BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-07-26

grįžus į žemumas

Posted by proz in dnr, užtemimai

Netikėjau, kad taip. Kad visas senas gyvenimas, seni įpročiai, silpnybės, nesąmonės, savigailos, kompleksai, gali sugrįžti vos per pirmas kelias dienas. Tik sapnai įspėdavo, dešimtys panašių sapnų, kurie dabar pildosi, kuriais netikėjau, bet pasąmonė juk žino, ką sako. Žinojau, kad Vilnius pilnas vaiduoklių, kai kurie jų net turi mano telefono numerį. Ir kiek čia vietų, nuo kurių tiesiog srūva neigiama energija. Šitas miestas lyg pastatytas ant kapinių – čia tiek asmeninių mažutėlių dramatiškų mirtelių. Vis dar nesu tikra, ar tikrai čia mes visuomet projektuojame į aplinką savo išgyvenimus? Tai kodėl visi šitaip panašiai rašo apie Vilnių? Gal tai jo istorija, storos, kadaise patikimomis buvusios, o dabar vos jaunus veidus, įsisiurbusius į alaus butelių kaklelius išlaikančios miesto sienos, paskutinių gyventojų seniai apleisti, į nebūtį grimstantys senamiesčio namai, tuščiom langų akiduobėm, peizažas, su upe, nelyg retkarčiais nusėdančia, užsikemšančia miego arterija, su keliom kalvelėm nelyg apgamais, kuria mus?

Jei kas ir liko – tai gal tik kad rankom labiau mosuoju. Man sakydavo, kad kai grįžti po pusmečio visi labai nori su tavim susitikt ir savaitę jautiesi kaip žvaigždė. Nė velnio. Išvažiavai grįžai, oh, it‘s so the same – juk dabar susitikti galima bus bet kada, mes dabar užsiėmę ir puikiai gyvename savus gyvenimus be tavęs. Juk štai dabar gali būti sutikta kurioj nors Vilniaus gatvėj, todėl vėl nė velnio nebesi įdomi. Savos chebros lyg prėski kokteiliai – gerokai atskiestos naujų žmonių. Apie ką jie visi kalba? O bėgant nuo jų, nuo savęs, nuo skausmingos ligos istorijos, įrašytos Vilniaus akligatviuose, pabundama žarijom ir juoduojančiais angliukais galvoje. Ne, tik ne vėl, aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebegaliu taip gyventi, jei gyventi dar noriu.

Vienintelis dalykas, kurio dabar trokštu, tai skaityti kur nors ramybėj poeziją, Gavelį ir Kunčiną – gal vėl prisijaukinsiu Vilnių, šitą puolusį miestą, kurio beprotiškai ilgėjausi, bet po poros dienų grįžus nė velnio nebesupratau kodėl. Kartais dar paverkti susisukus kamputy embriono poza. Ir nereikia man tų žmonių elementarus psichikos gynybos mechanizmas – devalvacija (nuvertinimas), atvirkštinė reakcija ar kaip ten vadinasi. Skaityti „Viršvalandžius“ ir tikėtis pamažu jaukintis ne tik miestą, bet ir didžiąją jo ir visų miestų, visų gyvenimų – pabaigos – idėją. Nes niekada nebūna per anksti. Ypač, nes. Ai, tiek to.

Kada paskutinį sykį buvo toks užtemimas? Tokia duobė? Rudenį? Ai, juk gyvenimas yra sumauti linksmieji kalneliai. Šitaip linksmai neįtikėtinu greičiu leidžiuos žemyn. Ir kaip visuomet nebetikiu, kad bus kitas pakilimas. Nieko tokio, aš įpratus gyventi žemumose. Kaip pradėjau žliumbt traukiny į Milaną, taip ir tęsiu iki šiol ašarų pakalnės prezentaciją.

Rodyk draugams

2010-07-22

naujas Vilniaus ruletės ratas

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Penki mėnesiai lyg penkios žiojėjančios skylės šitam mieste. Lyg penki tušti šoviniai. Ir štai žliumbiu matydama, kaip lėktuvui riedant nusileidimo taku iš horizonto kyšo Vilniaus televizijos bokšto smailė.

Atpratau girdėti besileidžiančius lėktuvus. Todėl dabar kasdien jie švilpia virš mano namų itin garsiai (be visko, dar ir seka pasakas apie aplankytus ir neaplankytus kraštus). Lyg tie tiksintys laikrodžiai. Lyg bažnyčių varpai Udinėj. Lyg nereguliarūs širdies smūgiai, arba aritmija, hipertonija, kiti gausėjantys įrašai ligos istorijoje. (Kaip nuobodu - širdies ligos - dažniausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis.) Kiekvieną dieną mirštame vis labiau. Belieka kaip visuomet apsimesti nemirtingais arba galų gale pradėti jaukintis. Ir kaip nors gražiai nugyventi tai, kas liko, kiek ten bebūtų likę.

O po to - Vilnius toks pat net ir pro limuzino langą. Net ir pirmąkart gyvenime barškinant kazino žetonais. Lyg koks vermutas šlykštokai saldus prabangos dvelktelėjimas į nugarą. Prie rulečių ar kortų stalų palinkę vyrai, raudonom akimis, grubūs bandymai kabinti, visas naktinis miestas dvelkia alkoholiu, pinigais, moterimis, stengiančiomis patikti vyrams (buvau pamiršus Vilniaus kvapų mišinį). Ką jau ten beprisiminti vasarį matytą Venecijos karnavalą, čia maskaradas kasdien, tik kaukės subtilesnės.  Ryškiai išsiskirsčiusios į vyriškas ir moteriškas, pagal visus patriarchalinio modelio standartus.

Mazochistiškai myliu šį miestą. Tik nebežinau, ką dabar čia veikti. Tiksliau, žinau, ką veikti, bet kur dėtis? Nors dieną naktį vėl skaityk Gavelį ir Kunčiną, nes vienintelis savas šito miesto personažas tarp su krupjė flirtuojančių merginų ir girtų besimeilinančių vyrų rodosi blusėtas, purvinas, visų nuo savęs stumiamas, valkataujantis šuo prie Baltojo tilto. Gedai, čia tu? (skaitėt “Vilniaus pokerį”, ne?)

Atsidūstu ir išsuku naują Vilniaus ruletės ratą.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web