BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2012-10-30

plūktis

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tarpinis magistro gynimas. Neturiu nieko, ant mokyklinio stalo voliojasi pora sąsiuvinių su paskaitų užrašais ir knygelė su Friulio kalnų vaizdais, kurią man pernai parvežė, rankos desperatiškai graibo lapus. Galvoju, gal tais kalnais apsiginsiu? Nukreipusį knygelę tarp savęs ir žmonių, sėdinčių prieš mane griežtais veidais. Dvi eilės suolų, sustatytų vieni prieš kitus, pusė grupės mano pusėj, kita šalia dėstytojų.

<<<Mokslinis kalbėjimas apie meną, tarptautinių terminų gausa, sudėtingi, ilgi sakiniai, savimi pasitikinčios ir tuo, ką kalba, nelinkusios net suabejoti povyzos. Dažnai išgyvenu šizofrenišką būseną tarp kuriančiosios ir rašančios apie kūrybą. Jos žiūri viena į kitą labai įtariai. Pirmoji dažnai baigšti ir nepasitikinti, vis dar negalinti patikėti tuo, ką daro, kiekvieną kartą mirksint wordo pagaliukui galvojanti, kad šitas tekstas šūdas, ne, šedevras, ne, vis dėlto šūdas. Antroji - persiimanti bendromis akademinėmis intonacijomis, lyg kalnais besidangstanti terminais, teorijomis, žymiomis pavardėmis.>>>

Guliu įsisupus į antklodę su naktiniais pievoje. Staiga susigėstu, galvoju, ką veikiu čia, šitaip, - su kaldra ir pižama. Žiūriu į vilaitę priešais. Tai turėtų būti pusiau Udinės Leone laikrodis, pusiau il Castello, negaliu patikėti, kokia ji apleista, griūvanti, tuščios langų akiduobės, pūvančios sienų lentos, praradusios spalvą. Pažiūriu į kitą gatvęs pusę - o ten pilki žirmūnų daugiaaukščiai, tuomet suprantu, kad tai ne Udinės pilis.

Esu vėl lovoje ir galvoju, kad tai sapnas, kad visai nebuvau aš su pižama ir anklode nusibasčius iki žirmūnų, bet lova pilna žolių, šapų, žemių. Negaliu patikėti, aš juk nelunatikuoju - raminu save, ir šluoju šluoju šluoju žemes, žoles, šapus, molio grumstus nuo paklodės.

Iš vazono su maža dekoratyvine palme išlenda žydras šlykštus ilgas vikšras. Susikaupiu, griebiu pagalį ir traiškau jį, traiškau, traiškau. Šliužas vis tiek juda. Nutraukta jo pusė lieka paviršiuj, kita, tebegyva, įsirango atgal į žemę. Likusi pusė ima deformuotis, vyniotis į kamuolėlį ir džiūti. Žinau, kad ji netrukus atgaus gyvybę. Bandau neprisiliesdama prie jos nustumti ją ant popieriaus lapo ir išmesti pro langą. Kol plūkiuosi su šlykščia žydra lipnia mase, iš žemės vėl pradeda lįsti tebegyvas vikšras.Kažkur ten ir prabundu.

Plūktis, plukės, gražus žodis, taip norisi dabar ko nors žydinčio.

Patiko (3)

Rodyk draugams



Leave a reply

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web