BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-12-24

nešventinis

Posted by proz in la vita

Jingle jingle - galvom kraipo kalėdų seneliai, varomi elementais, o tv rodo trečiarūšius amerikietiškus kalėdinius filmus (specialiai patikrinau, nes teliko nežiūriu, kas šiais laikais žiūri teliką, kai yra internetas? Nebent mūsų tėvai). Kas sugadino šventę ir kada? Kai mandarinų galėjome nusipirkti kada panorėję? Kai prekybos centrai pradėjo be sustojimo leisti „white christmas”? Kai jau net kalbėti apie vartotojiškumą tapo madinga?

Tas kaltės jausmas sumišęs su maištavimo prieš banalybę kibirkštėlėm. Turėtum švęsti, o belieka tik ištverti. Išsėdėti prie bendro stalo, kol pasidaro bloga ir kaip oro pritrūksta buvimo vienam. Virginia, tu buvai teisi - savas kambarys - o, kokia vertybė. Tarp vaikystės prisiminimų įstrigusio jausmo nuolaužos. Stebuklų ir ypač tikėjimo, tikėjimo, kad viskas, beveik visai viskas yra įmanoma. O paskui užaugi ir supranti, kokios ribotos tavo galimybės, kaip viskas laikina, ypač tu pats.

Nesuprantu, kodėl šitiek daug mums diktuoja kalendoriai ir laikrodžiai. Susigalvojom išmatuoti neįmanoma. Kad būtų ramiau, kažkaip racionaliau, žinai, juk tos nuolat į galvą lendančios metafizinės temos labai nuvargina. Tai vaduojamės kurdami sistemas: valandomis ir dienomis suskirstytas laikas tampa beveik materialus, lyg tas smėlis laikrody, byrantis iš vieno galo į kitą, atrodo, beveik galėtum pačiupinėti. Ir štai, kaip paprasta, šitaip viską galima materializuoti - savo meilę įvelkam į kokį blizgutį, apvyniojam dar blizgesniu popierium, ir įteikiam kitam - ir jis jau gali tą mūsų meilę net paliesti - oho, kaip tikra, ir žodis tapo kūnu, ir jausmas tapo materija. Tikrovė virtualėja, tampa vis mažiau tikra, mes nebetikri net savo pačių egzistencija, todėl apsikraunam daiktais. Šioje visuomenėje turiu, vadinasi esu.

O kai asmeniniai ir viešieji kalendoriai nesutampa, apima tas jausmas - kaltės, sumišusios su maištavimu, apatijos ir beprasmybės. Prasilenkia šventės ir mano šventė. Kuri dažniausiai nutinka netikėtai, kokį gūdų antradienį, darbingai šurmuliuojančiam mieste. Kaip smagu švęsti, kai kiti aplinkui dirba. O kai visi švenčia, tai jau visai neįdomu. Ir jų šventimas toks nykus atrodo, toks banalus, supaprastintas, kaip jie gali mėgautis tais cicinais? Mes mėgstame kalbėti apie toleranciją ir puikiai toleruojame visokius kitokius ir keistokus, bet esame labai netolerantiški paprastiesiems. Kita vertus, anie irgi mūsų netoleruoja ir sako, kad kasti griovius prasmingiau, nei rašinėti čia visokius tarptautinių žodžių prikištus pamąstymus. Kartais ir man taip atrodo. Kultūra stereotipiškai turėtų būti kažkas aukščiau, kažkas rimto ir prasmingo. Netikėjimas mane aplanko visose srityse. O kas jei tai tik kiek labiau išlavinti žaidimai šalia duonos. Jei mes narciziškai mėgaujamės savimi ir savo darbais, bet esame tik grupelė atitrūkėlių, kurių žaidimai daugumai per sudėtingi, verčiantys sutrikti, neteikiantys nei malonumo nei kokio nors prasmingo peno.

Paskaudo galvą. Nereikėjo vakar iš visko rinktis viskio. Einu pjaustyti salotų ir pakuoti dovanų.

Tekstais gelbėja Tamošaitis.

Rodyk draugams

2010-12-19

(prieš)naujametinis

Posted by proz in la vita

Šiandien man sausio 1-oji. Diena, kuri neegzistuoja. Nutinka, kai grįžti ne paskutiniais troleibusais, o pirmais.

