BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-02-21

hipnai, būk geras

Posted by proz in dnr

Mes su ponu Miegu niekada per daug nesibičiuliavome, bet taip man dar nebuvo. Pabudau sekmadienį, užmigus dar kaip man, skaityk, padoriai, apie keturias, pasižiūrėjau į laikrodį ir taip ir likau spoksoti dar kelias sekundes. Wtf? Be penkiolikos trys?! Gerai, kad niekur nereikėjo eiti. Tądien net nuveikiau šį tą naudingo - persirašiau tekstą iš užrašavkės, mažumėlę pataisiau ir išsiunčiau. Pirmą sykį buvo taip lengva galynėtis su tekstu (blog’ai nesiskaito). Gal dėl to, kad niekam nebuvau jo žadėjus.

Kitą naktį užmigau pusę aštuonių. Viešpatie, koks baisus jausmas, kai visi jau keliasi į darbą, o tau galvoj ūžia, ten nė dešimt skatikų miego, pažiū į laikrodį - atrodo, kad sekundinė rodyklė sukasi į kitą pusę, pradedi girdėti kažkokias haliucinacijas ir taip toliau. Visa pasaulio beprasmybė ir siaubas sugula į tavo lovą. Dar sykelį pagalvojau, tai gal jau dabar tikrai mirštu? Širdis mušė kokį 110. Pusė tabletės dar pusė dar pusė ir dar pusė. Mintyse tokiais atvejais (jei tiksliau, tai po jų, kai jau gali ironizuoti) skamba “širdele mano, o kodėl tu liūdna? širdelė mano, kur jaunystė tava?” Ak, atleisk, kad susigadinau tave būdama vos dvidešimties su trupučiu. Kiek dar ištversi, kiek dar išbūsi?

Kai atsikėliau antrą, tai radau straipsnį tituliniam. Labai jau pamalonino. Keista, kai tave be pažįstamų perskaito dar kas nors. Bet tie, kur labiausiai norėtum, tai, aišku, neskaito. Nors tai gal tik dar labiau verčia rašyti. Koks tekstų valiutos kursas? Krenta ar kyla? Ar galima jais duoti kyšį, pavyzdžiui, šv.Petrui?

Labas, nemiga, tamsioji sese.

O turėjo Hipnas brolį dvynį Tanatą

"Hypnos" by Wilhelm von Gloeden

Wilhelm von Gloeden (1856-1931), Hypnos.

Rodyk draugams

2011-02-20

tekstas su labai daug užuominų ir visai mažai informacijos

Apie tai, kokių keistų dalykų prisigalvoji, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tenka į renginius eiti vienai, ir jau visai neaišku, ar čia šiaip stogas važiuoja, ar čia gal kas nors itin gudraus, aš prisirašiau į knygelę. Gal paskui ir perrašysiu. Sėdėdama tokiam pačiam atokiausiam metalinio Litexpo rūmo kampely, netoli 5.3 salės, kur sykį eidama pas Marių su Ilze vos nenuėjau pas Landsbergį. Netoliese vienišas prieš savo pristatymą prisėdo ir Parulskis. Keista, kad tie reti (bent kaip mugėj) praeiviai smalsiai nežvilgčiodavo į itin graikišką, tiesiog helenistinį, klasikinį klasiko profilį. Nes į pristatymą tai prisėdo visa didžioji 5.1 ir dar dalis ten pristojo. (Aš irgi apsimečiau, kad nežinau, kas ten toks sėdi. Kaip koks greitas vabalėlis skribenau į knygelę, kol mintys neišsilakstė, ir galvojau, ką anas apie mane pagalvojo. Gal: grafomanė, štoli?)

