padraikos

Tą vakarą įsėdau į autobusą ir išvažiavau į nepažįstamą miestą. Už lango žiebėsi žibintai, spurdėjo šurmulingas Vilnius, kurį greitai pakeitė tamsūs laukai ir retos autostrados šviesos. Nerimas kuteno padus, mąsčiau, kaip už trijų mėnesių šitaip važiuosiu į nepažįstamą miestą už tūkstančių kilometrų, kaip gyvensiu ten visai viena pusę metų. Išlipau sutemusioj miesto U., kuriame lankiausi pirmą kartą, stoty.

Tą vakarą slankiojau viena tamsiais, dideliais ir tuščiais nepažįstamos nepažįstamo miesto mokyklos koridoriais. Paskui sėdėjau žvakių šviesoje kartu su būreliu nepažįstamų žmonių. Virpėjo žvakių liepsnų liežuvėliai, virpėjo skaitančiųjų liežuviai. Pilnai to vakaro atmosferai sukurti tetrūko tamsaus Joy Division, Siouxsie and the Banshees arba Kino skambėjimo. Tąnakt gražiausio U. mieste balso mergaitė dar sugros Damien Rice’ą ir visi sėdės nutilę, kurį laiką nebeskambčios taurės ir taurelės (tiksliau jų funkcijas atlikę arbatiniai puodeliai), nutils pašnekesiai ir diskusijos. Bet prieš tai mums dar reikia pereiti tamsias U. gatves, pakeliui pasikalbėti su mergaite, mokančia prancūziškai, ir šalia mokyklos durų parūkyti su filologyno kolega ir miesto U. įžymybe Vai., kol išeinantys mokytojai mums netars iki, vaikai.

Tą naktį ilgai ilgai ėjom tuščiomis miesto U. gatvėmis. Daugiaaukščius keitė mediniai trobesiai, už kurių tvorų skalijo šunys. Namus keitė laukymės, miško fragmentai, upę kirto tiltas. Atrodė, kad šitas mažas miestas U. plečiasi su kiekvienu žingsniu ir niekada nesibaigs. Tuomet vėl prasidėjo daugiaaukščiai. Tą naktį praleidau su žmonėmis, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime ir kažin ar pamatysiu dar kada nors. Tačiau ryte jau galėjau lengvai išvardinti ir nesupainioti tų keliolikos vardus ir žinojau beveik jų visų gyvenimo istorijas.

Tą naktį prasėdėjau nepažįstamo žmogaus bute. Taip ir neišsiskleidžiau atsivežto miegmaišio. Kai tie, su kuriais kalbėjomės, pagaliau nuėjo miegoti, prabudo kiti. Taip ir keitėsi pašnekovai, gėrimai, situacijos, šviesa ir spalvos už lango. Juodą pakeitė tamsiai mėlyna, vėliau rytinė pilka. Iš balkono atsivėrė skurdoka, urbanistinė miesto U. panorama. Tolumoje švytėjo raudonos kaminų šviesos, sklido nakties juodumą lyg kavą baltinantys dūmai. Jei kas nors būtų paklausęs, kur esu, būčiau tik gūžtelėjusi pečiais. Tąnakt surūkiau du pakeliuis kento, mielai dalindamasi su tos nakties kompanionais. Viena mergaitė kažką guodėsi dėl meilės reikalų. Kažką, tada rodės, labai protingo jai aiškinau, bet dabar užmušk nepamenu ką. Kitai meiliai suokiau apie savo fakultetą. Nors kai ji ten įstos, turbūt jau būsiu baigus ir magistrantūrą. Vienintelis šiek tiek pažįstamas berniukas dievagojosi šiukštu nestosiąs į filologiją. Tu matei, kas pasidarė iš Vai.? Kaip jis taisyklingai šneka! Nifiga, nakties brolau, nifiga. Filologams gražūs visi žodžiai, o nenorminė leksika ypač. Dailios jaunos mergaitės ir berniukai, kurių didžiausias gyvenimo tikslas dabar gerai išlaikyti egzaminus. Na, dar galbūt svarbu populiarumas ir priešinga lytis. Naivūs, nerimastingi, besiblaškantys, tikintys, kad po to viskas pasikeis. Šešiolikmečiai maksimalistai. Tas jausmas, kai esi vyriausia (dėkuidie buvo dar du bendraamžiai), nėra labai malonus. Nesistebėsiu, jei neilgai trukus virsiu viena tų, iš kurių mėgau šaipytis. Dvidešimt keleri, o jau jautiesi senstantis. O kas bus, kai pradėsime trisdešimtėti?

Tą rytą, kuris net nebuvo panašus į rytą, nes nakties juk nebuvo, tik spalvos keitės už lango, jaučiausi kaip po Naujų metų. Smilkiniai, rodės, plyš. Apsiblausiusiom akim traukiau paskutines cigaretes ir į tuos pačius puodelius, kuriuose vakar buvo žalių devynerių ir slyvų kompoto kokteiliai, iš krano pyliausi vandenį. Švelnios ryto šviesos nulieta miesto panorama iš balkono atrodė visai kitaip. Dienos perkeistose gatvėse,  pradėjo šnarėti ankstyvieji U. žmonės ir man buvo pavydu jų žvalumo ir miego. Traukėme į stotį. Pakeliui išbarstėme paskutinius nakties draugus, likome galbūt šešiese. Įsodinome prancūzišką mergaitę Kaunan ir patraukėmė link autostrados. Už keliolikos minučių sustojo moteriškė. Spidometras dažniausiai rodė 160 km/h, mašina retai nuklysdavo nuo kairiosios juostos, moteris vairuodama pasikeitė telefono kortelę, o mus išleidus dar davė lankstinukų, leisiančių užsidirbti po tūkstantį dolerių.

Tą rytą perėjome kablį, Aguonų gatvę, pastoviniavome prie Jurgos katino ir galiausiai patraukėme savais keliais, namo. Taip, kaip viena valanda šiąnakt įkrenta į parą, aš vienai parai iškritau iš gyvenimo, pasaulio ir savęs. Jeigu nereikėtų grįžti, būtų visai gerai.

patiko (0)

Rodyk draugams