BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-12-03

itin optimistinis įrašas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

Rodyk draugams

2011-12-01

aš dar rašysiu*

Posted by proz in dnr, užtemimai

*nors pirštai atgrubo, rašysiu net rankelių neturėdama ir šitas blog’as vėl taps paskaitomu, o ne pustuščiu juodraščiu (nuo žodžio “juoda)”

“Man atrodo tu neturi jausmų išvis, tu tik juos imituoji, ieškai kažkokių impulsų ir saugumo ir tiek.”

“Man atrodo, tu nieko daugiau neveiki, tik pariniesi.”

“Tokia graži mergaitė, o tokia liūdna.”

Kiek daug tie žmonės (šiuo konkrečiu atveju - vyrai, nors tai nesvarbu) kartais prikalba. Paskui atsiprašo. Už vienus žodžius atleidi, už kitus ištrini visus to žmogaus kontaktus.

Iš tiesų be parinimosi aš dar labai daug veikiu. Naktimis analizuoju analepses naratologijos seminarui, paskui apsvaigus nuo nemigos rašau kontrolinį ir kalbu auditorijai. Kartais tenka kalbėti auditorijai ką tik sulaukus telefono skambučio. Tokio, po kurio dreba rankos, virpa visas kūna ir krečia šaltis. Kadais apie tai rašiau. Žmonės apie daug ką prirašo. Tik baisu, kai tekstai pradeda pildytis.

Be parinimosi, mielas D., aš dar labai daug ką veikiu. Ieškau kuo įdomesnių metodų, kaip išmokyti savo šaunuolius vaikus italų. Z., kuri ateina pas mane mokytis ir vis prašo, kad palydėčiau ją pro “tą savo gražųjį šuniuką”, kuris vaidina sargą ir ant nepažįstamų piktai piktai loja ir taip šokinėja, kad, rodos, tuoj peršoks voljero tvorą, mieloji Z. turbūt net nenutuokia, kad ji savo optimizmu ir juoku man padeda labiau, nei aš jai savo netobulomis italų kalbos žiniomis. Kartais parašau vadinamai kultūrinei spaudai. Kartais parašau kokį eilėraštį. Užsirašiau pas senąją psichologę. Bandau įkalbėti vieną artimą žmogų nueiti pas psichologą. Kartais, kai dar sugebu, pati tą žmogų išklausau.

Dažnai labai norėčiau tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti, na, gal žiūrėti filmus ir skaityti knygas - gyventi svetimus gyvenimus ir pamiršti apie savąjį. Bet prisiverčiu išsiversti iš lovos. Kava užsigeriu saują tabletėlių. Geltonų, rausvų, juodų, baltų, baltų, baltų. Ir apsimetu, kad gyvenu. Just get rid of the goddamned day. (”A Single Man“) Jau gal mėnuo, kaip atrodo, kad velnias tupi man ant krūtinės. Kartais jis nulipa, leidžia pailsėti, tada įsitaiso dar patogiau.

Kartais pasibraukiu akių vokus juodu pieštuku ir keliauju į pragarą, kur jau dega Vėlinių žvakelės ir barmenai iš anapus
baro pilsto pigų alų. Kartais svarstau, kelintame mes pragaro rate? O sninga ir pragare. Kai pasninga, būna slidu ir lengva paslysti. Lengvai ir saldžiai. Tik paskui pamatai, kad nuo smakro varva kraujas, kūne pradeda ryškėti mėlynes ir viską labai labai skauda (čia metaforos, tik metaforos). Kartais vis dar būna sunku kvėpuoti.

Vilnius pažymėtas. Amžiams. Bet nėra čia ko dramatizuoti. Pažymėtas kiekvienas miestas, kuriame būname. Tik labai daug čia tų žymių. Kiekviename gatvių kampe persikloję šitiek sluoksnių, kad man jau truputėlį per daug. Atrodo matau ir girdžiu visų ten man nutikusių įvykių ir ten buvusių žmonių šurmulį. Visko vienu metu. Gal emigruoti? Tai o ką tu ten dirbtum toj Italijoj? Nežinau. Nerūpi. Man paprasčiausiai reikia naujos erdvės, čia nebetelpu. Vilnius - tai palimpsestas, pergamentas, ant kurio vis rašoma rašoma, nutrinama, vėl rašoma. Labai nusidėvėjęs palimpsestas.