Italų vakarėliai patys dosniausi, o vaišelės pačios skaniausios! Kaip atpažinti lietuvį italų vaišelėse? Jis vaikšto su buteliu, įpildamas taurę kokiai mergaitei ir dvi taures sau. Lietuviai greiti ištuštinti italų vynelį. Skaičiau eilėraščius ir jų vertimus renginy su Italijos ambasadorium. Gavau dovanų - ir dar ką - dvikalbę knygelę apie Luchino Visconti! Aš net nežinojau, kad tokia yra išleista. Visconti myliu vien už “Morte a Venezia”. Tuomet žaidėm tombolą, toks itališkas bingo. Kai žaidimas pasidarė gan nuobodus ir aš pamaniau, kad jį išgelbėtų nebent pagaliau atkimštas šampanas, Italų ambasadorius mestelėjo - įsteigiam papildomą prizą - savaitgalis Romoje dviems, viskas apmokėta. Kad puolė visi skaičiukų braukyti! Laimėjo tokia bobulytė, o mes su grupiokėmis nusprendėm, kad mums užtai mat meilėje seksis. Italų ambasadorius mūsų dėstytojai, savo vertėjai, į ausį pašnibždėjo: na kodėl negalėjo laimėti kokia jauna, graži mergina, o šita pati vyriausia. Italai kažkokie fetišistai dėl to grožio - ta pati dėstytoja pasakojo, kaip vertėjavo mišiose, kunigas kalbėdamas pasidžiaugė, kad turi gražią vertėją - ji išvertė gerą - tai tas kunigas, truputį suprantantis lietuviškai, net pataisė. Po skaitymo prie manęs priėjo Veikėjas. Sakė, patiko antras eilėraštis. Pirmas tai nelabai. O šiandien atsiuntė savo naujos knygos maketą. Nelabai man, ką jis rašo, bet kadangi veikėjai prie manęs po skaitymų dar nėra priėję ir aš visuomet pavydėdavau kolegoms keistų tipų ar pagyvenusių bobulyčių (čia tai berniukams) dėmesio - tai apsidžiaugiau.

Už poros dienų atgal į Boloniją grįžta mūsų italė praktikantė. Labai liūdna. Ir aš irgi noriu į Boloniją. Prieš išvažiuodama miela praktikantė paslydo ir susilaužė ranką, va tau ir suvenyras iš Lietuvos.

Ai, o prieš šitas vaišeles buvo kitos vaišelės - su italais bendradarbiaujanti firma keliais aukštai aukščiau nei institutas norėjo atsidėkoti už vertėjavimą italų verslininkams. Kadangi mums nemokėjo, tai bent pastatė tortą.

Kai vynas pradėjo tuštėti, supratau, kad metas eiti. Ir kur tik keliai nenuvedė. Trumpai pas V., po to V. išvažiavo į savo Žirmūnus ir aš ilgesingai pagalvojau, o mano Žirmūnai kur? Stepono gatvėje? Kolegos po kitų skaitymų kažkodėl susėdo “Pilies kepyklėlėj”. Nejaugi mano penktadienis baigsis bandelėmis su karštu pienu?! Išsigandau, o V., kad ją kur, tai juokėsi. Šįryt dar labiau juokėsi iš mano naktinių nuotykių. Aš ir pati juokiausi, nes specialiai taip nesugalvotum. Kažkokie beigbederiški vakarėliai.

Sapnavau, kad pralinksmėjimui gavau dovanų padarą, kurį mama pavadino varniuku, nors jis nebuvo panašus į paukštį, na, nebent į pliušinį, tik tiek, kad gyvas. Tai buvo mieliausias mano matytas padaras! Kai tingėjau su juo žaisti, jis ramiai įsitaisydavo kur nors kampe. O kai nebetingėdavau, irgi ramiai leisdavosi mano glostomas ir visaip minkomas.

Sapnavau, kad gyvenu viešbuty. Ne šiaip laikinai. Net ketinau rašyti, koks puikus gyvenimas, kai tavo kambarys visuomet švarus ir tvarkingas be jokių tavo pastangų. Viešbučiai turi žavesio. Net jei tai tik kažkokie susimuliuoti namai.

Sapnavau, kad V.S. išleido antrą knygą. Net pamenu, kaip atrodė. Tokia mėlyna ir keisto formato. Vyko pristatymas, po kurio priėjau prie V.S. paprašyti, kad ką nors užrašytų. Gal jam papasakoti, tegul jau dabar pradeda rašyti.

Sapnavau du pilotus kabinoje, lėktuvui įsibėgėjant pakilimo taku. Per radiją moteriškas balsas kažką linksmai pajuokauja apie lėktuvus ir pragarą. Vienas iš pilotų liepia išsukti lėktuvą iš tako. Sako, geriau nerizikuojam. Vėliau sapnuoju mažo lėktuvėlio katastrofą, kaip vaizdingai jis įsirėžia į namą laukuose, kaip skaisčiai dega. (jaučiu, čia “Windows on the World” veikia)

Sapnavau lūžtantį ledą.

Ir visa tai vos per tas pora valandų, kai dieną nusnūdau. Sausio 1-oji, aš jums sakau. Diena ir naktis susikeičia vietomis. Tai su naujais metais! Kurių neturiu kur švęsti.

