BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-03-24

ty odin i ja odna noch temna

Posted by proz in užtemimai

-Vėl tu viską pramiegojai! Visas tris paskaitas! O vieną dar apie Italo Svevo ir Triestą, kur vakar tiesiog ausis ištempei, taip klausei, kai il discorso prasidėjo, o gi dažnai taip nebūna per D. paskaitas! Ir dar vėl bakalauro nerašai, nesimokai ir vapšė niekuo naudingu neužsiimi! - priekaištauja man sąžinės balsas. Rėkia į ausį tiesiog.

Ai, sąžinės balse, tu dabar iš kur čia? Radai dėl ko priekaištaut. Radai kada priekaištaut. Koks dar Triestas? Kokie socialdemokratai? (gyvenime vis lenda žodžiai iš spektaklio. Man atrodo, aš greičiau išmoksiu Veničkos arba Kunigaikštienės tekstą, nei savo veiksmų eigą.) Nematai, kad gyvenu Lotynų Amerikoj. Ten, kur serialus stato. Jau net sekmadienio nereikia, nuolatinės repeticijos ir pasirodymai. Tik vaidyba kažkokia prasta, nors Režisierius vakar pasakė beveik komplimentą apie būsimą Mergaitės viziją.

Ašaroju ir ašaroju kone kas vakarą. Sykiais šiaip prie kompo, vietoj ruošimosi rytdienos seminarams. Sykiais trenkdama durimis (būna tokių durų, kurias nuolat trankai) ir grįždama paskutiniais paskutinėliausiais troleibusais, tais, kur raudonu šriftu tvarkaraščiuose įrašyti, ir kurie, bjaurybės, sakosi važiuoję iki pirmojo parko, tai kokio velnio dabar kerta Žaliąjį tiltą. Tada jau tikrai tikrai paskutiniu devynioliktu. Žirmūnai. Pernelyg daug asociacijų. Pakeliui tarp troleibusų surūkau pusę pakelio pigaus wall streeto, nors šiaip tai aš nerūkau. Bet traukiant tai į plaučius truputį mažiau skauda. Neigiu gyvenimą, neigiu meilę, teigiu žmonių nesąžiningumą ir egoizmą, ir pamažu žudausi. Nors neee, galvoju kirsdama Žirmūnų tiltą, prie kurio per vidurį prikabinta tokia lenta su užrašu “tu rūpi” ir keliais telefono numeriais. Galite skaudinti mane kiek norite, sugalvoti ką nors dar pikantiškesnio, egzotiškesnio, kam čia apsiriboti Meksika ar Triestu? Mano savižudybė lėtinė. Ir gana smagi. Kas į mirtį keliauja mažais tiesiais žingsneliais, kas bėga bėga, pargriūna, nusibrozdina kelius, išsigąsta, pabėga truputį atgal (iriasi lyg prieš srovę), ir vėl pakniopstom į priekį.

Ką mes dar vaidinam be “Maskvos - Petuškų” ir Lotynų Amerikos Anų Marijų? Tiesa, šiandien tiesiog einame į teatrą, premjera, mylimos mergaitės bilietus padovanojo, dar viena mylima eina kartu. Šilti draugiški ryšiai tarp žmonių, kurių milijonas, o kas daugiau belieka. Man taip atsibodo galvot apie prasmę ir laikinumą, kad aš jau nebegaliu. Ką daryt, jei viską išgyveni lyg linksmuosiuose kalneliuose? Taip stipriai, taip šokinėjant, kad jau tikrai ne-be-ga-liu. Xanaxą gerti ne progomis, bet kasdien?

Facebooke keturi šimtai “draugų”, bet ką pasakys, ar užkalbins, rūpi maždaug trys. Visi kiti šitom ašaringom dienom kaip fonas. Išnyra kartais iš rūko, prasilenki, pasisveikini, kartais, atrodo, kalbiesi apie kažką, ir vėl sunyra į rūką. O tas rūkas, lyg kokie debesys, kuriuose išryškėja maždaug trijų veidų bruožai. Arba lyg bangos tie žmonės, priartėja, nutolsta, ir vėl. Jūra, gyvenimo klišė, bangos yra gyvenimas.

