BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-09-21

visa kita tik migla

Posted by proz in la vita

- O tu žinai, kad Kunčinas apie šitą vietą rašė savo „Tūloje”. Ir net aš dar prisimenu, kai čia buvo kavinė, - sakau D. kai sėdime antrame „Ryto” aukšte, ant sofkutės, kokiamtais Tapetų salione, pirmą valandą dienos, šeštadienį, po trijų bokalų alaus. Aplinkui zuja žmonės, atrodo, kažkas iš tiesų ruošiasi pirkti tapetus. Mes pamažu pakylame nuo sofutės, apačioje esančioje parduotuvėje nusiperkame cigarečių ir lipame į kalnelį, suvedantį Vasaros gatvę su Pavasario ir paprastai nežymimą Vilniaus žemėlapiuose. Kadangi asfaltuotas kalnas žemėlapyje nežymimas, nėra jame ir žibintų. Todėl vėlais vakarais iš Vasaros gatvės įžengiu į tirštą tamsą ir išneriu iš jos tik po keliasdešimties metrų Pavasario gatvėje. Taip Vilnius tik patvirtina, kad tarp pavasario ir vasaros niekas daugiau neegzistuoja, nieko nėra ir negali būti, visa kita tik migla, tuštuma ir sutemos.

O vakaras prieš tai sluoksniuojasi kaip tortas. Pirma “Bixuose” socializuojantis su naujosiomis grupiokėmis, kur vyksta osmosas kažkoks: žmonių nuo mūsų stalo retėja kone proporcingai pilnėjančiam barui. Socializacijoje, galima sakyti, dalyvauja ir dar viena grupiokė, kuri, pasirodo, nešioja alų „Bixuose”.

Kiti sluoksniai dėliojosi tėviškėlėje - “Pogo”. Pradedant literatūriniais pašnekesiais sėdint lauke ant palangės su gudrom mergaitėm, kurios išsilaksto į paskutinius autobusus, pratęsiant šuniuko pasaugojimu ant scenos, kol šuniuko savininkė parūkys.

-O tu žinai, koks jo vardas? - klausiu T. -Brisius, - nusprendžia iš vieno pdr‘ų parsivežtas bičiulis. Kitąnakt sapnuosiu kaip tėčio pagauta lydeka virsta jūros kiaulyte. Baigiant gal ginčais apie miesto fenomeną su „ėjau į Pogo, užsukau, galvojau gal tave sutiksiu”.

Penktadieniais turiu miesto diskursų paskaitą, džiaugiuosi nežmoniškai. Ir apskritai kaip nesveikà baruose pradedu kam nors pasakoti apie naratyvinės retorikos ir naratyvinės semiotikos skirtumus. Prieina Di., sako, vis dar apie tą patį? ir nueina. Tik vėliau keliaujame kartu namo. „O davai einam pro kitą pusę (bepigu, kai jam arčiau), kiek tu gali ta Kosciuškos gatve vaikščiot, galėsi apie naują gatvę parašyt.” Aš sutinku ir du kartus kertu upę. Nors Šeimyniškių gatvės pavadinimo semantika mane nervina. Ir išvis, tie niekšai jau viską parašė. Pavyzdžiui, yra tokia knyga - „ +37 C° “, Vilniaus gatvių rinkinėlis. Rinkinėlis prie miesto, kaip būna prie vyno ar alaus.

Rugsėjis. Viena dieną susižadu (facebooke) ir visi labai bruzda, gūžčioja pečiais, klausinėja ir like’ina. Kitą sėdžiu futbolo varžybose, kur savo ausim girdžiu skanduojamą legendinį “kas laimės, kas laimės, Gargždų banga!”. Trečią mokykloje, kurią baigiau, atsiduriu kitoje mokytojo stalo pusėje, ir bandau nuspręsti, kiek vaikams reikės sąsiuvinių (”langeliais? linijom? pustorių?”) ir pasiruošti planą kitai pamokai. Ketvirtą universitete beruošdama pratimus savo vaikams sutinku dėstytoją, pas kurį prieš keturis metus tokius pratimus pildydavau pati. Dėstytojas šypsosi ir visaip kaip maloniai bendrauja. Penktą ir šeštą miegu dienomis, o ką nors veikiu naktimis. Septintą ilsiuosi.

Vis dar stengiuosi save ir jus kuo nors nustebinti.

