BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-08-08

išlydėgimtadienytuvės

Gimtadieniai paprastai būna tokie, kokie būna juos švenčiantys žmonės, todėl mylimiausios Vy. gimtadienis, savaime suprantama, turėjo būti mažų mažiausiai įdomus.

Vy. klajonių naktį pakeliui išbarstė pusę mano dovanotos lelijos žiedlapių, bet nieko, užtat, sakė, kad labai graži, ir kaip skaniai kvepia, galėtų būt tokie kvepalai. Dar Vy. dovanų gavo daug daug laikrodžių, galės vieną nusistatyt Vilniaus, kitą Londono, trečią kokio nors Abudabio laiku.

Viskas prasidėjo “Bixuose”, kur susėdusios penkios kiek pasiutusios, bet gražios ir nekvailos moterys šventė Vy. gimtadienį ir išlydėtuves. Juokėsi. Verkė. Dėmesio iš aplinkos netrūko. Diskusijos liejosi keliais frontais. Prisėdęs vyrukas, su kuriuo buvo labai įnirtingai ginčijamasi apie kapitalizmą, sistema ir valstybę, uždarinėjant barą sako padavėjai: “aš moku už viską”. Ir sumokėjo. Tuos kelis šimtus. Paskui pamojavo ranka “iki, damos” ir išėjo. Įdomu, kaip jis jausis ryte pasižiūrėjęs į piniginę, - diskutuojam su Vy. Aha, sakau, o aš tai jam daviau savo kontaktus. Pinigų neras, užtat ras kažkokios mergos kontaktus! Kuo man visa tai baigsis?! Prie vardo, tiesa, skliausteliuose prirašiau italų k., nes vyriškis sakėsi pradedąs megzti verslo ryšius su italais. Dar sakė, kad pusmetį gyveno Sardinijoj ir kalbino mus ten kartu su juo važiuoti, spalį. Nes ten, sakė, reikia nuvažiuoti dėl vieno restorano Cagliary ir suvalgyti ten arklienos steiką. O kai kas kai ką kitur kalbino atvažiuoti į Korėją. Reikia gyventi taip, kad būtų gėda papasakoti, bet malonu prisiminti, - tarė Ag. ir mes įnirtingai palinksėjome galvomis.

Paskui nulinksėjome į Gringo. Tai kaaai hipsterynas, aš visada labai varau ant tos vietos, ir kai pasakoju kažkurios dienos nuotykius, tada mes ėjom į Gringo, Ag. ir sako: na, jei jau Ramunė ėjo į Gringo, tai nebloga stadija buvo. Į Gringo galima eiti nebent pasiėmus alaus Poge, nes come on, kam mokėti septynis, jei visai šalia gali mokėti keturis. Bet visi aiškina, kad Gringo atseit chebra normalesnė. Kur jau ten. Hipsterynas, sakau! Man mielesni girti metalistai.

Kai užsidarė Gringo, tai jau nebedirbo niekas. Kažkaip netikėtai atėjo ketvirta ir prabilo paukšteliai čiulbuonėliai. O kai nebedirba niekas, tai, pasirodo, dar dirba Muzikos rūsys. O ten ant suolelio prie įėjimo nulūžęs miega apsauginis, o visi staliukai linksminasi kartu su barmenu, kuris įpyla Vy. gimtadienio proga nemokamai. Ir tada einama su barmenu Gintu (taip užrašyta ant jo marškinėlių) ložti stalo futbolo. O reikia mest du litus? - klausia kažkas. Ne ne, - sako Gintas, - pakratykit ir veiks. - Labai čia pas tave faina, Gintai, - sakau. Užsuksim dažniau. Tik Vy. va, išvažiuoja, bet mes tai ateisim, ateisim.

Tada mes su Vy. jau einam gaudyt pirmų troleibusų ir autobusų, nes labai miegelio norisi. (Ir kiek jau galima nakvoti pas teatriokus!) Bet pirmasis transportas sekmą dieną važiuoja tik nuo pusės septynių. Tai sėdim ant laiptų ties Operos stotele, ramstom galvą viena kitai ant peties, ir sakom, vajei vajei, tai dabar taip ilgai nesimatysim! -Bet rašysim viena kitai laiškus! -Rašysim! -Tuos tikrus, kur galima visko pridėt. -Aš tau atsiųsiu per gimtadienį laikrodį!

O dar yra toks mano megztinis keliaunykas, kurį sykį palikau pas O., vėliau ji man per gimtadienį jį atnešė, Vy. buvo šalta, aš jį jai paskolinau, o ji ėmė ir išėjo su juo. Gal, Vy., sakau, vežkis į Londoną ir paleisk jį keliauti toliau po platųjį pasaulį? Dar tik reiktų kokį barkodą uždėti, būtų kaip bookcrossingas, tik sweatercrossing. Stebėtum interneto pagalba, kur dabar jis? Juolab, kad pirkau, rodos, Humanoj, tai kiek megztinis keliaunykas dar matė prieš tai?..

