BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-12-03

itin optimistinis įrašas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Atrodo, kad per šitą mėnesį išgyvenau kokius metus. Gal atseit paaugau, gal pasenau? Kartais, rodos, “jaučiu kaip raukšlės veide man gilėja”. Keitės peizažai ir langai, juos įrėminantys, keitės žmonės, su kuriais bendravau. Alkoholį keitė vaistai, vaistus keitė alkoholis. Dieną keitė naktis, naktį diena, tik kartais buvo sunku suprasti, kur kuri. Laikas tai ištįsdavo, tai susitraukdavo. Vilnius gyveno kaip gyvenęs, aš kartais nueidavau į paskaitas, į mokyklą, bendraudavau su žmonėm, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Saulė kilo, saulė leidos, laikrodžiai tiksėjo, žmonės parinosi kaip besiparinę. Žlugo “Snoras”, dar kažkas nutiko. Niekas nepasikeitė. Tik žvilgsnis. Lyg būčiau susižalojus akis. Įprastieji peizažai - troleibuso stotelė, bažnyčia prie namų, eismo žiedas, rodės, kaskart keičia savo pavidalą. “Pasaulis kartais būna pats sau fotošopas.” Neįtikėtinasis impresionizmas. Kartais viskas atrodė aštru ir ryšku, kartais dar kaip nors, pavyzdžiui, jau kitaip aštru ir ryšku. Stebėjausi ir nebesistebėjau. Kiek daug sintetinių spalvų šitame pilkame pilkame lapkrityje, ir kaip visa tai nemalonu. Atrodė, kad gyvename stikliniame, dūmų pilname rutulyje. Debesų lubos. Tokiu oru net lėktuvėliai nekyla. Ir niekas manęs niekur neišskraidins. Pažadai virs frazėmis, už kurias nebeatleidžiama, lėktuvėliai bus parduoti ir liks žiemoti angaruose. Viskas toliau vyks racionaliai ir suprantamai, ir į desperatišką aš nežinau, ką man dabar daryti bus atsakyta tą patį, ką anksčiau (man irgi taip pasakė). Nieko nenutiko, juk man visiškai nieko nenutiko. Gal reikėtų tai kartoti kaip mantrą? Gal reikėtų nueiti pas krišnaitus, kaip tąsyk Kaune, kai pietavome už penkis litus susėdę ant grindų priešais krišnabudos statulą, mane beveik ištiko panikos priepuolis, knisausi tašėj tabletyčių, vėl atrodė, kad mirštu arba išeisiu iš proto, ir mes kalbėjome kalbėjome (kad neaptemptų akyse, kad neišbėgčiau, nes koks skirtumas, bėgti per panikos priepuolį nėra nuo ko, nuo savęs ir tos būsenos nepabėgsi) su ateistu ir kitu ateistu, kuris kadaise buvo krišnaistas, apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba, kas kvaila, banalu ir irracionalu, negi čia šnekėsi apie kokį tikėjimą, prasmę ir mirtį. Gal reikėtų pasikalbėti su kokiu afigienu kunigu? Jei Dievo nėra, mums reikėtų jį sugalvoti. Gal jis man padėtų tai padaryti? Kaip lengva kurti fikciją, literatūrą, o štai kokio nors Dievo susigalvoti nemoki. Pranciškonų kryželiai man reiškia tikėjimą. Tik ne Dievu, o šiaip, nu kad viskas kažkaip bus, kad viskas bus gerai, kad vis tiek viskas kaip nors išsispręs ir kur nors nuves. Ar kada nors pagalvojam, kad va šiuo metu viskas yra gerai? Apie ką mes išvis galvojam? Man kartais atrodo, kad išprotėsiu nuo to galvojimo, kad nesveikas tas jautrumas, kad tik su slopinančiom emocijas priemonėmis galiu gyvent, nes čia liga, ne kokia nors ten vertybė, paprasčiausi simptomai, tai ko dabar miela psichiatrė sako, kad vien vaistais negyvensi. Nebetikiu nei psichiatrais, nei psichologais. Kadais (nuostabiojoj paauglystėj) jie atrodė stebukladariai, dabar - žmonės ir tiek. Labai techniška ta psichologija, labai fiziologiška ta psichiatrija. O tų visų, ak, egzistencinių klausimų niekas neišspręs. Galim tik kažkaip užsimiršti, kažkaip bandyt gyvent kaip visi. Tik kaip, kaip atrast takelį į tą nuostabų daugumos ir užmaršties pasaulį. Kaip negalvoti, kad šiam gyvenime mes tiesiog laidosim ir laidosim artimus žmones, kol palaidos mus pačius.

Zamiatinas rašė: Ar tikite, kad m i r s i t e? Taip, žmonės mirtingi, aš - žmogus, vadinasi… Ne, ne tai: žinau, kad žinote. Klausiu: ar kartais buvote įtikėję, visiškai įtikėję, įtikėję ne protu, o kūnu pajutę, kad štai šitą puslapį dabar liečiantys pirštai kartą bus geltoni, lediniai…

Ne: žinoma, netikite - ir tik todėl dar neiššokote iš dešimto aukšto ant grindinio, tik todėl vis dar valgote, verčiate naują puslapį, skutatės, šypsotės, rašote…

Patiko (4)

Rodyk draugams



komentarai (2) to ' itin optimistinis įrašas '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' itin optimistinis įrašas '.

  1.    v said,

    on Vasaris 13th, 2012 at 05:48

    siaubas! koks tobulas irasas. kaip privertei susimastyt, suglumt. nors kalbant apie mirti turbut tai neisvengiama.
    kaip tu graziai valdai zodi, atrodo taip daznai apie tai galvoju, bet fragmentiskai, o tu taip graziai viska supini i visuma.
    sveikinu. tikrai esi saunuole.

  2.    proz said,

    on Vasaris 16th, 2012 at 02:30

    ačiū, kas bebūtumei (o labai įdomu, kas esi ;), mielas skaitytojau v :)

Leave a reply

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web