lyjant manęs nevilioja… Prie išėjimo sutinkame tą vargšę porą.
Pirma pamatau tik merginą ir jau pagalvoju, kad jos draugas galbūt dabar kur
nors aiškinasi su teisėsauga, bet netrukus pasirodo ir jis. Ačiūdie, - atsikvepiu.



 

Nusileidę vaikštome po
Vittorio Emanuelio II Galeriją – didžiulį parduotuvių kompleksą. Puiki
architektūra, prieš kurią koks nors mūsų Akropolis
atrodytų kaip karikatūra. Ieškome paskutinių lauktuvių, pietaujame (kavinėje suskamba mano mylimiausi Baustelle, dėl kurių vis dar seilėjuosi kaip paauglė), o ir lietus
Milane – tik nedidelė dulksna. Bet vis tiek tarsi grybų iš niekur pridygsta
dešimtys kinų imigrantų, tiesiog gatvėse pardavinėjančių skėčius.


 


Aplankome Castello Sforzesco ir pasivaikštome po šios
dailios pilies kiemą. Apniukusiame Milane pamažu pradeda temti. Žingsniuojame
link savo viešbučio. Pakeliui kertame pora gatvelių, kuriose įsikūrusios firminių
italų dizainerių parduotuvės. Užmetu akį į vitrinas. Štai, pavyzdžiui,
paprasčiausi vyriški džinsai Dolce&Gabbana
parduotuvėje kainuoja 600 eurų.


 

Paskutinis
vakaras Italijoje prašyte prašosi vyno. Bet kiek bebūtume vaikščioję po Milaną,
nematėme nei vieno prekybos centro. Neapsikentę pasiklausiame savo viešbutyje,
kur čia būtų galima tokį rasti. Vaikinukas pažiūri į mus keistu žvilgsniu ir
sako: -Tokiu laiku? Kad jau niekas
nebedirba…
Aštuonios valandos vakaro, šiokiadienis, o netoli centrinės
Milano traukinių stoties nebedirba nė vienas prekybos centras. Tiesą sakant,
tokio dalyko apskritai Milane taip ir neaptikome.  

 

Slampinėjame
netoli savo viešbučio, bet ir kavinės visos jau užsidarinėja. Galų gale netyčia
užtinkame dar dirbantį prabangesnį restoraną. Mus aptarnauja beveik Saydas iš Lost. Sėdime prie baltomis staltiesėmis
nuklotų stalų ir geriame ąsotėlį naminio itališko vyno. Apie kažką kalbamės,
kažką prisimename, ilgesys dar nesibeldžia į duris, tik šiek tiek svaigsta
galva nuo vyno, nuovargio ir milijardo kelionės įspūdžių. Juk dar šiandien buvome
Venecijoje, dabar vakarieniaujame Milane, o rytoj jau vėl būsime Vilniuje.



Kitą
rytą šiaip ne taip sugrūdame visus daiktus į lagaminus (o tai nėra lengva, nes
mūsų atsargos pasipildė gausiomis lauktuvėmis, mano itališkomis knygomis ir
pan.). Tempiame juos į stotį, kur paslaugios merginos dėka šiaip ne taip
surandame užslėptą vietą (stotis remontuojama, tai ne taip lengva ten ką nors
rasti), iš kurios kas pusvalandį išvyksta ekspresas į Malpensos aerouostą.
Susėdame į autobusą ir dairomės pro langą paskutinių Milano vaizdų. Rodos,
pirmą kartą Italijoje važiuojame autobusu, prieš tai išbandėme beveik viską:
metro, traukinius, vaporečius, tik prisiminimai apie tramvajus taip ir liko subjektyvūs
ir išoriniai – jie triukšmingi ir visą parą riedantys mums po langais Romoje. 


 

Tuos penkiasdešimt
kilometrų iki Malpensos įveikiame tik per valandą. Išvažiuoti iš Milano ne taip
ir lengva. Aerouostas – milžiniškas (apskritai toks jausmas, kad viskas čia
padidinto masto), turi du terminalus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli
kilometrai, pėsti nenueisi, gerai, kad išlipame reikiamam. Ir Flylal‘o
registraciją susirandame visai nesunkiai. Tik… viena problemytė. Turime vieną
registruotą bagažą ir pora rankinių. Ir štai aš abejoju, ar tas mano rankinis
neviršija svorio. Tad paprašome malonios darbuotojos, kad pasvertų maniškį, dėl
viso pikto. -Jūsų bagažas sveria 18 kg, - sako ji. O aš žagteliu. Kaip tai 18?!
Kaip aš vapšė panešt tiek sugebėčiau?! Leidžiamas svoris, priminsiu, 8 kg, o
kiekvienas papildomas kilogramas kainuoja, nepamenu tiksliai kiek, bet dafiga
eurų. Tuomet mes desperatiškai perdėdinėjam dalį mano daiktų į antros pusės
bagažą, aš išmetu itališkus laikraščius ir galiausiai bandome pereiti metalo
detektorius. Čia viskas su svoriu gerai, tik aš vėl pypsiu (ak, tie auskarai po
lūpa…)
. Italas sako: -Le scarpe.
Nusiaunu batus. Tada sako kažkokia ten carta.
Kažkodėl man susišviečia, kad jis klausia ar neturiu kokių kreditinių ar pan.
kortelių, atseit gal jos pypsi. -Ne, - sakau,- 
neturiu. -Neturi?
– suglumsta jis. –Nu ne… Tuomet patikslina: -I
biglieti
. -Aaaa, - sakau, - biglieti… Ir parodau mūsų lėktuvo
bilietus. Nu čia jau gal paskutinis mano
apsižioplinimas Italijoje?..
-tikiuosi.   
 



 

Sėdime laukiamojoje
salėje pakibusioj tarp oro ir žemės. Dauguma čia dar kalba itališkai, bet
jautiesi lyg kokiuose tarptautiniuose vandenyse. Muitai negalioja, žmonių –
visokių spalvų, akių platumo, religijų. Ir šviesiaplaukių lietuvaičių su
firminiais parduotuvių maišeliais jau atsiranda. Laukiame, kada gi nurodys
išėjimo prie mūsų lėktuvo vartų numerį. O jis vis nesirodo. O šalia rašoma apie
kitą skrydį iš Milano į Vilnių, kuris buvo atidėtas keturioms valandoms.
Galiausiai vartų numeris paaiškėja. Šalia susėda žmonės iš vėluojančio lėktuvo
į Vilnių, jų vartai irgi visai čia pat. Ir nors tuos vartus vis vėluoja
atidaryti ir jau kažkaip neramu, visi žvilgčioja į laikrodžius, kelia hipotezes,
kažkam skambina, bruzda, tačiau pagaliau mus pradeda sodinti. Kad būtumėt matę
tų vargšų lietuvaičių iš keturias valandas vėluojančio lėktuvo niūrius veidus,
kai pirma pradėjo sodinti mus, o ne juos… Vis dėlto jų lėktuvas išskrenda
truputėlį anksčiau, bet mes į Vilnių pavėluojame vos keliolika minučių. Prieš
tai vadinamąja rankove patenkame į
lėktuvą, kur su mumis lietuviškai sveikinasi stiuardesės. Skrydžio metu
perskaitom pora lietuviškų laikraščių ir galiausiai pradedame leistis virš
Vilniaus. Santariškės, Žalieji ežerai, siaura Nemenčinės plento juostelė. O kaip
nuostabiai atrodo raudoni senamiesčio stogai ir barokinės bažnyčių varpinės iš
paukščio skrydžio… Vieną sekundės mirksnį, rodos, pamatau net savo namą. Ir
dabar, kai virš namų girdžiu riaumojančius lėktuvus, prisimenu tą nepamirštamą
jausmą.

 



Vilniaus oro uostas atrodo
lyg miniatiūrinis. Eidami atsiimti bagažo be savo bendrakeleivių nesutinkame daugiau nė
vieno žmogaus. Tuščioje salytėje laukiame lagaminų ir aš prisimenu Romą,
milijonus žmonių, besigrūdančius prie konvejerių, kur metalinės rankos tranko bagažą. Ir kai Vilniuj tarp lagaminų ir ryšulių judančia juosta atkeliauja
ir išsigandęs šuniukas narvely, pagalvoju, kas jam, vargšui, būtų nutikę
Romoje…

 

O visa kita jūs jau
žinot. Rytoj žiema, o mano vasara, mano itališka odisėja vis grįžta, primena
apie save netikėtais atradimais. Štai, pavyzdžiui, prieš kokią
savaitę itališkoj knygoj atradau kalendoriuką su Romos vaizdu, apie kurį buvau
visai visai pamiršus. Kiekviena kelionė – lyg naujas gyvenimas, įsiterpiantis į
senuosius. Niekada nebegrįžti toks pat, koks buvai.   