Kai atvažiavo mano troleibusas, mes su Vy. vos spėjom dar sykelį apsikabint. Įlipau, mojuoju visaip Vy., atsimojuoju kaip galėdoma, o troleibusas uždaro duris ir stovi. Nevažiuoja. O Vy. kad lūžta, kad žvengia, bepigu jai tuščioj stotelėj, o aš stoviu ne tuščiam troleibuse ir kikenu kaip durnė (Čia jau ta stadija: tai ką, į darbą einat? Nu eikit eikit. O jums smagu darbe? Kai pasaulis bunda, o tu tai nemiegojai, o pavyzdžiui, važinėjaisi Maksimos vežimėliu nuo Tauro kalno.) Važiuodama namo išsitraukiu O. duotą Pavičių ir bandau skaityti.

Liūūūdna, kai žmonės išvažiuoja! Šiemet visų man svarbių žmonių gyvenimai pereina į naujus etapus. Durnas kiškis mat, laksto po metus. Nelabai protingi žvėrys. Turėjau porą. Vienas buvo vardu Silverstras, baltas, raudonom akim, didelis, tingus ir aiškiai manęs nekentė. O kiti metai gi bus maniškiai, drakono. Na tai jau galim tikėtis dūmų ir liepsnų.

O už penkių valandų keltis, baigti krautis šmutkes, visokius keistus dalykus, pvz., būgnelį ir venecijietiškas kaukes, suomiškus dainų žodžius ir rūbus, kurių nedėvėjau gal septynis metus, ir tada jau dingstu dviems savaitėms.

Salivili hipput tupput täppyt
äppyt tipput hilijalleen!

Rodyk draugams

2011-02-20

tekstas su labai daug užuominų ir visai mažai informacijos

Apie tai, kokių keistų dalykų prisigalvoji, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tenka į renginius eiti vienai, ir jau visai neaišku, ar čia šiaip stogas važiuoja, ar čia gal kas nors itin gudraus, aš prisirašiau į knygelę. Gal paskui ir perrašysiu. Sėdėdama tokiam pačiam atokiausiam metalinio Litexpo rūmo kampely, netoli 5.3 salės, kur sykį eidama pas Marių su Ilze vos nenuėjau pas Landsbergį. Netoliese vienišas prieš savo pristatymą prisėdo ir Parulskis. Keista, kad tie reti (bent kaip mugėj) praeiviai smalsiai nežvilgčiodavo į itin graikišką, tiesiog helenistinį, klasikinį klasiko profilį. Nes į pristatymą tai prisėdo visa didžioji 5.1 ir dar dalis ten pristojo. (Aš irgi apsimečiau, kad nežinau, kas ten toks sėdi. Kaip koks greitas vabalėlis skribenau į knygelę, kol mintys neišsilakstė, ir galvojau, ką anas apie mane pagalvojo. Gal: grafomanė, štoli?)

Tokiose vietose būdamas vienas jautiesi vienišas kaip niekur kitur. Net jei šimto kilometrų atstumu nebūtų nė vieno žmogaus, nesijaustum labiau vienišas. Na ir kas, kad pro šalį marširuoja milijonas pažįstamų, na gerai, tarkim kelios dešimtys, trisdešimt tai kaip minimum, ne su visais jais net spėji pasisveikint. Vis tiek vaikštai iš vienos salės į kitą viena (sono la gatta che cammina da sola rašiau atvirlaišky iš Prahos M. - katė, kuri vaikšto viena. Mane reikia prisijaukinti ir tik ginkdie nelaikyti už pavadžio, nes kaipmat spruksiu), sukinėjies viena tarp stendų, labai stengdamasi kai kurių dėl tam tikrų priežasčių vengti, nusiperki Marių, Ilzę, pora Razauskų (vieną išsiųsti į Prancūziją. Taip, visi mėgsta Razauską. Taip, mane tai užknisa) ir dar, nusikopijuodama iš mūsų prezidentės, Martinaitį. (Sutikta B., kuriai pasigiriu, sako, kad Martinaitis jau pernai pasirodė, bet ar aš kalta, kad RS leidykla yra tobulas pavyzdys, kaip nedaryti rinkodaros. Ta prasme, na, jie neturi problemų su rinkodara, nes ten jos išvis nėra. Ir išvis, močiutė šitos knygos prašė, nors kas pagalvotų, kad tą naktį dar susipažinsiu su mergaite, studijuojančia geležinkelių transporto inžineriją, kuri bus šitą Martinaitį skaičius ir labai rekomenduos. Ir išvis, iš kur šitie iš VGTU tokie protingi. Vienas jų (dar viena tanaktinė pažintis) kitą dieną man net truputį palaikys kompaniją mugėje. Siųsim vienas kitam mineralinio buteliuką, nes ojojoj kaip galvą skauda, o jie dargi ėjo į “Play” ar kur ten. Irgi viena perku kavą iš automato, nes ją ne taip vieniša gerti, kaip brangesnę nors geresnę kavą prie staliuko.

