BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-04-21

tiksint

Širdis yra laikrodis. Dažniausiai tiksi tyliai ir ritmingai, kaip ir turėtų geri laikrodžiai, ir tik kartais dūžiai patankėja - kai nutinka kas nors baisaus - pavyzdžiui, tie telefoniniai skambučiai. Is it Mister X? Sir, there was an accident. I regret to tell you, sir. Ir taip toliau, ir panašiai. Širdis išbeldžia, išmekena tau me-me-me-memento.

Nešioju tą patį laikrodį ant rankos gal dešimt metų. Man kartais žmonės sako: ko tu vis žiūri laikrodin. Sykį, švenčiant vienus trenktokus naujus metus, specialiai nusiėmiau, kad taip dažnai nesidairyčiau. Ir pasidėjau kažkur. Ryte laksčiau po svetimus namus visų klausinėdama kur mano laikrodis ar nematėt mano laikrodžio niekur aš be jo neisiu. Galiausiai radau kišenėj. Dairausi kairėn rankon net kai laikrodis ilsisi pas laikrodininką. Tuomet kartą galvojau nusipiešti jį ant rankos tušinuku ir ciferblato vietoje įsirašyti: laiko nėra. Laiko nėra, yra tik laikinumas.

Širdis yra laikrodis. Jo tiksėjimą jaučiu beveik kasdien. Pagreitėjusį, kažkokį aritmišką. Jei aš kartais pamirštu apie laikinumą, ji man primena. (Dabar štai pypsi po kaklu toks aparačiukas, su priklijuotais elektrodais, įrašinėja ritmą.) Širdele mano, o kodėl tu liūdna - paniūniuoju mintyse. Gal ir gerai, daiktai ir namai, žiūrint tiksinčiu žvilgsniu, gražesni atrodo. Kartais skaičiuoju senamiesčio pastatų aukštus. Kartais pirmą kartą pamatau keistas skulptūras ar reljefus vietose, kuriose buvau šimtą kartų. Šokčioju nuo vienos kojos ant kitos miške, nes miškas - jūra, mėlynas žibuoklių vandenynas. Šoku sau viena namuose, kai winampas atsitiktinai užleidžia, tarkim, N.O.H.A.  Moku būti tokia laiminga, tokia laiminga, kokia moku būti nelaiminga.

Nepamenu, kada tiksliai širdies laikrodis ėmė greitėti. Kada pradėjo tiksėti garsiau. Bet dabar Saint Laurent Cinema kvepia aštriau, Yann Tiersen skamba liūdniau, o balto friulaniško vyno skonis nenudžiūsta nuo lūpų. Už daiktų stovi žmonės. Daiktai primena žmones ir laiką. Būtuosius, kartinius ar dažninius.

Prisiminti dažnai būna skaudu, ilgu ir gaila praėjusio laiko, besipildančio laikinumo stulpelio. Gaila dar ir dėl to, kad esame vieniši. Bet esame skamba bendriau nei esu. Mūsų vienišumas yra didžiausias mūsų bendravardiklis. Bendras vardas.

I feel really alone most of the time. I’ve always felt this way. I mean we’re born alone, we die alone. And while we’re here we are absolutely, completely sealed in our own bodies. Really weird. Kinda freaks me out to think about it. We can only experience the outside world through our own slanted perception of it, - prabilo jaunasis fenomenologas iš filmo.

Vyresnėlis jį papildo: You know, the only thing that’s made the whole thing worthwhile has been those few times when I’ve been able to really, truly connect with another human being.

Rodyk draugams

2011-03-21

come and dance

2011-03-12

Už lango skamba Švento Petro Povilo varpai. “Udin udin” - dainuoja jie, o aš skaitau Giedrą Radvilavičiūtę (vajėzau, kokia gera knyga), klausausi Deine Lakaien ir kalbėti jau norisi nebe apie

bet apie daiktų magiją. Apie mažus pavidalus, visa, kas maža, neaštru, lyg murkianti katė, švelniai besiglaustanti apie kojas. Nebe apie mėlynes ant blauzdų, o vyšnias tarp lūpų. Pavasario sulaukiau, nesidžiaugiu, užtat dabar galiu laukti vasaros. Vasarą gal vėl sakysiu tą patį. Bet kol kas - pienių vynas taurėje, žolė, glostanti padus, trumpos suknelės, popietinė kaitra, švelni melancholija, besileidžiant saulei, “Lisbon story”, knygos, skaitomos pasitiesus sode pledelį, vakarai, kai temsta devintą ir nuotykių (bet ne tokių klaikių ir neprisimenamų kaip dabar) skonis ant lūpų.