Rodyk draugams

2008-11-10

7 diena - pasiplaukiojimai: Venecija - Lido paplūdimys - kapinės ant vandens - Murano sala - ir atgal

Posted by proz in odissea italiana


Svetimos šalies įspūdžiai
įsirėžia į atmintį taip, kad ir po poros mėnesių galiu juos aprašyti, tarsi
būčiau plaukus Venecijos kanalais vakar. Jie sugrįžta sapnuose, kur Italijos
vaizdai atrodo lyg įprastas gyvenimo fonas, tarsi būčiau ten praleidus ne keletą dienų, o keletą metų. Savaitė, praleista kitur, labai labai
ypatingame k i t u r, suintensyvėja iki
begalybės ir atrodo tarsi įsiterpus į egzistenciją kitu būties lygmeniu.
Prisiminimuose elementariausias, buitinis tų dienų veiksmas iškyla lyg ypatingas
nuotykis. Ir kuo daugiau laiko prabėga, kuo stipriau vėl įsunkia rutina,
gniaužia šaltas rudeniškas oras, tuo labiau idealizuoju kelionės akimirkas,
tuo aštriau dilgina nostalgija ir tuo didesnė atrodo perskyra tarp
t e n ir č i a, tarp b u v o ir  y r a.

 

Pabudę rugsėjo 2-osios
rytą mažame, bet jaukiame „Giovanninos“ viešbučio kambarėlyje, išsiruošėme
keliauti į kurį nors iš netoliese esančių paplūdimių. Pirmą sykį Italijoje buvo
šiek tiek apsiniaukę, o temperatūra nukritusi iki kokių 26 laipsnių (sustirę italai
vaikščiojo ilgom rankovėm) ir mūsų malonusis viešbučio administratorius,
paklaustas, kaip mums čia nusigavus į paplūdimį, nusistebėjo:
  -Tokiu
oru?..

Tačiau netrukus detaliai
išaiškino visas galimas strategijas: rinktis autobusą arba nusipirkti dienos
vaporetto bilietą, kuris ir nuplukdys bei parplukdys iš Lido di Venezia – nediduko
kurortinio miestelio, atveriančio vartus, uostus ir paplūdimius į Adrijos jūrą.
Be to pridūrė, kad kaip tik dabar ten vyksta Venecijos kino festivalio apdovanojimų
savaitė ir net galima sutikti Bradą Pittą ar George Clooney! Savaime
suprantama, pasirinkome Lido. Ir nors tų dailių, įžymių vyrų vėliau taip ir
nepamatėme, bet tai, kad mindžiau su jais tas pačias šaligatvio
plyteles mane mažumėlę guodžia…

 

Už 14 eurų nusipirkome
dienos bilietą vaporečiams – tai visuomeninis Venecijos transportas
garlaiviai,
kursuojantys keliolika skirtingų maršrutų. Nueini į stotelę (prieplauką) ir lauki, kol
atplauks tau tinkantis. Labai egzotiška. Ypač kai pagalvoji, kad žmonės taip kiekvieną
dieną plaukia į darbą, apsipirkti ar dar kur. Jeigu skubi, gali išsikviesti ir
vandens taksi – prie atitinkamo ženklo stovi daug mažyčių kateriukų (tik
kainos, turbūt ne turisto lituano kišenei).

 

Taigi, įlipome į pirmojo,
ko gero, populiariausio maršruto vaporetį, kuris ir nuplukdė mus į Lido
(maršrutas: Piazzale Roma (paskutinė vieta, iki kurios dar galima nusigauti
ratuotu transportu)
- FerroviaCanal Grande Lido). Kelionė užtruko apie
valandą, o per ją beliko sėdėti ir dairytis akis išplėtus į nuostabius Venecijos
dožų rūmus Didžiajame kanale. Daugumos jų vaikščiodamas sausuma net neturėtum
galimybės išvysti. Beje, vos pradėjus plaukti, Venecijoj vėl išlindo ir jau
nebepasislėpė saulė. Štai tau ir blogas oras, kuris (toks jausmas) Italijoj
trunka pora valandų per savaitę…



 

Neįmanoma apsakyti
jausmo, garlaiviui skrodžiant žydrus kanalų vandenis. Iš visų pusių žvilgsnį
traukia ypatingos architektūros, spalvingi namai, kurių durys veriasi tiesiai į
vandenį, o kai kurių jų terasos apsemtos. Pro šalį lekia kateriai, iriasi
valtys, gondolos, tolumoje boluoja milžinai kruiziniai laivai, o nuo avarijų
saugo vandens eismo ženklai. Prieš pasiekdamas Lido, vaporetis prisišvartuoja
dar keliolikoje prieplaukų-stotelių, uniformuotas italas įgudusiais judesiais
užmeta virvę, susuka jūrinį mazgą ir dar paragina keleivius, norinčius įlipti
ar išlipti – „Forza!“. Po poros minučių garlaivis plaukia toliau.



Ir štai
galutinė maršruto stotelė, kur kartu su nedidele minia išlipame ir mes. Mažytis
kurorto miestukas, palmės, alėjos, dviračiai, viskas žaliuoja, žydi ir švyti
saulėje. Vedami nuojautos (kuri kažkaip visą laiką stebuklingai suveikdavo
kelionės metu) neskubėdami žingsniuojame viena iš alėjų ir netrukus prieš akis
visu savo mėlynumu ir neaprėpiamumu atsiveria Adrijos jūra. Žydras vanduo,
žydras dangus, įkaitęs gelsvas smėlis, paplūdimio skėčiai (už eurą), nedaug
tingiai besideginančių žmonių, kavinė su staliukais, pintais stogais nuo
saulės, palmės… Tikras Pietų rojus. Vienas iš tūkstančių mažų Pietų rojukų. Prieinu
arčiau ir matau, jog visas krantas nusėtas nuostabiomis, spalvotomis,
ornamentuotomis didelėmis kriauklelėmis  (Lietuvoj
tokias po pem centų pardavinėtų –
pragmatiškai pagalvoju. Ir prisirenku pora kilogramų…). Vanduo – šiltas ir
ramus kaip arbata. Išsimaudom, pasideginam, vėl išsimaudom, vėl pasideginam ir
šį ritualą kartojame dar daug kartų. Po intensyviųjų kelionės dienų, kai
išvaikščiodavom, ko gero, daugiau nei dešimtį kilometrų per dieną, tos kelios
tingios valandos Italijos paplūdimy atrodo tokia atgaiva, kad, na, net
neįsivaizduoju su kuo galima būtų ją palyginti! Dar ir dabar kūnas maloniai
atsipalaiduoja prisiminus….   


 

Pakankamai prisiilsėję ir
išalkę kaip vilkai grįžtame gražiąja alėja atgal prie vaporečių. Vienas jų mus
nuplukdo į San Marco aikštę. Čia stojame į eilę aplankyti San Marco bazilikos,
mat iki lankymo valandų pabaigos liko nebedaug laiko. Dabar derėtų padaryti specialų
ekskursą ir paaiškinti tos bažnyčios lankymo specifiką. Eilė juda labai
greitai, bet į bažnyčią įeina tik gal koks dešimtadalis joje stovinčių. Mat
kitiems gražiai paaiškinama, jog visus daiktus reikia pasilikti specialiam
bagažo skyriuj (mosteli ranka kažkur po dešine), jau nekalbant, kad su šortais,
trumpais sijonais ar nuogais pečiais apskritai nedrįstum artintis. Dieną prieš
tai neįėjome, nes, ak žiopla mano galva, pamiršau pasiimti skarą prisidengti
pečiams. Šįsyk mes gudresni. Kadangi ieškoti bagažo skyriaus nelabai yra laiko
bei noro, turime savo strategiją – kol žiūrėti dailiųjų auksaspalvių mozaikų
eina mano antra pusė, daiktus
saugau aš. Vėliau pasikeičiame vietomis. Beje,
belaukdama, pirmą sykį per pastarąją savaitę išgirstu lietuvių kalbą ne iš savo
ir ne iš antros pusės lūpų. Žvelgiu nustebus į dvi pro šalį žingsniuojančias merginas,
kurios lietuviškai pasakoja viena kitai apie praeitą kelionę į Ispaniją ir dar
kažką ten. Nieko fenomenalaus, tačiau tada
ir ten, kai italų kalba, kokia graži
bebūtų, pradeda įgristi iki gyvo kaulo, – efektinga.


 

Netrukus mes sumanome
aktyviau išnaudoti vaporečių dienos bilietą ir nusprendžiame kur nors nuplaukti. Netoliese
pagrindinės Venecijos salos stūkso keletas mažesnių. Viena iš jų – Murano,
garsėjanti savo stiklo gaminiais, ją ir pasirenkam. (Jei atvirai, tai rinkomės
bet kurią salą, atplaukė kažkoks mažesnis, retai kursuojantis vaporetis Nr.41,
tai ir įsėdom, apie garsųjį Murano stiklą sužinojau vėliau, bet gal
neakcentuokim tų mano išsilavinimo spragų…)
Iki Murano mažytis garlaivėlis
plaukia beveik visą valandą. Maršrutas aiškiai neturistinis, nepopuliarus,
vyrauja vietiniai su pirkinių maišais, pro šalį lekiantys vaizdai gana
urbanistiniai ir tikrai neįspūdingiausi Venecijoje. Kita vertus, kaip tik tai
ir įdomu. Netrukus praplaukiame mažytę salelę, sustojimas joje vaporečių
maršrutų žemėlapyje pažymėtas kaip Cimitero. Cimitero itališkai reiškia kapines, salelė – tvarkingo keturkampio
formos, visa apjuosta mūrine, katalikiškais motyvais puošta tvora. Tikros
kapinės ant vandens.