Kai atsėdėsiu penktadienį trijuose renginiuose ir jau ruošiuosi kur nors trumpam sprukti prieš ketvirtą, prieis O. ir sakys: -gal nori kavos? Ir tai bus man dienos gelbėjimosi ratas. Po to eisim su O. į ketvirtą renginį, ir po jo O. jau pasiūlys alaus. Užsidarinėjančioj Litexpo valgykloj gurkšnojant iš bokalų mums gims geniali mintis: aš parašau arba išverčiu knygą (nes italai turtingi, tai ambasada su institutu būtinai parems), o ji padaro iliustracijas. Parašom prójektą, susiveikiam finansavimą iš fondų ir vualia. Aš jau beveik įsivaizduoju mūsų su O. knygos pristatymą per kitų metų mugę - girdžiu save sakant kalbą kaip per Oskarų ceremoniją ir pasakojant ką tik nutikusią istoriją. Galiausiai išlipsim su O. prie lukiškių, ji patrauks į savo tūsą, o aš į savo. Pasveikinti mylimos blogaseltė žvaigždės Redos (va, matot, aš ją net asmeniškai pažįstu - cha!) su gimtadieniu. Kol visi rūkys, po truputėlaičio rožinio vyno ir keleto franziskanerio, aš pasižiūrėsiu į lubas ir mobiliake kažkaip mistiškai poetiškai užsirašysiu: Pažiūri į dangų, o ten. Charles Mignon. Mes su V. nuspręsim viena kitą prižiūrėti ir pareikšim: ne ne, mums tai jau reikia namo. Bet praeitą sykį, kai mes labai rimtai su V. pasižadėjom viena kitą prižiūrėti ir grįžti paskutiniais autobusais, viskas baigėsi kai kam ketvirtą ryto ant katedros kreidelėmis rašant Rock&Roll, o kai kam šokant vidury aikštės užvertus galvą į dangų.  O gal… dar nueinam į “Pogo” pusei alaus? - nekaltai pareikš V. Aš nekaltai sutiksiu. “Pogo” rasiu mugės žvaigždę I. ir ji man pagaliau užrašys tituliniame puslapyje labai gražių sakinių. Sėdint ant scenos man iš maišelio pasipils knygos ir taip mes susipažinsim su VGTU kompanija, kurie labai domėsis muge. (Aš vis dar nesuprantu, iš kur tie inžinieriai tokie protingi). Na ir taip toliau, ir panašiai. Mugė tęsis, mugė man baigsis su kvietko įteikimu A. Įsėsiu į debesėlį ir būsiu parvežta namo. Bus truputį liūdna, kaip visuomet liūdna, kai baigiasi renginiai, galvosiu, na ir ką dabar veikti, lauksiu rytdienos repeticijos, galvosiu kad ble, vėl neišmokau teksto, nors teksto mano tik kelios eilutės, na tai neišmokau tada kvatoti, raudoti, giedoti ir dainuoti rusiškai, T. parašys laišką ir repeticiją atšauks, motyvuodamas kad buvusi žmona jam pagaliau grąžino butą, bet be daiktų (?! ai, galų gale nepažįstu aš tų bendraaktorių). Galiausiai parašysiu šitą ilgą keistą tekstą su labai daug užuominų, trumpinių ir visai mažai informacijos.

Rodyk draugams

2011-02-09

prrrahha

Ahoy, kaip sako čekai. Ir na shledanou, Praha. Tenka išsikrauti lagaminus ir dūsaujant  vėl priimti visas Vilniaus niekšybes ir tas retas jo suteikiamas dorybes. Pasakojimai apie Prahą - giesmėse. Nes via Codroipo gang dar gyva ir pasižadėjo susitikti bent kartą per metus.

Rodyk draugams

2010-09-12

fragmentėlis

Ėjau su V. krepšinio žiūrėt, sutikau du draugus snobus. Kaip čia neprisėsi. -Tai ką, - sakė, - einat ir jūs mėgautis proletariškom aistromis?

Taigi… kas ten pusfinaly laimėjo? Ok ok, juokauju.

Pabaigai patarimas: kaip kabinti bernus? Atsakymas: eiti gatve. Va taip V. rado su kuo šiandien žiūrės krepšinį. Jos net pažymėjimo vakar perkant alų prašė - visai jau sekasi tai V. Wuhu rinktine, wuhu rinktiniai ką tik sutikti vyrai. O jau visa kita istorija nutyli.

Rodyk draugams

2010-09-05

Skėčiai, suomiai, italai

Sykį ėjom klausyt Kaniavos. Prieš tai skambina G. ir klausia, ar nieko, jei prie mūsų prisijungs dar du suomiai. Aišku, kad nieko. Iš patirties žinau, kad su suomiais smagu išgerti, o ir angliškai pakalbėti visuomet malonu.

Lyja. Plėvesuoju skėčiu, visas miestas plėvesuoja skėčiais, prie katedros stovi G. su skėčiu ir du šlapi suomiai. Klausia, kurgi galėtų nusipirkti skėčių. O čia jums ne koks Milanas, kur tik pakrapnojus gatvėse lyg grybai išdygsta dešimtys pakistaniečių, siūlančių skėčius. Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia kiekvienas normalus pilietis turi namuose bent po penkis lietsargius. Galiausiai Flagmane surandame tokį skėčių prekystalį. Tuoj atbėga du besiskeryčiojantys pagyvenę italai, kurie, savaime suprantama, niekaip kitaip kaip itališkai nešneka, ir pradeda blaškytis. -Kur pardavėja? Ar čia galima skėčių nusipirkt? Mes iš Florencijos, ryt jau išvažiuojam, turėjom šitus du skėčius, bet va sulūžo. -O, Florencija, -sakau,- gražu ten. Ir vertėjauju, kol italai penkias minutes blaškosi prie prekystalio. -O šitas geras? Stiprus? (išskleidžia) Kiek kainuoja? O galima eurais mokėti? Už vieną litais, už kitą eurais? Paduokit tą adzūrinį. Kodėl čia niekas itališkai nekalba?! - piktinasi jie. -Gi tiek daug italų! -Na, gal ne tiek ir daug, - bandau nedrąsiai ginčytis. -Daug daug! Mes ir prie pilies sutikom! Galiausiai išskeryčioja, o lietuvė pardavėja, kuri ką tik skundėsi “man nuo jų jau galvą skauda” lieka dėkinga man kur kas labiau nei florentiečiai, kuriems atsitiktinai sutikti itališkai kalbantį žmogų yra savaime suprantamas dalykas.

