BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-09-21

visa kita tik migla

Posted by proz in la vita

- O tu žinai, kad Kunčinas apie šitą vietą rašė savo „Tūloje”. Ir net aš dar prisimenu, kai čia buvo kavinė, - sakau D. kai sėdime antrame „Ryto” aukšte, ant sofkutės, kokiamtais Tapetų salione, pirmą valandą dienos, šeštadienį, po trijų bokalų alaus. Aplinkui zuja žmonės, atrodo, kažkas iš tiesų ruošiasi pirkti tapetus. Mes pamažu pakylame nuo sofutės, apačioje esančioje parduotuvėje nusiperkame cigarečių ir lipame į kalnelį, suvedantį Vasaros gatvę su Pavasario ir paprastai nežymimą Vilniaus žemėlapiuose. Kadangi asfaltuotas kalnas žemėlapyje nežymimas, nėra jame ir žibintų. Todėl vėlais vakarais iš Vasaros gatvės įžengiu į tirštą tamsą ir išneriu iš jos tik po keliasdešimties metrų Pavasario gatvėje. Taip Vilnius tik patvirtina, kad tarp pavasario ir vasaros niekas daugiau neegzistuoja, nieko nėra ir negali būti, visa kita tik migla, tuštuma ir sutemos.

O vakaras prieš tai sluoksniuojasi kaip tortas. Pirma “Bixuose” socializuojantis su naujosiomis grupiokėmis, kur vyksta osmosas kažkoks: žmonių nuo mūsų stalo retėja kone proporcingai pilnėjančiam barui. Socializacijoje, galima sakyti, dalyvauja ir dar viena grupiokė, kuri, pasirodo, nešioja alų „Bixuose”.

Kiti sluoksniai dėliojosi tėviškėlėje - “Pogo”. Pradedant literatūriniais pašnekesiais sėdint lauke ant palangės su gudrom mergaitėm, kurios išsilaksto į paskutinius autobusus, pratęsiant šuniuko pasaugojimu ant scenos, kol šuniuko savininkė parūkys.

-O tu žinai, koks jo vardas? - klausiu T. -Brisius, - nusprendžia iš vieno pdr‘ų parsivežtas bičiulis. Kitąnakt sapnuosiu kaip tėčio pagauta lydeka virsta jūros kiaulyte. Baigiant gal ginčais apie miesto fenomeną su „ėjau į Pogo, užsukau, galvojau gal tave sutiksiu”.

Penktadieniais turiu miesto diskursų paskaitą, džiaugiuosi nežmoniškai. Ir apskritai kaip nesveikà baruose pradedu kam nors pasakoti apie naratyvinės retorikos ir naratyvinės semiotikos skirtumus. Prieina Di., sako, vis dar apie tą patį? ir nueina. Tik vėliau keliaujame kartu namo. „O davai einam pro kitą pusę (bepigu, kai jam arčiau), kiek tu gali ta Kosciuškos gatve vaikščiot, galėsi apie naują gatvę parašyt.” Aš sutinku ir du kartus kertu upę. Nors Šeimyniškių gatvės pavadinimo semantika mane nervina. Ir išvis, tie niekšai jau viską parašė. Pavyzdžiui, yra tokia knyga - „ +37 C° “, Vilniaus gatvių rinkinėlis. Rinkinėlis prie miesto, kaip būna prie vyno ar alaus.

Rugsėjis. Viena dieną susižadu (facebooke) ir visi labai bruzda, gūžčioja pečiais, klausinėja ir like’ina. Kitą sėdžiu futbolo varžybose, kur savo ausim girdžiu skanduojamą legendinį “kas laimės, kas laimės, Gargždų banga!”. Trečią mokykloje, kurią baigiau, atsiduriu kitoje mokytojo stalo pusėje, ir bandau nuspręsti, kiek vaikams reikės sąsiuvinių (”langeliais? linijom? pustorių?”) ir pasiruošti planą kitai pamokai. Ketvirtą universitete beruošdama pratimus savo vaikams sutinku dėstytoją, pas kurį prieš keturis metus tokius pratimus pildydavau pati. Dėstytojas šypsosi ir visaip kaip maloniai bendrauja. Penktą ir šeštą miegu dienomis, o ką nors veikiu naktimis. Septintą ilsiuosi.

Vis dar stengiuosi save ir jus kuo nors nustebinti.

Rodyk draugams

2011-06-10

125 km iš Maskvos į Petuškus

Posted by proz in la vita

Mūsų scenografė važinėja į repeticijas “Vespa”, turbūt įkūnyta visų italisčių svajone, o Mitričius mane sutikdamas sako: lady in red! (tuoj būsiu lady in white) ir pasisveikindamas pabučiuoja į skruostą, lyg koks prancūzas, tuomet santūrusis Jėzus Kristus susidomi: čia jau kažkoks romanas mezgasi? Ir mes dar kažką žaismingai pajuokaujam, bet galiausiai aš atsakau: neee, Mitričius turi draugę, aš nepretenduoju. Šitaip prasideda mūsų generalinė.