Kas toliau, galvoju, kas toliau, kas dar nutiks, kiek galima, duokit man ramybės, kokią trobelę miškuose (norėjau rašyt kalnuose, bet per daug dideli atrodys reikalavimai), popieriaus, tušinuką (laptopo net neprašau, neduokdie! Nors visai atpratau rašyti ant popieriaus, taip nepatogu, tai gal davai, tik be interneto), knygą. Pasižadu net bakalaurinį rašyt, ir jokių grafomanijų, jokių išsipasakojamųjų blog’ų.

Bet tai bent oras šiandien koks bjaurus! Labai džiugina. Tiesiai į nuotaiką. Dėkui, dangau.

Rodyk draugams

2011-03-21

come and dance

2011-03-12

Už lango skamba Švento Petro Povilo varpai. “Udin udin” - dainuoja jie, o aš skaitau Giedrą Radvilavičiūtę (vajėzau, kokia gera knyga), klausausi Deine Lakaien ir kalbėti jau norisi nebe apie

bet apie daiktų magiją. Apie mažus pavidalus, visa, kas maža, neaštru, lyg murkianti katė, švelniai besiglaustanti apie kojas. Nebe apie mėlynes ant blauzdų, o vyšnias tarp lūpų. Pavasario sulaukiau, nesidžiaugiu, užtat dabar galiu laukti vasaros. Vasarą gal vėl sakysiu tą patį. Bet kol kas - pienių vynas taurėje, žolė, glostanti padus, trumpos suknelės, popietinė kaitra, švelni melancholija, besileidžiant saulei, “Lisbon story”, knygos, skaitomos pasitiesus sode pledelį, vakarai, kai temsta devintą ir nuotykių (bet ne tokių klaikių ir neprisimenamų kaip dabar) skonis ant lūpų.

Sapnuoju, vis sapnuoju ką nors.

Vakarui įsibėgėjus skamba jau nebe tie nepakenčiamai liūdni, bet gražūs gotai, o Fridos sountrackas įsirašytas iš Eliškos dar Prahoj. Svarstau pabaigti Prahos pasakojimus. Svarstau pranešimą paskaitai iš galvos perpilti į popierių. Dar kam nors sakau, kad svarstau rašyti bakalaurinį, bet iš tiesų, tai jau nebesvarstau, kaip-nors-kada-nors.

Taip, noriu vasaros, ispaniškos dainos man visuomet su ja asocijuojasi, noriu Ispanijos, Italijos, bent jau bet kokios šalies, kuri būtų pakankamai toli, bent jau kitapus Lenkijos. Tai gal JAU laikas pasižiūrėt, kaip ten su tais magistrais užsieny.

O šiaip jau šeštadieniai paprastai būna gražūs. Sekmadieniais būna teatras ir Tie Žmonės, o pirmadieniais ir antradieniais daug dirbu. Maždaug dviejų dienų asmeninė darbo savaitė, dėl kurios man kartais pasidaro baisu nepabaigti bakalauro.

Sesuo rytoj išskrenda gastrolių į Triestą. Aiškinau jai, kaip nuvažiuoti į Castello di Miramare, ir pagalvojau, kad labai pavydžiu. Pavasaris, juo šitaip kvepia visur, nuo prasiskleidusių L. hiacintų atnaujintoj virtuvėj, iki balų Katedros aikštėj. Aš labai spurdu, labai nesimokau ir labai noriu šokti

so come and dance -

Rodyk draugams

2011-03-10

kovėja (pavasarėja)

Posted by proz in dnr

Geriau jau laukti ko nors, kas neateis, pavyzdžiui, Godo. Nes lauki tarkim pavasario, o kai ateina - daužais sau per galvą - taigi čia nelaimingų įsimylėjimų ir laimingų įsimylėjėlių glebėsčiavimosi viešose vietose metas! Ir kaip aš buvau pamiršus. O ta saulė itališkam adzūriniam danguje kontrastuoja su mano būsena, ir vėl laukiu sutemų. Susitinkam su režisierium prieš repeticiją jau šviesoj. - O žinai, ką tai reiškia? - klausia. - O tai reiškia, kad laikas bėga…

Visiška grafomanė - rašau tai troleibuse, stovėdama, ant Darbo partijos “Sėkmės bilieto” kalendorėlio, tarp skaičių (o visgi pravertė).