“Rašymas yra poetinis melas.” (Tūtlytė, iš paskaitos.) Žinau, kad  šita mintis tau patiktų, D. Menas melas, nelabai ir skiriasi, - vis sakydavai. Gal ir gerai, kad tau neįdomūs mano tekstai, neskaitysi ir šito.

O dėl jausmų. Ak, brangusis neįvardintas pirmos frazės autoriau, kaip aš norėčiau nieko nejausti. Kaip norėčiau bent nejausti tiek. Kaip gera kartais būna po tam tikro kiekio alkoholio ar trankviliantų iš tiesų nejausti nieko in a litterary way.

Kažkada daug kartų tau kartodavau, jog tiesiog norėčiau, kad būtum laimingas. Šiuo metu man visai vienodai, kaip tau toliau seksis.

Rašiau rašiau, ir net nepastebėjau, kaip baigėsi ruduo, kaip baigėsi niūrusis lapkritis, ir prasidėjo žiema. Gruodį turi būti geriau.

Rodyk draugams

2011-11-24

lapkritis

Posted by proz in užtemimai

-Valgot?
-Kartais.
-Vimdo?
-Ne.
-Tai kodėl nevalgot?
-Nes nesivalgo.
-Dažnai verkiat?
-Ne.
-O galit verkt?
-Nelabai.
-Miegat?
-Kartais.

ir t.t.

Čiupinėja mano akių vokus.

-Kaip čia kieta, - sako. - Neturėjot galvos traumos?
-Ne…

O gal tikrai turėjau? Labai daug ką paaiškintų.

Vitaminas D, nes atseit kai saulės trūksta padeda. Magnis, nes širdies permušimai. Cypralex. Prieš miegą pora valerijono tablečių. Jums gal atrodo juokinga, bet žinokit, padeda. (Na taip, kai išgeriu trečdalį pakelio, tai visai veikia, - replikuoju mintyse.) Na ir išrašysiu jums benzodiazepinų, kritiniams atvejams. Bet nepiktnaudžiaukit. Vien vaistais negyvensit. Išbandykit kokį pilates. Apie čiakras aš jums jau nekalbėsiu…

Taip, be abejo, aš manau, man paprasčiausiai reikėtų išsivalyti čiakras.

Vis svarstau, kas geriau - panikos priepuoliai kas antrą dieną, ar sena gera draugė depresija? Panika ir jausmas, kad miršti ar eini iš proto, vargina, bet depresija paverčia tave nejautriu kitiems ir piktu padaru.

-Tu šiandien labai liūdna, - sako grupiokė. (Mano grupiokės labai geros. Bent jau kelios. Be jų aš būčiau jau seniai metus šitą kažkodėl slegiantį magistrą.) Aš tik šypteliu. Kartais juokiuosi. Tiesą sakant, daug juokiuosi ir stengiuosi juoktis. Juokas - tai esminė žmogaus reakciją į mirties baimę. (Umberto Eco) Tai universaliausia žmonijos kalba.

Va taip mes ir gyvenam. Ir vis dėlto gyvenam.

Ir tikiu, kad gal net bus geriau. Tik reikia išbūti. O išbūnama, ištveriama ir išgyvenama yra viskas.

Kai šiandien per Sverdiolo seminarą kalba pasisuko apie narkozę, prisiminiau savąją. Nieko nėra, nieko nejauti, visiška tuštuma. Jokios neteisybės, jokio skausmo. Gal tokia yra ir mirtis. Gal ne taip ir baisu.

Rodyk draugams

2011-11-14

no time for tears \ no time to run and hide \ no time to be afraid of fear

Posted by proz in užtemimai

It’s just a feeling
I get sometimes
A feeling
Sometimes
And I get frightened
Just like you
I get frightened too
but it’s…

No time for heartache
No time to run and hide
No time for breaking down
No time to cry

Sometimes in the world as is you’ve
Got to shake the hand that feeds you
It’s just like Adam says
It’s not so hard to understand
It’s just like always coming down on
Just like Jesus never came and
What did you expect to find
It’s just like always here again it’s…

Everything will be alright
Everything will turn out fine
Some nights I still can’t sleep
And the voices pass with time
And I keep
[repeat]
No time for tears
No time to run and hide
No time to be afraid of fear
I keep no time to cry

Rodyk draugams

2011-10-06

hello darkness my old friend, I’ve come to talk with you again

Posted by proz in dnr, užtemimai

Galėčiau rašyti. Apie rudenį, kvepiantį deginamais lapais. Jo miglas ir mano miglotus rytus. Vakarus. Dienas ir naktis. Besižnaibantį šaltį. Pasitinkančius Šv. Jonus. Vilnių, buriamą iš kavos tirščių, knygų ir klevų lapų, pervažiuotų kaštonų. Apie tai, kaip vedu pamokas, šiuo metu žiauriai myliu visus šešis savo vaikus, o A.M. sako antroje eilutėje braukti žodį “eilėraščiai”.

