BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2011-01-27

lagaminai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Sapnavau, kaip deduosi daiktus į lagaminą. Tokį gražų, senovišką, o svarbiausia - su kolonėlėm. Panašų, į tuos, kur avelė sykį rodė. Bet mano dar gražesnis buvo. Oo, koks tai buvo lagaminas - gėlėtas, skoningas, aptrauktas medžiaga, vintažinis, nedidukas, patogus, tik prijungi ausinuką - ir muzika pasklinda po visą kambarį. Jau įsivaizdavau, kaip atvėrus lagaminą užgrosiu draugams Čekijoj. O tada pabudau, lagaminas dar nesukrautas, ir toks nemielas, toks anoniminis, besielis, kad net reikia kokį bantelį užrišti, kad paskui oro uoste nesupainiotum. Atseit jau modernus, bet vis tiek ten niekas netelpa, kaip begrūstum, o aš juk nieko per daug ir nesivežu, net batų antrų neįsidėjau, nes pusę erdvės užėmė. Tik porą lietuviškų trauktinių butelaičių tarp megztukų paguldžiau.

Šiek tiek panašus… Nu bet gėlėtas! Ir kitaip gražesnis.

Kaip gaila, kad Parulskis jau parašė apie kelionę į Praharą dviaukščiu autobusu, apie savo ištinusias kojas parašė, apie miesto įžymybės ir turistus irgi jau besispjaudydamas parašė, apie visas kelionės refleksijas ir dievoieškas, jau apie Dievą tai kaip visada kad prirašė, apie viską jis parašė, nieko kitiems, niekšas, nepaliko. Paskaitau vis tą tekstą kas kokius du metus ir kuo toliau, tuo pikčiau, tuo pavydžiau.

Visi manęs klausinėja: kada lėktuvas. Koks lėktuvas? O jie, snobai, pižonai ir buržujai, naujųjų kairių mat atstovai, jau nebesuvokia, kaip čia taip, į užsienį, autobusu. Kaipgi 18 valandų laiko ant ratų ir dar bjauriuose Lenkijos keliuose - čia dar pavojingiau nei teroristinės lėktuvų atakos ir pilotų klaidos. O kur gi kelionės džiaugsmas, dvasinis apsivalymas, meditacija ir kontempliacija? Nieko jie nesupranta.

Pernai buvo 31 valanda. Ir ką, ir nieko, žavios autostradų stepės, šviesios degalinių savanos. Ir viskas beveik kaip prieš metus ir visai ne kaip prieš metus. Šokinėju lyg per laiko šokdynę, tarp taškų A, B ir C, tarp miestų U., V., P., L. Kai kurie taip ir lieka neaplankyti, tik pradėti kurtis, lyg nebaigtas mezginys, pabaigų ir naujų pradžių riboženkliai, lyg ir egzistuojantys kažkur erdvėje, bet kas ten žino…

“Praha baigėsi”, - liūdnai pasako austrų mergaitė padavėja. Galima įsivaizduoti, kad Prahą tą akimirką kažkas ištrynė iš žemėlapio, kaip kad pasibaigus patiekalui - jo pavadinimas ištrinamas iš meniu lentos. A.Plechavičiūtė

Susipakuoti, pasileisti bagažo linija oro uoste, atsiduoti šaltoms, metalinėms rankoms, kurios mėto lagaminus Romoje, Fiumicino. Paleisti save po svetimo, nepažįstamo miesto gatves, kad ir ten paliktum kokį pėdsaką, iš kišenės iškritusią lietuvišką šiukšlę, kad būtum įrašytas ir įsirašytum tas gatves sau. Išsimesti save lyg tą šiukšlę iš saugaus kišenės prieglobsčio ten, kur tavęs nesaugo pažįstami daiktai ir vietos. Išsprūsti iš saugaus ir nuobodaus gyvenimo.

Rodyk draugams

2011-01-19

miesto kūnas

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Miesto kūnas - kokios plonytės gijos jungia jo audinius. Kaip lengva jas sutraukyti, kaip lengva palieti didžiulę miesto kraujo balą. Kokios gležnos tavo ląstelės esame. Šimtai tūkstančių lengvai pakeičiamų ląstelių.

