BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-11-28

pusto ir pusto

Kartais pripusto į sąmonę kokių eilėraščių eilučių. Neprisimenant net autoriaus. Dūksta, kartojasi, laksto iš dešinio smegenų pusrutulio į kairį ir atgal.

be skyrybos ženklų,
be ženklo skyrybų

Pasirodo, Žagrakalytė. Pasirodo, DJ Prozerpina.

Kažkoks toks ruduo, reikėtų sudėti kablelius ir šauktukus, paaiškinti skyrybą, lyg dvyliktos klasės gramatikoje. Ketvirto kurso gramatika ir žodynai panašūs. Tik kiek daugiau puslapių, taisyklių ir išimčių, kiek daugiau retorinių klausimų ir daugtaškių, lyg prastuose grožiniuose tekstuose. Kiek daugiau klysti sau leidžiama. Kiek daugiau redagavimo ir vertimo, ir kalbų kiek daugiau, mano tavo jų ir jūsų. Sintaksės neišmokau. Tik kirčiuoti - kirsti žodžius per vidurį - vieną tau, kitą sau. Kirsti dvišakiu liežuviu - puolant ar ginantis? Tik stilistikos - lyg pudros ant nelygios veido odos - ne raukšlių - nespėjau joms subręsti, išmintis ir ramybė nenusėdo ant mano kūno.

Skyrybos niekuomet neišmoksiu, niekuomet neišmoksiu skyrybų. Su amžinu, bet subjektą keičiančiu įvardžiu Tu. Su gyvenimu. Su savim ir kitais.

Bet pasninga ir būna ramiau. Užpusto mirtinai pažįstamą grindinį, paslepia šaligatvių akmenis ir vėl galiu minti naujus takelius. Iki kitos pūgos, iki pavasario.

Rodyk draugams

2010-11-21

lapkritis, pusė trijų

Posted by proz in ka radau, la vita

Trečiadienį susivyniojau į nykštuką ir nušliaužiau pas gydytoją. Troleibuse pirmą kartą pajutau solidarumą aršiems pensininkams. O kur nebūsi aršus, kai viską skauda, žmonės stumdosi, neduoda atsisėst. Jei netyčia sulaukčiau pensijos, tai irgi būčiau iš tų piktų ir bjaurių. Nors pagal ligų, negalavimų ir kasrytinių tablečių kiekį man nelabai reikia laukti.

-Išrašykit antibiotikų antibiotikų antibiotikų, - kartojau mintyse kaip lomkių kamuojamas narkomanas. Išrašė. Vienkartinių. Keturias tabletes vienu kartu. Grįžau namo, apsižliumbiau, taip viską skaudėjo. Kitą dieną jau buvo geriau. Ačiū Aleksandrui Flemingui už peniciliną. Neačiū streptokokams už lėtinį tonzilitą. Mylimiausia V. pasiūlė pavasarį eiti operuotis kartu. Aš tai labiau norėčiau kartu į barą, bet eiti operuotis irgi galime.

Penktadienį ruošiau aštrų lęšių troškinį, kurio kvapas ir skonis man primena Genują (ir E.). Taip pat primena vieną atliekamą lęšių maišelį, kurį palikau Udinės virtuvės spintelėj. Kuo labiau aplink nieko nevyksta, tai yra, sėdi namie, įsikniaubus į antklodę, tuo intensyvesnis vidinis gyvenimas. Dažniausiai paremtas praeitimi. O ką daryt, kad ta praeitis tokia spalvinga ir atvirukiškai graži.

Vidinis gyvenimas virė beveik kaip Etiopijos lęšiai kubile, o išorinis buvo panašesnis į demokratiją Šiaurės Korėjoje. Tai neištvėriau, parašiau raštelį ir išsliūkinau miestan. Kokios dailios vakaro tamsos apglėbtos gatvės, kiek čia žmonių, koks didelis mūsų miestas - po beveik savaitės namie visa ko mastelis labai padidėja. Jaučiausi beveik kaip keturiolikos, kai pora sykių naktį pabėgau pro langą į “Bombiaką”. Trečią sykį mane sugavo. Turbūt iš pagarbos liaudies išminčiai.