{Gal dar parašysiu. Vaikai, užsirašykit žodį forse, prireiks. Gyvenime tiek daug gal ir dar visada yra kaip nors.}

Bet whatever. Yra tokia būsena Kam visa tai?

Kartais pabundi ir nuoširdžiai nesuvoki rytas jau, ar dar vakaras, kol nerandi kažkur užkritusio telefono, nes laikrodį tai pamečiau gal vasaros pradžioj. Nuo to laiko turiu menamą taturuotę, kurią sykiais nusipaišau tušinuku ir sakau, kad gal jau visai reikėtų ją įsilieti rašalu po oda. Į ją įeina užrašas “laiko nėra”.

Buvau užrašius man beveik nebeskauda, bet su kiekviena šita renkama raide tai perrašau.

Jeigu žmonės būtų tekstai, galėtum juos paprasčiausiai ištrinti. Galėtum perrašyti, elgtis su jais kaip panorėjęs. Gal todėl man ir patinka raidelės.

O retkarčiais

būna truputį sunku kvėpuoti.

Rodyk draugams

2011-09-21

visa kita tik migla

Posted by proz in la vita

- O tu žinai, kad Kunčinas apie šitą vietą rašė savo „Tūloje”. Ir net aš dar prisimenu, kai čia buvo kavinė, - sakau D. kai sėdime antrame „Ryto” aukšte, ant sofkutės, kokiamtais Tapetų salione, pirmą valandą dienos, šeštadienį, po trijų bokalų alaus. Aplinkui zuja žmonės, atrodo, kažkas iš tiesų ruošiasi pirkti tapetus. Mes pamažu pakylame nuo sofutės, apačioje esančioje parduotuvėje nusiperkame cigarečių ir lipame į kalnelį, suvedantį Vasaros gatvę su Pavasario ir paprastai nežymimą Vilniaus žemėlapiuose. Kadangi asfaltuotas kalnas žemėlapyje nežymimas, nėra jame ir žibintų. Todėl vėlais vakarais iš Vasaros gatvės įžengiu į tirštą tamsą ir išneriu iš jos tik po keliasdešimties metrų Pavasario gatvėje. Taip Vilnius tik patvirtina, kad tarp pavasario ir vasaros niekas daugiau neegzistuoja, nieko nėra ir negali būti, visa kita tik migla, tuštuma ir sutemos.

O vakaras prieš tai sluoksniuojasi kaip tortas. Pirma “Bixuose” socializuojantis su naujosiomis grupiokėmis, kur vyksta osmosas kažkoks: žmonių nuo mūsų stalo retėja kone proporcingai pilnėjančiam barui. Socializacijoje, galima sakyti, dalyvauja ir dar viena grupiokė, kuri, pasirodo, nešioja alų „Bixuose”.

Kiti sluoksniai dėliojosi tėviškėlėje - “Pogo”. Pradedant literatūriniais pašnekesiais sėdint lauke ant palangės su gudrom mergaitėm, kurios išsilaksto į paskutinius autobusus, pratęsiant šuniuko pasaugojimu ant scenos, kol šuniuko savininkė parūkys.

-O tu žinai, koks jo vardas? - klausiu T. -Brisius, - nusprendžia iš vieno pdr‘ų parsivežtas bičiulis. Kitąnakt sapnuosiu kaip tėčio pagauta lydeka virsta jūros kiaulyte. Baigiant gal ginčais apie miesto fenomeną su „ėjau į Pogo, užsukau, galvojau gal tave sutiksiu”.

