BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-10-31

iš juodraščių

Posted by proz in dnr

rugsėjo 3

Antony and the Johnsons man primena kelionę autobusu į Italiją. Kelionė buvo truputį liūdna, kaip ir muzika. Tąsyk pusei metų palikau viską, kas mane supo, ir išvažiavau į nežinomybę. Dabar jau žinau, kokia graži tapo ta nežinomybė, bet vis dėlto ji iš seno mano gyvenimo daug ką išvedė.

rugsėjo 13 Atvirukas iš Venecijos

Mažai kas nutinka gražesnio, kaip jau seniai parvažiavus iš kelionių, rasti kokį visiškai pamirštą, ten įsigytą daiktelį. Šįkart - senovinis atvirukas su Venecijos San Marco bazilika, įsigytas gal pirmą mėnesį, sekmadieniniam Udinės turguj, įstrigęs tarp Pirandello novelių lapų. Fone kaip tik netyčia skamba Baustelle. Pernelyg aiškios užuominos. Po paraliais, žinau, ką norite man pasakyti, bet nenoriu klausytis. Nuodėmingi vaisiai visuomet skanesni.

Bet visgi pačiu tinkamiausiu laiku. Tada, kai pelkė jau siekia smakrą, dumblas veržias pro burną, šnerves, akiduobes. Kai springsti. Kai belieka tik alkoholis, trankviliantai ir nuodėmės atitolinti tuštumai. O dabar, bent trumpam, kažkokia ramybė. Šviesus tai ženklas.

rugsėjo 18

Kaip greitai baigėsi atvirukai su svetimos šalies adresais. Kaip greit. To ir reikėjo tikėtis - Vilniaus velniai. (…)

rugsėjo 19 Kaip liūdna, kaip ilgu

Kaip liūdna, kaip ilgu Udinės, ypač tų vietų, aplink Palazzo Antonini, mano universiteto rūmus, kur būdavau kiekvieną dieną, kur lankydavau paskaitas, šalia esančioj kavinukėj, po glicinijom gerdavau kavą, universiteto kiemely taip pat gerdavau kavą, tik iš automato, pasidėjus šalia kompiuterį - kiemely dažniausiai komunikuodavau su Lietuva, kur visuomet būdavo vėsiau. O labiausiai ilgu ramybės, švarios sąžinės, net ilgesio namams ir pojūčio, kad ilgėsiesi vietų, kuriose dabar esi.

spalio 4

Bijau, kad aš vėl nepaliksiu sau išmiegoti daugiau nei penkias valandas. Bijau, nes nors miego trūkumas maloniai svaigina ir panardina saldžioj apatijos migloj, šiuo metu man ir taip gerai, ir be svaigalų, aš tiesiog nebeturiu jiems laiko, aš prisiėmiau labai daug įdomių veiklos pasiūlymų, tai ir dirbsiu.

Aš tik atsijungiau visus komunikacijos kanalus, pasakiau visiems pašnekovams ‚labanakt‘, bet nenuėjau nuo kompo. Skaičiau jus, mieli mano blogeriai, o dabar pamažu maloniai apsigaubiu miego plutele, atitolstu nuo realybės, klausau Cave‘o ir Voltaire‘o ir noriu rašyti. Nežinau, kaip aš ten buvau tą savo Volterą apleidus, kodėl galvojau, kad jau seniai perklausiau ir atsiklausiau visos jo diskografijos. Bet ak, kokia laimė yra atrasti vienos mėgstamiausių grupių negirdėtų dainų, ką ten dainų, visus kelis albumus! Nekantrauju juos persikelti į mp3 ir klausytis pakeliui į universitetą ir iš jo.

spalio 20

Norėčiau rašyti ilgus gražius laiškus, bet nerašau nieko. Kasdien ieškau naujų laiškų adresatų, rūkydama fakulteto kiemely ir nužvelgdama tuos pro šalį vis einančius ir einančius. Kasnakt ieškau naujų laiškų adresatų bastydamasi nuo staliuko prie baro, nuo baro prie baro, dėliodama koją už kojos tuščiame mieste. Kur šiąnakt nuves mane tavo gatvės, šaligatviai, plytelių raštai, trūnijantys suoleliai, nuspirtos šiukšliadėžės, apipaišytos sienos, oranžiniai vienaakiai mirksintys šviesoforai.

Rodyk draugams

2010-10-23

ir taip toliau, ir panašiai

Posted by proz in dnr

Paskutiniu metu jei jau atsiduriu universitete, tai dažniausiai keistomis aplinkybėmis. Grupiokės jau sako - tai ką, būsi studentessa non frequentante, itališkai? Ne nu, žinot, kaip būna, o dar tos paskaitos ir seminarai kasdien nuo devynių ryto, kiauras penkias dienas, kokie bepročiai sugeba į jas atsikelti? Aš tai tik retkarčiais. O kol kas vis dar esu nr.2 šio semestro rotacijoj ir laukiu, kada po velnių VU šitai stropuolei studentei pagaliau perves stipendiją už tris mėnesius.