Pasirodo, tai San Michele sala, suformuota XIX a. pradžioje  iš dviejų mažesnių salelių ir paskirta Venecijos kapinėms. Kūnai čia būdavo
atplukdomi specialiomis laidotuvių gondolomis. Beje, San Michelyje palaidoti ir
tokie žymus literatai kaip Josifas Brodskis ir Ezra Pound. Praplaukę Cimitero
pagaliau atsiduriame Murane. Neiščiustyta, paprasta salelė, rodos, dar puikiai
menanti senus laikus, kai Venecija buvo žvejų, o ne turistų sostinė. Turistų
čia beveik nematyti, o mes, kadangi vis dar išalkę kaip vilkai (abbiamo fame da
lupi)
, šiek tiek pasidairę nusiperkame po picos gabalėlį ir susėdę ant kanalo
krašto užkandžiaujame. Šalia sustoja kateriukas, iš pastato išeina gana puošni
ponia ir itališkai ragina savo vyrą paskubėti, nes „atplaukė valtis“. Tai aš ir
pasitraukiu nuo to krašto, galvoju, išsikvietė žmonės taksi (vandens). Bet pora
nueina į kitą pusę, link prieplaukos. Ta itališka „valtis” (barca) pasirodo
jiems yra vaporetis.


 

Pamažu leidžiasi saulė,
nudažydama vandenis švelniu raudoniu. Egzistencinis ilgesys kyšteli galvą iš už
kampo ir aš galvoju apie šią mažytę salą, kurios turbūt niekad nebepamatysiu,
apie visus tuos šimtus vietų pasauly, kurių nematysiu, apie žmones, kurių
niekuomet daugiau nebesutiksiu. Vien picų pardavėjai, su kuriais kalbėjau itališkai,
jie visi tokie ypatingi: žilagalvis žavus dėdė Romoje, visuomet besišypsanti,
miela juodaplaukė Venecijoje ir šis drovus, mielas italų vaikinas Murane. Kaip
viskas laikina… Bet, nėra laiko sentimentams, paskubėkime, atplaukė valtis!
(Šis 41-asis maršrutas kursuoja maždaug kas pusę valandos, o paskutinis
išplaukia aštuntą. Ką darytume, jei užstrigtume naktį Murano saloj? - svarstėm
su mylimuoju.)
Vaporetis apiplukdo mus aplink visą nedidukę, ramiąją salą ir
pagaliau pasuka atgal į šurmuliuojančią Veneciją. Pakeliui dar nusistebime
išvydę Murane vandens degalinę, su iš toli šviečiančiomis degalų kainomis.


 

Išlipame Venecijos
dalyje, kurioje dar nesame buvę. Bet nuojauta ir vėl neleidžia mums pasiklysti.
Prisėdame pailsėti aikštėje šalia Santi Apostoli bažnyčios, prieš akis
parduotuvė šunims (taip ir užrašyta, net dviem kalbom: Dog Shop; Articoli per
cani)
ir pizza-kebab užeiga su daug raudonuojančių  Coca-colos iškabų.




Toliau vaikštome po į tamsą
nyrantį miestą, žiebiasi žibintai, blyksi fotoaparatai, kelneriai kalbina potencialius klientus. Kainos šalia žymiojo, (aišku, labai dailaus)
Rialto tilto dvigubos, tad paskutinei vakarienei (taip taip, labai itališkai ir
davinčiškai skamba)
Venecijoje ieškome ne tokių prašmatnių vietų.



Kelias stoteles
paplaukę vaporečiu netyčia patenkame į kažkokią vietinę šventę. Eilės prie
maisto palapinės kelių šimtų metro ilgumo (ten maistą nemokamai dalina ar ką? -
svarstome), o mes labiau išalkę, negu kantrūs, tad keliaujame toliau. (Beje,
grįžus peržiūrinėjant nuotraukas, kurioj užfiksuotas tos šventės šurmulys,
vienas bičiulis pastebėjo tolumoj kabant raudonas vėliavas su kūju ir pjautuvu.
Tad štai į kokią šventę buvome papuolę, visai nenuostabu tuomet, jei maistas
ten buvo ir nemokamas…)


 

Galiausiai surandame
jaukų, neperpildytą restoranėlį visai netoli Romos aikštės (tai yra Venecijos
salos pabaigos). Šiltas vakaras, kuomet net trumpom rankovėm visai nešalta, geriame
raudoną vyną, ragaujame itališkus desertus. Mus aptarnaujantis senyvas italas
paduoda knygą apie Veneciją. Šiek tiek sutrinku, bet atsivertus randu viduje
įvairiomis kalbomis surašytus įspūdžius ir linkėjimus Venecijai ir šiam
restoranui. Aš, žinoma, labai nustembu radus įrašą iš Kauno ir neatsilaikau
nepridėjus šio to nuo Vilniaus…


 

Čia galima būtų įterpti
dar vieną ekskursą, kurio, gal geriau būtų, kad neperskaitytų mūsų mieli
bičiuliai, paskolinę kelionei fotoaparatą (taip jau nutiko (ir, beje, jau antrą
kartą)
, kad mūsiškis sugedo kelios dienos prieš skrydį). Taigi, mes jį žinoma
labai mylėjom ir saugojom, tačiau. Romantiškai nusiteikę išėjome iš restorano
ir dar kiek paėjėję nusprendėme įsiamžinti Venecijos žibintų šviesoje. Išsiimkime
fotoaparatą, oi, o kur fotoaparatas?! Tuomet, tiesą sakant, buvo visai
nejuokinga, aš tiesiog apmiriau, nes buvau įsitikinus – viskas, jį ištraukė
plaukiant pilnu vaporečiu. O dieve, o dieve! Visos nuotraukos, skolintas naujas
fotikas… Tą akimirką aš neprisiminiau, kad fotografavome dar ir restorane. Per
keliolika sekundžių parlėkėme atgal, netoliese sėdėję kiti lankytojai žvelgdami į
mūsų buvusį stalelį ištarė “camera..” ir mes radome jį ant kėdės. Kiek adrenalino
tada išsiskyrė į mano kraują ir kokį vėliau pajutau palengvėjimą nenusakysiu
jokiomis literatūrinėmis priemonėmis…

 



Dar pora faktų iš mūsų
gyvenimo “Giovanninoje”. Šiaip jau aš tikrai nieko neturiu prieš kinus ir,
ginkdie, nesu nusistačius kokios nors rasės ar tautybės atžvilgiu, bet, na, kai
po tavo kambariu įsikūręs kinų restoranas, kur vakare suvažiuoja toks jausmas,
kad visi Venecijos kinai (o jų daug! Jų visur daug!) ir garsiai šneka, juokauja
bei šūkauja savo keista kalba, kol tu nusikalęs nuo turistinių įspūdžių bandai
užmigt, tai ne visai priot. Bet tiek
to. Paskui jie visi kažkur kitur tūsintis išvažiavo.

 

Ir dar. Šalia mūsų
viešbučio buvo parkelis, kuriam nežinau, gal nuomojo dviračius ar ką, bet
vakare po langu girdėjai nuolatos skambant dviračių skambalėlius. Lyg kokį
žiogų svirpimą. Dzin dzin. Dzin dzin. Jie netildavo, tik praretėdavo, ir naktį.
Siurrealizmas kažkoks.

 


Na, ir jau visai
pabaigai. Grįždami į savo vienos žvaigždutės viešbutį, įsikūrusį šalia Mestre
traukinių stoties, matydavome pastatytas pigias, plastikines palapines, šalia sukrautus
įvairius buities rakandus ir žmones, seniai praradusius gyvenimo džiaugsmą,
negyvom akim, tokius, į kuriuos nejauku žiūrėti, kurių žvilgsnio vengi, kuriuos
matydamas jautiesi kaltas. Visai netoliese blizgančio Venecijos turistų rojaus…   



Rodyk draugams

2008-10-19

6 diena - nuo Stazione Termini iki Venecijos - gondolų miestas

Posted by proz in odissea italiana


08-09-01


Stazione
Termini visu savo įspūdingumu atsiskleis tik belaukiant traukinio, dairantis į
elektroninę lentą, bėgiojančiais skaičiukais, paskelbiančią, iš kurio binario
traukinys išvyks. Pusė devynių ryto, o Romos stoty šurmuliuoja šimtai žmonių: klega,
vaikšto sparčiais žingsniais, laukia. Turbūt pirmą sykį gyvenime atsidūriau
tokioje spalvingoje vietoje. Štai dešinėj pražygiuoja arabai su turbanais,
kairėje – indės, apsigaubusios sariais, kelioninėm kuprinėm apsikarstę lūkuriuoja vakarų
europiečiai, šalia ženklo rūkyti draudžiama cigaretę prie lūpų traukia
juodbruvi italai.