Tokiose vietose būdamas vienas jautiesi vienišas kaip niekur kitur. Net jei šimto kilometrų atstumu nebūtų nė vieno žmogaus, nesijaustum labiau vienišas. Na ir kas, kad pro šalį marširuoja milijonas pažįstamų, na gerai, tarkim kelios dešimtys, trisdešimt tai kaip minimum, ne su visais jais net spėji pasisveikint. Vis tiek vaikštai iš vienos salės į kitą viena (sono la gatta che cammina da sola rašiau atvirlaišky iš Prahos M. - katė, kuri vaikšto viena. Mane reikia prisijaukinti ir tik ginkdie nelaikyti už pavadžio, nes kaipmat spruksiu), sukinėjies viena tarp stendų, labai stengdamasi kai kurių dėl tam tikrų priežasčių vengti, nusiperki Marių, Ilzę, pora Razauskų (vieną išsiųsti į Prancūziją. Taip, visi mėgsta Razauską. Taip, mane tai užknisa) ir dar, nusikopijuodama iš mūsų prezidentės, Martinaitį. (Sutikta B., kuriai pasigiriu, sako, kad Martinaitis jau pernai pasirodė, bet ar aš kalta, kad RS leidykla yra tobulas pavyzdys, kaip nedaryti rinkodaros. Ta prasme, na, jie neturi problemų su rinkodara, nes ten jos išvis nėra. Ir išvis, močiutė šitos knygos prašė, nors kas pagalvotų, kad tą naktį dar susipažinsiu su mergaite, studijuojančia geležinkelių transporto inžineriją, kuri bus šitą Martinaitį skaičius ir labai rekomenduos. Ir išvis, iš kur šitie iš VGTU tokie protingi. Vienas jų (dar viena tanaktinė pažintis) kitą dieną man net truputį palaikys kompaniją mugėje. Siųsim vienas kitam mineralinio buteliuką, nes ojojoj kaip galvą skauda, o jie dargi ėjo į “Play” ar kur ten. Irgi viena perku kavą iš automato, nes ją ne taip vieniša gerti, kaip brangesnę nors geresnę kavą prie staliuko.

Kai atsėdėsiu penktadienį trijuose renginiuose ir jau ruošiuosi kur nors trumpam sprukti prieš ketvirtą, prieis O. ir sakys: -gal nori kavos? Ir tai bus man dienos gelbėjimosi ratas. Po to eisim su O. į ketvirtą renginį, ir po jo O. jau pasiūlys alaus. Užsidarinėjančioj Litexpo valgykloj gurkšnojant iš bokalų mums gims geniali mintis: aš parašau arba išverčiu knygą (nes italai turtingi, tai ambasada su institutu būtinai parems), o ji padaro iliustracijas. Parašom prójektą, susiveikiam finansavimą iš fondų ir vualia. Aš jau beveik įsivaizduoju mūsų su O. knygos pristatymą per kitų metų mugę - girdžiu save sakant kalbą kaip per Oskarų ceremoniją ir pasakojant ką tik nutikusią istoriją. Galiausiai išlipsim su O. prie lukiškių, ji patrauks į savo tūsą, o aš į savo. Pasveikinti mylimos blogaseltė žvaigždės Redos (va, matot, aš ją net asmeniškai pažįstu - cha!) su gimtadieniu. Kol visi rūkys, po truputėlaičio rožinio vyno ir keleto franziskanerio, aš pasižiūrėsiu į lubas ir mobiliake kažkaip mistiškai poetiškai užsirašysiu: Pažiūri į dangų, o ten. Charles Mignon. Mes su V. nuspręsim viena kitą prižiūrėti ir pareikšim: ne ne, mums tai jau reikia namo. Bet praeitą sykį, kai mes labai rimtai su V. pasižadėjom viena kitą prižiūrėti ir grįžti paskutiniais autobusais, viskas baigėsi kai kam ketvirtą ryto ant katedros kreidelėmis rašant Rock&Roll, o kai kam šokant vidury aikštės užvertus galvą į dangų.  O gal… dar nueinam į “Pogo” pusei alaus? - nekaltai pareikš V. Aš nekaltai sutiksiu. “Pogo” rasiu mugės žvaigždę I. ir ji man pagaliau užrašys tituliniame puslapyje labai gražių sakinių. Sėdint ant scenos man iš maišelio pasipils knygos ir taip mes susipažinsim su VGTU kompanija, kurie labai domėsis muge. (Aš vis dar nesuprantu, iš kur tie inžinieriai tokie protingi). Na ir taip toliau, ir panašiai. Mugė tęsis, mugė man baigsis su kvietko įteikimu A. Įsėsiu į debesėlį ir būsiu parvežta namo. Bus truputį liūdna, kaip visuomet liūdna, kai baigiasi renginiai, galvosiu, na ir ką dabar veikti, lauksiu rytdienos repeticijos, galvosiu kad ble, vėl neišmokau teksto, nors teksto mano tik kelios eilutės, na tai neišmokau tada kvatoti, raudoti, giedoti ir dainuoti rusiškai, T. parašys laišką ir repeticiją atšauks, motyvuodamas kad buvusi žmona jam pagaliau grąžino butą, bet be daiktų (?! ai, galų gale nepažįstu aš tų bendraaktorių). Galiausiai parašysiu šitą ilgą keistą tekstą su labai daug užuominų, trumpinių ir visai mažai informacijos.