Sapnuoju, vis sapnuoju ką nors.

Vakarui įsibėgėjus skamba jau nebe tie nepakenčiamai liūdni, bet gražūs gotai, o Fridos sountrackas įsirašytas iš Eliškos dar Prahoj. Svarstau pabaigti Prahos pasakojimus. Svarstau pranešimą paskaitai iš galvos perpilti į popierių. Dar kam nors sakau, kad svarstau rašyti bakalaurinį, bet iš tiesų, tai jau nebesvarstau, kaip-nors-kada-nors.

Taip, noriu vasaros, ispaniškos dainos man visuomet su ja asocijuojasi, noriu Ispanijos, Italijos, bent jau bet kokios šalies, kuri būtų pakankamai toli, bent jau kitapus Lenkijos. Tai gal JAU laikas pasižiūrėt, kaip ten su tais magistrais užsieny.

O šiaip jau šeštadieniai paprastai būna gražūs. Sekmadieniais būna teatras ir Tie Žmonės, o pirmadieniais ir antradieniais daug dirbu. Maždaug dviejų dienų asmeninė darbo savaitė, dėl kurios man kartais pasidaro baisu nepabaigti bakalauro.

Sesuo rytoj išskrenda gastrolių į Triestą. Aiškinau jai, kaip nuvažiuoti į Castello di Miramare, ir pagalvojau, kad labai pavydžiu. Pavasaris, juo šitaip kvepia visur, nuo prasiskleidusių L. hiacintų atnaujintoj virtuvėj, iki balų Katedros aikštėj. Aš labai spurdu, labai nesimokau ir labai noriu šokti

so come and dance -

Rodyk draugams

2011-03-07

“Gyvenimas yra mirtinas nuotykis”

Posted by proz in ka radau

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-05-gyvenimas-yra-mirtinas-nuotykis/59056

Ką radau! Perskaičiau ir galvoju “oi”. Tik nesupratau, tai ką gi iš esmės siūlote tokiems kaip mes, kurie paauglišką gyvenimo būdą šlo­vi­na kaip nau­jąjį ro­man­tiz­mą, ku­ria­me vieš­pa­tau­ja mir­tis ir po­ezi­ja.

Rodyk draugams

2011-03-06

liūdnai podvidešimtrečio

Posted by proz in ka radau, la vita

Jėzau, aš čia taip negražiai atsiliepiau apie grupiokes, o jos ėmė, iškepė ir atnešė man pyragą. Buvau apšalus. O L. padovanojo vazonėlį hiacintų. Hiacintai ir narcizai, ko gero, mėgstamiausios mano gėlės - tai ar gali būti kas nors gražiau, nei šitie du vazonai ant stalo? Po penktadienio, tiesa, tų vazonų ir vazų atsirado ir daugiau.

Gimtadieniai - vienas iš būdų užčiuopti laiko bėgimą. Nuo pat aštuoniolikto kiekvienais metais prieš naują tūselių rūselio tūsą, vis permetu iš naujo visas kompe sukauptas šventimų nuotraukas. Dievaži, kaip viskas taip pat ir kaip viskas nebe taip. Tūsų rūselis nesikeičia, metus ten beveik nesilankant laiko ženklai teįsirašo trapesniuose jo audiniuose. Dulkių guoliai ant lentynų, pelėsio kailiukas ant kaukių, iš mozaikos ant grindų išbyrėję akmenėliai, trūnijančios priešvelykinės verbos, čia stovinčios jau kažkelioliktus - prisilieti ir subyra - kokia skaudi iliustracija, koks materijos dematerializavimasis, koks iš dulkės į dulkę. Galiausiai viskas teliks pelenais. Kas nors sudegins ir mūsų miestą.