 

Įšokame
į savo greitąjį traukinį – nuostabiai patogų, erdvų, kondicionuojamą taip, jog
pirmą kartą Italijoj man pasidarė šiek tiek vėsu. Netoliese susėda dvi
nepažįstamos italės, kartais pasišnekučiuodamos tarpusavy, o aš skaitau
nemokamą laikraštį „Leggo“ ir per visą kelionę sugebu įveikti keliasdešimt
nusipirktos knygos „La notte della casa bruciata“ puslapių. Pro šalį pralekia
Romos priemiesčiai, atverdami itališkos gamtos peizažus. Priartėja ir nutolsta
kalnai, šimtai tunelių skrodžia jų vidų, traukinys įsibėgėja taip, kad užgula
ausis, šalia kalnų driekiasi žavingi maži miesteliai lyg iš atvirukų. Stojame
Florencijos, Bolonijos ir Paduvos stotyse, bandydami pro stoties prieigas
įžvelgti bent kelis tų žavingų miestų vaizdus. Pro garsiakalbį praneša, jog dėl
kažkokių ten priežasčių šiek tiek vėluosime ir yra paruošti pietūs – galite
užsisakyti. Vėliau vagonus apeina palydovė nešina meniu. Kelionė trunka apie
keturias su puse valandos, per kurias įveikiame daugiau nei pusšešto šimto
kilometrų. Ir visai atsitiktinai išlipame reikalingoj stoty (Venecijoj jų dvi), šalia kurios, vos už poros šimtų metrų, stūkso mūsų viešbutėlis.

 

Nors
mūsų „Giovannina“ teturi vieną žvaigždutę, gauname paprastą, nediduką, bet
patogų ir jaukų kambarį, o vyrukas registratūroj ilgai ir kantriai iki
mažiausių detalių išaiškina, kaip kur nusigauti, kaip sutaupyti, kur nusipirkti
transporto bilietus ir t.t. Kadangi nė vienoj iš rekomenduotų vietų bilietų
nebėra, įlipame autobusan, ketindami juos įsigyti viduje. Tačiau vairuotojas
tik skėsteli rankomis – suprask, ir jis neturi. Ką gi, važiuojame Italijoje
zuikiu (viešbučio darbuotojas įspėjo, kad bauda 35 eurai). Kažkurioj stotelėj
išlipame, iš paskos atbilda kitas autobusas, kuris, ir pasitaikyk tu man taip,
bilietų taip pat neturi. Taip sutaupę po pora eurų nusigauname į tikrąją
Veneciją, ten, kur prasideda tiltukai, kanalai, gondolos ir vaporečiai. Truputį
pasibastę stoties chaose, įsigiję žemėlapį ir bilietų kitoms kelionėms
autobusu, pradedame savo Venecijietišką Odisėją.

 

Kai savo
akim išvysti jau pirmuosius Venecijos kanalus, apgaubtus tilteliais, pro šalį
plaukiančias gausybes įvairiausių vandens transporto priemonių (nuo policijos
katerio iki vandens greitosios, nuo paprastų, irklinių valtelių iki milžiniškų
kruizinių laivų didžiajame kanale), užgniaužia kvapą. Atsidurti ten, tai ne
žvalgytis į atvirukus (kur apsidairysi – visur judantys atvirukai, ne vaizdai), ne
klausytis kitų pasakojimų, ne skaityti knygas apie Veneciją. Tai patirtis,
kurios neįmanoma pamiršti visą gyvenimą, tai prisilietimas prie pasaulio
harmonijos ir grožio. Tai mano Venecija

meilė, aistra, grožis, komedija ir tragedija viename.

 

Susėdę
ant vieno kanalų krašto, žvelgiame į praplaukiančius katerius, tyvuliuojančius
vandenis ir valgome picą. Pasistiprinę žingsniuojame siaurais Venecijos
skersgatviais, tilteliais, kol žmonių sutinkame vis daugiau – ženklas, kad
netoli centras. Nors ką reiškia centras tokiame mieste, kur žaviausia atsidurti
dviese siauroje tuščioje gatvelėje, netikėtai prieiti akligatvį – gatvelė
atsiremia į sieną ar kanalą (nors šok ir plauk).

Be
abejo, aplankome žymiausius Venecijos objektus – San Marco aikštę, pilną
balandžių ir retsykiais apsemiamą vandens. Tačiau nuo agresyvokų turistų
(kažkokios rusės mane stumtelėjo sakydamos „možna?“, kadrą, matai, joms
užstojau)
ir nuovargio svaigo galva, ragindama sukti kur nors atokiau. Pamatome
daugybę gražių bažnyčių, didikų rūmų, nuo kurių šiepia dantis reljefiniai
liūtai – Venecijos simboliai.

 

Paklysti
Venecijoj labai lengva net ir turint puikų žemėlapį. Ta gatvelių, skersgatvių,
kampų, aikščių ir kitų, jau nežinau, kaip išversti, vietovardžių, kurių
pavadinimai dažnai gali būti labai panašūs,
sistema baisiai paini. Nuojauta
sako, kad reikėtų sukti į vieną pusę, bet žemėlapis rodo kitą. Tačiau
anksčiau ar vėliau (dažnai visai netikėtai) vis tiek prieisi jau matytas vietas
ir suprasi, kur esąs. O ir paklysti kartais labai įdomu. Taip mes išvydome
daugybę atokiausių Venecijos kampelių, kur retokai sutiksi kokį nuklydusį
turistą; kur žmonės gyvena, nebekreipdami dėmesio į tokius prašalaičius, kaip
mes; džiaustydami skalbinius; sportuodami (keistoka pamatyti atvirukinėse Venecijos
gatvelėse bėgiojančius italus su sportine apranga); susėdę šalia kanalo ir kaimyniškai
šnekučiuodamiesi.

 

Vakare
Venecijoj įsižiebia žibintai ir miestas tampa kokius dar tris kartus žavesnis.
Gurkšnojame vyną, vakarieniaujame, žvelgdami į kanalą. Koks keistas miestas,
kur vietoj automobilių prie namų prišvartuotos valtys. Koks nuostabus miestas.
Nėra ko kalbėti apie Veneciją. Reikia ją pamatyti.


p.s. Beje, labai smagu ir piktdžiugiška, kai kolegės ir šiaip visi moksleiviai, studentai ir kitokie baudžiauninkai, nešini gėlėm traukia į savo mokslo įstaigas, o tu vaikštai Venecijos gatvelėmis su mylimuoju. Ar gali būti geresnė rugsėjo pirmoji?..

Rodyk draugams

2008-09-27

5 diena - l’ultimo giorno a Roma - pasivaikščiojimai Užtibryje

Posted by proz in odissea italiana


08-08-31

Pirmą dieną atsidūrusi Romoje iškart prisiminiau, kaip su V. kalbėjom, jog Vilnius neturi savo kvapo. Čia kvapai lindo į nosį ir  staiga pakeisdavo vienas kitą visur: sandalmedžio smilkalai rytietiškoj
parduotuvėlėj, traukiant į viešbutį pro China Town'ą; žydinčių, medžių krūmų ir
kitų augalų, kurių net nepažįstu ir nežinau pavadinimų; įvairiausi apetitą
žadinantys itališkos virtuvės ir kavos aromatai, žingsniuojant pro bet kurį
restoranėlį; net ir įvairių rūšių dvokas Romoj buvo aštrus ir savitas. Miestas,
kuriame kaip niekad stipriai patyriau, jog gyvenu, kurį galėjau pajusti visais
kūniškais pojūčiais: pamatyti, išgirsti, paliesti, paragauti, užuosti. Galėjau jį turėti
ir jame ištirpti.  


Buvo sekmadienis, pirmas
ir paskutinis sekmadienis Romoje. Ir aš vis kartojau: l'ultimo giorno a Roma,
l'ultima sera, o kitąryt ir l'ultima mattina.  Nors ilgesys smogė jau trečią vakarą, pasineriant į penktadienio šurmulį, kai supratau, kad čia prabėgo daugiau nei pusė mums skirto laiko.
Todėl parankus yra kelionės nuovargis. Jei jo nebūtų, gal įsikibtum nagais į tą
užburiantį miestą, šaukdamas, jog niekur nenori važiuoti, bent mintyse
suleistum į jį nagus, sužalotum ir susižalotum, tačiau dabar aš jau norėjau
išvykti. Laukiau rytinio traukinio, laukiau nuo kalnų iki dykynių varijuojančių
Italijos peizažų, laukiau gondolų ir tiltelių.


Bet ne apie tai dabar – apie paskutinę dieną Romoje.

Per keturias dienas mes buvom išvaikščioję beveik visą į turistinį žemėlapį ir į
Senovės Romos mūrus sutelpantį miestą. Nors vienas italas man sakė, net ir 25
metus pragyvenęs Romoje visos jos nepažinęs, jaučiausi atmintin susižėrusi
daugybę gražiausių vaizdų, išvaikščiojus dešimtis kilometrų Romos senamiesčio
gatvelių ir galinti neblogai orientuotis ir be žemėlapio. Tad ir išklydom
trumpam iš žemėlapio ribų, eidami link Trastevere (Užtibrio) rajono. O,
Užtibri, kur tiek nuostabiausių vietų, panoramų ir tiek nedaug turistų, pamilau
tave beveik iš pirmo žvilgsnio.