Galiausiai vieną skėtį sau nusipirko ir suomiai, o paskui man širdį suskaudo, kai jie, užsisakę po vieną bokalą, paliko keturiasdešimt litų arbatos. Bet tuo jų dosnumas ir pasibaigė, būtų bent mergaites alum pavaišinę, kur tau. -Žinai, kai man atostogos, tai aš kiekvieną dieną geriu alų, bet nedaug, dešimt bokalų daugiausiai, - pasakoja man Tikraineprisimenuvardo. Kaune apsistoję suomiai grįžti ketino paskutiniu autobusu, bet sugrįžo pirmu.

Rodyk draugams

2009-08-31

Protų kovų finalas ir kaip ten viskas buvo

Ne nu, imsiu ir parašysiu, o kas daugiau papasakos pernykščio sezono čempionei Viktorijai, kaip ten viskas buvo? Šįkart “no time for losers” mums skambėjo dar liūdniau, nei praeitą sykį… Net šampano nebegavom.

O prasidėjo kovos pakiliai, didesnė nei įprastai tyla skrodė salę ir tik vos krusteldavo įsitempę žaidėjų veidų raumenys. Kažkur prieky šmėkščiojo dažnas žurnalo “Žmonės” personažas, operos solistas žuvies pavarde ir, rodos, vienas rašytojas, pažįstamas iš “Tyto albos” spaudos konferencijų. Ką jie ten veikė? Pjarino(si)?

Pirmieji turai daržovių komandai sekėsi neblogai, nors aplink ir trainiojosi pirmaujančių “Lietaus žvaigždžių” kapitonas su kandžiom pastabėlėm. Bet jiems paskui liūdnai baigėsi, prisikalbėjo. O paskui visi labai plojo, kai “Ridikas” ir ta pati “Lietaus žvaiždė” pagerino savo antirekordus iš garsinio turo surinkę po du taškus. Prašovėm visas operas, Verdžius, delfinus, Mazuronį, kalbą (graikų! nu niekad nemaniau, kad ji taip skamba) ir dar kažką. Nusiritom į garbingą nepaskutinę vietą.  Dar vienas turas išlyginti tą trijų su pusę taškų skirtumą nepadėjo ir mes sudėjom ginklus, bet tada miela vedėja pasiūlė mūsų pramintą “Ridiko gelbėjimo planą” - t.y. žaidžiam visi toliau. Mes labai juokėmės, kiti labai pyko, taip ir laukėm nuo jų stalų mūsų pusėn atskriejančių cukrinių. Nors paskutiniai turai iš septintos vietos pakilti ir nepadėjo, bet štai nelaimėjo “Plėvelė” (nu kas čia per pavadinimas! Šiais ekologijos laikais… Gerai, mūsų gal irgi ne iš protingiausių, bet bent toks organinis, prie gamtos…), o vargšės Žvaigždės liko šešti. Sveikinimai Kysai ir Grycacujevams!

Ten pat sutikau išvakarėse iškeptus šviežius jaunuosius, pavaišinau cigarete, paklausiau, kaip ten kas. Jaunikis parodė man žiedą ir pasakė - bet koks tai yra gėris… -Įsivaizduoju, - atsakiau, nors iš tiesų, tai nė velnio aš neįsivaizduoju…

O dabar - labanakt, šviesus rugpjūti, kai lyg žvaigždės užgęsta paskutinės vasaros svajonės.

Rodyk draugams

2009-08-21

iš Klaipėdos dienoraščio

09-08-12, važiuodama autobusu Klaipėda-Kretinga atradinėju dviratį:

Klaipėda atneša vis daugiau ir daugiau egzistencinių patirčių, kurias tiesiog sunku aprašyti. Tikiuosi, jog jos kur nors sėkmingai kaupiasi ir kada nors prasiverš tekstais ar gal net kuo nors daug svarbesniu, pavyzdžiui, gyvenimu? Kita vertus, juk būtent šios patirtys ir yra GYVENIMAS. Vidinis savęs ieškojimas, patyrimas ir atradimas. Juk tik tai svarbu, anot Millerio. Paradoksalu, kad būtent kelionės išmoko labiausiai priartėti prie savęs. Gal dėl to, jog jos nutolina niveliuojantį, triukšmingą rutinos foną. Čia viskas nauja, viskas kitaip, todėl ir mano pačios išgyvenimai ir reakcijos į šitus naujus dalykus labiau pastebimi. Čia mažiau nihilizmo, apatijos, daugiau nuostabos, netgi, kaip banaliai beskambėtų, daugiau vilčių ir tikėjimo. Čia net knygos kitaip skaitosi, jau nekalbant apie rašymą. Net sapnai čia kitokie.