Visi sako, kad VU Teatro salė labai graži, bet iš tiesų tikrasis jos grožis atsiveria tik gerokai palaksčius po sceną, išvaikščiojus visus teatralų užkaborius, kambarėlius, kulisus, pasimatavus perukus ir parūkius apšvietėjo būdelėj. Kur jau čia Matulaitis ar kamerinio Kristoforo orkestro repeticijų salė prieš šitą! O koks sietynas ant lubų kabo! Bet jau kai sėdi ant scenos su nukreiptais akinančiais prožektoriais ir supranti, kad rytoj taip sėdėsi dar prieš kokį šimtą žmonių, darosi rimtai baisu ir pila prakaitas, net apsirengus trumparankoviais naktiniais, o ne Veničkos paltuku, vargšas Venička (beje, mano balta suknelė pasirodo yra naktiniai, toks maišas, bet ką jau čia. Užtat Kunigaikštienė kokia graži, ooo kokia graži!).

Jau kadų kadaise norėjau čia pasakoti ir pasakoti apie mūsų teatrą, kokia nauja tai patirtis man, kaip per pusmetį jie pralaužė mano socialinius kompleksus, bet dažniausiai po repeticijų per aptarimą vis išgerdavom šiek tiek alaus ir visi įspūdžiai kažkur išplaukdavo. Ai, kitą savaitę parašysiu, sakydavau. Norėjau papasakoti, kaip neblogai man sekasi raudoti, bet sunkiau kvatoti, kaip be to tenka ropoti, giedoti ir dainuoti. Kaip visi teatralai laikė kumščius dėl mano bakalaurinio, o paskui prunkščiojo _ daugiausiai gauna tie, kurie daugiausiai ir skundžiasi. O kaip aš paskutinėm dienom pachmielinga gaišau pusdienį, kol parašiau pranešimėlį spaudai ir programėlės tekstą… Bet ką jau čia.

Jeigu ką, visa šitai duos Dievas įvyks rytoj (birželio 10 d.) 19:30 VU centrinių rūmų Teatro salėje. Tik prašau prašau, Ramune, nepramiegok po afterspektaklio savo kito ryto lėktuvo Romon. Šitaip viskas sugulė į vieną vietą, kad nors man oficialiai ir atostogos, jaučiuosi visiškai neturinti laiko, to paties, matuojamo laikrodžiais ir kalendoriais, kurio šiaip jau kaip ir nėra.

Rodyk draugams

2011-04-15

koks netikėtumas

Posted by proz in la vita

Sykį išėjome į lauką parūkyti, V. ir J. su alaus butelėliais rankose. Prisėdome ant akmeninės tvorelės. J. sako: nori alaus? -Tai kad ne, ačiū, aš savo bokalą bare palikau. -Tai paragaut. Geriu gurkšnį ir galvoju, kaip būtų juokinga, jei kaip tik dabar atvažiuotų dėdės policininkai, cha-cha. Tą akimirką pro šalį važiuojanti balta mašina sustoja. Iš jos išlipa du vyriškiai ir eina mūsų link. Du vyriškiai, vienas gerokai užtinusiu ir paraudusiu veidu, ko gero, žyminčiu ilgo girtavimo pasekmės, dar spėju pagalvoti, ko jiems čia iš mūsų reikia: alaus prašys? į kompaniją šliesis? staiga išsitraukia kažkokius pažymėjus ir išberia: labas vakaras, policija, jūs geriate viešoje vietoje. Taip ir žagtelim. -Be..bet bet mes mes čia iš baroo. -O čia baras? čia ne baras, jūs geriate viešoje vietoje. -O t..tai tai negalima išeiti iš baro, su alumi? - toliau kažką mikčiojam, o policininkai mums toliau beria, kaip pažeidėme įstatymą. -Tai mums išmest tą alų? - klausia V. -Ką darom? - žvilgteli vienas į kitą dėdės policininkai, - Paleidžiam? -Gerai, išmeskit. -Toks skanus alus buvo, - liūdi J., artėdama prie konteinerio, -o gal galima dar gurkšnį?  -O tu pabandyk! - sako policininkas. -Geriau jau nebandyk, J.! - šaukiu jai pavymui. Stiklo konteineryje suskamba butelių šukės, du vyriškiai įsėda į savo baltą mašiną ir greitai išvažiuoja.

Rodyk draugams

2011-04-09

dar apie paribius

Posted by proz in la vita

Bet tai dar ne viskas, nė pusės tos dienos-eilėraščio neperrašysiu į tekstą. Ji ten ir liks - šaligatvių ir Vilniaus senamiesčio raštas. Įrašyta palto skvernų.

Būna žmonių, apie kuriuos negali kalbėti. Tiesiog nežinai, kaip ir ką reikėtų suformuluoti. Tik žiūri, skaitai jų tekstus ir aikčioji. Tai skaitau vėl ir vėl tą pirmąjį M. eilėraštį. Ir ne pirmąjį. Ir dar labai ilgiuosi Kajaus tekstų.