Parvažiavau namo nepadoriai anksti, dar net nenuvažiavus paskutiniams troleibusams. Kol taksi neatvirto į moliūgą. Taksi iš Šv. Stepono gatvės kainuoja 7.35, bet taksistas sako - aštuoni. Kartais būna visi aštuoniolika, penktadienio naktį, kai visų firmų, kurių numerius turiu telefono atminty, centriukai tave mandagiai siunčia kitur, galiausiai net nekelia ragelio, tada Trakų gatvėj nesusimąstydama įsėdi į eilinį taksi, o pasirodo ne eilinį, iš Martonų padermės. Kitą kartą reikės rinktis kuo bjauresnę mašiną.

Sekmadienį tikiuosi tradicinės kavos su Al. Kada nors aš jums papasakosiu apie Al. Al. yra stebuklas, kurį parsivežiau iš Šiaulių. Ji žada mane išmokyti megzti ir nusivesti pas krišnaistus. Šiauliuose mes pasakojomės, kuri kaip yra pasižymėjusi literatūriniuose festivaliuose. Mane sykį į kambarį parnešė. Nacionalinės premijos laureatas. Kambarys buvo ne mano. Bet ir ne nacionalinės premijos laureato. Vienvietis, patogus, išsimiegojau gerai, o kieno lovą okupavau, nežinau iki šiol. Al. sykį nuėjo miegoti pamiršusi, kad tame pačiame kambaryje nakvoja dar viena prozininkė. Ryte ją pažadino beldimas. Ne tik į viešbučio duris, bet ir į langą. Prozininkei teko nakvoti kažkur ant fotelio. Aš manau, kad festivalių organizatoriai turėtų pergalvoti kambarių dalijimo ir priežiūros sistemą.

Grupiokės mano paskaitų nelankymą laiko tokiu savaime suprantamu dalyku, kad kai po kelių praleistų dienų (ir Svarbiausių Seminarų) pasiteiravau, ką uždavė, klausė, ar aš sergu, ar man šiaip ne nuotaika paskaitoms. Aš, kaip širdyje moksliukė, labai įsižeidžiau. Dar mano grupiokės nori susikelti visas paskaitas kiek įmanoma anksčiau. Jaučiu, galėtų, tai pradėtų septintą. Joms sekasi. O man nesiseka užmigti anksčiau nei trečią net su migdomaisiais. Kartais prieš užmigdama dar išvystu, kaip aušta. Išaušta ir užaušta. Visi mano eilėraščiai arba apie ligas, arba apie nemigą, arba apie mirtį ir, žinoma, meilę.

Intensyviai klausomos grupės, kaip labai dažnai nutinka, atrastos V. dėka. Šita halloweeno tematika apsėsta chebra kol kas išleido tik vieną albumą, kurį labai rekomenduoju perklausyti. Kur eini, pažiūrėk po kojom, šešios pėdos po žeme, visur ten kaulai kaulai kaulai… Dead Man’s Bones Kuo ne šiuolaikinis, smagiai sugrotas memento mori.

Rodyk draugams

2010-11-16

gerklę apsivijusios angys

Posted by proz in dnr

2010-10-31

Įstumtas į lovą kokioms 23 valandoms per parą esi taip pat įstumiamas į savo galvą. Kad ir kaip besislėptum po filmų kadrais ar knygų puslapiais - atminties, praeities, minčių, taiklių ir aštrių kaip strėlytės, neišvysi.