Eidami pro Circo Massimo girdėjom Human Race skirto koncerto sound check'ą,
vėliau nepaprasto grožio tuščiom senamiesčio gatvelėm pakilom į dar vieną Romos
kalvą, - Aventino - kuri pažėrė naujų miesto panoramų. Mažytis parkelis, kur amerikiečių
turistų grupelė žaidė kamuoliu, fotografavosi vestuvininkai, o italas vaikinas
pasakojo dviems verslininkiško tipo vyriškiams, jog that's a good place for
students to come during a break, eat a sandwich or read a book
ir t.t. Kiek
tolėliau buvo Maltos kavalierių ordino aikštė. Pro garsiąją rakto skylutę
galėjai įsiurbti dar vieną pribloškiantį, skylutės kontūruose įrėmintą Romos peizažą.
Aikštėj kažkodėl stovėjo greitosios automobilis, o netrukus tuos kelis šimtus
metrų nuo Aventino kalvos prabangia mašina įveikė verslininkiški tipai su savo
gidu. Ir jie neatsispyrė pagundai žvilgtelti pro Maltos Ordino sodo vartų rakto
skylutę.   

 

Italų šeima nulėkė
dviračiais, o mes kojomis nusileidome kažkur iš žemėlapio ribų, pasisukiojom,
pavaikščiojom, buvo šiek tiek nejauku, bet kartu ir maloniai jaudino nežinoti,
kur esi. Būti svetimam mieste, Romos kaitroj, pora tūkstančių kilometrų nuo
namų, kur tuo metu lietuviškas ruduo jau daužė langines, siundė vėtras ir
lietų. Būti šiek tiek neapibrėžtam ir gyventi pačia tikriausia šio žodžio
prasme.


Perėjom Sublicio tiltą ir
patekom į Trastevere prieigas, kurios iš pradžių visai nežavėjo. Pilki namai,
pilkas asfaltas, pilkos dulkės, turgaus šurmulys šalia Portese (kadaise vienų iš
senosios Romos)
vartų. Tarsi išėjus iš atviruko, iš paradinio miesto į
paprastą, skurdesnių žmonių pasaulį, tą pilką pokarinę neorealistinių italų
filmų Romą. Tačiau perėjus pora senų pietietiškų gatvelių
(o taip, čia visur
tik senamiestis senamiestis senamiestis)
, prisėdus nedidukėj kavinukėj,
krimstelėjus insalata mista, kurią sudarė tik pomidorai ir Pekino salotos,
gurkštelėjus cappuccino ir paėjėjus dar gabaliuką kelio patekome į nuostabų
Užtibrio pasaulį. Kaip koks mūsų Užupis jis galėtų įkurti savo Nepriklausomą
Respubliką. Trasteverio gatvelės – lyg atskiras mažas senamiestis didžiojoje
Romos mozaikoje.

 

Santa Maria in Trastevere
bažnyčios aikštė, dvelkianti pietietiška kultūra, pilna įvairiausio plauko
žmonių. Parduotuvėlė šalia, kur viskas iš stiklo – papuošalai iš stiklo,
gyvūnėliai iš stiklo, net kiaušiniai, vaisiais ir daržovės – ir tie iš stiklo! Vėliau
Garibaldžio gatve kopiam į dar vieną Romos kalvą (iš tiesų kalvų šitam mieste
kur kas daugiau nei septynios, daugybė gatvių ir ypač gatvelių kyla, leidžiasi,
vėl kyla, kurdamos savitą, žavų, tik baisiai nuvarginantį vargšų low-budget turistų
kojas, landšaftą)
. Su kiekvienu žingsniu už nugaros atsiveria vis daugiau miesto
bokštų, stogų, tolumoje boluoja kalnai. Netrukus pasiekiam nuostabų Acqua Paola
fontaną. Vienoje pusėje dailūs žydri vandenys, kitoje – Romos panoramos, ir
jokio turistų turgaus kaip prie Fontana di Trevi. Tik sėdėk, grožėkis ir ilsink
savo karščių ir kalvų nualintą kūną. Kai iki valios prisiilsim, keliaujam
toliau. Šalia fontano sustoja prabangus senoviškas kadilakas su išsipusčiusiu ir
pasipūtusiu mačo už vairo. Žalios medžių alėjos atveda prie monumento
Garibaldžiui. Čia jau visais 360 laipsnių atsiveria Romos vaizdai. Kairėje Vatikanas,
spindintis San Pietro bazilikos kupolas, dešinėje kaip ant delno likusi
Romos dalis. O žmonių – vos vienas kitas, galbūt todėl, kad centras tolokai.
Passeggiata del Gianicolo neskubėdama leidžias žemyn, o dešinėje lyg pro
traukinio langą vienas kitą keičia gražiausi Romos vaizdai. Tik žiūrėk išplėtęs
akis, neskubriu žingsniu leisdamasis, ir dūsauk. Kažkoks gera gyventi jausmas žingsniuoja kartu su tavim. Nusileidome nuo
Gianicolo kalvos netoliese Vatikano. Paėjėję paupiu kirtome Tibrą, jo
pakrantėje ant sudedamų kėdučių patogiai įsitaisę žvejojo vyras ir moteris. Siauros
gatvelės, kurių vienoje kažkoks menininkas piešė gotų poros graffiti, atvedė į
Campo dei Fiori. Čia stovėjo labai gotiškas Giordano Bruno. Kas per
šikšnosparnių miestas?

 

Vakarėjo. Netrukus
prisėdome senamiesčio užeigoje. Man užsisakius carciofi alla romana (kepti
artišokai, vienas firminių romiečių patiekalų) padavėja pasiteiravo: sei
sicura? (esi tikra?) O taip! – atsakiau ir nepasigailėjau. Skanūs tie
artišokai, gaila tik, kad jie iš tokio maisto, kurio tiesiog negali daug valgyti, atsibosta ir staiga užsinori ko nors visai kito, – įpusėjus porciją pradėjau
pavydžiai žvilgčioti m. picos pusėn.  

 

Besidairant į gatvių
pavadinimus paslaugus italas paklausė - Navona piazza? It‘s there! Ir mostelėjo
ranka į priekį. Padėkojom, nors ir neieškojom Navonos (o žinote – verstųsi kaip “Didelio laivo” aikštė, kadų kadais ją užliedavo vandeniu ir inscenizuodavo jūrų
mūšius
), ne kartą joje jau buvome. Užtat pagaliau išvydom obeliską su žaviuoju
drambliuku Minervos aikštėj. Užsukus paskutinių, geriamų lauktuvių, gavome
išbandyti kažkokį burnoje tirpstančio ar kaip ten kalba apie labai puikų skonį
likerio. Temstant lėtai žingsniavome namo. Kelios gatvės buvo užtvertos – ten
bėgo ar netrukus turėjo prabėgti Human Race bėgikai. O vienas m ū s ų varžybų
etapas jau baigėsi, kitą rytą laukė kelionė greituoju traukiniu į Veneciją.
Nepasidaviau pabaigos liūdesiui, buvo gera, jaučiau beveik išbaigtumo džiaugsmą,
dar garuote garavau įspūdžiais, ir tik dabar, prisiminus kelionę šąlant Vilniaus
rudenį, spaudžia ilgesys. Ne spaudžia, o tiesiog draskyte drasko.        

 

Rodyk draugams

2008-09-19

4 diena - šurmulinga Stazione Termini, Ispanijos aikštė, Pincio kalva ir Prieblandos Šalis Romoje

Posted by proz in odissea italiana


08-08-30

Kitą rytą išgėrę paskutinę nemokamą kavą iš automato mes persikraustėme į
naują viešbutį. Persitempėme daiktus per visą nuostabų China town'ą, kur kai
kuriose gatvėse regėdavai išskirtinai vien kinus ir kiniškas parduotuvėles.
Susiradome Via Farini, kurią aš kažkodėl įsivaizdavau kaip mažą ramią gatvelę.
Pasirodė, kad ji nei maža, nei rami, o mūsų naujasis viešbutis esantis virš
policijos nuovados (bent jausimės saugūs) ir prie pat tramvajaus stotelės.
Užtat gavome didžiuuuulį ir labai dailaus interjero kambarį, šiaip jau
keturvietį, but it's all yours, - tarė mums juodaodė darbuotoja. Pradėjau su ja
kalbėti itališkai, bet išgirdus lietuvišką pavardę ji kažkaip automatiškai
persijungė į anglų kalbą. Po to dar kone vienintelė per visą kelionę
nusistebėjo: -O, Jūs kalbate itališkai?  -Šiek tiek, - atsakiau ir ji kažkodėl
nusijuokė. O dar po to, sužinojus, kad esame iš Lietuvos pasiteiravo: parla anche
il russo?
Ne, rusiškai tai nekalbėjom. Bet taip ir bendravom - kažkaip
bilingviškai.