Penktadieniais turiu miesto diskursų paskaitą, džiaugiuosi nežmoniškai. Ir apskritai kaip nesveikà baruose pradedu kam nors pasakoti apie naratyvinės retorikos ir naratyvinės semiotikos skirtumus. Prieina Di., sako, vis dar apie tą patį? ir nueina. Tik vėliau keliaujame kartu namo. „O davai einam pro kitą pusę (bepigu, kai jam arčiau), kiek tu gali ta Kosciuškos gatve vaikščiot, galėsi apie naują gatvę parašyt.” Aš sutinku ir du kartus kertu upę. Nors Šeimyniškių gatvės pavadinimo semantika mane nervina. Ir išvis, tie niekšai jau viską parašė. Pavyzdžiui, yra tokia knyga - „ +37 C° “, Vilniaus gatvių rinkinėlis. Rinkinėlis prie miesto, kaip būna prie vyno ar alaus.

Rugsėjis. Viena dieną susižadu (facebooke) ir visi labai bruzda, gūžčioja pečiais, klausinėja ir like’ina. Kitą sėdžiu futbolo varžybose, kur savo ausim girdžiu skanduojamą legendinį “kas laimės, kas laimės, Gargždų banga!”. Trečią mokykloje, kurią baigiau, atsiduriu kitoje mokytojo stalo pusėje, ir bandau nuspręsti, kiek vaikams reikės sąsiuvinių (”langeliais? linijom? pustorių?”) ir pasiruošti planą kitai pamokai. Ketvirtą universitete beruošdama pratimus savo vaikams sutinku dėstytoją, pas kurį prieš keturis metus tokius pratimus pildydavau pati. Dėstytojas šypsosi ir visaip kaip maloniai bendrauja. Penktą ir šeštą miegu dienomis, o ką nors veikiu naktimis. Septintą ilsiuosi.

Vis dar stengiuosi save ir jus kuo nors nustebinti.

Rodyk draugams

2011-09-09

rugsėjo

Rugsėjį po kojom pradeda žiojėti pirmosios bedugnės - balose atsispindi dangus ir kartais atrodo, prasmegsi dangop, negi šitaip paprasta ten pakliūti? Pakeliui į universitetą, tik jau gerokai pasikeitusį, ne tik perdažytom, rekonstruotom ir pervadintom auditorijom, bet ir perstatytais žmonėmis, man į ausis vėl rėkauja Amanda Palmer.

It’s cold outside
I hate the seasons here

I suffer mornings most of all
I feel so powerless and small

Šaltis kaip rūkas pamažu įsiskverbia į miestą ir aplimpa kiekvieną jo centimetrą. Rugsėjo pirmąją miestas kaip pabudintas šuo suurzgia ir ima būdrauti. Į gatves pasipila automobiliai, į troleibusus studentai, į centrą kostiumuoti klerkai, į barus pavargusi ir krepšinio išalkusi darbo liaudis. Miestas vėl savas man tampa tik naktį ir tik po kokių trijų bokalų alaus.

Turiu nuostabią knygelę, Moleskiną, kur šalia paskaitų tvarkaraščių ir deadline’ų datų kartais įsiterpia eilėraščiai, idėjos ilgesniems tekstams ar nugirstos kieno nors citatos. (Aš kartais pagalvoju, kad jeigu ją pamesčiau, radėjas galėtų susidaryti labai įdomų mano asmenybės portretą.) Padovanojo man knygelę vienas tų, kuriuos anksčiau ar vėliau galiausiai tenka vadinti dviejų raidžių deriniu - ex. Lyg Mr., lyg Dr., formalus statuso įvardijimas. Raidės ir garsai turi polinkį į transformaciją. Čia kaip koks ketvirtas Niutono dėsnis: visi tu galiausiai virsta ex. Dvi raidės į dvi raides. Viskas logiška ir nuoseklu, elementari fizika ir metafizika, chemija ir alchemija.

Jis visada mėgo kokybiškus daiktus. Po paskutinio susitikimo mes nebesikalbam ir jis neatsakinėja į mano žinutes. Užtat iš Prahos parsivežtame Moleskine pilna užrašų, kurie dažnai taip į nieką ir neišsiplėtoja, lieka tik pradžios, milijonai pradžių, vidurių ar pabaigų, niekaip nesulimpančių į vieną kūną. o kiek jau išsprūdusių susiūtų tekstų, kurie lyg frankenšteinai iki šiol bastosi nežinia kur ir veikia nežinia ką.