Pilna diena žmonių, kurie taip gyvena, lyg būtų eilėraščiai. Kurių irgi negali įvardinti ar kitaip persakyti. Berniukas-kosmosas, toks žavus dvyliktokas, labai gražiai paplaukęs. Jo tekstuose, rodos, net mažiau poezijos nei jo gyvenime.

Jau reikia liautis klejoti ir klajoti ir užsiimti rimtais dalykais. Realybės paribiuose šalia poezijos dar telpa ir labai daug demonų, tokių, kad gal net Hitchcockas nustebtų susipažinęs.

Rodyk draugams

2011-03-06

liūdnai podvidešimtrečio

Posted by proz in ka radau, la vita

Jėzau, aš čia taip negražiai atsiliepiau apie grupiokes, o jos ėmė, iškepė ir atnešė man pyragą. Buvau apšalus. O L. padovanojo vazonėlį hiacintų. Hiacintai ir narcizai, ko gero, mėgstamiausios mano gėlės - tai ar gali būti kas nors gražiau, nei šitie du vazonai ant stalo? Po penktadienio, tiesa, tų vazonų ir vazų atsirado ir daugiau.

Gimtadieniai - vienas iš būdų užčiuopti laiko bėgimą. Nuo pat aštuoniolikto kiekvienais metais prieš naują tūselių rūselio tūsą, vis permetu iš naujo visas kompe sukauptas šventimų nuotraukas. Dievaži, kaip viskas taip pat ir kaip viskas nebe taip. Tūsų rūselis nesikeičia, metus ten beveik nesilankant laiko ženklai teįsirašo trapesniuose jo audiniuose. Dulkių guoliai ant lentynų, pelėsio kailiukas ant kaukių, iš mozaikos ant grindų išbyrėję akmenėliai, trūnijančios priešvelykinės verbos, čia stovinčios jau kažkelioliktus - prisilieti ir subyra - kokia skaudi iliustracija, koks materijos dematerializavimasis, koks iš dulkės į dulkę. Galiausiai viskas teliks pelenais. Kas nors sudegins ir mūsų miestą.

Bet sienos kaip mūrai - penkiasdešimt prastovėjo ir dar gal penkiasdešimt pratęs. O nuotraukose  - išnykusio buvimo ženklai. Remis dainuoja į  mikrofoną, G. ir T. susilipdyta namudinė aparatūra (po penkių metų jie jau bus žinomi, tokį pat savaitgalį gros jau nebe mano gimtadieny, o “Propagandos” atidaryme.) Keletas rašytojų, jau praėjusių Minesotą (kada jau man ten?). Knygos, kurią už savaitės pristatinėju seminare, autorius skaito mano eilėraščius ir aiškina apie netikusias pabaigas. Su pabaigom man niekada nesisekdavo. O dabar, atrodo, tik jos gyvenime ir beliko. D., sakantis, kad pirmą sykį yra tūse su žmogum, tinkančiu jam į sūnus. Koks paradoksas - už kelių metų jaunėlis, tinkantis į sūnus, pats susilauks sūnaus. Kiti žmonės, su kuriais dažnai ir intensyviai būta kartu, o dabar vos nežymiai linktelėjama atsitiktinai susitikus. Nebėra Remio. Nebėra mūsų, trukusių keturis su puse metų. R. ir A., kurie visuomet būdavo,  ir apskritai yra lyg koks antilaikinumo simbolis, šiemet negalėjo. Dabar jie augina vaikelį. O. prisimena vieną bendrą naujaką, kuriame buvo keturios poros. Visos išsiskyrė, išskyrus R. ir A. Mes su O. kalbame, kad R. ir A. mus įgalina tikėti įmanoma laiminga pabaiga. Nors kalbant apie savąją… nežinau. Dar visada būdavo mylimiausia V. Ji liko, bet ir ji - kitąmet Anglijon. Vis daugiau žmonių, su kuriais prasilenkta, prasilenkiama ar bus prasilenkta. Gyvenimas - tai intensyvus ėjimas vieni kitiems pro šalį.

V. ir I. padovanojo bilietus į premjerą. Taip durnai neturiu su kuo eiti - na, taip, keliolika variantų rengininių draugių. Kai atpranti būti dviese ir tenka po renginius vaikščioti vienai, tai visokių minčių prišaudo į galvą, kur nežinai, ar čia jau galutinai čiuožia stogas, ar čia kaip tik kas nors gudraus. Na, bent raidelės tuomet lyg pačios rikiuojasi į tekstus, bet kas iš to, jei po kūrybinių etapų seka tokie tamsūs klaidžiojimai, tokios minties ir atminties duobės, kad pati stebiuosi, jog viskas dar gerai baigiasi, jog dar sugrįžtama.

Ai, bet juk yra kaip yra, ir bus kaip bus, viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia grįžti į ironijos režimą, juoktis iš pasaulio, juoktis iš savęs. Nes visas tėra tiktai tai, mūsų pasaulis - tai Dievo juokas.  Šitoks skambus, šitoks intensyvus, šitoks laikinas, kuriame galiausiai amžinai ištirpsime ir susiliesime.

Nors kartais sublyksi mintis, kad gal mums pakeliui.