Miesto kūnas ant operacinės stalo. Lyg apendiksai sausio skalpeliu išpjaunamos gatvės. Persodinami keli rajonai. Nežinia, ar prigis Viršuliškės. Ar neatsisakys veikti Žirmūnai. Jie ir Antakalnis, lyg dveji švokščiantys plaučiai, skiriami upės trachėjos. Prarūkyti, pajuodavę, bet savi, atminties pelenais aplipę. Santariškės - dirbtinis kvėpavimo aparatas, tridešimtketvirto maršrutas, toks ilgas, per ilgas.

Nežinau, kas liks iš šito miesto po neplanuotų operacijų. Kartais man taip sunku su juo -  senu, paliegusiu, pilnu ligų, virusų ir bakterijų, besidauginančių neįtikėtinu greičiu ir knebždančių visuose jo skersgatviuose. Norisi jį apleisti.

Kuprinėje spurda bilietas į Prahą. Į vieną pusę. Labai mėgstu save apgaudinėti, kad išvažiuosiu kur nors ir negrįšiu. Bent pusmetį. Mėgstu save apgaudinėti, kad pagaliau sugebėsiu tave palikti - gal sykį net visiems laikams, be gręžiojimųsi, be nuolatinių parbėgimų atgal, vos sumosavus tau gegužės vėliavomis.

Rodyk draugams

2011-01-09

šešėlis apgaubęs miestą

Posted by proz in dnr

Praradau laiko nuojautą. Nesuprantu, maniau jau vienuolika, dar tik aštuonios. Nesusigaudau vidurdienis, ar jau popietė. Žinau tik lankymo valandas labai gerai, nuo pirmos iki dviejų, nuo penkių iki septynių.  Eiti tik po du, vizito laikas penkiolika minučių, užsidėti chalatą.

Stengiuosi nesigraudinti, grįšiu namo ir išsiverksiu, prie mamos negaliu, tuo labiau prie tėčio. Reikia būti stipriai - tai vienintelis dalykas, kurį galiu dėl jų padaryti.

Tėtis sako, kad dar turi mane ištekinti ir mūsų abiejų akys sublizga. Tėti, aš, žinok, dar ilgai ilgai nesiruošiu tekėti, tu tik laikykis.  Juk tas žmogus šalia iš Pakruojo atvežtas čia su jau trečiu infarktu, ir nieko, matai, koks žvalus po zondavimo, ir jo šeima šypsos ir mes jiems nusišypsom, nors visų paakiai užtinę. Ašaros čia jau seniai įprastos lyg balti chalatai.

Kokios neįtikėtinai lėtos minutės namie, laukiant lankymo valandų pradžios. O kaip greit jos prabėga, kai laukdami koronarografijos pabaigos užeinam į ligoninės kavinę, čia tokia kitokia, neslegianti aplinka, čia vis dar gali nusipirkti virtų kiaušinių užkandos su majonezu už litą dvidešimt, kažkoks pražvalėjimas, beveik lengva euforija, gal viskas bus gerai, kaip tam žmogui iš Pakruojo, tokiam žvaliam, nors gal jis toks tik dėl suleistų morfinų. Tada vėl tas įtemptas laukimas, kodėl taip ilgai, ir ypač po to, pamačius tavo išbalusį, perkreiptą veidą, ir kai tyliai pasakai mamai, kad įeitų viena. Kandžioju ir gnaibausi sau pirštus, siaubas ir nerimas užlieja bangom, kartais truputį nurimsta, sąmonė, matyt, nebeišlaiko įtampos. Bet gi negali būt labai blogai. Tikrai negali būt labai blogai, nes būtų iškart operavę, - guodžiamės su sese. Dešimt minučių virsta kankinančiom valandom.