Pavasarį balos džiugina. Moleskinas saugo įrašą Kovo 10 dienos puslapy:

Žengiu grindiniu ir staiga pajuntu keistą, pažįstamą kvapą. Jei tai būtų garsas, sakyčiau - suklūstu. Kelis kartus stipriau šnervėmis įkvepiu orą ir suprantu - šis šlapias, balų pilnas, purvinas grindinys kvepia dumblu, tokiu dumblu, koks būna tik prie vandens. Viešpatie, kaip gražu - eiti katedros aikšte ir užuosti jūrą.

Rudenį tai, kas pavasarį džiugina, kelia liūdesį. Viskas juda priešinga kryptimi, daugėja tamsos, pilko dangaus, niūrumo ir iki kaulų pro visus megztinius, vilnones kojines ir radiatorius prasiveržiančio šalčio. Rugsėjis man primena nelemtus dalykus. Gatves, kurias teko išbraukti iš savo nusibraižyto Vilniaus žemėlapio. Rudenį aš itin intensyviai lankau ryanair ir wizzair puslapius nepaisant to, kad sąskaitoje paskutinį sykį išsiimant pinigų buvo 79 centai.

Rugsėjis. Viskas beveik taip pat, net krepšinis, ir tas šitaip atgyja ir bruzda aikštėse, skveruose, pagarsina gatves tik rugsėjais. Gerai prisimenu, kaip prieš metus lietuviai įveikė Argentiną. Ir ne dėl to, kad krepšininkai puikiai sužaidė. Galbūt todėl krepšinio ir nebežiūriu.

“Viskas keičiasi.” “Niekas nesikeičia.” Turbūt tai reiškia tą patį. - jau rašiau šiame blog’e vieną sykį. Turbūt taip ir yra. Kaip yra.

Rodyk draugams

2011-08-08

išlydėgimtadienytuvės

Gimtadieniai paprastai būna tokie, kokie būna juos švenčiantys žmonės, todėl mylimiausios Vy. gimtadienis, savaime suprantama, turėjo būti mažų mažiausiai įdomus.

Vy. klajonių naktį pakeliui išbarstė pusę mano dovanotos lelijos žiedlapių, bet nieko, užtat, sakė, kad labai graži, ir kaip skaniai kvepia, galėtų būt tokie kvepalai. Dar Vy. dovanų gavo daug daug laikrodžių, galės vieną nusistatyt Vilniaus, kitą Londono, trečią kokio nors Abudabio laiku.

Viskas prasidėjo “Bixuose”, kur susėdusios penkios kiek pasiutusios, bet gražios ir nekvailos moterys šventė Vy. gimtadienį ir išlydėtuves. Juokėsi. Verkė. Dėmesio iš aplinkos netrūko. Diskusijos liejosi keliais frontais. Prisėdęs vyrukas, su kuriuo buvo labai įnirtingai ginčijamasi apie kapitalizmą, sistema ir valstybę, uždarinėjant barą sako padavėjai: “aš moku už viską”. Ir sumokėjo. Tuos kelis šimtus. Paskui pamojavo ranka “iki, damos” ir išėjo. Įdomu, kaip jis jausis ryte pasižiūrėjęs į piniginę, - diskutuojam su Vy. Aha, sakau, o aš tai jam daviau savo kontaktus. Pinigų neras, užtat ras kažkokios mergos kontaktus! Kuo man visa tai baigsis?! Prie vardo, tiesa, skliausteliuose prirašiau italų k., nes vyriškis sakėsi pradedąs megzti verslo ryšius su italais. Dar sakė, kad pusmetį gyveno Sardinijoj ir kalbino mus ten kartu su juo važiuoti, spalį. Nes ten, sakė, reikia nuvažiuoti dėl vieno restorano Cagliary ir suvalgyti ten arklienos steiką. O kai kas kai ką kitur kalbino atvažiuoti į Korėją. Reikia gyventi taip, kad būtų gėda papasakoti, bet malonu prisiminti, - tarė Ag. ir mes įnirtingai palinksėjome galvomis.

Paskui nulinksėjome į Gringo. Tai kaaai hipsterynas, aš visada labai varau ant tos vietos, ir kai pasakoju kažkurios dienos nuotykius, tada mes ėjom į Gringo, Ag. ir sako: na, jei jau Ramunė ėjo į Gringo, tai nebloga stadija buvo. Į Gringo galima eiti nebent pasiėmus alaus Poge, nes come on, kam mokėti septynis, jei visai šalia gali mokėti keturis. Bet visi aiškina, kad Gringo atseit chebra normalesnė. Kur jau ten. Hipsterynas, sakau! Man mielesni girti metalistai.