I come home in the morning light
My mother says
“When you gonna live your life right?”
Oh, mommy, dear, we’re not the fortunate ones
And girls just wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

The phone rings
In the middle of the night,
My father yells “What you gonna do with your life?”
Oh, daddy, dear, you know you’re still number one
But girls, they wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

Rodyk draugams

2011-02-11

viešpatie, kokia keista tai buvo diena

Posted by proz in la vita

Trys paskaitos, keturios su puse valandos grynojo mokslo, jau net dėstytojas mūsų ėmė gailėti (siete stanche?), ir ne šiaip mokslo, bet kalbos istorijos, Viešpatėliau, kartais man atrodo, kad tamsta įtaisė kalbotyrą šalia literatūros į filologijos studijas tik tam, kad tokiu būdu atgailaučiau už nuodėmes, kalbotyra yra skaistykla, o italų kalbotyra gali pretenduoti ir į geriausios Dantės “Dieviškosios komedijos” dalies pavadinimą. O ir dėstytojas vis tas pats ir tas pats, kaip pradinėse klasėse - sako L. Šaunus, bet labai darboholikas. Sėdėjau galvą rankomis pasirėmusi, ir taip žiūrėjau ir kitaip į skaidrių ekraną ant sienos, bet visa, kas mane supo, tolo tolo ir slopo. Matyt, organizmas įjungė atsarginį režimą, economical power mode, vienu metu po auditoriją akyse net ėmė lakstyti tokie maži burbuliukai. Tada rimtai išsigandau. Reikėtų dažniau miegoti daugiau nei penkias valandas.

Grįžau namo ir toliau miegojau atmerktom akim, įsmeigus jas į  ekraną. Tada susiėmiau ir išsidanginau į parodos atidarymą. Paroda buvo mano kaimynės, ir pirkdama rožę pagalvojau: kokia aš gera kaimynė, neįtikėtinai gera, na tiesiog geriausioji iš kaimynų. Ta kaimynė sykį kalbėdama su mano mama paklausė, kas ten mūsų name antram aukšte šviesą iki vėlumos degina (spėkit kas). O ji irgi panašiai, sakė, aš vis pasižiūriu, kad dar kažkas nemiega, ir ramiau pasidaro. Sujaudino mane šitie žodžiai. Šiaip nežinau, mano santykiai su kaimynais dviprasmiški. Man labai miela, kad ant mūsų jaukaus P. gatvės kalnelio visi visus pažįsta, retkarčiais įsivelia į kofliktus, labai įdomu tada būna, kas prieš ką stos ir kas kieno pusę palaikys (sykį pykomės su sportmenu dėl garažo. Jį vadina sportmenu gal dėl to, kad nuolat su treningais vaikšto. Dar visus tuos dvidešimt su viršum metų, kiek čia gyvenu, turi tokį raudoną žiguliuką, kurį vaškuoja. Blizga tas jo žiguliukas sakytum nauja ferrari). Bet dažniausiai žmonės čia nesipyksta, keičiasi sodinukais, patarimais, kaip skiepyti vyšnaites arba ką daryti, kad prigytų abrikosai. Ir ateina į vieni kitų laidotuves.

Bet šiaip mano kaimynai yra konservatyvūs, tokie tipiški mažos bendruomenėlės nariai, lyg iš kokio Dogvilio, nors gyvena beveik Vilniaus vidury. Bet apsupti miškelio, kai kurie jų net augina vištas, ir kokie nors svetimrajoniniai kartais čia atvažiavę apsidairo, įkvepia gryno P. gatvelės oro ir sako: visai kaip kaime. Taigi turiu įtarimų, kad kaimynai kartais mato mane parpėdinančią namo paryčiais arba kas antrą dieną lipančią iš takso priešryčiais ir kitomis panašiomis aplinkybėmis, ir nieko gero apie mane negalvoja. Bet dar yra menininkė. Mes kartais susitinkam paskutiniuose troleibusuose į Antakalnį arba senamiesčio vyninėse. Vis šioks toks solidarumo jausmas.

Po parodos (dar gal reikėtų paminėti, kad aš, aišku, pavėlavau, ir kone įsiveržiau, atkreipdama visų dėmesį - kaimynė menininkė net nusišypsojo, trumpam nustojo kalbėti ir pasakė sveiki) žingsniavau link “Stopkės”, poetinių skaitymų nr.11, kuriuose šįkart skaitė prozą (?!),  mintyse labai nesutikdama su kolegės žodžiais, kad kultūros nebūna per daug. Kur jau ten nebūna (daugtaškis). O “Stopkė” vieta savotiška. Ir skaitymai, su dievaži kaip Vladimirą Iljičių man primenančiu vienu literatu, sėdėjusiu kampe tokia oria poza, o vėliau netyčia pažėrusio ant grindų kažkieno saldainius, ir kitais tipais. Su A. romano ištraukom (o A. yra mergaitė, kurią aš beveik įsimylėjus, net sesuo eis į jos romano pristatymą, sykį supažindinau, A. atėjo manęs išlydėt į Prahą, A. turi daug charizmos ir per kraštus besiliejančio spindesio, o dar puikiai puikiai rašo) ir G.Bončkutės pacientų istorijom. Tekstai buvo puikūs, bet šiek tiek susimąsčiau apie etinį aspektą. O jei buvusi mano psichologė staiga nuspręstų išleisti knygą? Na ir kas, kad be pavardžių.

