BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-04-21

tiksint

Širdis yra laikrodis. Dažniausiai tiksi tyliai ir ritmingai, kaip ir turėtų geri laikrodžiai, ir tik kartais dūžiai patankėja - kai nutinka kas nors baisaus - pavyzdžiui, tie telefoniniai skambučiai. Is it Mister X? Sir, there was an accident. I regret to tell you, sir. Ir taip toliau, ir panašiai. Širdis išbeldžia, išmekena tau me-me-me-memento.

Nešioju tą patį laikrodį ant rankos gal dešimt metų. Man kartais žmonės sako: ko tu vis žiūri laikrodin. Sykį, švenčiant vienus trenktokus naujus metus, specialiai nusiėmiau, kad taip dažnai nesidairyčiau. Ir pasidėjau kažkur. Ryte laksčiau po svetimus namus visų klausinėdama kur mano laikrodis ar nematėt mano laikrodžio niekur aš be jo neisiu. Galiausiai radau kišenėj. Dairausi kairėn rankon net kai laikrodis ilsisi pas laikrodininką. Tuomet kartą galvojau nusipiešti jį ant rankos tušinuku ir ciferblato vietoje įsirašyti: laiko nėra. Laiko nėra, yra tik laikinumas.

Širdis yra laikrodis. Jo tiksėjimą jaučiu beveik kasdien. Pagreitėjusį, kažkokį aritmišką. Jei aš kartais pamirštu apie laikinumą, ji man primena. (Dabar štai pypsi po kaklu toks aparačiukas, su priklijuotais elektrodais, įrašinėja ritmą.) Širdele mano, o kodėl tu liūdna - paniūniuoju mintyse. Gal ir gerai, daiktai ir namai, žiūrint tiksinčiu žvilgsniu, gražesni atrodo. Kartais skaičiuoju senamiesčio pastatų aukštus. Kartais pirmą kartą pamatau keistas skulptūras ar reljefus vietose, kuriose buvau šimtą kartų. Šokčioju nuo vienos kojos ant kitos miške, nes miškas - jūra, mėlynas žibuoklių vandenynas. Šoku sau viena namuose, kai winampas atsitiktinai užleidžia, tarkim, N.O.H.A.  Moku būti tokia laiminga, tokia laiminga, kokia moku būti nelaiminga.

Nepamenu, kada tiksliai širdies laikrodis ėmė greitėti. Kada pradėjo tiksėti garsiau. Bet dabar Saint Laurent Cinema kvepia aštriau, Yann Tiersen skamba liūdniau, o balto friulaniško vyno skonis nenudžiūsta nuo lūpų. Už daiktų stovi žmonės. Daiktai primena žmones ir laiką. Būtuosius, kartinius ar dažninius.

Prisiminti dažnai būna skaudu, ilgu ir gaila praėjusio laiko, besipildančio laikinumo stulpelio. Gaila dar ir dėl to, kad esame vieniši. Bet esame skamba bendriau nei esu. Mūsų vienišumas yra didžiausias mūsų bendravardiklis. Bendras vardas.

I feel really alone most of the time. I’ve always felt this way. I mean we’re born alone, we die alone. And while we’re here we are absolutely, completely sealed in our own bodies. Really weird. Kinda freaks me out to think about it. We can only experience the outside world through our own slanted perception of it, - prabilo jaunasis fenomenologas iš filmo.

Vyresnėlis jį papildo: You know, the only thing that’s made the whole thing worthwhile has been those few times when I’ve been able to really, truly connect with another human being.

Rodyk draugams

2011-04-15

koks netikėtumas

Posted by proz in la vita

Sykį išėjome į lauką parūkyti, V. ir J. su alaus butelėliais rankose. Prisėdome ant akmeninės tvorelės. J. sako: nori alaus? -Tai kad ne, ačiū, aš savo bokalą bare palikau. -Tai paragaut. Geriu gurkšnį ir galvoju, kaip būtų juokinga, jei kaip tik dabar atvažiuotų dėdės policininkai, cha-cha. Tą akimirką pro šalį važiuojanti balta mašina sustoja. Iš jos išlipa du vyriškiai ir eina mūsų link. Du vyriškiai, vienas gerokai užtinusiu ir paraudusiu veidu, ko gero, žyminčiu ilgo girtavimo pasekmės, dar spėju pagalvoti, ko jiems čia iš mūsų reikia: alaus prašys? į kompaniją šliesis? staiga išsitraukia kažkokius pažymėjus ir išberia: labas vakaras, policija, jūs geriate viešoje vietoje. Taip ir žagtelim. -Be..bet bet mes mes čia iš baroo. -O čia baras? čia ne baras, jūs geriate viešoje vietoje. -O t..tai tai negalima išeiti iš baro, su alumi? - toliau kažką mikčiojam, o policininkai mums toliau beria, kaip pažeidėme įstatymą. -Tai mums išmest tą alų? - klausia V. -Ką darom? - žvilgteli vienas į kitą dėdės policininkai, - Paleidžiam? -Gerai, išmeskit. -Toks skanus alus buvo, - liūdi J., artėdama prie konteinerio, -o gal galima dar gurkšnį?  -O tu pabandyk! - sako policininkas. -Geriau jau nebandyk, J.! - šaukiu jai pavymui. Stiklo konteineryje suskamba butelių šukės, du vyriškiai įsėda į savo baltą mašiną ir greitai išvažiuoja.

Rodyk draugams

2011-04-09

dar apie paribius

Posted by proz in la vita

Bet tai dar ne viskas, nė pusės tos dienos-eilėraščio neperrašysiu į tekstą. Ji ten ir liks - šaligatvių ir Vilniaus senamiesčio raštas. Įrašyta palto skvernų.

