BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-12-28

no alarms and no surprises

Posted by proz in užtemimai

Per daug asmeniška, kad būtų įdomu. skvo

Per daug dalykų, kuriuos papasakojus būtų labai smalsu pamatyti įvairių žmonių veidų išraiškas, tik paskui, ko gero, labai ilgų jų veidų nebematytum. Per daug v i s k o. Viskio, pridėtum žaisdama žodžiais, bet viskį gerdavau tik pas vieną vyrą, o tai buvo seniai ir netiesa.

Kaltė pasirodo priartėjančių panikos priepuolių pavidalais. Ašnesutokiabloga,nesutokiabloga,nesugera,nesutokia,kokiamanelaiko, betnesuirtokiabloga— Graibausi rausvos tabletėlės, tegul perdažo pasaulį, bet randu tik lėtinančią širdies dūžius. Durnė, galvoju knisdamasi tašėj autobuse. Ir kas dabar bus. Ausinuką kažkur pamečiau prieš pora savaičių. Turiu knygą. Pirkau už litą:


Buvau nedrąsi, pernelyg drovėjausi savo nevikrumo, per daug gėdijausi savęs, kad būčiau šliejusis prie kitų. Tūnojau savo vaikystės naktyje, rašalu aptaškytoje ir tylos apgaubtoje naktyje. Rodėsi, ji niekada nesibaigs.

<…>
Labai paprasta: man buvo tas pats, kas ir poniai Diufren. Buvau įpratusi nesijausti gerai, ir čia prisidėjo tik papildomas nemalonumas. Be to, mano kūnas pasikeitė ir šis varginantis reiškinys galbūt buvo susijęs su padidėjusiomis krūtimis ar ta slapta žaizda, kraujuojančia iš vidaus. Mokiausi penktoje licėjaus klasėje, išaugau pati to nepastebėdama ir nenorėdama. Aš blogai save pažinojau. Stūmiau pati save ranka, kaip stumiama kliūtis. Žinojau, kad gyvenimas - tai virtinė sunkumų. Aš su tuo susitaikiau. Man net pavyko padaryti jį pakenčiamą, ir aš stengiausi jį pakęsti.
Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas”

Panikos priepuolis kaip maitvanagis kurį laiką dar pasisukioja aplinkui, nužvelgia žvilgsniu, kokiu nužvelgiami neapkenčiamieji, ir atitolsta lyg atsimušus į krantą banga. Jo akys sako - juk žinai, aš vis tiek grįšiu. O vieną kartą mano pavidalu pasirodys Kita.

Tačiau kartais Paul Celan ar Milburn suveikia kaip trankviliantai.

Kai šešiolikos sėdėdavau pas vieną iš kiektenjųbebuvo psichologių, tyla zvimbdavo kaip musė.

Sėdėdavom nejudėdamos. Laikrodis tiksėjo. Minutė, dvi, trys. Aš tylėjau. Ji tylėjo. Galėjai girdėti kaip kabinete auga kambarinės gėlės. Durnė, - galvodavau. Ji greičiausiai galvojo tą patį.

Paskutinė mano psichologė ėmėsi mane net pertraukinėti. O taip, galvoju, kalbėkit kalbėkit, kad tik nereikėtų man pasakoti, pavyzdžiui, iš kieno namų aš šįryt pachmielinga pas jus atėjau. Žavu žiūrėti, kaip ji pritaiko, ko gero, studentams savo dėstomus psichologinius modelius paciento papasakojamoms situacijoms. Aš tuomet irgi imuosi struktūralizmo ir pradedu žiūrėti į savo gyvenimą kaip į kokį su manimi nieko bendra neturintį klinikinį atvejį, pratybų objektą. Kaip į tekstą, semiotikams gi viskas yra tekstas, ir net nesvarbu, ar tai sriubos receptas, ar Joyce’o “Ulisas”. Čia veikia savos verčių sistemos, lėmėjas tau suteikia vertės objektą, įsimaišo kiti aktantai, visokie pagalbininkai arba, greičiau, priešininkai. Ir vykdai savo naratyvinę programą šokinėdamas nuo manipuliacijos, prie kompetencijos, nuo atlikties prie sankcijos stadijų. Galima dar būtų nupaišyti kokį nors semiotinį meilės kvadratą.