Paskui noriu jau tik grįžti namo ir išsižliumbti. Kodėl taip, kodėl taip blogai, tos prakeiktos dvi užtemptos dienos ir prakeiktoji antakalnio ligoninė, nevežusi iškart į santariškes, kuri sykį jau suklydo nustatydama diagnozę a.a. mano seneliui. Noriu pralaukti iki namų, reikia kažkaip palaikyti mamą, nemačiau dar jos tokios, kaip šiandien, bet ašaros pačios rieda jau mašinoje, žiūrint pro langą į šešėliu apsigobusį miestą. Miestas dar niekada neatrodė toks tamsus ir svetimas, o šitas šešėlis jau niekad nenuslinks, jau niekad niekas nebus kaip buvę - bandau įsisąmoninti, bet vis dar jaučiuosi sapnuojanti. Vis pakartojam kokią frazę, bandydami paguosti vienas kitą. Dabar mes tokie artimi, dabar visi kaip vienas, bendravimas grynas kaip krištolas, pagaliau iš tiesų kalbamės, o aš vėl apsižliumbiu, prisiminus, kaip nuvertinau šitas ką tik praėjusias šventes. Kur dabar tos dešimtys draugų, kur tie nauji ir seni bičiuliai, visus jų nebylius balsus dabar iškeisčiau į vieną petį atsiremti. Parašo ir teiraujasi tik tas, kur toliausiai. Bandau kažkaip nupasakoti situaciją itališkai.

Kaip aš norėčiau, kad tai būtų tik tekstas. Kaip aš norėčiau, kad tai tebūtų fikcija. Kaip aš norėčiau pabusti ir už sekundės su siaubu neprisiminti neišsisklaidysiančio šešėlio, užklojusio visą miestą. Kaip norėčiau nebijoti suskambusio telefono.

Rodyk draugams

2011-01-08

hurgaharas

Užpustė kelius į tave. Kažkas šitaip jau rašė.

Sniego šitiek daug, kad jis jau nebe mūsų, svetimas, mes jo nebelaukiam, o saugomės, skubame, slepiamės po skėčiais, kapišonais ar telefonų būdelėse  (o kam daugiau jos dabar bereikalingos), neapkenčiame, bet jis krinta ir krinta, lėtai, monotoniškai, ramiai, neišprovokuojamai. Iš Aukštybių.

Kažkas išmiegojo šiąnakt mano miegą. Kažkas išgėrė poegzamininę kavą, po to alų bare. Kažkas dabar pagautas entuziazmo kelią trečią bokalą į Tarquato Tasso sveikatą. Kažkas keičia barus ir susitinka su neįvardintais asmenimis. Kažkas vėl grįš trečią arba šeštą ryto.

Kažkas daro visa tai už mane. Mano trijų valandų miego ir penkių dienų pusantro tūkstančio skaidrių skalaujamos smegenys veikia sulėtintu režimu. Tad kol man kalba apie ligoninę ir priešinfarktines būsenas aš vis dar kramtau bandelę. Galvoju, kiek kartų dar turi atsitikti kas nors tokio, po ko žadama - na dabar jau tikrai aš nebe —, aš teisingai —, kad tik dar šįkart baigtųs gerai - kad pagaliau pažadai išsipildytų.  Kiek kartų mintyse vizualizuoji artimo mirtį. Kiek kartų tapai laidotuves. Kiek kartų visa tai - fikcija, filmai - net jei ir labai dramatiški, net jei ir mėgstamiausių režisierių pastatyti.

Baisiausia yra akimirka ar tai, kas seka po jos?

Ar reisai į vasarą rytoj vis dar pakils? Sniegu gausi žiema Vilniaus oro uosto darbo netrikdo.

Kažkas vis dar sėdi užsakytose lėktuvo kėdese net jei jose nesėdi niekas. Ir tai lyg prakeiksmas.

Bilietų Prahai vis dar neturiu. Tik Praharui. © Parulskis

Rodyk draugams

2011-01-03

pošventinis

Posted by proz in užtemimai

Tos šventės įsiveržia į gyvenimą lyg koks skersvėjis. Nei jas kas kvietė, nei ką, o išbėga paskui lyg patrakusios, palikdamos po savęs šūsnį skraidančių popierių ir išverstus kambarius. Peršalimus, peršinčią gerklę, užgultas ausis. Gal dėl to šventėms praėjus taip ir jaučiuosi

lyg rėkianti į nebūtį. Tuščioje hermetinėje erdvėje, kad ir pasaulio dydžio, bet, žinai, niekas negirdi. Štai taip galima būtų vizualizuoti vieną prastesnių jausmų - rėkti, iki beprotybės rėkti tuščiame kambaryje, lyg staiga būtum netekusi balso arba visi žmonės būtų praradę klausą. Ar jums kartais šitaip nebūna?

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web