padraikos

Susitalpinus pusę gyvenimo į du nepanešamus lagaminus, pusmečiui išsikrausčiau iš Vilniaus. Išsikraustau ir iš čia. Nes Udineje prasideda naujas gyvenimas.

Rodyk draugams

Kažkodėl negaliu atsiklausyti šitos dainos. Visi paskutiniai muzikiniai atradimai padaryti “the L world” soundtrack’ų dėka. Apie šitą serialą vapšė galėčiau kalbėti ir kalbėti. Vienas stipriausių matytų. Viskuo.

Rodyk draugams

Galvoju, kad madinga yra rašyti metų pabaigos įrašus. Galvoju, kad mėgstamiausia mano mada yra būti nemadinga. Dar galvojau apie tai, kad nebesureikšminu datų. Kad metus skaičiuoju ne nuo sausio.  Kad nelabai man skirtumas dutūkstančiaidevinti ar dutūkstančiainedevinti. Ir dar, kad visa tai, ką dabar parašiau, atrodo viena didelė poza. Bet man pačiai tai, aišku, viskas įdomu, kas su manim susiję. Kaip rašė J. - mėgstu domėtis savimi.

Tad paplėšom kalendorių lapelius. Žvilgtelim į blog’o įrašus, kurie turi geresnę atmintį nei aš. Sausis. Mokslai, sesijos, blablabla, totaliai niekam neįdomu. Vasaris. Psichologai, blaškymaisi, užtemimai, juodosios skylės, sąžinės graužatys. (Nors šitai išsimėtę per visus metus). Kovas. Gimtadienis, kitas gimtadienis, dramos, Mickevičiai ir keistas susižavėjimas Vilniaus romantizmu. Balandis. Pavasaris, viena gražiausių mano kelionių po Lietuvą, palakstymai raudonu žvėriuku po antakalnio kalvas. Kažkoks laimingas buvo tas balandis. Gegužė… Operacija, toks silpnumas ir toks gaivališkumas už lango, skaitymai, finalai, pabaigos - - - Sesijos, atimančios stipendijas, cigaretės po pusantrų metų, gausėjančios geometrine progresija. Gegužės būta pragariškos. Birželis. Lyriška, bet paprastai nelaiminga. Nusibaigus nuo paskutinių darbų. Liepa. Atostogos. Istorijos, kurių nepasakoju, Druskininkai, Mando Diao ir Ana Karenina. Sąžinė sąžinė. Rugpjūtis. Vilniaus barai, jūra. Rugsėjis. Kaip ir visi rugsėjai - tingulys ir prikimšti fakulteto kiemeliai. Nors ne, tiesa sakant, geresnis, su keliais nuostabiais naujais, keliais senais žmonėmis pašonėj. Spalis. Pdr. Trys raidės neišreiškiamos žodžiais.  Sužinau, kad kitą pusmetį gyvensiu keistam Italijos mieste, tądien lakstau po fakultetą išsišiepus kaip asilas ir visiems giriuosi. Bastymaisi ir įkvėpimai. Lapkritis. Kažkoks su neskaniu prieskoniu. Ir paklydimais. Gruodis. Trumpas, nors įrašų tai daugiausia. Turbūt dar per jaunas reflektuoti.

Štai toks mano kalendorius. Pasirašiau čia sau, kad aiškiau būtų. Bet vis tiek negaliu nenusikopinti iš draugų blogerių ir nepadėkoti jums, kurie skaitėt, kurie buvot, kurie komentavot, kurie liūdnai palingavot galva ir nusprendėt, kad komentuoti neverta. Kuriuos skaitydama rasdavau save.

Tie, kuriuos sutikau čia šiemet, ir tie, kuriuos parsinešiau dar iš ankstesnių kalendorių lapelių. Tie, su kuriais kartu eidavom gert kavos, bet išgerdavom alaus, ir tie, su kuriais tik susisapnuodavom. Visi po dešine. Kai kurie - ypač. Povilai, Skvo, Li, Mari, A., Reda, Viktorija, Kotryna, žinot, ane? Nors reikėtų perdėti į kairę, kur širdis ir kitokia lyrika.