Čia vaikštau painiais teatro užkulisių koridoriais, sveikinuosi su solistais, laukiu ir klausausi naujų gandų balerinų persirengimo kambaryje, tuščioje salėje stebiu repeticiją, pilnoje - gražiabalsio Pupšio peržiūrą, pakilus į dvidešimtą aukštą geriu kavą, žvelgdama, kaip marios susilieja su jūra, koks plonytis Smiltynės ruoželis, kaip nudžiūsta langą glostinėjantys lietaus lašai. Čia truputį liūdna išlipus iš traukinio, matant, kaip nuoširdžiai besišypsodami (Šypsena be jausmo - baisiausia žmogaus grimasa. N.Baturinas) kitų lekia pasitikti mylimi žmonės, o aš tik surūkau cigaretę (nuo kada, blemba, traukiniuose rūkyti “griežtai draudžiama”?! Juk rūkomieji sudarė pusę važiavimo traukiniais grožio!). Tačiau labai greitai būnant su žmonėmis man vėl pritrūksta vienatvės. Čia daug juoko, vaišingumo, paprasto gyvenimo džiaugsmo, daug gražių vaizdų ir dar daugiau ne tokių gražių nuotraukų (man visuomet noris tuos vaizdus išvogti. Facciamo le turiste). Žuvys ir Vėžiai, susėdę Vandenyno dugne ant akmenų. (Jei Žuvų moteris patiko per pirmąjį pasimatymą, kitą kartą galima ją pakviesti į kavinę, kur yra gero pyrago, arba į spiritizmo seansą. “Didžioji horoskopų knyga”). Taip vyniojasi pajūrio įspūdžių siūlas Klaipėdos gatvelėmis, bokštais, saulėlydžiais, traukinio bėgiais, apsiveja sesę, brangias E. ir D., kitus kelyje ar pakeliui sutiktus žmones, Mosėdžio akmenis ir atlaidų saldainius, kerta Skuodo jūrą, Kretingos žiemos sodą, paglosto vėžliukus, nelegaliai pafotkina, išsilieja gražiu, per automobilio langą pagautu, debesiu ir grįžta į Vilnių, į mane lietumi.

Rodyk draugams

2009-07-18

druskingos pievos ir besispjaudantys ežerai

Paskaičiau, ką čia prirašėt ir visai susinervinau. Ar gali dar kam nors šiomis “ak, koks žydras dangus ir kokia skaisti saulė” dienomis be manęs blogai sektis? Visi tik atostogauja, mėgaujasi gamta ir pilnatve, rimsta. Man labiau patiko Mardžės riksmas per Simpsonus: “Pasitrauk, gamta!” Šiaip jau gamta čia ne prie ko. Ji tik man akis bado. Toks kontrastas - va, kaip gražu aplink ir kaip negražu viduj. Greičiau jau ruduo ir žiema. O šiaip jau, aš irgi atseit atostogavau.

Šiame mieste negalima atostogauti. Čia per daug šmėklų. Dar tuntas jų atrieda su manim autobusu. Šiame mieste - amžinas ruduo ir bastosi amžino ne, ne žydo, poeto dvasia. Čia norisi rašyti eilėraščius, o paskui plėšyti puslapius ir paleisti juos pavėjui. Tikras poetinis Druskininkų ruduo.

Ką jau ten šmėklos, tuoj išlenda gyvi jų pavidalai, tarsi ką tik iš PDR’o nužengę, ir sako “Laba diena, Ramune” taip netikėtai ir staiga, kad tik atsisuki nė žagtelt nespėjus. Jie vaikšto susikibę už rankų, tokie gražūs, laimingi, lyg gyvas priekaištas mano gyvenimui. Mes tik tekstais kartais netyčia susikalbam. Kai sutinku ją realybėj, atrodo, kiekvienas mano žodis jau taip ne į temą, ne laiku ir ne vietoj, kad dieve dieve. Ji  visuomet ironiškai šypsosi, rodos, mintyse iš manęs juokdamasi. O aš susigūžiu ir tampu už vabalą mažesnė. Kodėl gi jai reikia įsiveržti į mano atostogas? Kaip visuomet žaviai, taikliai ir nesuprantamai. O taip norėtųs, kad ji prisėstų šalia, čia, ant suolelio priešais Druskonio ežerą. Rodos, kalbėčiau ir kalbėčiau arba klausyčiau ir klausyčiau. Bet kai mes susitinkam - visuomet tik mandagumo frazės, nevykę mano klausimai ar dar labiau nevykę atsakymai, nejaukios tylos pauzės, ji - visada ironiškai prieš mane besišypsanti geniali poetė, žavi moteris ir šiaip labai fainas žmogus, ir aš - visą save praradęs vabalėlis, susitaršęs paukštelis, banalybių princesė ir grafomanijos karalienė.