Universitete šį semestrą kaip niekad nyku ir pilka. Prieš metus, rodos, tik univieru ir gyvenau (dar išvykimo pusei metų, kuris, atrodė, ką nors būtinai labai labai pakeis, laukimu). Paskaitom, kurių laukdavau lyg pirmojo sniego. Chebra, kuri susirinkdavo kiemely kone per kiekvieną pertrauką. Mėtinės cigaretės, prasta kava iš automato, amžinas miego trūkumas, gražūs ir turintys ką pasakyti žmonės. Šį rudenį jie išsibarstė. Susiporavo. Metė rūkyt. Beveik neturi paskaitų. Baigė univierą. Metė univierą. Ir t.t. Nebėra nė vienos paskaitos, kurios nuoširdžiai laukčiau. Gal tik vertimas su žavia dėstytoja priešaky šiek tiek veža, bet ten labai daug knisimosi ir darbo.

Štai vakar atsidūriau toj pačioj auditorijoj, kurioj nebuvau devintą ryto, į tas paskaitas išvis nevaikštau, nes kas gali vaikščioti į paskaitą devintą ryto penktadienį, nors jos egzas, pasirodo, už dviejų savaičių. Tai atsidūriau ten vakare su pažįstama rašančiųjų šutve, praslinkom tuščiais ir tamsiais filologyno koridoriais, o paskui filmavomės kažkokiam filmeliui apie jaunuosius poetus (ak, ak, kaip pretenzingai pastarasis žodis skamba, net bloga daros.) Turbūt po mėnesėlio laukia dar vienas festivalis. O dieną prieš tai toj pačioj auditorijoj skaičiau savo tekstus itališkai,  kolegės padainavo, ambasada net vaišeles suorganizavo (o žinot, kokios tos itališkos vaišelės, čia jums ne lietuvišku stilium keptos duonos pabarstyta), gero sicilietiško vynelio papilstė ir kone darbus kelioms pasiūlė.

O kas tos paskaitos, kas tas bakalaurinis ir seminarai, kai vis festivaliai, skaitymai,  visokie pristatymai, įdomios ir gerai apmokamos chaltūros, o ir šiaip niekuomet nežinai, kur tave nuves siauros senamiesčio gatvelės antradienio ir ketvirtadienio naktimis. O, kur ir pas ką tik nenuveda. Tuomet penktadienio vakarai būna ramūs, na ir kas, kad taksas mane parveža namo tik trečią, užtat neįtikėtinai blaivą, aš tik sykį sumaišau kairę su dešine, ir jis vos nepasuka į laidojimo namus.

Galėčiau ir nesiskųsti. Vis daugiau istorijų lieka nepasakojamos, gyvenu įdomiai, neneigsiu, o ko daugiau bereikia? Skausminga negalimumų poezija. Baisiausia būna ryte, tik pabudus iš gražių sapnų, iš virtuvėlės, pro kurios langus matosi vandenynas, iš saulėtų šalių ir gražių žmonių, su kuriais sapnuose ginčijuosi apie Freudą ar Ricoeurą, iš ne savo aiškaus ir ramaus gyvenimo. Smilkiniai tvinkčioja po poros valandų miego, skauda raumenis ir visą nuvargusį kūną, širdis baladojasi kaip idiotė, atmintis išplukdo nakties nuotrupas. Nenoriu nenoriu pabusti - pagalvoju ir nesikeliu į paskaitas. Atsikelti dar po keturių valandų truputį lengviau. Bet vis tiek nesinori grįžti į šitą pasaulį, kažkoks jis man visai neaiškus. V. sako, kad darau blogai sau, ir jei jau taip sako V., reiškia, rimta. Kartais dar apima lynchiška nuotaika, bet euforija irgi. Linksmieji kalneliai. Pačiai įdomu, tai kaip ten viskas bus toliau? Lyg rašyčiau savo gyvenimą kaip knygą. Nors kartais nebesijaučiu jo autorė.