Imi ir suvoki sykį paprastą tieselę - psichologai niekuo už tave nepranašesni. Ir šiaip absoliučiai tokie patys žmonės, tik truputį daugiau specifinių knygelių paskaitę. Taip pat nuobodžiauja, klausydami tavo verkšlenimų, kartais mintyse gal net juokiasi iš apgailėtinų tavo gyvenimo epizodų. Nors kartais gal ir nuoširdžiai tau simpatizuoja. Ak, ta nuoširdžių pokalbių vertybė. Keisti nuoširdūs pokalbiai, už kuriuos mokami pinigai.

Kartais dar vis pajuntu norą sugrįžti pas savo psichologę. Aš, aišku, jau darausi banali, viską lygindama su mylimaisiais - bet tačiau tai iš tiesų panašu į retkarčiais aplankantį norą grįžti pas savo buvusius. Kažin, o ką ji pasakytų apie tai? O va tai tikrai patvirtintų kadais jos keltas prielaidas apie mano vaikystę… Davai keičiu Freudą į Jungą.

Po skaitymų pabėgom. Bet mus vis tiek susirado. Kažkokie keisti žmonės. Ir nusitempė į kažkokį mistinį klubą vieno šventojo gatvėj. Velnias, kitą sykį žengiant senamiesčio šaligatviais reikės pasimąstyti, kokie įdomūs dalykai dedasi jo požemiuose, po šitomis plytelėmis. Ir ne tik bones bones bones, ten būna ir gyvųjų. Mes jau buvome išgėrę truputį viskio ir butelį vyno, todėl iš akių pylėsi migla ir rūkas, lyg tam rūkymo kambarėly ten kažkur. O klube sutikau tuos, dėl kurių vis tiek tenka slėptis už skalbimo miltelių. Tik blecha, ten buvo ne prekybos centras, o buvęs striptizo klubas, ant sienų vis dar šmėžavo pusnuogės pieštos moterys, ir nebuvo kur slėptis. Už baro stovėjo kadaise “Suokalbio” padavėja, tokia jaunutė graži ilgaplaukė, šviesiaplaukė, ar tik ne manęs ji sykį prašė pilnametystės pažymėjimo, nors pati atrodė kaip šešiolikmetė. Tada gal net įžeisdavo, o šiais laikais, jei jau kartais kokia kioskininkė iš manęs su juokinga nykštuko kepure paprašo dokumento - tai jau dienos šventė.

Taip viskas ir buvo. Migla tirštėjo. Mažutėj mylimoj tašėj, su užrašu Strasbourg, kurią padovanojo mylima to miesto prancūzaitė (šiaip pagrindinis tašės dydžio kriterijus - kad tilptų bent pora alaus. O alaus telpa, A4 paskaitom netelpa, bet nieko tokio) parsinešiau dvi skardines, kurių “Stopkėj” neišgėriau. Ir dar vieną knygelę su autografu. Ėmė mama ir nugvelbė mano knygelę, tai skaitau dabar savo vietų fetišui paglostyti “Šveiką” ir gurkšnoju skardinėlę.

Rodyk draugams

2010-12-24

nešventinis

Posted by proz in la vita

Jingle jingle - galvom kraipo kalėdų seneliai, varomi elementais, o tv rodo trečiarūšius amerikietiškus kalėdinius filmus (specialiai patikrinau, nes teliko nežiūriu, kas šiais laikais žiūri teliką, kai yra internetas? Nebent mūsų tėvai). Kas sugadino šventę ir kada? Kai mandarinų galėjome nusipirkti kada panorėję? Kai prekybos centrai pradėjo be sustojimo leisti „white christmas”? Kai jau net kalbėti apie vartotojiškumą tapo madinga?

Tas kaltės jausmas sumišęs su maištavimo prieš banalybę kibirkštėlėm. Turėtum švęsti, o belieka tik ištverti. Išsėdėti prie bendro stalo, kol pasidaro bloga ir kaip oro pritrūksta buvimo vienam. Virginia, tu buvai teisi - savas kambarys - o, kokia vertybė. Tarp vaikystės prisiminimų įstrigusio jausmo nuolaužos. Stebuklų ir ypač tikėjimo, tikėjimo, kad viskas, beveik visai viskas yra įmanoma. O paskui užaugi ir supranti, kokios ribotos tavo galimybės, kaip viskas laikina, ypač tu pats.