 

Netrukus iškeliavome pavaikštinėti po kone šurmulingiausią Romos rajoną
šalia Stazione Termini. Atradome, pavyzdžiui, urminį suvenyršopį, kur visi tie
strakalai makalai kainavo kaip minimum euru pigiau, o klientai, daugiausia,
rodos, patys italai, tiesiog saujom bėrėsi į krepšelius rožinius, šventųjų
paveikslėlius ir retesnius pasaulietiškus suvenyrus. Paskui vėl leidomės į
numizmatikos parduotuvių paiešką, nes prižadėjau tėčiui parvežti itališkų lobių
jo kolekcijai. Ir štai pagal iš anksto internete susirastą adresą radau
kioskelį su dėdule viduj ir visokiom monetom ir net be užrašo “chiuso per
ferie”. Labai nudžiugau. Dar labiau nudžiugau, kai paklausiau dėdulės
forse c'e' una moneta con la testa di Mussolini? ir jis man padavė tai, ko
prašiau.

 

O tuomet pasijutau alkana ir, na, kaip tik šalia buvo macdonaldas
Mažumėlę gėda Italijoj valgyti amerikiečių greito maitinimo ir lengvo nutukinimo
užeigoj, bet, well, ar jūs ragavote jų bretonę?! Paragavus aš teištariau, jog
čia net macdonalde skaniau, ir greit perėjau per gatvę, kur mane šaukte šaukė
knygų rojus. O jų tiek daug! Ir visos itališkai! Ir dar po vieną eurą! Kai
Lietuvoj ir už dešimteriopą kainą itališkai nelabai ką rasi! Būčiau susikrovus
pilną lagaminą, bet vėliau ir taip buvo linksmybių su bagažo viršsvoriu, tai išsirinkau
vieną (o dar vieną prieš tai nusipirkau turistinėj prekybvietėj šalia Angelo pilies, už 4 eurus, kaip pigiai
- galvojau, o pardavėjas kažkodėl atrodė labai patenkintas).

 

Vėliau mes perėjome itališką tunelį, žvilgtelėjom į mašinų apsupty
stūksantį Fontana del Tritone (mane vis stebino, kaip transporto žiedų vidury
Romoj stūkso koks nors kvapą gniaužiantis monumentas, pavyzdžiui, Santa Maria
Maggiore bažnyčia ar tas pats Tritono fontanas) ir užkopėm į kalvą garsiąja Via
Veneto: ir vėl - La Dolce Vita, paparazziai, Sophia Loren ir kitos šeštojo
dešimtmečio kino žvaigždės. Tiksliau jų mirksniai, tai yra tų laikų nuotraukos
šalia restoranų skambiais pavadinimais, prabangių viešbučių, kur dabar tesiilsi
bagoti turistai, atvykstantys į Romą pasišopinti “Dolce&Gabana” parduotuvėse.
Na, gal ne tik, gal dar ir į Koliziejų nueina.

 

Netrukus atsidūrėm ant Pincio kalvos, vienos gražiausių vietų Romoj, nuo
kurios atsiveria nepaprastos panoramos, o žemyn leidžiasi garsieji Ispanijos laiptai.
Prisėdom ant tų laiptų nuošaliau, pavėsy, valgėm picą, apžiūrinėjom
draugams išrinktus katiniškus suvenyrus. Taip ir prasėdėjom kokią valandą, buvo
gera, ramu, beveik galėjai užčiuopti pasaulio harmoniją. O vėliau vaikštinėjom
po parką, kur buvo sustatytos ištisos generolus ar šiaip protingus žmonės
vaizduojančių skulptūrų kariuomenės. Kur ant suolelių šnibždėjosi įsimylėjėliai,
praeivius stebėjo pagyvenę žmones, po galva pasidėjęs kuprinę miegojo keliauninkas,
o ant žolytės pietavo šeimos su mažais vaikais.

 

Nusileidome į šurmuliuojantį miestą, atradome net ir šeštadienį iki vakaro
dirbantį prekybos centrą, nusistebėjome bankine jo sistema - jei nori, kad tau
atpjautų kumpio ar sūrio - išsimušk popieriuką ir lauk savo eilės
, nusipirkome
prosciuto, pelėsinio sūrio ir vyno, ir grįžome ant Pincio kalvos laukti
saulėlydžio. Sėdėjome ant akmeninio suolelio, gurkšnodami vyną ir svarstydami
galima čia viešoj vietoj gerti ar ne. Kažkoks italas pasibaisėjo, žvilgtelėjęs mūsų pusėn, - gerti vyną iš tetrapako, užsikandant prosciutu ir sūriu iš pakelių, be jokių ten baltų staltiesių, - kur jau ten vienos turtingiausių maisto kultūrų atstovas nepasibaisės. Saulė leidosi greitai,
vos nepražiopsojom,
visa Roma pasidengė rausvu spindesiu ir netrukus apsigaubė prieblanda (Lindgren
“Prieblandos šalyje” - nuostabiausia mano vaikystės pasaka)
. Visi
sako, jog saulėlydžiai Romoje nepamirštami. Kur jau ten pamirši, kai miestą,
menantį tūkstantmečius, dar apgaubia nepaaiškinamo ilgesio raudonis.

 

Žibintų šviesoje perėjome Mickevičiaus gatvę, prie Trinita dei Monti
bažnyčios atvyko nedidukė vestuvių delegacija, dailininkas tapė merginos
portretą, o jos mylimasis jai šypsojosi. Nusileidome Ispanijos laiptais ir
pasukome į metro tunelį. Neturėjome vienam bilietui smulkių, o kasos nebeveikė,
tik bilietų automatai, bet staiga priėjus moteriškė paklausė, ar mums nereikia
kartais bilietėlio (jų kompanija nusipirko per daug). Taip žavūs atsitiktinumai
ir požeminis traukinys mus nunešė namo, išlipome prie Termini, šurmuliuojančios
net ir vėlų vakarą. Naktį pro atvirą langą (už kondicionierių, pasirodo, būtų
tekę primokėti po 10 eurų)
kaukė policijos sirenos, kas dešimt minučių dundėjo tramvajai
ir pabudęs ketvirtą ryto negalėjai suprasti, ar jie dar važiuoja ar jau. Bet.

- Tas nesvarbu. Tas visiškai nesvarbu Prieblandos Šalyje, - ištartų
Liljankvastas iš Astridos Lindgren pasakos. 
  


Rodyk draugams

2008-09-14

3 diena - Vatikano dvasia - kiti Romos gražumai - ir geografica italiana

Posted by proz in odissea italiana
08-08-29

Kitą rytą vengdami didžiausių turistų srautų ir ilgiausių eilių keliamės anksčiau. Metro lyg koks baziliskas iš Vilniaus legendų neria į Romos požemius, skrodžia jos vidurius, išlenda į paviršių kirsdamas Tiberį ir vėl leidžias žemyn. Keliolika minučių ir mes jau beveik kitoje valstybėje - už kelių šimtų metrų Vatikanas, kur gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių, kur negalima vaikščioti nuogais pečiais ir trumpais sijonais. Čia turistai atsisijoja: kas stovi eilėje prie Vatikano muziejaus, kas vaikšto po San Pietro aikštę, o mes keliamės į bazilikos kupolą - 5 eurai ir 537 laipteliai gražiausioms Romos panoramoms atverti. Už papildomus du eurus pirmus 200 laiptelių pakilsi liftu. Nuožulnūs laipteliai statėja, koridoriai siaurėja, sukasi spiralėmis, trūksta oro ir po skara pridengtais pečiais nugara srūva prakaitas, o prieš akis vis bėga filmo La Dolce Vita kadrai: stačiausiais laiptais tiesiog šuoliuojanti Anita Ekberg (”it's a good way to lose weight!”) ir ją besivijantis, prakaitą nuo kaktos besišluostantis ir konkurentus apačioje palikęs žavusis Marcello Mastroianni… Bet dabar iki neįmanomybės susiaurėjusiuose koridoriuose prieš mane ir už manęs tik pukšintys įvairiaplaukiai turistai. Užlipę jie grūdas mažutėlėj aikštelėj, mandagiai stumdydamiesi dėl geresnės vietos. Nesiginsiu, aš lygiai taip pat vogiu atmintim ir patikimesne fototechnika kvapą gniaužiančius Romos vaizdus, kontempliacijoms čia tiesiog fiziškai nėra vietos. Ir visgi kažkoks didingumo ir grožio pojūčio debesėlis lydi besileidžiant žemyn, o sustiprėjęs ir išgrynintas grįžta šaltomis rudens dienomis, žiūrint nuotraukas ir kirbinant atmintį.