Kuo senyn, tuo labiau, rodos, paauglėju. O gal tiesiog įsisiūbuoja kraštutinumų švytuoklė ir tiek. Inercija, kaip ir visur. Ir tada belieka teisintis, dažnai tekstuose, dažnai nelabai vykusiuose, dažnai su susireikšminimo prieskoniu. Bet kakava ir jaukus pašnekesys truputį padeda. Ir hiacintai pamažu skleidžiasi. Ką pikto nelaiminga beprišnekėčiau ar prirašyčiau, aš gi vis tiek myliu tas mergaites, bent jau keletą iš jų tai tikrai. Metai bėga, banga gena bangą, Maironį keičia D’Annunzio, kursinius - bakalauriniai, o viskas taip pat.

Rodyk draugams

2011-03-07

“Gyvenimas yra mirtinas nuotykis”

Posted by proz in ka radau

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-05-gyvenimas-yra-mirtinas-nuotykis/59056

Ką radau! Perskaičiau ir galvoju “oi”. Tik nesupratau, tai ką gi iš esmės siūlote tokiems kaip mes, kurie paauglišką gyvenimo būdą šlo­vi­na kaip nau­jąjį ro­man­tiz­mą, ku­ria­me vieš­pa­tau­ja mir­tis ir po­ezi­ja.

Rodyk draugams

2011-03-06

liūdnai podvidešimtrečio

Posted by proz in ka radau, la vita

Jėzau, aš čia taip negražiai atsiliepiau apie grupiokes, o jos ėmė, iškepė ir atnešė man pyragą. Buvau apšalus. O L. padovanojo vazonėlį hiacintų. Hiacintai ir narcizai, ko gero, mėgstamiausios mano gėlės - tai ar gali būti kas nors gražiau, nei šitie du vazonai ant stalo? Po penktadienio, tiesa, tų vazonų ir vazų atsirado ir daugiau.

Gimtadieniai - vienas iš būdų užčiuopti laiko bėgimą. Nuo pat aštuoniolikto kiekvienais metais prieš naują tūselių rūselio tūsą, vis permetu iš naujo visas kompe sukauptas šventimų nuotraukas. Dievaži, kaip viskas taip pat ir kaip viskas nebe taip. Tūsų rūselis nesikeičia, metus ten beveik nesilankant laiko ženklai teįsirašo trapesniuose jo audiniuose. Dulkių guoliai ant lentynų, pelėsio kailiukas ant kaukių, iš mozaikos ant grindų išbyrėję akmenėliai, trūnijančios priešvelykinės verbos, čia stovinčios jau kažkelioliktus - prisilieti ir subyra - kokia skaudi iliustracija, koks materijos dematerializavimasis, koks iš dulkės į dulkę. Galiausiai viskas teliks pelenais. Kas nors sudegins ir mūsų miestą.

Bet sienos kaip mūrai - penkiasdešimt prastovėjo ir dar gal penkiasdešimt pratęs. O nuotraukose  - išnykusio buvimo ženklai. Remis dainuoja į  mikrofoną, G. ir T. susilipdyta namudinė aparatūra (po penkių metų jie jau bus žinomi, tokį pat savaitgalį gros jau nebe mano gimtadieny, o “Propagandos” atidaryme.) Keletas rašytojų, jau praėjusių Minesotą (kada jau man ten?). Knygos, kurią už savaitės pristatinėju seminare, autorius skaito mano eilėraščius ir aiškina apie netikusias pabaigas. Su pabaigom man niekada nesisekdavo. O dabar, atrodo, tik jos gyvenime ir beliko. D., sakantis, kad pirmą sykį yra tūse su žmogum, tinkančiu jam į sūnus. Koks paradoksas - už kelių metų jaunėlis, tinkantis į sūnus, pats susilauks sūnaus. Kiti žmonės, su kuriais dažnai ir intensyviai būta kartu, o dabar vos nežymiai linktelėjama atsitiktinai susitikus. Nebėra Remio. Nebėra mūsų, trukusių keturis su puse metų. R. ir A., kurie visuomet būdavo,  ir apskritai yra lyg koks antilaikinumo simbolis, šiemet negalėjo. Dabar jie augina vaikelį. O. prisimena vieną bendrą naujaką, kuriame buvo keturios poros. Visos išsiskyrė, išskyrus R. ir A. Mes su O. kalbame, kad R. ir A. mus įgalina tikėti įmanoma laiminga pabaiga. Nors kalbant apie savąją… nežinau. Dar visada būdavo mylimiausia V. Ji liko, bet ir ji - kitąmet Anglijon. Vis daugiau žmonių, su kuriais prasilenkta, prasilenkiama ar bus prasilenkta. Gyvenimas - tai intensyvus ėjimas vieni kitiems pro šalį.