Va, ko prisirašiau į sąsiuvinuką pirmą dieną. O šiaip tai vaikščiojom daugiausiai dviese. Tai su Ana Karenina, tai su Sophia, tai su Mando Diao. Mieli mano draugai - tiek simpatingoji, nuodėmingoji, įdomioji Ana (nors svorio ir numest galėtų, labai jau sunku tampytis tą pirmą tomą), tiek švelniai, rodos, net pedalų neminant, riedanti Sophia, tiek Viva Rock’n'Roll! staugiantys Mando. Ir kas dar kalba apie kokį nors vienišumą!

Visuomet yra tik akimirkos, kai jautiesi laimingas. Ir daug valandų, dienų, kai vis kažko trūksta, vis kažkas ne taip, - užsirašiau kažkurią dieną. O buvo net akimirkų. Kelias iš jų, vėjy besiplaikstant mano trumpai suknelei ir ilgiems plaukams, kažkur Druskininkų miškuose, įkvepiančiai dainuojant Mando, beveik pačiupau už uodegos jausmą, kad aš jauna, graži, na, žodžiu, iš esmės visai nieko, ir man dar visas gyvenimas prieš akis. Tiesa, jausmas ištrūko labai lengvai ir greitai, kai prisiminiau, kad visas tas priešakinis gyvenimas gali bet kada baigtis. Frazėmis life is short ir carpe diem šeriu savo sąžinę. O aš beveik ir negalvojau apie tai, apie ką nereikia. Ir šiandien, pavyzdžiui, negalvoju ypač. Ir vėl nėra ką rašyti, nes apie tai nerašoma. Galiu užtat paveiksliukų įdėti.

Tiesa, braidymas basomis per balas, pilant liūčiai, ar švelniai glostantys Druskonio fontano pirštukai, baravykas, kuris, deja, pasirodė esantis ne visai tikras baravykas ir jį teko išmesti bet, na, vis dėlto, buvo mano netikėtai rastas, saldžiai kūną perbraukiantys sms’ų signalai, žydintys atvirukiniai vaizdai aplinkui, pseudoromėniškos termos ir burbuliuojančios vonios. Taip, mano kūnui buvo kuo pasidžiaugti. Gal dabar kas pamaitintų ir sielą? Tarkime, kad aš visai pamiršau savo kursinį ir vis dar tikiu Dekarto dualizmu.

“Nebuvo kito atsakymo, išskyrus tą bendrą atsakymą, kurį duoda gyvenimas į visus painiausius ir labiausiai neišsprendžiamus klausimus. Atsakymas toks: reikia gyventi kasdieniniais reikalais, atseit, užsimiršti.” “Ana Karenina”, L.Tolstojus. So true, Levai, so true.

Ai, o dar, kas man labiausiai patiko iš Mickūno, yra tai, kad neišsprendžiamas problemas galima tiesiog suskliausti! Kaip gudru ir paprasta! Einu kur nors susiskliausiu.

ak, tas žavusis Druskonio fontanas

mano vakarai

mano vakarai

Ratnyčėlė

Ratnyčėlė

kažkoks maumas

kažkoks maumas

Sophia, mano gražuolė!

Sophia, mano gražuolė!

Rodyk draugams

2009-04-16

Smagūs klajojimai ir atradimai Aukštaitijoje

O viskas prasidėjo nuo nelaimingų atsitikimų. Tiksliau pokalbių ta tema - apie absurdiškiausius iš jų. Padarėm išvadą, kad reikia būti atsargiam valgant kugelį ir geriau neiti į transformatorines jokiam reikalui prispyrus O tada įsukom į Molėtų plentą. Būsimasis maršrutas turėjo atrodyti daugmaž panašiai į pirmąjį, o buvo beveik tiksliai toks kaip antrasis (žydra linija pilkame fone).

Dubingiai turi gražų, Smetonos iniciatyva pastatytą, medinį tiltą per Asveją - ilgiausią Lietuvoje ežerą. Bėda ta, kad kai mes jį privažiavom, tiltas buvo papuoštas ženklais “vaikščioti draudžiama”. Kažkur prieš tai šmėkščiojo kitas ženklas “apylanka”, kurio nukreipti padarėme kokių dvidešimties-su-viršum kilometrų lankstą duobėtu žvyrkeliu. Ir spėkite, koks gražus vaizdas mums atsivėrė nuo Dubingių piliakalnio? Ogi žmonės, einantys tuo tiltu!

Dar mes matėm istorinę Dubingių smuklę, pilies liekanas (savavališkai atsidarę neužrakintas duris angaro, po kuriuo buvo kasinėjama ir pernai vasarą surasti Radvilų palaikai), pusę medžio, užvirtusio ant kelio, ir mokyklą, kur mėnesį gyveno kolega T., atlikdamas čia praktiką ir laikęs rankose Radvilų kaulus (-pamenu, kaip šitą dėliojom; šitą grupiokė rado.) O paskui pamatėm ir vietinę fauną, kuri suvažiavus savo bemsais ant piliakalnio kultūrinosi gurkšnodami degtinę (pusę pirmos dienos) ir klausydami lietuviškos pop muzikos.

Kita stotelė mūsų laukė netoli Molėtų, kur lyg koks kosminis laivas viršum medžių iškilo Etnokosmologijos muziejus. Bet muziejus nedirbo (dvigubai: buvo ir pirmadienis, ir dar šventinė diena). Tad tik apvaikščiojom šalia esantį gražų darželį, pasifotografavom (nes renkam va šitam konkursui taškus) ir paglostėm ciucius, kurie maloniai mus pasitiko, išlydėjo ir nuskubėjo pas kitus lankytojus.

