padraikos

Štai, eilinis šeštadienis. Namiškiai skaito moralus (iš serijos “gal malonėtumėte negrįžti paryčiais ir kelti ragelį, kai jums paryčiais skambina”). Prisimenu raudoną autobusiuką, pakeitusį taksą, kurį iškvietėme ne į tą stotelę. “Suokalbį”, pakeitusį pabodusį tūsą. Racionalius vyriškus bičiulius, kuriems guodžiausi, kad kuo mažiau laiko lieka iki išvažiavimo, tuo man baisiau, ir išvis viskas negerai, ir o kaip jums patiems sekasi, ir aš jus labai myliu. Marčią ir dukterį, atsivedusias šešiasdešimt penkerių anytą švęsti į Suokalbį savo gimtadienio, Ir tą anytą, elegantiškai šokančią su maloniu pagyvenusiu džentelmenu, žiauriai gražu. Ir save pačią besišnekučiuojančią su kažkokiu turbūt už mano tėtį vyresniu žilstelėjusiu džentelmenu, bet ne eiliniu “Suokalbio” girtuokliu, o būtent - gentleman’u. Žmones, šokančius ant stalo šalia mūsų bokalų. Žmones, šokančius ant židinio. Dar atsimenu kaip pamiršau banko kortelės pin kodą, o kadangi prašė kažką suvest, tai suvedžiau beleką. (Šiandien VU man atsiuntė finansinę sutartį, o kai jie perves man daug daug litų, kurių, išvertus į eurus ir Italijoj, nebeatrodys jau tiek daug, man kyla viena mintis, panašiai kaip einant tiltu ir žiūrint į viliojančią upės gelmę, išsiimt tuos visus pinigus ir nafik ta Italija, nafik tie mokslai, išvažiuot belekur ir nuveikt ką nors beprotiško). Sėdžiu apsunkusia galva ir nesimokau mylimiausio dėstytojo egzaminui.  O turint omeny jau paaiškėjusius mano rezultatus būtų malonu vidurkio nesusigadinti. Ir šiaip, žinote, autoritetai. Sėdžiu sėdžiu ir nesuprantu, ko čia man taip liūdna, ko man taip ilgu.  Beveik galėčiau pravirkti, bet tingiu, be to nepraktiška. Mane pernelyg dažnai kamuoja nuotaika “niekas manęs nemyli” ir išvis, visi atrodo geresni, gražesni, mylimesni ir mažiau klystantys. Galvoju, kad jei turėčiau pinigų būtų gerai dar kada gyvenime pavaikščiot pas psichologą ir išsiaiškint, užpildyt vaikystės spragas. Bet čia turbūt tik neuronų ryšiai. Žinote, viskas yra tik neuronų ryšiai, cheminės reakcijos. Ir meilės visokios, ir kiti gražūs dalykai. Šitos teorijos gadina mums su Reda gyvenimą, nusprendėme vakaro pradžioje prie vyno iš statinės taurių. Kokainą šniojęs Freudas tikriausiai buvo bjaurus diedas. Na, bet nenukrypkime nuo temos, man vis dar labai labai liūdna, skauda galvą ir gyvenimas šiandien negražus. Nesuprantu, kaip aš susiformavau toks gyvas kraštutinumus, visai nepanaši į savo sesę, - vieną naktį iki dešimtuko prisimokantis tėvų džiaugsmas, kitą - nerimauti priverčiantis, nesuskaičiuojamus bokalų kiekius išgeriantis skausmelis.

patiko (0)

Rodyk draugams