Man atrodo, kad aš jus myliu. Tokia tyra blogine meile. :)

Rodyk draugams

-Kas tau yra?
-Nuotaikos nėra.
-Tai išgerk tabletėlę.
-Jei aš kiekvieną kartą, kai man bloga nuotaika, gerčiau po tabletėlę…
-Tai lašiukų kokių išgerk.

Rodyk draugams

Praeitą savaitę sykį stovėjau su cigarete ir dviem pažįstamom filologyne, ir priėjo tokia mergaitė. Sakė, dėstytojai neatsidaro referatas. Jai irgi nebeatsidaro, o kitur išsisaugojus neturi. Dar sakė, kad panašiai anąsyk nutiko su kursiniu. Visas pradingo dieną prieš deadline’ą. Turbūt tada ir užsikrėčiau. Nes grįžau namo, pasiknisinėjau prie savo išvakarėse dingusio ir nesugrįžusio sūnaus palaidūno interneto, o kompas tik šast ir užgeso. Ir nebeįsijungė. Truputį isteriškai pakikenau, o paskui pasidarė liūdna. Ypač dėl to, kad didžioji dalis medžiagos rytdienos egzui tykiai gulėjo usb. O šiandien žiūrėjau žiūrėjau į tą kavą šalia pasiskolinto laptopo (laptopas… oi saldu saldu, nereikėjo man šito vaisiaus ragauti) ir galvojau, kad tik neišversčiau. Kava kaip kava, dar visaip ten atsargiai elgiausi, bet tai žinoma, kad man nepavyko. Bet pasiskolinto laptopo neapliejau. Tik pasiskolintą modemą. Bet jis juk ir taip neveikė, rodos. Ir stovi sau ramus išjungtas, ilsisi, gal nieko jam ir nenutiko. Jei ką, aš nieko nežinau. O apie tai, kaip vietoj gėlių kadaise palaisčiau monitorių (aš tik trumpam pasidėjau ką tik palaistytą kaktusą ant jo), aš jums nepasakojau? O, žiūrėk, veikia! O, žiūrėk, vaizdas liejasi. O, dūmai… Kavoje išmirkusios klaviatūros ir pelės, tai jau, žinoma, net neįdomu.

Ale ot savaitėlė buvo. Miegodavau po keturias valandas. Laikiau pusę egzo. Dar gerai, kad nuo pusės pusės atleido. Ir net saldainių mūsų brangi dėstytoja Manuela davė. Vėliau supratau, kad vieną itališką sakinį jos anketoj pati sukūriau. Sugalvojau mat padėkoti dėstytojai už šilumą ir subtilumą. Neigiamus dalykus, tą visą tuntą, mes paprastai linkusios nutylėti. Bo jinai kartais įsižeidžia ir didesnę dalį paskaitos rėžia moralą.Taip sykį sužinojau žodį pigre (tinginės). (Ir už ką aš ten norėjau jai padėkot? Subtilumą?..) Bet pavartojau žodį “šiluma”, kuris itališkai, rodos, šitos perkeltinės reikšmės neturi. Ir netgi dar įdomiau, pasirodo, turi kitokių perkeltinių reikšmių. Karštas, ugningas, liepsningas; ūmus, staigus. Nežinau, ką jinai pagalvojo. Gerai, kad nebematysiu M. iki rugsėjo. O kitą žodį tai pati sukūriau. Žinote, yra visokių itališkų priesagų -ita’, -enza, -zione -imento ir pan. Tai kai labai reikia kokio žodžio, kurio nežinai, bandai pasidaryt iš būdvardžio ar tarptautinį kokį suitalinti. Per PDR toks į Osamą Binladeną panašus italų poetas Pietro klausė, kas dabar programoj. O kaip yra konferencija? Confer…azione? Nesuprato. Tai, - sakau, po to, - ten žmonės apie haiku kalbės. Va tau ir visa filologija.