Po to sustojom Utenoj. Šalia Basanavičiaus paminklo, kurį sukūrė Boleslovas Plungė, prisėdom papietauti. L. norėjo tautos patriarchą apkabinti, bet nebuvo kaip, nes ant pjedestalo stovėjo tik Basanavičiaus galva. Šalia vietinė chebra žaidė futbolą, o mes pjaustėm dešrą. O kol T., nusprendęs, kad vien dešra sotus nebūsi, nuėjo pirkti vietinių kebabų, mes su V. prigulėm ant žolės. Tiesa sakant, be nebrangių didelių kebabų ir kuklaus Plungės Basanavičiaus daugiau nieko gero Utenoj ir neradom.

Toliau mūsų maršrutas vedė Rokiškio link. Ir kai už keliasdešimties kilometrų nuo Utenos jau pradėjom nuobodžiauti ir pritrūko lankytinų objektų, pro šoną pralėkė ženklas Vytauto Didžiojo pmnk 0,5 km. Nesiplėsiu, kaip (ne)gražiai ir staigiai mes ant to plento apsisukom (paskui tų apsisukimų buvo dar dešimtys ir gimė pasakymas apsisukimų meistras) ir patraukėm Didžiojo kunigaikščio link. Pasukom į vieškelį, o aplink tesimatė kažkokios apleistos pieninės ar gamyklos, sakyčiau, vieta, kur mažiausia tikėtumeis rasti lankytiną objektą. Bet štai, vienoj pusėj gamyklos karkasas, o kitoj - Kartuvių kalnas su tarpukario laikų monumentu. Artėjant 500-sioms Vytauto mirties metinėms, ganydami galvijus trys Vyžuonų vaikai sumanė pagerbti didįjį kunigaikštį. Iki jubiliejaus paminklo pastatyti nespėjo, pastatė trečiais metas. Atkaklūs ir sumanūs berniukai visiems buvo pavyzdys.

Vėliau sustojom Svėdasuose, nes mums labai gražiai mojo bažnyčių bokštai. Ten pamatėm gražų namą ir sutikom Vaižgantą, kuris kai kam iš toliau panašėjo į komunistą. Po to jau traukėm savo tolimiausio taško - Rokiškio - link.

Rokišky mus vėl pasitiko saulutė (-koks žydras dangus, kaip gerai fotografuoti) ir mažasis lietuviškas Versalis - Rokiškio dvaras. Dvare įsikūręs muziejus šią dvigubai šventinę dieną netgi veikė, šalia veikė ir vaškinių figūrų paroda (-kažin, ten kokios penkios skulptūros už šešis litus?), bet ją nusprendėme praleisti, nes jau saulelė vakarop (saulelė leidžias vakaruos, skubėk namo, skubėk, Kastyti!), o mūsų planuose dar daugybė objektų. Beje, įvairiom progom vis užtraukdavom atitinkamos dainos motyvą arba deklamuodavom eiles. Pavyzdžiui, kai Dubingiuose radom žibučių (žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai…), kai netoli Antazavės pravažiavom malūną (stovi malūnas prie kelio, saulė seniai vakaruos…) arba tiesiog dairantis pro mašinos langus ir stebint simpsoniškus debesis (Laukas kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna, debesėlių tankus ižas…). O be to, mus pusę kelio džiugino savotiško magnetolos veikimo principo dėka netikėtai japoniškai vis uždainuodavęs robotukas Marsas!

Vienas išlikusių Rokiškio dvaro pastatų - ledainė. Deja, ten ledais nepasivaišinsi, pasirodo, šis pastatas buvo naudojamas kaip savotiškas šaldytuvas, pavasarį iš tvenkinio ištraukti ledo gabaliokai ten neištirpdavo visą vasarą.
Dvare įsikūrusio Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai (kurių buvo beveik tiek pat, kiek lankytojų), įtariai budėjo, kad tik nenuklystumėm, kur nereikia (-prašom, dabar šita salė; -jūs vienas? o kur dingo jūsų draugai?; -kai šitą apžiūrėsit, grįžkit ir užlipkit laiptais). Mes jau įsivaizdavom, kaip jie susiekinėja racijom: - vienas vienas, objektai valgomajame, kartoju, val-go-ma-ja-me. O Tyzenhauzai valgomąjį turėjo gražų. Dar turėjo gražių suknelių, kurias muziejui padovanojo dvaro virėjo šeima (aš nesuprantu, iš kur pas virėją dvaraičių suknelės?..) ir kitokių grožybių. O ką turėjo Pšezdzeckiai, nežinau, galbūt jiems užteko ir neištariamos pavardės.

Rokišky yra ne tik labai gražus dvaras, bet ir vertas dėmesio senamiestis -

raiškiausias ir
vertingiausias klasicizmo epochos urbanistikos paminklas Lietuvoje
. Taip pat neogotikinė Šv.Mato Evangelisto bažnyčia. Tačiau koks bebūtų įdomus stačiakampio formos centras, tos vienkrypčio eismo gatvės, kaip kokioj Rygoj, mažumėlę užknisa (apsisukinėjimo meistras!).