Nesuprantu, kodėl šitiek daug mums diktuoja kalendoriai ir laikrodžiai. Susigalvojom išmatuoti neįmanoma. Kad būtų ramiau, kažkaip racionaliau, žinai, juk tos nuolat į galvą lendančios metafizinės temos labai nuvargina. Tai vaduojamės kurdami sistemas: valandomis ir dienomis suskirstytas laikas tampa beveik materialus, lyg tas smėlis laikrody, byrantis iš vieno galo į kitą, atrodo, beveik galėtum pačiupinėti. Ir štai, kaip paprasta, šitaip viską galima materializuoti - savo meilę įvelkam į kokį blizgutį, apvyniojam dar blizgesniu popierium, ir įteikiam kitam - ir jis jau gali tą mūsų meilę net paliesti - oho, kaip tikra, ir žodis tapo kūnu, ir jausmas tapo materija. Tikrovė virtualėja, tampa vis mažiau tikra, mes nebetikri net savo pačių egzistencija, todėl apsikraunam daiktais. Šioje visuomenėje turiu, vadinasi esu.

O kai asmeniniai ir viešieji kalendoriai nesutampa, apima tas jausmas - kaltės, sumišusios su maištavimu, apatijos ir beprasmybės. Prasilenkia šventės ir mano šventė. Kuri dažniausiai nutinka netikėtai, kokį gūdų antradienį, darbingai šurmuliuojančiam mieste. Kaip smagu švęsti, kai kiti aplinkui dirba. O kai visi švenčia, tai jau visai neįdomu. Ir jų šventimas toks nykus atrodo, toks banalus, supaprastintas, kaip jie gali mėgautis tais cicinais? Mes mėgstame kalbėti apie toleranciją ir puikiai toleruojame visokius kitokius ir keistokus, bet esame labai netolerantiški paprastiesiems. Kita vertus, anie irgi mūsų netoleruoja ir sako, kad kasti griovius prasmingiau, nei rašinėti čia visokius tarptautinių žodžių prikištus pamąstymus. Kartais ir man taip atrodo. Kultūra stereotipiškai turėtų būti kažkas aukščiau, kažkas rimto ir prasmingo. Netikėjimas mane aplanko visose srityse. O kas jei tai tik kiek labiau išlavinti žaidimai šalia duonos. Jei mes narciziškai mėgaujamės savimi ir savo darbais, bet esame tik grupelė atitrūkėlių, kurių žaidimai daugumai per sudėtingi, verčiantys sutrikti, neteikiantys nei malonumo nei kokio nors prasmingo peno.

Paskaudo galvą. Nereikėjo vakar iš visko rinktis viskio. Einu pjaustyti salotų ir pakuoti dovanų.

Tekstais gelbėja Tamošaitis.

Rodyk draugams

2010-12-19

(prieš)naujametinis

Posted by proz in la vita

Šiandien man sausio 1-oji. Diena, kuri neegzistuoja. Nutinka, kai grįžti ne paskutiniais troleibusais, o pirmais.

Italų vakarėliai patys dosniausi, o vaišelės pačios skaniausios! Kaip atpažinti lietuvį italų vaišelėse? Jis vaikšto su buteliu, įpildamas taurę kokiai mergaitei ir dvi taures sau. Lietuviai greiti ištuštinti italų vynelį. Skaičiau eilėraščius ir jų vertimus renginy su Italijos ambasadorium. Gavau dovanų - ir dar ką - dvikalbę knygelę apie Luchino Visconti! Aš net nežinojau, kad tokia yra išleista. Visconti myliu vien už “Morte a Venezia”. Tuomet žaidėm tombolą, toks itališkas bingo. Kai žaidimas pasidarė gan nuobodus ir aš pamaniau, kad jį išgelbėtų nebent pagaliau atkimštas šampanas, Italų ambasadorius mestelėjo - įsteigiam papildomą prizą - savaitgalis Romoje dviems, viskas apmokėta. Kad puolė visi skaičiukų braukyti! Laimėjo tokia bobulytė, o mes su grupiokėmis nusprendėm, kad mums užtai mat meilėje seksis. Italų ambasadorius mūsų dėstytojai, savo vertėjai, į ausį pašnibždėjo: na kodėl negalėjo laimėti kokia jauna, graži mergina, o šita pati vyriausia. Italai kažkokie fetišistai dėl to grožio - ta pati dėstytoja pasakojo, kaip vertėjavo mišiose, kunigas kalbėdamas pasidžiaugė, kad turi gražią vertėją - ji išvertė gerą - tai tas kunigas, truputį suprantantis lietuviškai, net pataisė. Po skaitymo prie manęs priėjo Veikėjas. Sakė, patiko antras eilėraštis. Pirmas tai nelabai. O šiandien atsiuntė savo naujos knygos maketą. Nelabai man, ką jis rašo, bet kadangi veikėjai prie manęs po skaitymų dar nėra priėję ir aš visuomet pavydėdavau kolegoms keistų tipų ar pagyvenusių bobulyčių (čia tai berniukams) dėmesio - tai apsidžiaugiau.

Už poros dienų atgal į Boloniją grįžta mūsų italė praktikantė. Labai liūdna. Ir aš irgi noriu į Boloniją. Prieš išvažiuodama miela praktikantė paslydo ir susilaužė ranką, va tau ir suvenyras iš Lietuvos.