Rodyk draugams

2010-12-13

skaityklų magnolijos

Posted by proz in dnr, ka radau

Šiandien pati nepastebėjau, kaip skaitykloje po paskaitų užsilikau dar keturias valandas. Paprastai ten nebūna taip, kaip praeitam įraše. Paprastai pirmadienį dar būnu šiek tiek pailsėjus ir pamiegojus (pirmą paskaitą pramiegojus), todėl neįtikėtinai darbinga (vienintelė tokia savaitės diena). Čia automatuose gana skani ir nebrangi kava, trečiam aukšte yra jaukus poilsio kambarys (greičiau virtuvė) su mikrobange, kur per pietus maistą iš dėžučių kraunasi net valytojos ir rūbininkės. Čia mums su L. intensyviai mokantis vyrukas kitapus stalo pakyla ir sako: “Panos, gal šokolado?”. Čia koridoriai-labirintai beveik iš Hario Poterio ir aš prisimenu, kaip kokioj penktoj klasėj nelegaliai iššniukštinėjom jėzuitkės požemius. Ant stalo šiandien randu kažkieno paliktą raštelį “negalima sirgti” ir sau triskart tyliai pasikartoju, o tada kokius penkis kartus nusičiaudau. Ranka kartais nuslysta nuo literatūros rytdienos seminarui, prie  naujų aistrų, nuo “Knygų aidų” prie “Kino” žurnalo, ir ten ir ten kultūra, ir ta ir ta vienodai nenaudinga, bet įdomiau tai ta, kurios skaityti nereikia.

“Magnolijos” (žavus filmas, ypač, kai lyja varlėmis, ir dar kur jie visi dainuoja) garso takelio dėka atradau dar vieną simpatingą mergaitę - Aimee Mann. Tai ji man dabar dainuoja ir dainuoja.

Rodyk draugams

2010-12-13

nemigos murmesiai

Posted by proz in buitinis lyrizmas

2010-12-07

Skaitykla aukštomis lubomis, paskendusi prietemoje – čia kiekvienas lyg jonvabalis šviečiasi sava lempele prie darbo stalo. Nenutylantis klaviatūrų tarškėjimas, nelyg cikadų svirpimas. Nuo nemigos apdujusi pusiau snaudžianti sąmonė. Išsiraičiusi klaustuko pavidalu, kuris galiausiai išsitiesia į nesibaigiančią tiesę ir vientisą monotonišką garsą, įkyrų zvimbimą. Tokius skleidžia gyvybės palaikymo aparatai, gyvybei nutrūkus.

Šitaip jau būna – vienomis dienomis tas aparatas meta aukštyn žemyn besidriekiančius linksmuosius kardiogramų kalnelius, kuriais besivažinėjant belieka tik klykčioti iš laimės ar iš baimės, kitomis išsijungia. Ir nieko, gyvenimo nėra, tik tirštas apatijos rūkas, iš kurio kartais išnyra ir vėl į jį sunyra nebeatpažįstami veidai. Vienintelis noras sugrįžti ten, iš kur atėjus, susisukti embriono poza, kad tavęs būtų mažiau, ir leistis užvaldomai rūko. Šitaip sunku su juo kovoti, brautis, mosuoti rankomis, kiekvienas iš už rūko atsklindantis garsas, žodis, vaizdas, kvapas, visi jie ištraukia iš manęs paskutinius gyvybės syvus ir pasiima iš už rūko pertvaros, kurios negaliu ir nenoriu įveikti. Norisi, kad rūkas saldžiai sulįstų pro burną nosį ausis ir kitas kūno erdves, užpildytų kūną ir pamažu jį išskaidytų. Kiekviena materija siekia sugrįžti į priešmaterinę būklę.

Rodyk draugams

2010-12-05

dance and weep

Posted by proz in dnr, ka radau

Bet kitą dieną vėl viskas melodramatragiška ir apsiverkiu pjaustydama vištieną. Gerai, kad dar liko supjaustyti svogūną, tai užsimaskuoju.

Kaip neteisinga, kai išmokau ir pamėgau gaminti, nebeturiu kam. Dabar net tipiškas nuolat alkanas, bet pats prie puodų neprisiliečiantis lietuvis vyras nebeatrodytų toks blogis.

Naktimis lyg laikrodis garsiai tuksi širdis ir muša valandas: iki žadintuvo liko keturios, trys, dvi.

So I weep
In my weakest moments I weep
‘Cause I like the way, tears fit my cheek
In my darkest moments I cry
Oh how I love the way, tears suits my face
I like it salt
I like it wet
Like my makeup in a mess

Kokia simpatiška mergaitė ta Lykke Li. So I weep, dance and weep, dance and weep.

Rodyk draugams

2010-12-05

skandinavija. friuli. vilnius. lykke li

Bix‘uose groja skandinavė Lykke Li, o kitapus Bix’ų durų - tikra Vilniaus senamiesčio skandinavija. Šveicarijos Alpės ir Friuli sniegynai. Šitaip gražiai sninga, šitoks gražus mano miestas, kad man nereikia nei Skandinavijos nei pamiltojo Friulio. Viskas čia ir dabar, su manimi.

O kartais einu gatve, ausis šildo ausinės, ir labai labai noriu šokti.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web