Kiti laiptai (nes pirmuosiuose neprasilenksi) nuo kupolo veda žemyn iki tarpinės stotelės, bazilikos stogo, kur baltai apsirengusios vienuolės pardavinėja suvenyrus, nekvepiančius tuo kiču, kurio pilna gatvelėse (fosforiniai grandioziniai rožančiai, šviečiantys ir mirksintys šventųjų paveikslėliai ir kt.), kvepiančius tikru medžiu ir turinčius kažkokio tyrumo bei pagarbaus sakralumo, kurio net visur nosis kišantiems turistams nelemta sugadinti. Šalia, kaip ir visoj Romoj, geriamojo vandens fontanėlis ir Vatikano pašto dėžutė (ak, kur jūs dabar, Vatikano paštininkų nepripažinti mūsų atvirlaiškiai su itališkais pašto ženklais?..) Lipame žemyn ir nužengę dar kelis šimtus laiptelių netikėtai atsiduriame savo dydžiais pribloškiančioje San Pietro bazilikoje. Skruzdėlytės turistai būriuojasi prie garsiosios Pietos, sustoja į eilutę glostyti norus pildančio apaštalo nykščio, fotografuoja į dešinę ir į kairę, ir tik viena koplytėlė, atitverta purpurinėmis užuolaidomis ir saugoma vis į užrašą baksnojančio kostiumuoto vyruko skirta maldininkams. Ir vis dėlto, nesvarbu, kas bemarširuotų aplinkui, nesvarbu, kad ši bažnyčia dabar labiau muziejus nei sakralinė vieta, nesvarbu, kokio menko laipsnio tas mano tikėjimas ir religingumas, tokios vietos turi savo dvasią, aurą, energiją, kai suvirpa kažkas viduje, kai šviesiau ir lengviau pasidaro ten pabuvus.

O vėliau - pietūs mažutėlėj kavinaitėj, fantastiški italų ledai ir numizmatų parduotuvėlės ieškojimas, deja, ją suradus pamatėme vieną populiariausių rugpjūtį užrašų Romoje - chiuso per ferie. Mažų parduotuvėlių savininkai pasiima atostogų, išleidžia savo darbuotojus, užsikabina tokį užrašą ir išvažiuoja mėnesiui kur nors prie jūros… Ak, tie nesiliaujantys stebinti itališki papročiai.

Pamatę Angelo pilį, perėję gražų Tiberio tiltą ir pasivaikščioję nuo miesto šurmulio saugančia krantine, netyčia priėjome parodą po atviru dangumi. Makaronų lėkštė ir užrašas “tuoj grįšiu”, suglamžytas Romos žemėlapis su prierašu “po dviejų tūkstančių metų”, kelionių vadovas ir tušinukas, simbolizuojantys išsiblaškiusį turistą, kreida nubrėžtas kvadratas - “kūrinys pavogtas” ir pan. Sąmojingas menininkas, dievaži, nepalyginsi su iš Neries kyšančiais vamzdžiais…

Netrukus priėjome tikrai nuostabią, bet, aišku, vėl turistų nusėstą Ispanijos aikštę, šalia blizgėjo Guci, Prada ir kitų prabangiųjų skudurynų iškabos. Prie įėjimų oria poza stovintys kostiumuoti vyrukai žvilgteldavo ir per sekundę tave įvertindavo, pamatydavo, kad ne tos prabos ir nulydėdavo šaltu žvilgsniu. Visiškas kontrastas šiltiesiems italams šalia kavinukių ir vidutinio lygio restoranų, vos pamačius tave išlendant iš už kampo besiteiraujantiems “table for two?” ir tau dar nepratarus nė žodžio atitraukinėjantiems kėdes ir kišantiems į rankas meniu. Kontrastų šalis.

Žavu kone gražiausioj Romos vietoj rasti Žečpospolitos herbą su lietuvišku vyčiu ir Adamo Mickievicz gatvę, nulipus nuo Pincio kalvos, kur kitą vakarą sugrįšime sutikti saulėlydžio, pereiti penktadieniško šurmulio prisipildžiusią Via del Corso, kur tarp žmonių nardo mažučiai autobusai, o ilgaplaukis jaunuolis groja pirmą kartą matomu muzikiniu instrumentu, šalia muzikuoja vyro su kažkuo panašiu į kontrabosą ir kito su kažkuo panašiu į akordeoną duetas. Tuomet netyčia atrasti didžiulę gotų parduotuvę “Bacilario”, vis dar neišsiaiškinau, ką tai reiškia, smalsiai pasidairyti po tuos kerzų šabakštynus ir jau visai nusikalus išsidrėbti italo rekomenduotam beveik tuščiam didžiuliam restorane su baltom staltiesėm, kur tau kažkodėl nerealiai pigiai atneš milžinišką porciją ravioli, kokių tai kitų makaronų ir raudono vyno.  

Ką dar prisimenu - tai nuostabus užrašas ant sienos prie Angelo pilies, kur pigiai pardavinėjamos knygos: il poeta sei tu che leggi “poetas tai tu, kuris skaitai“; kepti kaštonai šalia Ispanijos laiptų, labai brangūs ir visai ne tuo metų laiku - special for stupid tourists; pakistanietiško gymio imigrantai, kiekvienai porai aktyviai siūlantys raudonas rožes, vienas mane kone vijosi - it's free, free! - šūkaliojo, bet aš pabėgau. O kartą mes dar pirkom susiną, na toks vaisius, atrodė egzotiškai, prekybos centre itališkai rašė apie jo kilmę ir poveikį, kurį vėliau išsiverčiau kaip laisvinamąjį… Na, nieko, galvoju, slyvos pas mus irgi tuo pasižymi, bet mes jas valgom. Ir štai atsikandu viešbutėly to jau atseit egzotiško vaisiaus ir sakau: hm, visai kaip mūsų slyva. O paskui man dingtelėjo žvilgtelti į žodynėlį. Taip ir sužinojau, kaip itališkai vadinami egzotiškieji vaisiai slyvos… Ir dar, tie svolačiai italai šiek tiek pamodifikuotą mūsų lietuvišką mišrainę vadina russa. Numizmatikos parduotuvėlėj šalia užrašo Lituania įdeda monetą latvišką, o Venecijoj viešbuty pasižiūri į pasą ir džiugiai taria: o, jūs iš Latvijos! Jau neminėsiu, kaip mus tris kartus palaikė rusais. Siaubingas geografijos neišmanymas, perkūnas juos griebtų.

Rodyk draugams

2008-09-09

2 diena - apie itališką kavą, eismą ir kiti klaidžiojimai po Romą

Posted by proz in odissea italiana
08-08-28

Rytas Romoje prasideda kava. Na ir kas, kad ji iš automato, stovinčio mūsų viešbutėlio koridoriuje. Monetos į jį nemetamos - gerk į sveikatą, tik prašom nesinaudoti tarp 23 ir 7h (turbūt todėl, kad garsiai pypsi). Koridoriuje stovi ir bendro naudojimo šaldytuvas, mikrobanginė bei kompiuteris su itališkais windowsais. Mūsų kambario langai atsidaro į mielą romietišką kiemelį. (Priminkite, kad nueičiau į hostelword.com ir šitą viešbutėlį įvertinčiau 100%) Rodos, švelni vėsa Romai būdinga tik rytais, bet ir tuomet ji išsisklaido vos įžengus į saulėtą gatvę. Septynios minutės ir mes vėl prie Koliziejaus, šįkart pasiruošę ištvermingai atstovėti turistų eilę ir įžengti vidun, kur kadais visokie cezariai ir gladiatoriai vaikštinėdavo. Viduje pajuntu amžių dvelksmą (ir gana čia šaipytis iš mano klišių!) ir euforiškos žinutės skrieja į Vilnių.

Kadangi pusvalandį atstovėjęs eilėj ir nusipirkęs bilietuką gauni visokių bonusų (Palatino kalva, forumai ir kažkokios mostre, bet tų parodų taip ir neatradom, kita vertus, gal čia visos tos aptrupėję antikinės galvos?..), tai turėjome veiklos dar beveik pusdieniui. Palmės, kaitra, daug laiptų ir pirmosios įspūdingos panoramos. Antikinės kolonos, arkos, visi tie griuvėsiai, kurie man nuotraukose atrodo labai be ryšio, bet vaikščiojant ten - be galo didingi, ir amžių dvasia vis dvelkia ir dvelkia. O tuomet pietūs jaukioj kavinukėj siaurutėj gatvelėj. Pro šalį lekia motoroleris, italė jį susistabdo ir teiraujas, ar la fontana di Trevi toj pusėj, ar toli. Pabandau įsivaizduoti tai Vilniuj - sekasi sunkiai, o ten visuomet panašiai - automobilis sustoja ties perėja, visai nesirūpindamas dėl likusių už nugaros, ir teiraujas, kaip pasiekti Venecijos aikštę. Gatvę kertanti pėsčioji kantriai ir išsamiai jam nupasakoja kelią. Net pėsčiųjų šviesoforai turi geltoną, na, gal labiau oranžinę šviesą, o taisyklės maždaug tokios: žalia - eini, geltona - bėgi, raudona - apsidairai ir eini arba bėgi.

Pasotinti nuostabiosios itališkos cucinos išgėrėme kavos gurkšnelį. Kad ir kokia stipri ir skani ji bebūtų, vis tiek nesuprantu, kaip tuos 20 ml galima vadinti tiesiog il caffe. Pas mus ir espresso daugiau įpiltų, o gražiai paprašius viešbutėlio automato americano lungo gaunu kokius 30 ml. Paskui aš dar gėriau “pataisytą” kavą - il caffe coretto. Ooo, ten tai išbandymas, puodelis mažumo to pačio, o į jį dar grapos įpilta. Užsikandau keptais artišokais, bet čia jau kita itališkos cucinos istorija.