V. ir I. padovanojo bilietus į premjerą. Taip durnai neturiu su kuo eiti - na, taip, keliolika variantų rengininių draugių. Kai atpranti būti dviese ir tenka po renginius vaikščioti vienai, tai visokių minčių prišaudo į galvą, kur nežinai, ar čia jau galutinai čiuožia stogas, ar čia kaip tik kas nors gudraus. Na, bent raidelės tuomet lyg pačios rikiuojasi į tekstus, bet kas iš to, jei po kūrybinių etapų seka tokie tamsūs klaidžiojimai, tokios minties ir atminties duobės, kad pati stebiuosi, jog viskas dar gerai baigiasi, jog dar sugrįžtama.

Ai, bet juk yra kaip yra, ir bus kaip bus, viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia grįžti į ironijos režimą, juoktis iš pasaulio, juoktis iš savęs. Nes visas tėra tiktai tai, mūsų pasaulis - tai Dievo juokas.  Šitoks skambus, šitoks intensyvus, šitoks laikinas, kuriame galiausiai amžinai ištirpsime ir susiliesime.

Nors kartais sublyksi mintis, kad gal mums pakeliui.

I come home in the morning light
My mother says
“When you gonna live your life right?”
Oh, mommy, dear, we’re not the fortunate ones
And girls just wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

The phone rings
In the middle of the night,
My father yells “What you gonna do with your life?”
Oh, daddy, dear, you know you’re still number one
But girls, they wanna have fun
Oh, girls, just wanna have fun

Rodyk draugams

2011-03-02

burbuliukai į galvą

Posted by proz in dnr

(Jei ką, tai vienatvė yra mano rašymo specializacija. Užsičiūrinu.)

Atsibundu gimtadienio rytą, pasižiūriu į laikrodį, dešimt, nuostabu, bet kodėl aš ne paskaitose? Turint omeny, kad naktį prieš tai temiegojau dvi valandas (tai o ko tu nemiegi? - klausinėja manęs labai sąmoningi žmonės. Ir ką aš jiems sakysiu? Apie sesę nemigą, apie tai, kaip žliumbt norisi penktą ryto, kai negali užmigt ir žinai, kad jei bent dabar užmigtum, miego liko dvi valandos), gal ir gudru buvo šiandien neatsikelti (kur tavo atsakomybė, kur tavo pareigos jausmas, kur tavo paskaitos!), nu bet tai blemba, ir ką man dabar veikti? Susirašom su vj, kuris dar vakar, kaip atseku iš žinučių, pasveikino. Labai liūdna, nusprendžiu šiandien nesijungt facebooko, tebeguliu lovoj, o ašaros kaip pupos iš akių. Wtf, Ramune?

Vj pasakytų - priešgimtadieninis jautrumas, kuriuos aš nelabai tikiu, bet aš ir pilnatim netikėjau. O paskui sužinojau, kad mėnulis ten kažkaip keičia vandens pasiskirstymą organizme - nu jei jis jau net potvynius sukelia, tai gal tikrai (ne)kažką. Bet kad jau ne prieš. Ai, visi mes biškį susireikšminam bent dieną per metus. O jau kai juokinga - kai pagalvoji - tarsi didelis čia tavo nuopelnas, kad gimei.

(Dabar papasakosiu istoriją, kuri nuskambės kaip „oi, kokia aš faina”, bet pasiteisinus pasakoti jau beveik galiu. Nupirkau ir padovanojau šiandien mamai baltą tulpę. Nes gimt tai gimt, gal ir užknisa, iš to malonaus plūduriavimo įsčiose išsikapanot į šitą liūdną pasaulį, bet jūs tik pagalvokit gimdyt kaip baisu ir sunku! O dar ir paskui su tuo vaikiščiu kiek triūso. (Mylimiausia pora R. su A. pasveikina iš santariškių - vaikiui temperatūra užkilo.)

Taigi.