Kai užsidarė Gringo, tai jau nebedirbo niekas. Kažkaip netikėtai atėjo ketvirta ir prabilo paukšteliai čiulbuonėliai. O kai nebedirba niekas, tai, pasirodo, dar dirba Muzikos rūsys. O ten ant suolelio prie įėjimo nulūžęs miega apsauginis, o visi staliukai linksminasi kartu su barmenu, kuris įpyla Vy. gimtadienio proga nemokamai. Ir tada einama su barmenu Gintu (taip užrašyta ant jo marškinėlių) ložti stalo futbolo. O reikia mest du litus? - klausia kažkas. Ne ne, - sako Gintas, - pakratykit ir veiks. - Labai čia pas tave faina, Gintai, - sakau. Užsuksim dažniau. Tik Vy. va, išvažiuoja, bet mes tai ateisim, ateisim.

Tada mes su Vy. jau einam gaudyt pirmų troleibusų ir autobusų, nes labai miegelio norisi. (Ir kiek jau galima nakvoti pas teatriokus!) Bet pirmasis transportas sekmą dieną važiuoja tik nuo pusės septynių. Tai sėdim ant laiptų ties Operos stotele, ramstom galvą viena kitai ant peties, ir sakom, vajei vajei, tai dabar taip ilgai nesimatysim! -Bet rašysim viena kitai laiškus! -Rašysim! -Tuos tikrus, kur galima visko pridėt. -Aš tau atsiųsiu per gimtadienį laikrodį!

O dar yra toks mano megztinis keliaunykas, kurį sykį palikau pas O., vėliau ji man per gimtadienį jį atnešė, Vy. buvo šalta, aš jį jai paskolinau, o ji ėmė ir išėjo su juo. Gal, Vy., sakau, vežkis į Londoną ir paleisk jį keliauti toliau po platųjį pasaulį? Dar tik reiktų kokį barkodą uždėti, būtų kaip bookcrossingas, tik sweatercrossing. Stebėtum interneto pagalba, kur dabar jis? Juolab, kad pirkau, rodos, Humanoj, tai kiek megztinis keliaunykas dar matė prieš tai?..

Kai atvažiavo mano troleibusas, mes su Vy. vos spėjom dar sykelį apsikabint. Įlipau, mojuoju visaip Vy., atsimojuoju kaip galėdoma, o troleibusas uždaro duris ir stovi. Nevažiuoja. O Vy. kad lūžta, kad žvengia, bepigu jai tuščioj stotelėj, o aš stoviu ne tuščiam troleibuse ir kikenu kaip durnė (Čia jau ta stadija: tai ką, į darbą einat? Nu eikit eikit. O jums smagu darbe? Kai pasaulis bunda, o tu tai nemiegojai, o pavyzdžiui, važinėjaisi Maksimos vežimėliu nuo Tauro kalno.) Važiuodama namo išsitraukiu O. duotą Pavičių ir bandau skaityti.

Liūūūdna, kai žmonės išvažiuoja! Šiemet visų man svarbių žmonių gyvenimai pereina į naujus etapus. Durnas kiškis mat, laksto po metus. Nelabai protingi žvėrys. Turėjau porą. Vienas buvo vardu Silverstras, baltas, raudonom akim, didelis, tingus ir aiškiai manęs nekentė. O kiti metai gi bus maniškiai, drakono. Na tai jau galim tikėtis dūmų ir liepsnų.

O už penkių valandų keltis, baigti krautis šmutkes, visokius keistus dalykus, pvz., būgnelį ir venecijietiškas kaukes, suomiškus dainų žodžius ir rūbus, kurių nedėvėjau gal septynis metus, ir tada jau dingstu dviems savaitėms.

Salivili hipput tupput täppyt
äppyt tipput hilijalleen!