Rodyk draugams

2011-02-18

lietuviškai sapnas ir svajonė nėra tas pats žodis

Posted by proz in užtemimai

Nesapnuoju vienodų sapnų, bet šiąnakt išsapnavau nežinau kiek skirtingų variantų, kad tėčiui kas nors nutiko. Prabundi pakraupus, tankiai alsuodama ir pasruvus prakaitu nuo košmaro, užmiegi ir šast dar baisesnis. Ir taip gal septynis kartus. Pamenu isterišką savo balsą ir drebančiais pirštais renkamą, bandomą prisiminti greitosios numerį.

Aš kartais labai nemėgstu ir bijau eiti miegoti. Kita vertus, kaip gerai, kai tai tik išsapnuojama.

Rodyk draugams

2011-02-17

penktos ryto

Posted by proz in dnr, užtemimai

Penkta ryto. Suprantu, kad reikia namo. Ir vis klausinėju - kur tas laikas dingo? Mažiausiai trys valandos. Taksi paryčiais prieš laisvadienį, aišku, išsikviesti neįmanoma. Įsivaizduojat, net Martonas nevažiuoja. Ai, sakau, eisiu aš. Įlipsiu į kokį nors pakeliui. Ir įsivaizduokit dar kartą, net prie Trakų gatvės klubų nebestovi branginykai taksistai. Kraujyje skaidosi alkoholis. Šalta, bloga, liūdna. Apatija. Einu, kur akys veda, namų kryptimi, šen bei ten šurmuliuoja įvairūs jaunuoliai, vienas sako labas, keisti tie nakties pakeleiviai, mes vieni kitiems jaučiame kažkokią bendrystę. Dalis būriuojasi prie stotelių, bet kad troleibusai dar nevažiuoja. Išvis, niekas nevažiuoja, nė vienos paprastos mašinos, tik kaip kokie naktiniai drugiai po miestą zuja taksistai. Vienas taip ir sustoja prie manęs net neprašytas. Antakalnis - sakau. Ten ir ten. Dvidešimt litų - sako taksistas (mintyse nusikeikiu - šitas kelias nė dešimties nevertas), išsijungęs  savo skaičiavimo aparatą, bet ką darysi, įlipu. Ir dar bjaurus koks: - Nieko neįmanoma išsikviest, pasiguodžiu. Tai reikėjo atgal į tūsą grįžt, - atrėžia jis pašaipiai. Nieko jūs nesuprantat. Nėra to jūsų valandomis matuojamo laiko. Nėra tūsų. Yra tik bandymas išbūti. Visais būdais.