Bet sienos kaip mūrai - penkiasdešimt prastovėjo ir dar gal penkiasdešimt pratęs. O nuotraukose  - išnykusio buvimo ženklai. Remis dainuoja į  mikrofoną, G. ir T. susilipdyta namudinė aparatūra (po penkių metų jie jau bus žinomi, tokį pat savaitgalį gros jau nebe mano gimtadieny, o “Propagandos” atidaryme.) Keletas rašytojų, jau praėjusių Minesotą (kada jau man ten?). Knygos, kurią už savaitės pristatinėju seminare, autorius skaito mano eilėraščius ir aiškina apie netikusias pabaigas. Su pabaigom man niekada nesisekdavo. O dabar, atrodo, tik jos gyvenime ir beliko. D., sakantis, kad pirmą sykį yra tūse su žmogum, tinkančiu jam į sūnus. Koks paradoksas - už kelių metų jaunėlis, tinkantis į sūnus, pats susilauks sūnaus. Kiti žmonės, su kuriais dažnai ir intensyviai būta kartu, o dabar vos nežymiai linktelėjama atsitiktinai susitikus. Nebėra Remio. Nebėra mūsų, trukusių keturis su puse metų. R. ir A., kurie visuomet būdavo,  ir apskritai yra lyg koks antilaikinumo simbolis, šiemet negalėjo. Dabar jie augina vaikelį. O. prisimena vieną bendrą naujaką, kuriame buvo keturios poros. Visos išsiskyrė, išskyrus R. ir A. Mes su O. kalbame, kad R. ir A. mus įgalina tikėti įmanoma laiminga pabaiga. Nors kalbant apie savąją… nežinau. Dar visada būdavo mylimiausia V. Ji liko, bet ir ji - kitąmet Anglijon. Vis daugiau žmonių, su kuriais prasilenkta, prasilenkiama ar bus prasilenkta. Gyvenimas - tai intensyvus ėjimas vieni kitiems pro šalį.

V. ir I. padovanojo bilietus į premjerą. Taip durnai neturiu su kuo eiti - na, taip, keliolika variantų rengininių draugių. Kai atpranti būti dviese ir tenka po renginius vaikščioti vienai, tai visokių minčių prišaudo į galvą, kur nežinai, ar čia jau galutinai čiuožia stogas, ar čia kaip tik kas nors gudraus. Na, bent raidelės tuomet lyg pačios rikiuojasi į tekstus, bet kas iš to, jei po kūrybinių etapų seka tokie tamsūs klaidžiojimai, tokios minties ir atminties duobės, kad pati stebiuosi, jog viskas dar gerai baigiasi, jog dar sugrįžtama.

Ai, bet juk yra kaip yra, ir bus kaip bus, viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia grįžti į ironijos režimą, juoktis iš pasaulio, juoktis iš savęs. Nes visas tėra tiktai tai, mūsų pasaulis - tai Dievo juokas.  Šitoks skambus, šitoks intensyvus, šitoks laikinas, kuriame galiausiai amžinai ištirpsime ir susiliesime.

Nors kartais sublyksi mintis, kad gal mums pakeliui.

I come home in the morning light
My mother says
“When you gonna live your life right?”
Oh, mommy, dear, we’re not the fortunate ones
And girls just wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

The phone rings
In the middle of the night,
My father yells “What you gonna do with your life?”
Oh, daddy, dear, you know you’re still number one
But girls, they wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

Rodyk draugams

2010-12-13

skaityklų magnolijos

Posted by proz in dnr, ka radau

Šiandien pati nepastebėjau, kaip skaitykloje po paskaitų užsilikau dar keturias valandas. Paprastai ten nebūna taip, kaip praeitam įraše. Paprastai pirmadienį dar būnu šiek tiek pailsėjus ir pamiegojus (pirmą paskaitą pramiegojus), todėl neįtikėtinai darbinga (vienintelė tokia savaitės diena). Čia automatuose gana skani ir nebrangi kava, trečiam aukšte yra jaukus poilsio kambarys (greičiau virtuvė) su mikrobange, kur per pietus maistą iš dėžučių kraunasi net valytojos ir rūbininkės. Čia mums su L. intensyviai mokantis vyrukas kitapus stalo pakyla ir sako: “Panos, gal šokolado?”. Čia koridoriai-labirintai beveik iš Hario Poterio ir aš prisimenu, kaip kokioj penktoj klasėj nelegaliai iššniukštinėjom jėzuitkės požemius. Ant stalo šiandien randu kažkieno paliktą raštelį “negalima sirgti” ir sau triskart tyliai pasikartoju, o tada kokius penkis kartus nusičiaudau. Ranka kartais nuslysta nuo literatūros rytdienos seminarui, prie  naujų aistrų, nuo “Knygų aidų” prie “Kino” žurnalo, ir ten ir ten kultūra, ir ta ir ta vienodai nenaudinga, bet įdomiau tai ta, kurios skaityti nereikia.

“Magnolijos” (žavus filmas, ypač, kai lyja varlėmis, ir dar kur jie visi dainuoja) garso takelio dėka atradau dar vieną simpatingą mergaitę - Aimee Mann. Tai ji man dabar dainuoja ir dainuoja.

Rodyk draugams

2010-12-05

dance and weep

Posted by proz in dnr, ka radau

Bet kitą dieną vėl viskas melodramatragiška ir apsiverkiu pjaustydama vištieną. Gerai, kad dar liko supjaustyti svogūną, tai užsimaskuoju.