O šiaip tai ką. Sesija ir kiti galvaskaudžiai. (Beje, žinojot, kad yra toks laisvasis medicinos fakultete - “Galvos skausmas”?) Šiandien, pavyzdžiui, pagiraitės, galvoj lyg medžių priaugę, nes vakar švenčiau ketvirtadienį. Ir ne šiaip ketvirtadienį, o paskutinį. Atsėdėjau paskutinėj savo paskaitoj Lietuvoj iki rugsėjo, bet V. mane pagavo kalbant apie tai, kad gi dar pirmadienį po egzo turiu paskaitą, ir viską sugadino. Paskutinė paskaita, gi taip reikšmingai skamba. Tąsyk kalbos liejosi nuo -tu filologė? o tavo draugė irgi filologė? mes čia su draugu susilažinom (o pažino mat iš ilgo V. megztinio, kurį V. pasiskolino iš mamos, visai ne filologės. Mūsų laikais filologės su megztiniais iki kelių vaikščiodavo. Na, o mūsų laikais, tai dauguma tokio kaunietiško įvaizdžio, sakyčiau. Na, soliariuminis įdegis, kablai, tinkas. Turbūt čia stojo, nes nemokėjo matematikos. Kaip tik vakar mačiau antraštę “Filologės - aerobikos varžybų lyderės”). Taigi nuo tokių diskusijų sušventiškėjusiame “Suokalby” iki mokslo reformos (-man ryt esė rašymas. žinai ką nors apie mokslo reformą? tada tikrai atvaryčiau su tavim alaus išgert) ir šunų bei kačių reikšmės kultūrinių skirtumų “Transilvanijoj”. Dar norėjau kur nors apie mylimiausią V. įterpti, kaip zjbs yra turėti draugų, kuriuos pažįsti dešimt metų, bet pamiršau.

Rodyk draugams

Šitokie saulėti gruodžio rytai pasitaiko retai. Kaip tik laidotuvėms. Tarsi pati saulė norėtų atsisveikinti, paskutinį sykį nušviesti šviesų žmogų.

Plėvelė tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė. Subtili ir ažūrinė lyg pirštinaičių raštas. Tik užkabink nagu ir plyš. Dienos, iki kraštų užpildytos įvykių ir emocijų. Festa Natale, trečia vyno taurė universitete, du italai iš Udines, pasakojantys apie miestą, kuriame gyvensiu. Skambutis, po kurio nebesinori grįžti į jokias festas. Tik sėdėti ant laktos ir liūdnai traukti trečią iš eilės cigaretę. Riba tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė, ją skiria vos keli žodžiai. Sesuo devintukui apsigina magistrinį, o name už tvoros miršta žmogus, sukūręs “Pilėnus”. Tą ketvirtadienį sėdim su G. ir A. ir prisimenam, kaip (mes visi čia kartu užaugom. Ant šito Pavasario gatvės kalnelio) per muzikos pamokas girdavomės mokytojam, kad va šitas kompozitorius iš vadovėlio yra mūsų kaimynas. Riba tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė. Vienas pranašingas sapnas, telefono skambutis. -Rūta, jūs perkat vaistus? Jau nebereikia… Tas ketvirtadienis buvo pilnas žmonių ir emocijų. Bet kai vakare grįždama namo lipau į mūsų kalnelį, galiu prisiekti - viskas aplinkui buvo nuščiuvę. Tokia visa sugerianti tyla, lyg iš pagarbos harmonijos meistrui. Išėjo dar vienas, čia prieš penkiasdešimt metų pasistatęs namus. “Vytautas Klova parvežė tūkstantį pušų daigelių. Pasidalinome po lygiai visi kaimynai, susodinome ir dabar - miškas,” - rašė prisiminimuose mano močiutė. Arba kaip Klova atsinešęs kopėčias iš medžio gelbėjo kačiuką, o tuomet mažytė mano sesė sakė: “Kodėl manęs kačiukas už rankutės nenusivedė į medį, dabar aš jam padėčiau išlipti.” Jie kartu kūrendavo laužus per Jonines, švęsdavo kitas šventes, rengdavo Poezijos pavasario skaitymus, talkas, dalindavosi gėlių daigeliais ir patarimais. Taip kadaise gyvendavo kaimynai. Man belieka apie tai tik pasiskaityti ir prašyti, kad tėtis vėl ir vėl papasakotų. Kaip, pavyzdžiui, susėdę su tuomet jaunu R.Tuminu mūsų virtuvėje jie vakarais klausydavosi “Amerikos radijo”.

Kadaise žaisdavom su kompozitoriaus anūkais. Pamenu, senelį jie vadino bočeliu. Bočius, bočelis, kaip gražiai skamba. Šįkart ašaros spindėjo jų akyse. Per laidotuves mintyse vis skambėjo “Ūdrio arija”. Ir kažkoks su liūdesiu persipynęs šviesumas. Ne liūdėti dėl to, kad išėjo, bet džiaugtis dėl to, kad pažinojai. Ir dėl to, kad muzika nemiršta.