Rodyk draugams

2010-10-17

kaip Lyncho filmuose

Posted by proz in užtemimai

Bent paklaustumėt kas nors: kur dingus, Prozerpina? Šis vardas velkasi su manim per istoriją ir geografiją - atsakingai rinkitės slapyvardį. Jei paklaustumėt, nors neklausiat, sakyčiau, nėra manęs, nebėra tos, kur rašydavo blog’us. Nebeturiu jums ką papasakoti. Gyvenu lyg šuoliuose su slidėmis. Tramplinas, kylu aukštyn, ten, kur laikas keičia savo pavidalą, kur viskas sulėtintai, kur matai sustingusius minios veidus, aukščiausias euforijos taškas, ir tuomet akimirka, kai suveikia gravitacijos jėga, kai laikas vėl pagreitėja ir trenkiesi visa jėga į žemę, kai kuriuose minios veiduose nevalingai išsiriečia šypsena. Nukritus visgi sugebu atsitiesti, tuomet kitas tramplinas ir taip toliau. O kuo viskas visiems galų gale baigsis juk žinome, tik labai nenorime apie tai mąstyti. Mirtis tokia nepatogi, tokia neaprašoma akademiniuose darbuose, neįspraudžiama tarp blizgių žurnalų puslapių, atleiskite, kad ir aš čia apie tai, kai gyveni šuoliuose su slidėmis, labai dažnai jauti ją greta. Kaip sakoma, tiesiog alsuoja į nugarą. Sapnuoji, bet baisiau turbūt yra pabusti, pabusti su tuo kraupuliu, su neapsakoma mirties baime, įsisąmoninimu, kad ji čia, o juk kaip greit laikas bėga, ims ir nušluos mus visus savo dalgiu nuo žemės paviršiaus. Tai kodėl, po velnių, jūs toliau apsimetat, kad jos nėra?! Gyvenat lyg nesibaigiantys.

Tai štai, tramplinai. Ką tik buvau užčiuožus į viršų - darbus atlikau, pasirodžiau gerai, mane gyrė, honorarus pervedė, televizija pakalbino, sutikau daug nuostabių žmonių (su viena jų dabar draugiškai depresuojame kartu, ji turi per pora dienų pabaigti knygą, o aš, o aš ką, nieko), grįžau namo ir negalėjau nustoti kalbėti, šypsotis, rodyti tą ir aną, dalinti lauktuves, viskas aplinkui tiesiog blizgėjo kaip po viduržemių saule. Bet kitą rytą —  — — Po to lyg ir susiėmiau, apsimečiau, kad viskas gerai, bet vis tiek apsižliumbiau. -Jau? - sako tėtis, -Tik neužsikabink, - prideda liūdnu balsu, kai išeinu į miestą. Iš kurio jau geriau negrįžčiau, nes šitam kambary kaupiasi kraupulys ir siaubas, pajutau tai net grįžus po festivalių, lyg visa pastarųjų kritimų energija bandytų iš sienų sulįsti į šitą gyvą būtybę, auką, vėl pasitaikiusią tarp jų. Aš nebūnu, negyvenu, tiesiog pasitaikau.

Teisingai sakė U. nors ir ne man - saugokis euforijos. Taip, ji atsiima savo. Ir kaip aprašyti tą siaubą, pastaruoju metu kartais mane apimantį? O jūs toliau gyvenate lyg niekur nieko, dirbate, vaikštote į paskaitas ir skundžiatės rutina, ir norite atostogų šiltuosiuose kraštuose, jums to užtenka, grįžtate pailsėję, besišypsantys ir toliau su šypsena ir ryžtingu žingsniu keliaujate tiesiai mirtin, lyg iš kokių kraupių sovietmečio socrealizmo paveikslėlių. Mane vėl gąsdina žmonės, visi alei vieno, nors ką tik stovėjau prieš pilną salę ir vedžiau renginį, gal net visai neseniai jaučiausi mylinti visą pasaulį ir visus aplinkinius. Bet žinote, slidės, šuoliai. Baisiausia, kad aš kažkaip irgi turiu grįžti į darbus, mokslus, sukąsti dantis ir kartu su jumis šypsodama žengti į šviesų rytojų. (Tai yra į tamsią mirties nebūtį, norėtųsi pridurti, bet kam tu taip kraupiai, Prozerpin, požemių valdove? Juk tik grįši iš kur atklydusi.)

Kažkada sakiau, kad noriu gyventi ne banaliuose serialuose, o geruose filmuose. Pasakodama A. tarp režisierių net nesusimąstydama paminėjau Lynch‘ą. - Nori gyventi kaip Lyncho filmuose? - perklausė ji, ir tik tada supratau, kokią nesąmonę pasakiau. Atsargiai, nesąmonės kartais pildosi. Vakar šalia mūsų ŠMC sėdėjo grynai Roberto Blake‘o personažas iš „Lost Highway”, kuris vėliau ėmė ir užkalbino mane. Kur jau čia manęs neužkalbins Lynch’o personažai, jei jau pasitaiko šalimais.  ”Dick Laurent is dead.” - įdomu ištarė ar neištarė jis, ar aš pati turiu savo būsimai praeities aš tai pakuždėti į domofoną. Lynchiški sapnai, po kurių norisi tikrinti, ar žmonės gretimuose kambariuose dar kvėpuoja. Ir visas tas neapibūdinamas siaubas, tik dabar supratau, kokį būdvardį galima jam pritaikyti. Pamačius filmą kažkodėl skaičiau apie Robertą Blake‘ą, pasirodo, jis buvo kaltinamas mįslingu savo žmonos nužudymu, filmo scenarijai prasitęsia gyvenime, turbūt pas kiekvieną iš mūsų slypi kažkas tokio, kam anas režisierius prilipdino savo pavardę. Kad tik dar kada netyčia nepaminėčiau Haneke ir Von Triero.