Kaip neteisinga, kai išmokau ir pamėgau gaminti, nebeturiu kam. Dabar net tipiškas nuolat alkanas, bet pats prie puodų neprisiliečiantis lietuvis vyras nebeatrodytų toks blogis.

Naktimis lyg laikrodis garsiai tuksi širdis ir muša valandas: iki žadintuvo liko keturios, trys, dvi.

So I weep
In my weakest moments I weep
‘Cause I like the way, tears fit my cheek
In my darkest moments I cry
Oh how I love the way, tears suits my face
I like it salt
I like it wet
Like my makeup in a mess

Kokia simpatiška mergaitė ta Lykke Li. So I weep, dance and weep, dance and weep.

Rodyk draugams

2010-12-05

skandinavija. friuli. vilnius. lykke li

Bix‘uose groja skandinavė Lykke Li, o kitapus Bix’ų durų - tikra Vilniaus senamiesčio skandinavija. Šveicarijos Alpės ir Friuli sniegynai. Šitaip gražiai sninga, šitoks gražus mano miestas, kad man nereikia nei Skandinavijos nei pamiltojo Friulio. Viskas čia ir dabar, su manimi.

O kartais einu gatve, ausis šildo ausinės, ir labai labai noriu šokti.

Rodyk draugams

2010-11-28

pusto ir pusto

Kartais pripusto į sąmonę kokių eilėraščių eilučių. Neprisimenant net autoriaus. Dūksta, kartojasi, laksto iš dešinio smegenų pusrutulio į kairį ir atgal.

be skyrybos ženklų,
be ženklo skyrybų

Pasirodo, Žagrakalytė. Pasirodo, DJ Prozerpina.

Kažkoks toks ruduo, reikėtų sudėti kablelius ir šauktukus, paaiškinti skyrybą, lyg dvyliktos klasės gramatikoje. Ketvirto kurso gramatika ir žodynai panašūs. Tik kiek daugiau puslapių, taisyklių ir išimčių, kiek daugiau retorinių klausimų ir daugtaškių, lyg prastuose grožiniuose tekstuose. Kiek daugiau klysti sau leidžiama. Kiek daugiau redagavimo ir vertimo, ir kalbų kiek daugiau, mano tavo jų ir jūsų. Sintaksės neišmokau. Tik kirčiuoti - kirsti žodžius per vidurį - vieną tau, kitą sau. Kirsti dvišakiu liežuviu - puolant ar ginantis? Tik stilistikos - lyg pudros ant nelygios veido odos - ne raukšlių - nespėjau joms subręsti, išmintis ir ramybė nenusėdo ant mano kūno.

Skyrybos niekuomet neišmoksiu, niekuomet neišmoksiu skyrybų. Su amžinu, bet subjektą keičiančiu įvardžiu Tu. Su gyvenimu. Su savim ir kitais.

Bet pasninga ir būna ramiau. Užpusto mirtinai pažįstamą grindinį, paslepia šaligatvių akmenis ir vėl galiu minti naujus takelius. Iki kitos pūgos, iki pavasario.

Rodyk draugams

2010-11-21

lapkritis, pusė trijų

Posted by proz in ka radau, la vita

Trečiadienį susivyniojau į nykštuką ir nušliaužiau pas gydytoją. Troleibuse pirmą kartą pajutau solidarumą aršiems pensininkams. O kur nebūsi aršus, kai viską skauda, žmonės stumdosi, neduoda atsisėst. Jei netyčia sulaukčiau pensijos, tai irgi būčiau iš tų piktų ir bjaurių. Nors pagal ligų, negalavimų ir kasrytinių tablečių kiekį man nelabai reikia laukti.

-Išrašykit antibiotikų antibiotikų antibiotikų, - kartojau mintyse kaip lomkių kamuojamas narkomanas. Išrašė. Vienkartinių. Keturias tabletes vienu kartu. Grįžau namo, apsižliumbiau, taip viską skaudėjo. Kitą dieną jau buvo geriau. Ačiū Aleksandrui Flemingui už peniciliną. Neačiū streptokokams už lėtinį tonzilitą. Mylimiausia V. pasiūlė pavasarį eiti operuotis kartu. Aš tai labiau norėčiau kartu į barą, bet eiti operuotis irgi galime.

Penktadienį ruošiau aštrų lęšių troškinį, kurio kvapas ir skonis man primena Genują (ir E.). Taip pat primena vieną atliekamą lęšių maišelį, kurį palikau Udinės virtuvės spintelėj. Kuo labiau aplink nieko nevyksta, tai yra, sėdi namie, įsikniaubus į antklodę, tuo intensyvesnis vidinis gyvenimas. Dažniausiai paremtas praeitimi. O ką daryt, kad ta praeitis tokia spalvinga ir atvirukiškai graži.