Sėdžiu vakar galiausiai viena bare ir sakau liūdnai tiems, kurie irgi sėdi prie baro:
- O už penkių minučių mano gimtadienis…
- Mhm,
- atsako šalia sėdintis baro barmenas, kuriam dabar ne pamaina, ir toliau žiūri kažkur pro šalį (tai kai aš nemoku susirast draugų).

Bet po to baras ima ir pastato man kažkokį įdomų shotą. O tada jau aš statau baro mergaitei, nes ana labai simpatiška. Mes su ja net einam parūkyt, ir kad šnekam, kad šnekam kažką, bet o kuo viskas baigias aš neatseku net iš telefono įrašų. Rodos, apie tris kviečiausi taksą, tą, kur kovo 1-ą pasveikino mane su pavasariu. Ant krumplių turiu pora nusibrozdinimų, bet šiaip tai viskas okay. Jau atsikimšt šampaną ar dar palaukt?

Tiesa, pakeliui namo, rodos, atsitiko tai, kas vieną dieną turėjo nutikti jau kokius penkerius metus. Pamečiau savo pigų, lievai veikiantį, bet širdžiai mielą ausinuką. Labai liūdna. Tai kas dabar guos mano neišsimiegojusią, per tankiai besikabaldojančią širdelę liūdnais rytais į univierą ir dar liūdnesnėmis popietėmis po jo (niekas manęs ten nesupranta. Ir be to dar niekas manęs nemyli)? Gal kas nors galėtų man padovanoti naują gimtadienio proga? Alio? Gerbėjai? Taaaip, reikėtų pradėti rašyti kaip nors socialiau ir konceptualiau, a la maistasausims tik kokia nors nuova idea. Nu reikia gi imt pagaliau kaip nors kalt babkes, negyvensi gi vien iš gimtadienio vokelių nuo tėvų.

Kitą rytą, kaip jau akivaizdu, neatsikeliu į paskaitas ir nuoširdžiai nežinau, ką veikt. (Grupiokės, matyt, sėdi paskaitose, nuobodžiauja ir galvoja: kažinkažin, velniažin, ką ta Ramunė dabar daro? Visko iš jos gali tikėtis. Beveik iš principo reikėtų nuveikti ką nors ypatingo. Bet kad visos įdomiausios mano istorijos labai nepataiko į viešą diskursą, jų net draugams nepapasakosi, nebent V.)

O davai nueisiu nusipirkt šampano - pagalvoju. Kas belieka? Kai suėjo aštuoniolika, ketinau iš principo nusipirkt butelį degtinės, bet tada kaip tik sirgau, gėriau antibiotikus, o vis tiek užėjo kaimynėliai A. ir T. su kvietku, viešpatie, kaip miela buvo, net atkimšau iš sekcijos kažkokį šampaną, kad jau taip. O pernai kai žliumbiau (aš manyčiau, labiausiai vykęs palinkėjimas kitą sykį būtų - per šį gimtadienį linkiu nežliumbti) kažkur Udinės gatvėse (kur dabar nostalgija vien gatvėm, nesvarbu, kokia ryški vienatvė ten buvo), tai galiausiai vakare į kambarį dainuodami happybirthday įlėkė butokai ir buvo vakarėlis „eat and drink to death”, kai pirmą ir vienintelį kartą gavom iš kaimynų raštelį tipo not make noise. Tiesa, antrą kartą tai policiją iškvietė, bet tiek to. Kai Čekijoj žiūrėjom fotkes, tai Tereza sakė - nu bet mes ir valgydavom… Jūs pažiūrėkite į tas makaronų porcijas! Čia gi trim žmonėm vienos užtektų. Kai labai užeina nostalgija, tai išsiverdu sau daug daug makaronų.)