V.Juozapaitis - Ūdrio arija iš operos “Pilėnai” (kompozitorius V.Klova, libreto autorius J.Mackonis)

Rodyk draugams

Po vakar neturiu jėgų anei skaityt, rašyt, anei ko nors rimtesnio daryt (nesimokysiu. ir pasiuskit. gerai L. sakė, kad sekmadieniais nesimokoma), tai žiūriu paveikslėlius visokius, judančius, nejudančius ir kitokius.

Įsitikinau, kad vermutas tikrai pavojingas gėrimas, kaip sakė J. ir I., prisiminę girtuokliavimo laikus. Ir dar sakė, kad vermutą geria arba girtuokliai, arba šiaip savotiško skonio žmonės. Ir pasakojo, kad tąsyk visi vakarai bent vienam baigdavosi blogai. Amžina kelionė į Lazdynus. Aš tai kažkaip be ligoninių apsieinu. Tik rytą pabudus niekaip neprisimenu, kaip aš tuose savo namuose atsidūriau, bet labai tuo džiaugiuosi (kad atsidūriau). Ir mėlynių tik pora, ir nieko, rodos, nepamečiau (nes buvau protinga šįkart savadarbiškai prisiklijuotų auskarų nesidėt). Ir ne tik kad nepamečiau, o dargi radau kuprinėj kažkieno žiebtuvėlį!

Ai, gal ir gerai neprisiminti, kaip grįžai, nes kai prisimeni ir važiuoji namo po kuklių trijų alaus (-V., o gal dar po vieną? -Paskui nebevažiuos autai, o be to rytoj aš turiu būti žvali. Lucky you with your dates), tai būna labai labai liūdna, ir visur aplink vaidenas vien vienišumo metaforos: vėjo blaškomas plastikinis indelis tuščioj gatvėj - metafora, troleibuso lango stiklas, atspindintis žmones viduje, ir pro langą taip pat įžvelgiamas nykus rudeniškas peizažas  - metafora. Tai, kas viduje, tik projektuojama į aplinką.

-Mane žeidžia tas rūkančiųjų varymas į balkoną. Kodėl negalėtų nerūkantys tuo laiku išeit į balkoną pastovėt, pakvėpuot grynu oru…

Taip taręs J. netrukus išvažiuoja į Etiopiją.

-Pasikeičiau žieminę striukę į pavasarinę. Ir jei dar penkiolika dienų išsilaikys toks oras, tai man metuose bus dar vieni metai. Žinai, iškart po pavasario į vasarą.

O aš tai ką, laukiu laukiu nesulaukiu. Prieš mėnesį buvo likę trys mėnesiai, dabar vėl trys. Ir vieną jų būsiu laisva kaip paukštis, tai jei turit kokių pasiūlymų - kreipkitės. Galų gale juk reikės surengti išlydėtuvių vakarėlį!

Rodyk draugams

-Nagi, ateik čia, ateik čia, aš tave prisijaukinsiu, - pasakiau knygai ir pradėjau rašyti recenziją. (užrašas senoj popieriaus skiautėj, pasimetusioj kažkur knygų ir lapų chaose ant mano stalo)

Geriausi dalykai pasidaro ne laiku ir ne vietoj. Pusę metų nerašius, eilėraščiai išspjaunami fonetikos egzamino išvakarėse, geriausiai išlaikomi pro pirštus mokomųsi dalykų egzaminai (pvz., morfologija-akcentologija, tiesiog mano arkliukas, gal kam apie cirkumfleksinę metatoniją papasakot?), o porimčiai darbai geriausiai pasirašo, kai nelabai reikia. Įkvėpimas ką nors daryti ateina per anksti arba per vėlai. Tai ėmiau ir kad pradėjau rašyti recenziją pirmą nakties, nors deadline’as kol kas nespaudžia, užtat filmo rytdienos naratyvui dar neperžiūrėjau, pasitaikyk tu man taip, kad ryt dar ir pristatinėju savo būsimą kursinį, o keltis tai aštuntą, nes labai noriu į pirmą paskaitą, nes dėstytojas labai patinka. :>

O po tų recenzijų vis tiek geriausios mintys lieka failuose trupiniai_recenzijai.doc, pastabos_apie_TT_knyga.doc arba juodrastis_debiutams.doc, pėvėzė:

Be konteksto kai kurie rašinėliai žiūrisi, gal kiek (ką aš žinau kaip).