Rodyk draugams

2011-09-09

rugsėjo

Rugsėjį po kojom pradeda žiojėti pirmosios bedugnės - balose atsispindi dangus ir kartais atrodo, prasmegsi dangop, negi šitaip paprasta ten pakliūti? Pakeliui į universitetą, tik jau gerokai pasikeitusį, ne tik perdažytom, rekonstruotom ir pervadintom auditorijom, bet ir perstatytais žmonėmis, man į ausis vėl rėkauja Amanda Palmer.

It’s cold outside
I hate the seasons here

I suffer mornings most of all
I feel so powerless and small

Šaltis kaip rūkas pamažu įsiskverbia į miestą ir aplimpa kiekvieną jo centimetrą. Rugsėjo pirmąją miestas kaip pabudintas šuo suurzgia ir ima būdrauti. Į gatves pasipila automobiliai, į troleibusus studentai, į centrą kostiumuoti klerkai, į barus pavargusi ir krepšinio išalkusi darbo liaudis. Miestas vėl savas man tampa tik naktį ir tik po kokių trijų bokalų alaus.

Turiu nuostabią knygelę, Moleskiną, kur šalia paskaitų tvarkaraščių ir deadline’ų datų kartais įsiterpia eilėraščiai, idėjos ilgesniems tekstams ar nugirstos kieno nors citatos. (Aš kartais pagalvoju, kad jeigu ją pamesčiau, radėjas galėtų susidaryti labai įdomų mano asmenybės portretą.) Padovanojo man knygelę vienas tų, kuriuos anksčiau ar vėliau galiausiai tenka vadinti dviejų raidžių deriniu - ex. Lyg Mr., lyg Dr., formalus statuso įvardijimas. Raidės ir garsai turi polinkį į transformaciją. Čia kaip koks ketvirtas Niutono dėsnis: visi tu galiausiai virsta ex. Dvi raidės į dvi raides. Viskas logiška ir nuoseklu, elementari fizika ir metafizika, chemija ir alchemija.

Jis visada mėgo kokybiškus daiktus. Po paskutinio susitikimo mes nebesikalbam ir jis neatsakinėja į mano žinutes. Užtat iš Prahos parsivežtame Moleskine pilna užrašų, kurie dažnai taip į nieką ir neišsiplėtoja, lieka tik pradžios, milijonai pradžių, vidurių ar pabaigų, niekaip nesulimpančių į vieną kūną. o kiek jau išsprūdusių susiūtų tekstų, kurie lyg frankenšteinai iki šiol bastosi nežinia kur ir veikia nežinia ką.

Pavasarį balos džiugina. Moleskinas saugo įrašą Kovo 10 dienos puslapy:

Žengiu grindiniu ir staiga pajuntu keistą, pažįstamą kvapą. Jei tai būtų garsas, sakyčiau - suklūstu. Kelis kartus stipriau šnervėmis įkvepiu orą ir suprantu - šis šlapias, balų pilnas, purvinas grindinys kvepia dumblu, tokiu dumblu, koks būna tik prie vandens. Viešpatie, kaip gražu - eiti katedros aikšte ir užuosti jūrą.

Rudenį tai, kas pavasarį džiugina, kelia liūdesį. Viskas juda priešinga kryptimi, daugėja tamsos, pilko dangaus, niūrumo ir iki kaulų pro visus megztinius, vilnones kojines ir radiatorius prasiveržiančio šalčio. Rugsėjis man primena nelemtus dalykus. Gatves, kurias teko išbraukti iš savo nusibraižyto Vilniaus žemėlapio. Rudenį aš itin intensyviai lankau ryanair ir wizzair puslapius nepaisant to, kad sąskaitoje paskutinį sykį išsiimant pinigų buvo 79 centai.

Rugsėjis. Viskas beveik taip pat, net krepšinis, ir tas šitaip atgyja ir bruzda aikštėse, skveruose, pagarsina gatves tik rugsėjais. Gerai prisimenu, kaip prieš metus lietuviai įveikė Argentiną. Ir ne dėl to, kad krepšininkai puikiai sužaidė. Galbūt todėl krepšinio ir nebežiūriu.

“Viskas keičiasi.” “Niekas nesikeičia.” Turbūt tai reiškia tą patį. - jau rašiau šiame blog’e vieną sykį. Turbūt taip ir yra. Kaip yra.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web