Būna žmonių, apie kuriuos negali kalbėti. Tiesiog nežinai, kaip ir ką reikėtų suformuluoti. Tik žiūri, skaitai jų tekstus ir aikčioji. Tai skaitau vėl ir vėl tą pirmąjį M. eilėraštį. Ir ne pirmąjį. Ir dar labai ilgiuosi Kajaus tekstų.

Pilna diena žmonių, kurie taip gyvena, lyg būtų eilėraščiai. Kurių irgi negali įvardinti ar kitaip persakyti. Berniukas-kosmosas, toks žavus dvyliktokas, labai gražiai paplaukęs. Jo tekstuose, rodos, net mažiau poezijos nei jo gyvenime.

Jau reikia liautis klejoti ir klajoti ir užsiimti rimtais dalykais. Realybės paribiuose šalia poezijos dar telpa ir labai daug demonų, tokių, kad gal net Hitchcockas nustebtų susipažinęs.

Rodyk draugams

2011-04-09

mano dienos yra gražiausi mano eilėraščiai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Kaip keistai mes gyvename, mano angele sarge. Mūsų palto skvernai šluoja keistus ilgus koridorius, prašmatnių viešbučių ar restoranų fojė, licėjaus klasės grindis, barų laiptus ar dažais ištepliotas dailės akademijos studijas.

Barai barai, galiausiai vis tiek lieku su jumis viena, nors vyriškis siūlo eiti pasivaikščioti, o R. kviečia pas save. Draugai, pažįstami, sugėrovai, simpatijos, antipatijos - visi pamažu išsivažinėja. Mes jau užsidarom, jau užsidarom - sako barmenė norintiems pasiimti dar alaus, o aš guodžiuosi vyrui ilgais plaukais ir ilga barzda. Negalėjau jo neužkalbinti vieną vakarą - sėdi tas įspūdingai atrodantis vyriškis „Pogo” prie baro ir skaito litmenį. Turiu naują „Nemuną” - sakau kitą vakar vėl ten sutiktam vyrui. „O, duok.” (maniakai. Kam įdomus Nemunas trečią ryto alubary).

Kitą rytą mano akyse rūkas. Iš jo išnyra mėlyna mašina ir pasiima mus nuo Rašytojų sąjungos. Vežasi į Vilniaus licėjų. Ką čia tokia proga apsivilkus? Kur mano beretė? Dvasingi berniukai ir nuobodžiaujančios mergaitė ir mes: jaunuolis iš režisūros, mergaitė iš žurnalistikos, tapytoja ir filologė. Kankiname vienuoliktokus. Truputį juokinga, bet visai smagu. Paskui mums net tulpių padovanoja. Su tulpe jautiesi kažkoks gražesnis - sako mergaitė-eilėraštis. Bet tavo tulpė gražesnė - sakau mergaitei-eilėraščiui ir mes labai juokiamės. Nusiperkam po pora laikraščių - abiejų pirmuose puslapiuose mergaitės-eilėraščio tekstai. Žvaigždė - sakau. Ir taip gera būti su ja, tokia šviesia ir švytinčia. Tapytojos apskritai būna nuostabios, jų sunku neįsimylėti. O juk galima įsimylėti ne tik kasdien, bet net ir kas dešimt minučių, suprantu tądien.

Mergaitė-eilėraštis paskui nusiveda mane į akademiją. Taip aš pataikau į peržiūras. O, kokia egzotika, kokia įdomybė. Dailės akademijos studentus net iš rūbų gali pažinti. Dažais išteptų kuprinių ar pėdkelnių, nuo baltų sienų nubalintų paltų. Studijos, kuriose kabo koliažai, pačios kaip tie koliažai, pilnos keistų daiktų. Neišnykstantis dažų kvapas. O kaip dėstytojai, ten visokie nacionalinių laureatai, kalba. Tikrovės pleiskanas ir šnibždančią aistrą aš net užsirašau. Sykį sėdėjau su tapytojom po kažkokios parodos atidarymo ir jos kalbėjo apie paletes. Dailininkų kasdienybė man lyg kokie kupranugariai - visada dvelkė egzotika.

Po to valgau guliašą akadės valgykloj. Jei guliat tai guliat, guliašo - sakė žmogus su laptopu vokiškam restorane su baltom staltiesėm, kur alus kainuoja dešimt litų, o salotos septyniolika.

Pabuvus su mergaite-eilėraščiu truputį nušvito. Pajutau, kad viskas aplinkui yra poezija. Kad nėra visų šitų taisyklių, šablonų, schemų, veidmainiavimo, kuriuos patys susikuriam. Ginsbergas buvo budistas, žydas, komunistas, homoseksualas. Tai turbūt visuma, kuri visiškai žmogų išlaisvina. - Janso filme sako G.

Laisvė laisvė, tik jau ne mosikuotis vėliavėlėm kovo vienuoliktą.

Mano dienos yra gražiausi mano eilėraščiai.

Rodyk draugams

2011-04-03

mažieji žmogaus pasaulio malonumai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tarp didžiųjų dramų, nenupasakojamų naktinių nuotykių ir bakalaurinio graužaties dar tykiai glūdi Mažieji Malonumai -

- nauji pavasariniai batai ir pietūs su mama mieste

- kava iš mano mažosios mylimosios mokos triskart per dieną, vis taip pat puikiai kvepianti, ir kuo toliau tuo labiau tampa neįsivaizduojama, kaip galima gerti kavą su tirščiais

- išeiti tik su megztuku į miškelį šalia namų ir prisiskinti žibučių

- kelios taurės sesers iš Triesto parvežto friulaniško baltojo vyno, daug gražių saulėto Svevo ir Joyce’o miesto nuotraukų, lengvai dilgčiojanti nostalgija

- neišsemiama muzika ir tekstai

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web