Nueiname ir mes prie fontano di Trevi, kur kadais taip erotiškai maudės Anita Ekberg, bet turistų minia primena turgų, kurio prekė ir valiuta - geriausia vieta nusifotkinti. Pasistumdę tęsiame savo odisėją po Romą, iš po kampų vis lenda gražiausi vaizdai, įdomiausios gatvelės, tuneliai, kalvos, rūmai, aikštės, absentas… Vakare išeiname į parkelį, visai šalia namų ir Koliziejaus. Čia miega ir groja imigrantai, laksto šunys, o jų šeimininkų būrys šnekučiuojas. Geriam sangriją, leidžiasi saulė, sienas puošia užrašai: In un mondo che non ci vuole piu’ / Il nostro canto libero sei tu arba linksmesni: vandal girls ir Lazio merda.

Rodyk draugams

2008-09-06

1 diena - Vilniaus oro uostas - Roma - melejonas įspūdžių

Posted by proz in odissea italiana

08-08-27

Lietingas, šaltas Vilniaus rytas. Važiuojame oro uostan. Daiktai kokius penkis kartus pertikrinti, rodos, viskas yra, o juolab juk ne į džiungles keliaujam, į civilizaciją. Tiksliau, senųjų Europos civilizacijų pradžią. Baisus man tas oro uostas, baisūs lėktuvai, kaip ir viskas, kas pirmą kartą. Bet, well, gaudomės neblogai, praeiname metalo (kažkodėl man vis noris sakyti melo) detektorių, tik aš vis pypsiu, tai vietinė darbuotoja mane net apieško. -Tikriausiai toks mano likimas, visuomet ir pypsėsiu, - mąstau liesdama auskarą po lūpą, kurio niekaip negaliu išsiimti jau kokius penkis metus. Laukiame prie įlaipinimo vartų - maždaug pusė šviesiaplaukių lietuvių ir juodbruvų italų. Vienas iš pastarųjų užtraukia itališką dainą. O paskui autobusai mus nuveža prie lėktuvo, lipdama į jį atsisuku lyg kokia Anglijos karalienė modama tautai, apžvelgiu oro uostą. Viskas man čia taip įdomu ir nauja, kad tiesiog ak. Švelnus virpuliukas ir nerimas neapleidžia ir ypač sustiprėja kai pradedam kilti. Atsiplėšiam nuo žemės ir odie! odie! (kaip pasakytų J.) mes jau taip aukštaaai! O apačioj lyg žaisliniai sustatyti namukai, kelių siūlės, laukų rombai. Kertam debesis, dabar po mumis baltutėliai patalai, nors griūk ir voliokis. Taip praskendam Lenkiją (še jums, paros dardėjimai siaubingais keliais tuos tūkstantį km autobusuose!), Čekiją, Austriją ir mes jau Italijoje, šmėsteli žydra jūra ir balti paplūdimiai, jau leidžiamės Fiumičino oro uoste, keleiviai paploja lakūnui, o aš žvelgiu pro langelį ir negaliu patikėti. Italija Italija! Tas kraštas, kurį susapnavus pasirinkau specialybę, apie kurį kalbėdavom penkias paskaitas per savaitę ir iš kurio sugrįžusios grupiokės vis aikčiodavo ir dūsaudavo. Išlipam ir iškart įtraukia itališka kaitra. Oro uostas, kur šimtai spalvingiausių žmonių, visi bando gauti vietą prie konvejerio, į kurį meta ir meta automatinės rankos lagaminus, tašes, vaikų vežimėlius ir kitokius rakandus. Jie vis sukas ir sukas, kol galiausiai belieka keli, ir netrukus pradeda kristi lagaminai iš mūsų lėktuvo. O jau tuomet su bagažu sekam itališkus užrašus ir tarptautinius paveikslėlius, kažkoks italas kelrodys angliškai sako, jog prie traukinių išėjimas ten ir bilietai ten, pro langą matau palmes, ištariu: due biglieti a termini ir mes jau riedam pilnu italų ekspresu į Romą. Klausausi kaip jie kalba telefonu, kaip kalba tarpusavy jiems tokia įprasta, o man tokia ne, kalba. Kažką suprantu, kažko nesuprantu, bet šypsaus žvelgdama pro langą į Romos priemiesčius, viduržemiškus namus, tas nuo saulės saugančias langines, gatveles. Ir štai sustojame didžiajame Romos transporto mazge, Stazione Termini. Visi grūdas prie durų, o durys neatsidaro, non c’e la porta? non c’e la porta. - kalba italai, o vienas iš jų pamato draugą, moja - Luigi! juokauja - Luigi, apra la porta! bet Luidžis durų neatidaro ir visi juda link kito vagono galo. Išeinam iš milžiškos stoties šumulio per kažkokį kone tarnybinį išėjimą ir mes jau triukšmingoje Via Giovanni Giolitti, apie kurią vos prieš dieną skaičiau. Ak, ji tokia, kokią ir įsivaizdavau. Bet dabar ji čia ir aš čia. Kaip rašė iemuška: Tas jausmas kas kartą užklumpa užsienio didmiestyje: jį žinojai iš pavadinimo, matei nuotraukas, girdėjai faktus, bet jis buvo ten, o tu čia, - ir štai dabar jis ir tu vienoj vietoj, ir tu savaime tampi jo dalimi. Einame Romos gatvėmis link viešbučio ir aš vis negaliu patikėti, jog esu čia, jog esu Romoj. Labai lengvai surandame Via Manzoni ir kampą, kuriame turėtų būti mūsų viešbutukas. Ir aš jaučiuos kaip koks triumfuojantis Romos imperatorius, bet. Viešbučio tai tam kampe nėra. Žvilgteliu į adresą. A, jis turėtų būti kitoje pusėje. Kvailas užsienietiškas maps.lt atitikinys. Bet ir ten viešbučio nesimato, tik tradicinis senoviškas didžiulis Romos daugiabutis ir daug mygtukų prie durų. Ant vieno užrašytas kažkoks questhouse, tą ir paspaudžiam. Ir štai išeina miela šviesiaplaukė (!) italų mergaitė, šypsos ir vedas mus į kitą pastatą, čia tik administracijos patalpos, - sako angliškai su labai smagiu itališku akcentu. Rodo mums mūsų kambarį, čia dušas ir tualetas, ten tik dušas, o ten tik tualetas, - beria informaciją, duoda žemėlapį, rodo kur ir su kuo galima nuvažiuoti, kur yra prekybos centras, kur smagiausias naktinis gyvenimas, rodo ir rašo, žymi, braukia. Mes išlendam iš lietuviškų kone žieminių apdarų ir patraukiam į Romos karštį. Kokia gatvelė, kokia gatvelė, reikia nufotkinti šitą gatvelę. Fotkinu kone kiekvieną kampą, mintyse prisimindama kritišką šiuo požiūriu G.K. straipsnį, nu bet ir kas, čia Roma ir aš noriu jos, noriu pavogti visus šiuos vaizdus ir išsivežti su savimi. Gatvelė nuveda į dar gražesnį parkelį, o iš ten kaip koks Eifelio bokštas visu gražumu atsiveria Koliziejus. Ir man truputį užgniaužia kvapą ir aš laiminga bei kupina euforijos. Ir paskui vis kartoju pakaitomis mintyse ir balsu, kad, ak, aš noriu čia gyventi, niekur nebenoriu grįžti. Aikštėj prie Koliziejaus trypčioja šimtai turistų ir beveik tiek pat imigrantų, siūlančių 20 atvirukų už eurą arba turą po Koliziejų (nereiks stovėti eilėje! - pabrėžia jie). Bet mes einam ten, kur nemokama, ir kur parašyta solo uscita, bet eina ten ir kiti stupid white tourists, ir savaime suprantama gerokai palypėję į kalvą randam užrakintus vartus, kurie niekur neveda. Vogiam Romos panoramas pro grotas, pražygiuojam Circo Massimo, kur, pff, nei cirko nei kokių kitų pramogų, tik plynas laukas. Kertam Tiberį ir grožimės tuo žydrai žaliu vandeniu, patenkam į salą ir fotkinam panoraminiu režimu, o saulė pamažėle leidžias. Surandam Navonos aikštę, netyčia prieinam Panteoną, jau neminint kitų bažnyčių ir antikinių paminklų, kurie tiesiog stūkso ant kiekvieno kampo. Taip baigias pirmoji diena Romoje, šalia namų esančioj mažutėlėj picerijoj prašau un pezzo di questa e di questa. Ir geriam vyną ir ragaujam pizą ir banaliai patvirtinam tiesą, kad čia ji tikrai visai kitokia. Ventiliatorius stipriausiu režimo blaško įkaitusį orą, o mes griūnam į lovą apsvaigę visai ne nuo vyno, o nuo tos kitos šalies, kitos kultūros, kitos kalbos. Nuo pirmos dienos įspūdžių, kurių užtektų bent pusei vasaros. Ir Lietuva, likus kažkur toli, už kokių dviejų tūkstančių kilometrų, dabar ji ta kita svetima šalis, kurioje mūsų nėra, kur teliko visokie mūsų rūpesčiai, kurie jau nebėra mūsų. Mes išsinėrę iš jų, atgavę beveik pirmapradį pavidalą. Kaip ten rašė Valantinaitė - … ir laimingi laimingi.    B.d.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web