Vis dar sugebu netikėtomis aplinkybėmis atsidurti netikėtose vietose. “Stikliai”, Žirmūnai, Fabijoniškės, centras, besikeičiančios svetimos virtuvės, baliukas mokytojų kambary (prie visų savo etikečių dargi prisiklijavau ir mokytojos).

“Niekada neviešink savo asmeninio gyvenimo detalių facebooke,” - sako pažįstamas, kai pasikeičiu relationship status. Ai, koks skirtumas. Kuriuosi save lyg personažą, vaikštantį iš vieno eilėraščio į kitą. Kažkoks Venecijos karnavalas.

„Tau bent kiek skaudu?” „Ne tai, kad skaudu. Nemalonu.” Išbėgu iš kavinės verkdama. Raudos Barboros Radvilaitės gatvėje, kaip melodramatiška. Kas žino, kokia iš tiesų buvo istorija, gal tas Žygimantas Augustas ir nebuvo toks puikus, va ką kalba randominiai vardo aiškinimai. Gal ir Barbora daug žliumbė. Tiek, kad net Vilnelė pradėjo tekėti.

Vilniaus žemėlapis transformuojasi. Maždaug taip arba taip. Sapnų architektūra. Kodėl viskas turi būti susiję?! Pirma pasiunčiau velniop šventuosius, dabar atėjo metas gatvei, kuria tenka pernelyg dažnai važinėti. Besiasocijuojančiai su LDK ir ta pačia Radvilaite.

Prie katedros minios, žiūrinčios kažkokią kalėdinę misteriją, pasuku į “Aibę” pirkti cigarečių, liūdna, nežinau kur dėtis. Kažkas pašaukia vardu. Atsisuku, nustembu. Jo nemačiau nuo kokių šešiolikos. „Gal kada susitinkam alaus? Penktadienį penktą prie arklio?” Man pasidaro juokinga - lyg niekas nebūtų pasikeitę nuo to laiko, kai buvom dar visai vaikai, jis neturėjo mobilaus ir mes tardavomės penktadienį penktą prie arklio. Gotavom, jis turėjo ilgus dailius, pirma šviesius, paskui juodus plaukus, kažkuri iš mūsų mergų trijulės praminė jį princu. Akimirką patikiu, kad tai ne sutapimas, kad gyvenime vis dėlto veikia kažkokie keisti antgamtiniai dėsniai, kad yra kažkokia tvarka, net jeigu ir visiškai neaiški bei durna. “Kokia tu išgražėjus,” - sako. „Labai gerai atrodai.” Puikus tušas, galvoju (gavau Kalėdoms dovanų), išlaikė ašarų išbandymą. Princas atrodo nekaip. Ilgus gražius plaukus pakeitė apšiurus kepurė. Treninginės kelnės, draugai - prasigėrę pankai. Galvoju, ar bent mokyklą baigė. „Tai ką dabar veiki?” „Dirbu ir geriu.”

Kertu senamiestį. “Labas. Ko įpilti?” Barmenė vaišina savo keptais meduoliais. Bičiulis geria vyną, nes atseit gi Kalėdos. Prancūzas sako “Hello sunshine”. Mes važiuojame iki Gerosios vilties, kur draugė, pasak mitinių pasakojimų pažįstama dvidešimt metų, nuomojasi butą su vyru, židiniu, kaljanu ir pirtimi. Paskui šokame “Play”. Sutinku poetą E., guodžiuos, jis, rodos, žada man parašyti eilėraštį.

Jaučiuosi, lyg gyvendama nuolatinėje pjesėje. Lyg pasąmoningai rinkčiausi tokius kelius, kad tik būtų ką papasakoti ir apie ką parašyti. Galvoj skamba visokios piktos ir liūdnos dainos.

Patiko (2)

Rodyk draugams



komentarai (2) to ' no alarms and no surprises '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' no alarms and no surprises '.

  1.    neinteligentiška said,

    on Gruodis 29th, 2011 at 19:32

    labas, keista po asmenišku įrašu klausti apie darbinius reikalus, bet labai noriu sužinoti ar mokinat italų (?) privačiai?

  2.    proz said,

    on Gruodis 30th, 2011 at 02:25

    aha :) mane galima pasiekti: prozerpinai eta gmail . com

Leave a reply

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web