Rudeninis žmogus tas Stankevičius.

Man rodos, Stankevičius patiktų gotams.

Labai jau toks žiūrėjimas iš perspektyvos, tarsi visas gyvenimas būtų prabėgęs.

Kažkuriame puslapyje gali išlįsti vidinis nihilistas.

56 psl. - netikėtumo viršūnė

61 psl. dar didesnė netikėtumo viršūne

77 psl. jo. irgi.

Šitą rašiau užvakar, o šiandien, su mylimiausia V. pražvengus pusę ketvirtadienio vakaro (mums jau buvo penktadienis, o šiandien yra šeštadienis), padoriai grįžus namo paskutiniais trūlais ir autais, kaip ir galėčiau tęsti savo rašymus, juolabiau, kad deadline’s pamažu veržiasi kaip diržas, o dėstytojas šiandien turbūt paskatinimui ir paraginimui atsiuntė dvi nuotraukas iš vienos knygos pristatymo, pavadinimu “Prozerpina RS klube”. Šitas dėstytojas išvis yra dievas, bet apie jį jau rašiau. Užtat recenzijos tai dar ne.

p.s. mylimas draugas nuo vaikystės, G, kuris man paprastai skambina naktį į šeštadienį tarp keturių ir šešių ryto (-mes su A. einam namo, turim bambalį alaus, išeik laukan) pareiškė, kad penktadienis, ir reikia eit gert, o kai pasiguodžiau dėl recenzijos, tai pasakė, kad ten gi galima bet ką parašyt ir nu cia ne i temą bus, bet prisiminiau :D kai man istorijos pratybas reikdavo padaryt per diena visas, kad zeba butu, tai nurasydavau horoskopus i ten kur atsakymus reik rasyt, arba anekdotus. Ir gaudavau 10.

Rodyk draugams

Kaip man patinka, kai mano kambarys pakvimpa kava (po šio negrabaus sakinio galvoje nesuvaldomai pasipylė žodžių lavina, gal todėl, kad tam kambary persiskaičiau Levino. Tik paskaityk ką nors gero, tai kaip mat pats rašyt užsimanysi). Šiaip jau mano kambarys šiuose namuose man yra problema (ir ne, savybinių įvardžių čia ne per daug), ką pilnai įsisavinau kažkodėl tik šiandien, nors apie tai kadaise jau rašiau. Pagrindinė mano erdvė ten, kur kompiuteris (ir internetas, žinoma). Tik nepradėkit su tais savo kompiuteris bukina žmogaus protą, kurie pagal googleanalytics kažkodėl dažnai atveda į mano blogą. Tai tik priemonė, ir labai puiki, sakyčiau. Neįsivaizduojama mūsų močiutėms ir neįsivaizduojama, kaip galimà neįsivaizduoti mums. Informacijos ir komunikacijos milžinas. O kad mes daug ką (alkoholį, tabaką, kavą, šokoladą) vartojame nesaikingai, tai čia jau ne interneto bėda.  Tai ką aš ten norėjau apie kambarius? Ai, taip, turiu du. Vienas mano, bet aš ten nebūnu, o kitas atvirkščiai. Tas, kur kompas, tai kaip ir salionas, ir šiaip pereinamoji erdvė. Pavyzdžiui, ateina tėtis, kabina šimtas pirmą nuotrauką ant sienos. Paskui prisėda ant sofkutės ir susimąsto. Arba nusprendžia pasikalbėti telefonu. Būtent ŠITAM kambary. Karočia, jie visi čia pastoviai bruzda, o mane TAIP nervina. Tas bruzdesys, nenutilstančios kalbos, ar vien faktas, kad kambary dar kažkas yra. Nepernešu. Negaliu susikaupt ir įsijaust. O aš gi mokausi kartais, ir panašiai. O retkarčiais netgi rašau. Jau nekalbant apie tai, kad kai man kitą dieną kolis, tai iš vakaro būtinai būna kokia šeimyninė šventė, ir visi šitam salione susėda prie vyno. Ir kas belieka vargšei Ramunei? Žinoma, kad tik vynas. O viso šito esmė, man rodos, ta, kad man bl reikia laptopo. Aną ketvirtadienį informatikas S. sakė, kad jį galima nusipirkti ir už 200 Lt, bet aš pragooglinau, negalima. Taigi Italijoj internetą gaudysiu rankomis susikonstruotomis antenomis arba kur nors univiere. Nu ir gerai, likusiu metu galėsiu, pavyzdžiui, kopti į Alpes.