Užsiauginti angį užgerklyje rudenį yra privaloma. Žvilgteliu pernykščius įrašus. Taip, tokiu laiku turi skaudėti gerklę, turi būti liūdna, kankinti vienatvė ir melancholija. Bet pernykštis ruduo buvo šviesesnis. Lyg prabudus naktį, žvilgtelėjus pro langą - o ten prisnigta, oranžinė žibinto šviesa atsispindi nuo sniego ir praskiedžia tamsą. Ilgiuosi pernykščio rudens žmonių. Kodėl šitiek jų pražygiuoja pro mano gyvenimą trumpam stabteldami, pasisukiodami ir dingdami, amžiams paliekantys rėžius. Šis ruduo pilnas naujų, bet man taip atsibodo tas marširavimas, nuolatinis trypimas kojomis, nesibaigiantys pulkai, man skauda galvą, man skauda gerklę, man skauda širdį, aš noriu ramybės, noriu susistatyti juos ir sakyti - dabar jau niekur nedinkit, jei atėjot, tai ir likit, arba traukitės šalin tuojau pat. Aš net nesugebu įsisąmoninti, kad tai gal paskutinis mano ruduo filologyne, ir kiek mieliausių kitąmet leis savo lapkričius šiltesnėse klimato juostose. Įskaitant mylimiausią V. O kas žino, kiek lapkričių, na ir kas, kad tai bjauriausias mėnuo metuose, mums dar liko?
Vis dėlto blog‘ai tikriausiai reikalingiausi mums patiems. Nesuprantu aš šito rudens, tai imu ir pasidarau schemelę:
… Italija - 2008 ruduo užtemimai - 2009 ruduo prašviesėjimai - Italija - 2010 ruduo užtemimai …

2010-11-16

Praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėm galiu iš naujo pasirašyti po šiuo senu įrašu. Kur buvus, kur nebuvus, angina pas mane sugrįžo. Tik nutukus dvigubai. Ne angis, o visas smauglys, apsivijęs kaklą. +39, kūną išpilantis deginantis prakaitas naktimis, ir kosmosas vartantis lovoje dienomis. Ir dar niekas manęs nemyli ir neklausia, kaip sveikatėlė, anei bando kaip nors pralinksminti. Visi šiais laikais rūpinasi savimi. Ir išvis, “šiuolaikinis žmogus neserga” (Undinė Radzevičiūtė “Frankburgas”, beje, afigiena knyga). Nepasakoja savo problemų (nebent psichoterapeutui), dirba iki persidirbimo arba atostogų Maljorkoj, ir negalvoja apie mirtį.

Rodyk draugams

2010-11-14

nornor

Posted by proz in dnr

Kai sekmadienio vakarą tvarkingai iki aštuonių išsiunčiu mylimiausiai semestro dėstytojai vertimus ir itališkus rašinėlius apie ekologiją, kuriuos vis tiek pritempiau prie kultūros ir turbūt pirmą kartą gyvenime prirašiau dukart daugiau nei buvo prašyta, atsidarau readerį ir su pasimėgavimu skaitau jūsų, mylimieji blogeriai, įrašus. Bėda, tik kad jaučiuosi savaitę dvi tris atsilikus, o readery vis tiek dar makaluojasi šimtai dešimtys pajuodintų antraščių. Kai kurios jų taip ir nuplaukia į praeitį.

Ir visai nenoriu gesint čia savo depresijos nuorūkų. Noriu eit į Pogo su Aiste ir Povilu. Noriu mėtinės cigaretės su Marija. Noriu pagaliau susitikti Skvoterę. Norėčiau pamatyti gyvai Austėją.  Noriu, kad Jolanta jaustųsi gerai ir parvažiuotų bent trumpam Lietuvon.  Noriu vasaros ir pokalbių su Ieva.  Noriu į seną gerą protmušį su Viktorija. Noriu Zauliško jaukumo. Noriu mergaitiškai pasibūti su Rūta, Laima ir Dalia. Noriu dažniau filologyne sutikt Kotryną. Noriu, kad Reda pagaliau parašytų apie Filologinio rudens Vyną ir Konceptualumą. Ir dar labai daug ko ir daugelio noriu.

Rodyk draugams

2010-11-14

pragaras šalia mūsų

Posted by proz in ka radau

Būna, randi tekstą, kuris pasako viską, ką labai norėjai, bet nesugebėjai. Ir dar daugiau.

Regimantas Tamošaitis “Pragaras šalia mūsų”

P.S.:  Jei absoliučiai priimtum bent vieną kieno nors eilėraštį - ar vertėtų kurti? Tada galėtumei tiesiog nurašyti žodis žodin tą tekstą ir juo pačiu atsakyti autoriui. Tai reikštų, jog net nebuvo jokio filtro ir jokių landų. Tik tobulas „labas”, kuriam atsakoma „labas”.

Ieva Gudmonaitė

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web