Vidinis gyvenimas virė beveik kaip Etiopijos lęšiai kubile, o išorinis buvo panašesnis į demokratiją Šiaurės Korėjoje. Tai neištvėriau, parašiau raštelį ir išsliūkinau miestan. Kokios dailios vakaro tamsos apglėbtos gatvės, kiek čia žmonių, koks didelis mūsų miestas - po beveik savaitės namie visa ko mastelis labai padidėja. Jaučiausi beveik kaip keturiolikos, kai pora sykių naktį pabėgau pro langą į “Bombiaką”. Trečią sykį mane sugavo. Turbūt iš pagarbos liaudies išminčiai.

Parvažiavau namo nepadoriai anksti, dar net nenuvažiavus paskutiniams troleibusams. Kol taksi neatvirto į moliūgą. Taksi iš Šv. Stepono gatvės kainuoja 7.35, bet taksistas sako - aštuoni. Kartais būna visi aštuoniolika, penktadienio naktį, kai visų firmų, kurių numerius turiu telefono atminty, centriukai tave mandagiai siunčia kitur, galiausiai net nekelia ragelio, tada Trakų gatvėj nesusimąstydama įsėdi į eilinį taksi, o pasirodo ne eilinį, iš Martonų padermės. Kitą kartą reikės rinktis kuo bjauresnę mašiną.

Sekmadienį tikiuosi tradicinės kavos su Al. Kada nors aš jums papasakosiu apie Al. Al. yra stebuklas, kurį parsivežiau iš Šiaulių. Ji žada mane išmokyti megzti ir nusivesti pas krišnaistus. Šiauliuose mes pasakojomės, kuri kaip yra pasižymėjusi literatūriniuose festivaliuose. Mane sykį į kambarį parnešė. Nacionalinės premijos laureatas. Kambarys buvo ne mano. Bet ir ne nacionalinės premijos laureato. Vienvietis, patogus, išsimiegojau gerai, o kieno lovą okupavau, nežinau iki šiol. Al. sykį nuėjo miegoti pamiršusi, kad tame pačiame kambaryje nakvoja dar viena prozininkė. Ryte ją pažadino beldimas. Ne tik į viešbučio duris, bet ir į langą. Prozininkei teko nakvoti kažkur ant fotelio. Aš manau, kad festivalių organizatoriai turėtų pergalvoti kambarių dalijimo ir priežiūros sistemą.

Grupiokės mano paskaitų nelankymą laiko tokiu savaime suprantamu dalyku, kad kai po kelių praleistų dienų (ir Svarbiausių Seminarų) pasiteiravau, ką uždavė, klausė, ar aš sergu, ar man šiaip ne nuotaika paskaitoms. Aš, kaip širdyje moksliukė, labai įsižeidžiau. Dar mano grupiokės nori susikelti visas paskaitas kiek įmanoma anksčiau. Jaučiu, galėtų, tai pradėtų septintą. Joms sekasi. O man nesiseka užmigti anksčiau nei trečią net su migdomaisiais. Kartais prieš užmigdama dar išvystu, kaip aušta. Išaušta ir užaušta. Visi mano eilėraščiai arba apie ligas, arba apie nemigą, arba apie mirtį ir, žinoma, meilę.

Intensyviai klausomos grupės, kaip labai dažnai nutinka, atrastos V. dėka. Šita halloweeno tematika apsėsta chebra kol kas išleido tik vieną albumą, kurį labai rekomenduoju perklausyti. Kur eini, pažiūrėk po kojom, šešios pėdos po žeme, visur ten kaulai kaulai kaulai… Dead Man’s Bones Kuo ne šiuolaikinis, smagiai sugrotas memento mori.

Rodyk draugams

2010-11-14

pragaras šalia mūsų

Posted by proz in ka radau

Būna, randi tekstą, kuris pasako viską, ką labai norėjai, bet nesugebėjai. Ir dar daugiau.

Regimantas Tamošaitis “Pragaras šalia mūsų”

P.S.:  Jei absoliučiai priimtum bent vieną kieno nors eilėraštį - ar vertėtų kurti? Tada galėtumei tiesiog nurašyti žodis žodin tą tekstą ir juo pačiu atsakyti autoriui. Tai reikštų, jog net nebuvo jokio filtro ir jokių landų. Tik tobulas „labas”, kuriam atsakoma „labas”.

Ieva Gudmonaitė

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web