Rodyk draugams

2010-10-05

paprastasis

Posted by proz in dnr

Šiaip jau aš dabar labai darbuojuosi, taip darbuojuosi, kad nusprendžiau net abi paskaitas pramiegoti. Pati vertėja, pati sau redaktorė, informacijos apie autorius suieškotoja, skaitovė ir dar renginių vedėja. Nu bet kai susimausiu, galėsiu vėl grįžti prie sau įprasto gyvenimo būdo. Pagaliau kažkas net atsiliepė į skelbimą mokytis italų. Tiesa, po to tas vyrukas mane įsitraukė į fb, o dar truputį vėliau pradėjo klausinėti, ar gersim per pamokas vyno ir siūlė kuo greičiau pas jį atvažiuoti (buvo koks vidurnaktis) pamokyti gramatikos. Mhm…

Tai va, galvoju, vai kaip aš čia krūtai įsisukau, va čia gi mano ateitis, perspektyvos, darbai ir žmonės, kurie man įdomūs. Bet užtenka tam pačiam fb pasižiūrėti E. nuotraukas iš Italijos, kad vėl keikčiausi.

Kartą su V. nusprendėm, kad jei reikėtų rinktis iš visokių ten stebuklingų galių a la Heroes, tai rinktumėmės teleportaciją. Aiškiai. Tą patį dar Italijoj sugalvojau, važiuodama dviračiu įprastu maršrutu via Codroipo - viale Ungheria, kai visi vaizdai jau buvo nublukę, nuzulinti, o šitaip ilgu mėnesius nematyto Vilniaus. Ir vis dėlto, nėr turbūt gražesnio rudens nei pas mus. Lietuvos dangus net M. paliko įspūdį. O kokie dabar medžiai, kokie lapai, kokie kvapai.

Sapnavau, kad niekšai iš Udinės, kurie VIS DAR (jau kokius tris mėnesius) neatsiunčia akademinės pažymos, o VU mane okupuoja spygavimais “paskutinis įspėjimas”, vietoj to man atsiuntė 360 eu sąskaitą už mensos (valgyklos) paslaugas, į kurias buvo įtraukti tokie punktai kaip muzika (iš magnetofono) 11 eu už vieną kartą. Kitus kartus kiek pigiau, matyt, prastesnes dainas leido. Tai labai keikiaus sapne. Sapnavau dar šį bei tą, dėl ko ne tik keikiaus, bet ir laksčiau žliumbdama tiltais, bet nepasakosiu.

Ech ech, žmonės iš praeities, dabarties, gal net ateities. Neramiai dunksinti širdis. Nors paskutinėm dienom šiek tiek ramiau. Turiu gerą draugą radiatorių, turiu ilgą deadline’ų sąrašėlį, daug darbų, prie kurių užtrunku turbūt kelis kartus ilgiau, nei turėčiau, bet kurie vis tiek suteikia malonų jausmą, kad esi kažkieno dalimi, net jei tai ir trumpalaikis kuklus projektėlis. Ir visai nebereikia man to “Blindos”. Na, bent kol kas.

Rodyk draugams

2010-10-02

café con caña

Posted by proz in ka radau

Kai pasižiūrėjau šitą klipą (ačiū Li.), tai pajutau netikėtą norą būti ta mergina. Dailia, atsipalaidavusia savimi pasitikinčia trumpaplauke ispane, turinčia gražų balsą.

Ant stalo guli du žodynėliai. Visiškai nudėvėtas italų, ir daug senesnis, bet kaip naujas atrodantis ispanų. Tarsi ne tu rinktumeis kalbą, bet kalba pasirinktų tave. Kasdien netikėčiausiose vietose vis dar smogia flashback’ai iš Udinės. Ypač dabar, kai nutraukiau paskutinį, svarbiausią mus siejusį saitą.

Nusikirpau plaukus. Kodėl? - paklausė kažkas. Matyt, norėjau pokyčių. Nusikirpti veržiančius saitus, besiveliančius plaukus, o šitiek uodegų dar velkas iš praeities, su kuriom nežinia, ką daryti. Kad ir kaip beviliotų Viduržemio regiono mitas, vis tiek liksiu visuomet šiek tiek gotuojančia, išblyškusia tirštų Vilniaus rūkų ir bronziškai purpurinio rudens mergaite.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web