Palikę Rokiškį, truputį paklaidžioję ir, be abejo, pasisukinėję, kirtome Obelius ir patraukėme Antazavės dvaro link. Po įdomia ir šiurpia jo istorija internete buvo palikti du komentarai. Pirmasis atrodė taip:

Indre 2008-08-11 09:15:50
mane tikrai suzavejo sio dvaro istorija, tikrai vaziuosiu apziureti ji is arciau
O antrasis va šitaip:
:) 2009-01-14 17:26:04
Gaidys o neparkas nebent pamiegot uzsiknisi po ji vaiksciot pora graziu krumu ir fsio ten dar gulbe paplaukioje ir viskas vrednas parkas

Komentaro autoriui galime pasakyti, jog gulbė, ir ta nebeplaukioja. Prie šalia esančios mokyklos susėdę paaugliai, turbūt nelabai suprato, ko šitiems dundukams čia reikia. O juk vis dėlto, restauravus dvarą, sutvarkius apleistą parką, čia būtų galima sukurti tikrai patrauklią vietą, kur ne tik pamiegot. Kadaise savo istorijos korepetitoriui padovanojau marškinėlius su užrašu “Išsaugokime Lietuvos dvarus!”

Mes, žinoma, džiaugėmės, jog tolimiausias kelionės taškas buvo vertas šio titulo, o Antazavėn reikėjo nusukti tik pora kilometrų į šoną nuo kelio, kuris netrukus mus nuvedė į Stelmužę. Tiesa, į Stelmužę teko pirmyn atgal įveikti visą dešimt kilometrų linksmųjų kalnelių, ir aš tai abejojau, ar dėl to storo lievo ąžuolo buvo verta. Beje, Stelmužę ir Latviją skiria tik pusantro kilometro, o šiam kaimely be ąžuolo dar gyvena 50 žmonių. Kūrėm istorijas apie pasieniečius, pro  kuriuos, užsižiūrėjusius į 1500 metų senumo medį, lengva prasmukt (-dešimt metų dirbu, bet negaliu atsižiūrėt. koks ąžuolas!).

Netoliese yra labai gražus miestelis, pernykštė Lietuvos kultūros sostinė, Zarasai. Tačiau jais gerokai prisigrožėjome vasarą per Juodaragį (mes:-atsiprašau, gal žinot, kur čia Kultūros centras? nustebę vietiniai: -centras tai ten, bet kultūros čia nerasit…), todėl šįsyk tik pasidairėme pravažiuodami ir patraukėme Salako link (už fotkę prie bažnyčios anas va konkursas duoda 30 taškų!). Praleidę ten 6 minutes (laikas spaudė - saulė jau leidos, o mes dar norėjome apžvelgti apylinkes nuo Ginučių aukštumų) ieškojome trumpiausio kelio iki Kazitiškio. Deja, pasukome ne į tą trumpiausią, o į tokį šiek-tiek-per-aplinkui žvyrkelį, kuris mus vis kreipė žemėlapy nepažymėtų kaimelių link. Skambinome J., kuris dar prieš pora valandų buvo Salake ir tas apylinkes išmano, ir konsultavomės. Galiausiai šiaip ne taip nudardėjome iki Kazitiškio.

Nuo ten jau gana aišku. Bet laikrodis muša devynias, temsta su kiekviena minute vis labiau, o apsisukimų meistras, skubėdamas sykį kai pasuka, tai net užvažiuoja ant bordiūro. Tačiau Ginučius privažiuojame romantiškoje prieblandoje, užlipame ant Ladakalnio, nuo kurio atsiveria šešių ežerų panorama. Netoliese yra apžvalgos bokštas, tačiau dabar jis jau užrakintas, per tvorą lipti tingime, ir manome, jog verta sukti namų link. Juolab, kad nuo šalia esančios Ignalinos iki Vilniaus dar daugiau nei šimtas kilometrų (kažin, kada aš tuos savo italų namų darbus pasidarysiu, svarstau. Ne,  atostogų man tam neužteko.)


Tik užlipus ant Ladakalnio ir pamačius tuos visus centus bei akmenis prisimenu, kad skaičiau apie tradiciją čia užnešti akmenuką. Nelipsi dabar gi žemyn. Tačiau turėjau keletą kišenėn įsimetus iš Dubingių, tad tradiciją išlaikiau. Važiuodami namo grįžom prie to, nuo ko ir pradėjom. Tik šįkart baisios istorijos buvo labiau mistiškos - apie tranzuotojus-vaiduoklius ir panašiai. Švenčionių rajonas ir jo apylinkės džiugino lenkiškų kelių paveldu. Stovi plente prie raudono šviesoforo ir lauki, kol vienos krypties kelio ruožą pravažiuos dažniausiai nematomos mašinos. Galiausiai dar užsipylę dujų (kurios, sakė, šiaip dirba iki šešių, bet priklauso, nuo to, kiek pilsi), įveikę ~530 km, grįžtam namo. Pamoju etatiniams kelionių bičiuliams archeologams, pabučiuoju mylimą ir griūnu lovon, nusprendus - ai, bus tų namų darbų (tiksliau, gal padarysiu juos ryte).

Rodyk draugams

2009-02-24

o dabar iš tikrųjų apie Užgavėnes

09-02-22, Rumšiškės







Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web