Ai, o prieš šitas vaišeles buvo kitos vaišelės - su italais bendradarbiaujanti firma keliais aukštai aukščiau nei institutas norėjo atsidėkoti už vertėjavimą italų verslininkams. Kadangi mums nemokėjo, tai bent pastatė tortą.

Kai vynas pradėjo tuštėti, supratau, kad metas eiti. Ir kur tik keliai nenuvedė. Trumpai pas V., po to V. išvažiavo į savo Žirmūnus ir aš ilgesingai pagalvojau, o mano Žirmūnai kur? Stepono gatvėje? Kolegos po kitų skaitymų kažkodėl susėdo “Pilies kepyklėlėj”. Nejaugi mano penktadienis baigsis bandelėmis su karštu pienu?! Išsigandau, o V., kad ją kur, tai juokėsi. Šįryt dar labiau juokėsi iš mano naktinių nuotykių. Aš ir pati juokiausi, nes specialiai taip nesugalvotum. Kažkokie beigbederiški vakarėliai.

Sapnavau, kad pralinksmėjimui gavau dovanų padarą, kurį mama pavadino varniuku, nors jis nebuvo panašus į paukštį, na, nebent į pliušinį, tik tiek, kad gyvas. Tai buvo mieliausias mano matytas padaras! Kai tingėjau su juo žaisti, jis ramiai įsitaisydavo kur nors kampe. O kai nebetingėdavau, irgi ramiai leisdavosi mano glostomas ir visaip minkomas.

Sapnavau, kad gyvenu viešbuty. Ne šiaip laikinai. Net ketinau rašyti, koks puikus gyvenimas, kai tavo kambarys visuomet švarus ir tvarkingas be jokių tavo pastangų. Viešbučiai turi žavesio. Net jei tai tik kažkokie susimuliuoti namai.

Sapnavau, kad V.S. išleido antrą knygą. Net pamenu, kaip atrodė. Tokia mėlyna ir keisto formato. Vyko pristatymas, po kurio priėjau prie V.S. paprašyti, kad ką nors užrašytų. Gal jam papasakoti, tegul jau dabar pradeda rašyti.

Sapnavau du pilotus kabinoje, lėktuvui įsibėgėjant pakilimo taku. Per radiją moteriškas balsas kažką linksmai pajuokauja apie lėktuvus ir pragarą. Vienas iš pilotų liepia išsukti lėktuvą iš tako. Sako, geriau nerizikuojam. Vėliau sapnuoju mažo lėktuvėlio katastrofą, kaip vaizdingai jis įsirėžia į namą laukuose, kaip skaisčiai dega. (jaučiu, čia “Windows on the World” veikia)

Sapnavau lūžtantį ledą.

Ir visa tai vos per tas pora valandų, kai dieną nusnūdau. Sausio 1-oji, aš jums sakau. Diena ir naktis susikeičia vietomis. Tai su naujais metais! Kurių neturiu kur švęsti.

Rodyk draugams

2010-11-21

lapkritis, pusė trijų

Posted by proz in ka radau, la vita

Trečiadienį susivyniojau į nykštuką ir nušliaužiau pas gydytoją. Troleibuse pirmą kartą pajutau solidarumą aršiems pensininkams. O kur nebūsi aršus, kai viską skauda, žmonės stumdosi, neduoda atsisėst. Jei netyčia sulaukčiau pensijos, tai irgi būčiau iš tų piktų ir bjaurių. Nors pagal ligų, negalavimų ir kasrytinių tablečių kiekį man nelabai reikia laukti.

-Išrašykit antibiotikų antibiotikų antibiotikų, - kartojau mintyse kaip lomkių kamuojamas narkomanas. Išrašė. Vienkartinių. Keturias tabletes vienu kartu. Grįžau namo, apsižliumbiau, taip viską skaudėjo. Kitą dieną jau buvo geriau. Ačiū Aleksandrui Flemingui už peniciliną. Neačiū streptokokams už lėtinį tonzilitą. Mylimiausia V. pasiūlė pavasarį eiti operuotis kartu. Aš tai labiau norėčiau kartu į barą, bet eiti operuotis irgi galime.

Penktadienį ruošiau aštrų lęšių troškinį, kurio kvapas ir skonis man primena Genują (ir E.). Taip pat primena vieną atliekamą lęšių maišelį, kurį palikau Udinės virtuvės spintelėj. Kuo labiau aplink nieko nevyksta, tai yra, sėdi namie, įsikniaubus į antklodę, tuo intensyvesnis vidinis gyvenimas. Dažniausiai paremtas praeitimi. O ką daryt, kad ta praeitis tokia spalvinga ir atvirukiškai graži.

Vidinis gyvenimas virė beveik kaip Etiopijos lęšiai kubile, o išorinis buvo panašesnis į demokratiją Šiaurės Korėjoje. Tai neištvėriau, parašiau raštelį ir išsliūkinau miestan. Kokios dailios vakaro tamsos apglėbtos gatvės, kiek čia žmonių, koks didelis mūsų miestas - po beveik savaitės namie visa ko mastelis labai padidėja. Jaučiausi beveik kaip keturiolikos, kai pora sykių naktį pabėgau pro langą į “Bombiaką”. Trečią sykį mane sugavo. Turbūt iš pagarbos liaudies išminčiai.