Rodyk draugams

Ketvirtadienį aš nusprendžiau, kad neturiu draugų. Nes man tai jau savaitgalis, ką tik atsėdėjau penkias paskaitas, paskutinėj susinervinau ir labai užsinorėjau išgerti. O draugai arba serga, arba jau eina namo, arba šiaip namie, arba mokosi, arba rytoj mokysis, arba neatrašo. (Dabar visi taip serga, kad nesirgti darosi kažkaip net nepatogu.) Jau ėjau namų link, bet tada persigalvojau, ne perėjoj kirtau gatvę, nusipirkau Nemuną ir atsidūriau Suokalby. Nu, nes kur daugiau tokiais atvejais eiti. Ten gi visada draugų atsiranda.

Pusvalandį praskaičiau Nemuną, bet ten kaip visada buvo tamsu ir liūdna, kad susigadinsiu akis. Tada prisėdo vyrukas, ką čia skaitai? ką ten rašo? (nerašo nieko gero kaip visada) ką veiki, kai neskaitai? kvietė šokt, nuolat įterpdavo eik tu sau, kas, kaip supratau jo diskurse semantinės prasmės neturėjo. Paskui vietoj jo prisėdo kitas, už mano tėtį vyresnis. Man patinka jūsų drovi šypsena. Po trijų minučių pokalbio tarė: jūsų mažos akys, (ir aš paskui pažiūrėjus į veidrodį užkompleksavau, kad gal tikrai nelabai didelės) bet aš jus įsimylėjau, po penkių - mūsų santykiuose man labiausiai patinka neapibrėžtumas. O aš tik mintyse labai juokiausi iš tų mūsų santykiuose ir toliau droviai šypsojausi. Tada jis dar pasakė kad yra nechujovas poetas (aha, visi čia tokie) ir šiaip labai išsilavinęs žmogus. Paskui pridėjo, kad leidykla atmetė paskutinį jo romaną ir pradėjo improvizuoti eilėraščius. Na, tai, ką jis vadino eilėraščiais. Iš visos to saulė-pasaulis, gražu-pamažu tipo košės man netikėtai patiko žydi ir žydai žodžių žaismas. Tada manęs išgelbėti prisėdo Užupio N. ir jie susiginčijo, ar mano veido bruožai egiptietiški. Galiausiai, ačiū Dievui, pasirodė mano tikrieji draugai ir mes sėdėjom Briusly iki trijų.

Šimtas pirmą kartą nenuėjau į grupiokės koncertą ir vietoj Beaujolais (juk buvo jauno vyno ragavimo naktis) gėriau calsbergą. O kai tokia akcija, kad trys alaus pigiau, tai labai daug po tuos tris išeina, ypač kai esate keturiese ir tie skaičiai kažkaip nedera. Bandžiau draugus įtikinti, jog Žemaitė šiaip jau visai nieko moteriškė ir jos kūryboj tikrai yra perkeltinių prasmių.  S. pastebėjo, kad ji kažkodėl labiau patinka moterims. Aha, kažkodėl. Dar kažką kalbėjom apie pasaulių pažinimo būdus ir aš nesupratau, kodėl draugai iš tiksliųjų mokslų sakė, kad per pastaruosius tai jau pasaulio nepažįsti, tik skaičiukus. Ė, o taigi Pitagoras, skaičius visa ko pagrindas ir visa kita. (Aš kartais nebeprisimenu, kaip formuluojama Pitagoro teorema, bet man atrodo, kad ji susijusi su tuo, kad kampą kirsti yra greičiau.)

O šįryt su savim pasisveikinau labas rytas, mano mieliausia alkoholike ir nuėjau toliau skaityt Bukowskio, nes anas geria daugiau.

Rodyk draugams