Ne, nu bet tai kai LABAI liūdna. (Pachmielingais rytais mane tegelbsti ironijos gaubtas). Per gimtadienius esi išmetamas iš saugaus laiko. O visi dar kad linki. Saulėtos dienos, blecha (niekam daugiau nieko panašaus nelinkėsiu, pažadu). Nu da, saulėta, dangus kaip pernai vasario penkioliktą Venecijoj, be debesėlio. Jėzau, koooks žydras tas dangus, žvilgsnis net neturi kur fokusuotis, tiesiog tobula svajoms, neaprėpiama dangaus mėlynė, ar kaip ten rašydavo mūsų brangūs neoromantikai. Bet tai jūs manot man GERIAU nuo šitos žydrynės? Nifiga. Čia panašiai, kaip mūsų dabartinė virtuvė be baldų - man visai nepatinka - jaučiuosi nejaukiai - nueinu, pastoviu tuose kampuose, kur nieko dabar nėra, apčiupinėju sieną - reikia gi kažkaip įsikinkyti erdvę - nu ir palengvėja šiek tiek, bet tik šiek tiek. O nuo žydrynės tai akis tik skauda, gūžiuosi gūžiuosi ir tūnau savo kambary. Kur mano raudonos užuolaidos?! Kur mano gotų laikai: tamsa, bauhausai ir gyvenimo liūdnybė. Hollow hillllls. Bela Lugosi‘s dead.

Visi čia viską tik krausto, virtuvės baldus kažkodėl sumanė pakeist, tai kai pamačiau tuščias vietas nuo spintelių, net fiziškai keistai pasijutau. Akiai buvo per daug vietos. Pažįstami daiktai ir vietos mus įgalina jaustis saugius. Kai neteksiu šitų namų, kuriuose užaugau, tai rašysiu, jaučiu, daug graudžių eilėraščių kaip koks Nyka-Niliūnas. Aha, duokdie rašyt kaip Niliūnui. Beje, aš, aišku, kaip ir visi normalūs žmonės, laukiu pavasario, nes ta žiema jau atsibodo. Bet tai kai supratau, kad tada tik ir išlįs visos besiglėbesčiuojančios porelės į gatves, tai net negera pasidarė. Niekur nesijauti toks vienišas ir toks kontrastuojantis su pavasariu, kaip šitoj klimato juostoj, kur to pavasario beveik ir nėra.

Nesocialus aš žmogus, visokie būreliai ir studentų atstovybės šiurpą krečia, nu bet o ką dabar. (Vienintelė vieta, kur esu itin sociali, tiesiog neįtikėtinai, yra baras.) Net biuletenio sugadint nenuėjau. Draugų anarchistų arba tų trijų Lietuvos feminisčių, kur tarpusavy frakcijas kuria, aš irgi nelabai suprantu. Kad ši diena tau būtų ypatinga - dar vienas kraupus palinkėjimas. Pabundi ir galvok iškart, kokį cirką čia dabar nuveikus. Ypač jei jau nebuvai paskaitose - matyt, jau veikei ką nors ypatingo - nustebsiu, jei grupiokės rytoj to nepaklaus. Man baisu, mano grupiokės tobulos ir niekad nekenčia nuo pagirių.

Brr, kaip baisu, tik susisuk į kamuoliuką ir pramiegok šią dieną. O vakare dar kartelį šiek tiek pažliumbk - kad, na kaip čia dabar, visi tikėjosi, visi linkėjo, o tu nieko. Visiškai absoliučiai NIEKO. Gėda ir žmogui pasakyt, ar kaip ten sakoma. Tai gerai, kad aš truputį nevykėlė, tai tuo ir didžiuojuosi.

Meilėslaimėspinigų - meilės, tarp kitko buvo tiesiog pabrėžtinas šeimos palinkėjimas per Kalėdas (spėk kam šitas šaukštas (buvo jų daug su visokiom užrašytom meilėm laimėm džiaugsmais)), jei dar šiandien bus įrašę į atviruką, garbės žodis, nebekalbėsiu.

Ir dar yra toks dėsnis. Kai turi paskaitas tik tris dienas per savaitę (jau dabar tai tikrai nepraleidinėsiu), tai nueini dar rečiau, negu kai turėjai kasdien. Čiuju, dėstytojas vėl man už nelankymą balus per egzą numuš. O vakar tai net, galima sakyti, poete pavadino. Nu jei jau taip, tai kur jūs matėt, kad poetai dorai paskaitas lankytų ir dar leksiką mokėtų! Poetai patys tą leksiką ir konstruoja. Paskaitų metu. Baruose arba pobariuose.

Bet žinot ką.

Ką tik gavau dovanų narcizų vazoną (mama, tu skaitai mano mintis ir aš tave myliu) ir dar radau atviruką iš Prancūzijos! Atsiimu visus žodžius - gimtadieniai yra zjbs!

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web