Rodyk draugams

2011-08-04

kostmosėliuose

Posted by proz in dnr

Ai, ką čia rašyt. Vasaros būna pilnos tokių istorijų, kad kai jas pasakoju Lau. traukiny į Kauną, matau iš jos akių, kad skamba baisokai. Esu parašius eilėraštį apie pusę penkių ryto Eišiškių plente. Bet gavosi kažkoks banalus, tai niekam neberodau. Tiesa, ten dar buvo žiema. Maskva Petuškai, blemba. Tik Petuškų kaip nėr, taip nėr. O yra užtat išvis nepasakotintinų istorijų dafiga. Net dvi brangiausios mano moterys Vy. ir Ol. jau sako tvardytis. Rudenėli rudenėli, kur gi tu? Kurgi tu, rudenie, lyg patrauklus blondinas sliūkinantis Vilniaus gatvėmis. Kursai ranka braukdamas sau per plaukus bronzuoja lapus, ridena po kojom kaštonus, alsuoja šiaure. Pasiilgau universiteto, kurį baigiau ir vėl įstojau, centrinių rūmų kiemelių. Neskanios kavos iš automato. Burokėlių sriubos morge. Stovinėjimo prie laktos pučiant karštą orą į pirštus, sustirus, kai nei miego, nei sniego, su Sta. ar Kot. kalbantis apie poeziją. Dievukų. LLS auditorijos. Auditorijų, kurios vis atsiranda ir atsiranda, nežinomos, neaišku iš kur, gal iš kokio Mickevičiaus laikų. Italų dėstytojo, kuris po bakalauro gynimų sakė jaučiąsis lyg dukras išleidžiantis už vyro. Net soliariuminių mergaičių špilkų kaukšėjimo koridoriuose.

O kol kas vasara. Kostmosėliai. Ta proga, jei viskas gerai, netrukus išvažiuoju dviems savaitėms karmos taškų rinkti. Savanoriauti. Itališkai su vaikučiais pačiauškėti. Galvas ežere paskaičiuot, kad nė viena nedingtų. Bus man už rehabą.

Kai aš visa paklaikus dar nuo vakar važiuoju pas gydytoją, sutinku Ai., o ana ir klausia, ko blogo neberašau. Ką nors bloga tai dar kartais parašau, milijonas pradžių, ir gal tik pora užbaigtų tekstų per šiuos du vasaros mėnesius. Kel. sakė: dėliokis knygą, jokių “Pogo”, jokių bernų (kokių dar bernų. Pavyzdžiui, vakar šamėce mane kabino mergina. Galiu dar palaikyti tavo ranką, ji labai šalta. Ir jos ranka, slankiojanti nebe tik mano riešu. O jos draugelis jai šnibžtelėjo tavo geras skonis. Nu ačiū, įdomu. Nelabai man ji patiko, bet įdomu įdomu.)

O mes su O. jau antrą dieną iš eilės pradedant Užupio kavine ir baigiant tuo pačiu šamėcu dainuojame Padmaskovnije večera. O aš ir nežinojau, kad O. dar ir dainuoja. Teatriokai nusprendė pasiimt ją repeticijoms. Kada nors gal net važiuosim gastrolių prie jūros.

-Kuo skundžiatės? -Niekuo (nemiga, nerimu, nervais ir šiaip sunkiu gyvenimu). Man reikia 048A

Tada einu į mistinę Sapiegos ligoninę, kur, maniau, tik miego sutrikimus gydo, ak, svajonių vieta. Bet, sako, labai brangu ir nieko labai ypatingo. Pasirašau šian, pasirašau ten. Pasirašau, kad aš, tokia ir tokia, nesu nėščia. Ir einu į rentgeną. Pakeliui namo man užplaukia hipochondrijos priepuolis ir grįžus pagūglinu plaučių vėžio ir visų kitų ligų, kurias gali parodyti plaučių nuotraukos, sindromus.

Viskas, kai pagalvoji, šiaip jau nėra blogai, sakau Ri., kai jis man ryte išverda labai skanios kavos. Rankytes kojytes turiu, net pirščiukai visi sveiki. Iš savo nemigos išspaudžiau ilgą tekstą šatėnams. Sakė, net dės į pirmą. Tiesa, kokius tris kartus perrašiau ir keturis ištaisiau. Tekstų rašymas kartais yra visiškas mazochizmas. O dar sutikau skvo. Viriau jai kavą. Dėl poros tokių dalykų galima vasarą visai ir užskaityti, net su savo nesibaigiančiais kostmosėliais.