Rodyk draugams

2011-02-11

viešpatie, kokia keista tai buvo diena

Posted by proz in la vita

Trys paskaitos, keturios su puse valandos grynojo mokslo, jau net dėstytojas mūsų ėmė gailėti (siete stanche?), ir ne šiaip mokslo, bet kalbos istorijos, Viešpatėliau, kartais man atrodo, kad tamsta įtaisė kalbotyrą šalia literatūros į filologijos studijas tik tam, kad tokiu būdu atgailaučiau už nuodėmes, kalbotyra yra skaistykla, o italų kalbotyra gali pretenduoti ir į geriausios Dantės “Dieviškosios komedijos” dalies pavadinimą. O ir dėstytojas vis tas pats ir tas pats, kaip pradinėse klasėse - sako L. Šaunus, bet labai darboholikas. Sėdėjau galvą rankomis pasirėmusi, ir taip žiūrėjau ir kitaip į skaidrių ekraną ant sienos, bet visa, kas mane supo, tolo tolo ir slopo. Matyt, organizmas įjungė atsarginį režimą, economical power mode, vienu metu po auditoriją akyse net ėmė lakstyti tokie maži burbuliukai. Tada rimtai išsigandau. Reikėtų dažniau miegoti daugiau nei penkias valandas.

Grįžau namo ir toliau miegojau atmerktom akim, įsmeigus jas į  ekraną. Tada susiėmiau ir išsidanginau į parodos atidarymą. Paroda buvo mano kaimynės, ir pirkdama rožę pagalvojau: kokia aš gera kaimynė, neįtikėtinai gera, na tiesiog geriausioji iš kaimynų. Ta kaimynė sykį kalbėdama su mano mama paklausė, kas ten mūsų name antram aukšte šviesą iki vėlumos degina (spėkit kas). O ji irgi panašiai, sakė, aš vis pasižiūriu, kad dar kažkas nemiega, ir ramiau pasidaro. Sujaudino mane šitie žodžiai. Šiaip nežinau, mano santykiai su kaimynais dviprasmiški. Man labai miela, kad ant mūsų jaukaus P. gatvės kalnelio visi visus pažįsta, retkarčiais įsivelia į kofliktus, labai įdomu tada būna, kas prieš ką stos ir kas kieno pusę palaikys (sykį pykomės su sportmenu dėl garažo. Jį vadina sportmenu gal dėl to, kad nuolat su treningais vaikšto. Dar visus tuos dvidešimt su viršum metų, kiek čia gyvenu, turi tokį raudoną žiguliuką, kurį vaškuoja. Blizga tas jo žiguliukas sakytum nauja ferrari). Bet dažniausiai žmonės čia nesipyksta, keičiasi sodinukais, patarimais, kaip skiepyti vyšnaites arba ką daryti, kad prigytų abrikosai. Ir ateina į vieni kitų laidotuves.

Bet šiaip mano kaimynai yra konservatyvūs, tokie tipiški mažos bendruomenėlės nariai, lyg iš kokio Dogvilio, nors gyvena beveik Vilniaus vidury. Bet apsupti miškelio, kai kurie jų net augina vištas, ir kokie nors svetimrajoniniai kartais čia atvažiavę apsidairo, įkvepia gryno P. gatvelės oro ir sako: visai kaip kaime. Taigi turiu įtarimų, kad kaimynai kartais mato mane parpėdinančią namo paryčiais arba kas antrą dieną lipančią iš takso priešryčiais ir kitomis panašiomis aplinkybėmis, ir nieko gero apie mane negalvoja. Bet dar yra menininkė. Mes kartais susitinkam paskutiniuose troleibusuose į Antakalnį arba senamiesčio vyninėse. Vis šioks toks solidarumo jausmas.

Po parodos (dar gal reikėtų paminėti, kad aš, aišku, pavėlavau, ir kone įsiveržiau, atkreipdama visų dėmesį - kaimynė menininkė net nusišypsojo, trumpam nustojo kalbėti ir pasakė sveiki) žingsniavau link “Stopkės”, poetinių skaitymų nr.11, kuriuose šįkart skaitė prozą (?!),  mintyse labai nesutikdama su kolegės žodžiais, kad kultūros nebūna per daug. Kur jau ten nebūna (daugtaškis). O “Stopkė” vieta savotiška. Ir skaitymai, su dievaži kaip Vladimirą Iljičių man primenančiu vienu literatu, sėdėjusiu kampe tokia oria poza, o vėliau netyčia pažėrusio ant grindų kažkieno saldainius, ir kitais tipais. Su A. romano ištraukom (o A. yra mergaitė, kurią aš beveik įsimylėjus, net sesuo eis į jos romano pristatymą, sykį supažindinau, A. atėjo manęs išlydėt į Prahą, A. turi daug charizmos ir per kraštus besiliejančio spindesio, o dar puikiai puikiai rašo) ir G.Bončkutės pacientų istorijom. Tekstai buvo puikūs, bet šiek tiek susimąsčiau apie etinį aspektą. O jei buvusi mano psichologė staiga nuspręstų išleisti knygą? Na ir kas, kad be pavardžių.