Parvažiavau namo nepadoriai anksti, dar net nenuvažiavus paskutiniams troleibusams. Kol taksi neatvirto į moliūgą. Taksi iš Šv. Stepono gatvės kainuoja 7.35, bet taksistas sako - aštuoni. Kartais būna visi aštuoniolika, penktadienio naktį, kai visų firmų, kurių numerius turiu telefono atminty, centriukai tave mandagiai siunčia kitur, galiausiai net nekelia ragelio, tada Trakų gatvėj nesusimąstydama įsėdi į eilinį taksi, o pasirodo ne eilinį, iš Martonų padermės. Kitą kartą reikės rinktis kuo bjauresnę mašiną.

Sekmadienį tikiuosi tradicinės kavos su Al. Kada nors aš jums papasakosiu apie Al. Al. yra stebuklas, kurį parsivežiau iš Šiaulių. Ji žada mane išmokyti megzti ir nusivesti pas krišnaistus. Šiauliuose mes pasakojomės, kuri kaip yra pasižymėjusi literatūriniuose festivaliuose. Mane sykį į kambarį parnešė. Nacionalinės premijos laureatas. Kambarys buvo ne mano. Bet ir ne nacionalinės premijos laureato. Vienvietis, patogus, išsimiegojau gerai, o kieno lovą okupavau, nežinau iki šiol. Al. sykį nuėjo miegoti pamiršusi, kad tame pačiame kambaryje nakvoja dar viena prozininkė. Ryte ją pažadino beldimas. Ne tik į viešbučio duris, bet ir į langą. Prozininkei teko nakvoti kažkur ant fotelio. Aš manau, kad festivalių organizatoriai turėtų pergalvoti kambarių dalijimo ir priežiūros sistemą.

Grupiokės mano paskaitų nelankymą laiko tokiu savaime suprantamu dalyku, kad kai po kelių praleistų dienų (ir Svarbiausių Seminarų) pasiteiravau, ką uždavė, klausė, ar aš sergu, ar man šiaip ne nuotaika paskaitoms. Aš, kaip širdyje moksliukė, labai įsižeidžiau. Dar mano grupiokės nori susikelti visas paskaitas kiek įmanoma anksčiau. Jaučiu, galėtų, tai pradėtų septintą. Joms sekasi. O man nesiseka užmigti anksčiau nei trečią net su migdomaisiais. Kartais prieš užmigdama dar išvystu, kaip aušta. Išaušta ir užaušta. Visi mano eilėraščiai arba apie ligas, arba apie nemigą, arba apie mirtį ir, žinoma, meilę.

Intensyviai klausomos grupės, kaip labai dažnai nutinka, atrastos V. dėka. Šita halloweeno tematika apsėsta chebra kol kas išleido tik vieną albumą, kurį labai rekomenduoju perklausyti. Kur eini, pažiūrėk po kojom, šešios pėdos po žeme, visur ten kaulai kaulai kaulai… Dead Man’s Bones Kuo ne šiuolaikinis, smagiai sugrotas memento mori.

Rodyk draugams

2010-09-14

visokie niekai

Posted by proz in la vita

Kadangi šiuo metu leidžiu sau čia pasakoti tik visokius niekus ir nuotykius, tai pratęskim apie V., kuri jau kone tuoj taps šito blog’o moteriška belgo versija (sykį sėdėjom POGO su trim tarpusavy nesusijusiom mergaitėm ir visos kad gyrė mano Udinės giesmėse aprašytą belgą, kad gyrė, o belgas iš tiesų gi ne mano, o čekės. Net susimąsčiau…) Tai ta kompanija, kur V. einant gatve pakvietė kitą dieną krepšinio žiūrėt, po laimėtos bronzos dar tapo spaudos žvaigždėm - fontane išsimaudė ir plikai nusiskuto. Sakė, dar pasakojo apie žemės ūkio darbus, kaip jie ten aria ir visa kita - šiais laikais tokius pasakojimus išgirsti didelė egzotika. Taip ir būna, viena dieną su universiteto dėstytojais ir rašytojais prie stalo, kitą - liaudim. O trečią - univiere skaudančia galva. Pasak V.:

arba mokaisi arba geri. tik dvi galimybes. pasirenki. cia kaip kokioj matricoj, pasirenki arba melyna arba raudona tablete.

O kol kas nurykime tą karčiąją piliulę su visokiais neiššifruojamais šešiolikto amžiaus italų manierizmo tekstais ir laukime, kol ateis laikas linksmesniems vaistams.

Ai tiesa, pamiršau. Yra tokios M.B. eilutės, skaitytos vieną tų naktų, kai vėl parsiradau namo paryčiais, bet buvo per daug gera ir tikra, kad gailėčiausi (bet moralkės vis tiek neišvengiamos) : “kaip liūdnai mes visi baigsim / kaip linksmai po to švęsim”. Kai prasiblaivom, kartais kaukiam vilkais jaunatin.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web