Rodyk draugams

2011-07-17

veido geografijos pradmenys

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Veido geografijoje gali išskaityti įvairius kraštovaizdžius, tik reikia pažinoti žemėlapį. Viščiukams pašarų vežėjo veide įsirašęs nuovargis. Jo balse trakšteli nuoskaudos geldelės “taip, aš irgi studijavau… baigiau VGTU”, o dabar štai važinėja pirkti pašaro viščiukams. Jo veidas paprasto žmogaus, pavargusio, gero. Pasižadu jam daugiau viena netranzuoti. O štai prieš tai sustojusio vyresnio amžiaus (norėjau rašyti gašlaus diedo, bet pabūkime korektiški) papurtusiame veide šmėsteli gašlumo šešėliai. Ir kai jis siekia ranka mano šlaunies, aš kone išrėkiu “sustokite čia!” ir pradedu daryti važiuojančios mašinos dureles. Vyriškis išsigąsta ir sustoja. “Gerai, jau gerai… O būčiau iki antakalnio pavežęs”. Kai netrukus ten, kur jis mane paleido, sustoja moteris, sako, kad Vilnius ne į tą pusę.

Galvoju, kokie slėniai glūdėjo tų dviejų lenkų fūros vairuotojų veiduose. Šešta ryto, aš nemiegojus, vis dar apsvaigus, susiparinus pasakoju jiems angliškai savo istoriją. Galiausiai lenkai pamosikuoja galvom ir aš suvokiu, kad angliškai jie nekalba visai. Tada kažką pamykiam. -wilno? -wilno wilno, - sako jie, bet man pasirodo, kad nusuka kažkur ne ten, ir šiaip kažkokie įtartini, o dar dviese, tai paprašau, kad išleistų.

Dar ilgai sukiojuosi po Vilnių apsikrovus miegmaišiu ir taše. Stotyje taip atrodydama, visa išsitaršius, lietaus išskalautų ir kylančios saulės išdžiovintų plaukų, pasijuntu labai sava. (O beje, atkreipkite dėmesį į žmones oro uostuose - kostiumuotus, švarkas ant vienos rankos, kita traukia prašmatnų lagaminą ant ratukų; ir žmones traukinių ar autobusų stotyse - apsikrovę įvairiausių tipų tašėmis, maišais, nuovargio upių išvagotas veidas, neišsimiegoję, rūkantys, susivėlę, be makiažo.). Sutinku būsimą grupiokę, vienintelę pažįstamą, kviečia į kažkokią jų organizuojamą a la “Santara” paskaityti kažkokio pranešimo. Kai perku alų, “Iki” kasininkė sako “labas rytas!”. Pasijuntu visiškai demotyvuota. Grįžusi sugebu truputį pamiegoti, nesuprantu rytas ar vakaras, pykstu ant savęs, ant visko, pažliumbiu, vėl vos vos pamiegu, pažiūriu kelias “Carnivale” serijas. Tada, kai ateina naktis, normalus normalių žmonių miego metas, esu pervargus, perliūdus ir norėčiau jau normaliai užmigti, atslenka ir už kampo bjauri kaulėta senė Nemiga ir nusišypso kokčia bedante šypsena. Prisimenu vieno monologo ištrauką iš Paolo Sorrentino filmo: Žmonės, nepriklausantys Nemigos sektai, dažnai sako:”Jei nepavyksta užmigti, visada gali skaityti, žiūrėti televizorių, mokytis ar veikti bet ką kita.” Tokie žodžiai nemigos sektos narius iš esmės erzina. Priežastis labai paprasta: kenčiantį nuo nemigos apsėdusi tik viena mintis. Užmigti. Lygiai taip ir jaučiuosi. Rodos, galėtum akmenis skaldyti, bet ką daryti, kad tik paprasčiausiai peržengtum tą kitiems tokį paprastą barjerą: iš budrumo į miegą. Susirandu dar likusias kelias tabletėles. Galiausiai suveikia.

Kažin, ar būna taip, kad dviejų žmonių veido kraštovaizdžiai sutampa. Ne dvynių, ne giminaičių, bet tų kurie įžvelgia vienas kito veiduose tas pačias upes, tuos pačius slėnius ir miškus, kalvas ir jūras. Tų, kurie sugeba nugludinti kalnus, kurių kito veide nėra, ar sustabdyti upes, bėgančias priešingomis kryptimis. Egzistuoja ir čia Nemigos sekta. Žmonės, kurių veidų peizažai vieniši ir unikalūs. Kuriems surasti ir išlaikyti giminingą kraštovaizdį, tai lyg peržengti ribą tarp budrumo ir miego.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »
  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web