Imi ir suvoki sykį paprastą tieselę - psichologai niekuo už tave nepranašesni. Ir šiaip absoliučiai tokie patys žmonės, tik truputį daugiau specifinių knygelių paskaitę. Taip pat nuobodžiauja, klausydami tavo verkšlenimų, kartais mintyse gal net juokiasi iš apgailėtinų tavo gyvenimo epizodų. Nors kartais gal ir nuoširdžiai tau simpatizuoja. Ak, ta nuoširdžių pokalbių vertybė. Keisti nuoširdūs pokalbiai, už kuriuos mokami pinigai.

Kartais dar vis pajuntu norą sugrįžti pas savo psichologę. Aš, aišku, jau darausi banali, viską lygindama su mylimaisiais - bet tačiau tai iš tiesų panašu į retkarčiais aplankantį norą grįžti pas savo buvusius. Kažin, o ką ji pasakytų apie tai? O va tai tikrai patvirtintų kadais jos keltas prielaidas apie mano vaikystę… Davai keičiu Freudą į Jungą.

Po skaitymų pabėgom. Bet mus vis tiek susirado. Kažkokie keisti žmonės. Ir nusitempė į kažkokį mistinį klubą vieno šventojo gatvėj. Velnias, kitą sykį žengiant senamiesčio šaligatviais reikės pasimąstyti, kokie įdomūs dalykai dedasi jo požemiuose, po šitomis plytelėmis. Ir ne tik bones bones bones, ten būna ir gyvųjų. Mes jau buvome išgėrę truputį viskio ir butelį vyno, todėl iš akių pylėsi migla ir rūkas, lyg tam rūkymo kambarėly ten kažkur. O klube sutikau tuos, dėl kurių vis tiek tenka slėptis už skalbimo miltelių. Tik blecha, ten buvo ne prekybos centras, o buvęs striptizo klubas, ant sienų vis dar šmėžavo pusnuogės pieštos moterys, ir nebuvo kur slėptis. Už baro stovėjo kadaise “Suokalbio” padavėja, tokia jaunutė graži ilgaplaukė, šviesiaplaukė, ar tik ne manęs ji sykį prašė pilnametystės pažymėjimo, nors pati atrodė kaip šešiolikmetė. Tada gal net įžeisdavo, o šiais laikais, jei jau kartais kokia kioskininkė iš manęs su juokinga nykštuko kepure paprašo dokumento - tai jau dienos šventė.

Taip viskas ir buvo. Migla tirštėjo. Mažutėj mylimoj tašėj, su užrašu Strasbourg, kurią padovanojo mylima to miesto prancūzaitė (šiaip pagrindinis tašės dydžio kriterijus - kad tilptų bent pora alaus. O alaus telpa, A4 paskaitom netelpa, bet nieko tokio) parsinešiau dvi skardines, kurių “Stopkėj” neišgėriau. Ir dar vieną knygelę su autografu. Ėmė mama ir nugvelbė mano knygelę, tai skaitau dabar savo vietų fetišui paglostyti “Šveiką” ir gurkšnoju skardinėlę.

Rodyk draugams

2011-02-09

prrrahha

Ahoy, kaip sako čekai. Ir na shledanou, Praha. Tenka išsikrauti lagaminus ir dūsaujant  vėl priimti visas Vilniaus niekšybes ir tas retas jo suteikiamas dorybes. Pasakojimai apie Prahą - giesmėse. Nes via Codroipo gang dar gyva ir pasižadėjo susitikti bent kartą per metus.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web