BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2010-02-17

kai vasarį prasideda pavasaris

Posted by proz in la vita

Susitalpinus pusę gyvenimo į du nepanešamus lagaminus, pusmečiui išsikrausčiau iš Vilniaus. Išsikraustau ir iš čia. Nes Udineje prasideda naujas gyvenimas.

Rodyk draugams

2010-02-11

paskutinė pokerio partija

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Tautų išmintis gimdo mitus, bet nėra mitologijos, kuri atspindėtų Vilnių. Kur dar rasi tokį slibiną, kad jo galvos kautųsi tarpusavy, keikdamosi skirtingomis kalbomis. Ričardas Gavelis

Vilnius man krečia šunybes. To ir reikėjo tikėtis, jis kaip pavydus mylimasis nenori manęs paleisti ar bent jau tikrai neleis apie save užmiršti. O kaipgi kitaip paaiškinti, kad likus porai savaičių iki išvykimo išgyvenau čia kone intensyviausias, labiausiai pamišusias ir gražiausias savo dienas ir naktis. Vilnius išdėliojo mano takus taip, kad netikėtai atsidurčiau vietose, kuriose per dvidešimt vienerius gyvenimo šitam mieste metus neteko būti. Ką reiškia visi tie gražūs naujai sutikti žmonės, su kuriais norėtum dar matytis ir matytis, bet pusei metų jus išskiria keli tūkstančiai kilometrų. Pusė metų išskiria ir leidžia pamiršti bet ką. Grįšiu, ir jūs būsite pasikeitę, grįšiu, ir būsiu pasikeitus aš pati.

Likus dviems dienoms iki kelionės Vilnius mane suveda su žmonėmis, su kuriais be proto norėjau susipažinti bent dvi vasaras. Dar prieš parą buvome pažįstamos tik iš matymo, o štai šiandien žinau jos vardą pavardę gimimo datą specialybę šeimos istoriją, beveik jaučiuosi pažįstanti jos vaikiną ir net buvau pas namie. O po to iki pusės trijų sėdėjome Café de Paris, aš rūkiau jos cigaretes, ji gėrė mano alų ir mes nusprendėme rašyti viena kitai laiškus.  Ji sakė, kad būtinai nusives mane į “Jaltą” ir paskui privertė įsėsti į taksi, nors aš eilinį kartą sakiau, kad pareisiu ir kad senamiestis pavojingiausias rajonas ir dėl to man labiau neramu dėl jos. Ir štai dar tą pačią naktį atsirado dušimtaipenkiasdešimta draugė facebooke (ar socialiniai tinklai nužudo draugus? Ar sukuria dar vieną gyvenimo fikciją? Kaip beždžionę išstato ant scenos?)

Kas bus po pusės metų? Ar kas nors prisimins šitą vakarą? Ar rūpės jai? Ar man? Ar jis išliks tik įrašytas į begalinę Vilniaus skersgatvių istoriją, į neblėstančią miesto atmintį.

Vilnius, bjaurybė, neleidžia man ramiai gyventi su nuotaikomis, kad jūs visi man atsibodot, čia šalta ir nuobodu, tad važiuoju aš lauk iš šito miesto, šalies, kalbos, bėgu italiop nuo visko. Jis, senas donžuanas, pasitelkia visą paskutinį savo žavesį ir priverčia jį iš naujo pamilti ir visai nenorėti jo iškeisti net į miestų mis pasaulis - Veneciją.

Reikia perlipti šitą pabaigos-pradžios barjerą, kuris skandina mane sentimentų ir melancholijos liūne. Reikia galų gale baigti krautis daiktus ir peržengti galvoje susidėlioto Italijos žemėlapio slenkstį. Reikia nepamiršti, kad vasario 14-ą (ak!) ir vėl nakvosiu “Giovanninoje”, mielame vienos žvaigždutės viešbutėlyje Mestrėj, pora kilometrų nuo Venecijos lagūnos, o pirmadienį ir antradienį jau turiu sutarus du susitikimus Udineje, via Palladio, via Podgora. Sì, e adesso devo già cambiare la lingua - pats metas persijungti į Dantės bei Fellinio kalbą.

Mūsų gyvenimas, tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vėpsodama pašo ir dalija mirtis. R.G.

Pakaitom klausau šito ir šito.

Rodyk draugams

2010-02-08

sekmadienis, pusė trijų a.m.

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Norėčiau rašyti nepažįstamiesiems. Suintriguoti juos ir apšaudyti taikliomis metaforomis. Pamažu, grakščiai, žodis po žodžio sukurti savo vaizdinį jų galvose. Norėčiau, kad sykį jie susapnuotų mane net nežinodami kaip atrodau. Naktimis jiems koketiškai šnibždėčiau  į ausų geldeles savo istorijas. Kurčiau jiems asmeninę savo fikciją - išrinkčiau iš gyvenimo tik charakteringiausias detales, kai ką pakeisčiau, iškirpčiau ar pridėčiau meno vardan. Neribočiau savęs ir tėkščiau čia pikantiškiausias smulkmenas.

Galbūt tai, jog supranti, kad pernelyg seniai padarei klaidą ir tai, ką rašai, skaito žmonės, kurių visai nenorėtum kraupinti. Skaudinti. Jog visai nesudėtinga susieti tavo blogą ir tapatybę, galbūt tai tarnauja tekstui. Tenka pasukti galvą, kaip čia šį bei tą pasakyti iki galo neatskleidus. Sulaiko nuo perdėto betikslio atviravimo (na taip, ne visada sulaiko, ak, ne visada). O tuštybė ir šitie susirinkti žavūs skaitytojai neleidžia kraustytis kitur, anonimiškai. Galbūt atvirkščiai, tai priverčia išsisukinėti, teisintis, nutylėti gražiausias nedoriausias savo gyvenimo akimirkas. Apsimesti geresne, nei esi iš tikrųjų.

Vis galvoju, kad norėčiau pasimatyti su tais, kurių blogus skaitau. Šitaip rašantys žmonės turėtų būti labai gražūs. Jie turėtų viską daryti savitai, kitaip žengti šaligatvio plytelėmis, kitaip rūkyti ir žiūrėti tau į akis. Kita vertus, gal geriau atsisakyti šios pagundos. O kas būtų jei nusivilsim vieni kitais? Jei mažumėlę pasidžiaugsim, o paskui tapsim vieni kitiems nebeįdomūs, vieni tų eilinių pažįstamų, kuriuos gatvėj netyčia sutikęs sakai, kad reikės, būtinai reikės pasimatyt artimiausiu metu, bet mataisi tik už kokių metų vėl netyčia susitikęs gatvėj? Jei išblanks paslaptingumu ir smalsumu pagardintas blogų žavesys? Jei jie taps tais, dėl kurių vėliau rašant reikės atidžiau rinktis žodžius. Arba aprašys tave kaip vieną tų žmonių, kurių aprašymus skaitydamas galvoji, gerai, kad čia ne apie mane.

Norėčiau rašyti nepažįstamiems, bet kaip visuomet viską darau atvirkščiai. Šįkart išvažiuoju būti tarp nepažįstamų, dar nepažintų žmonių, į miestą, kur niekas nieko apie mane nežino ir nenori sužinot, o rašysiu tai jums.

Rodyk draugams

2010-02-01

back to 70s

Posted by proz in buitinis lyrizmas

- Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
- Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.

Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Paliksiu Vilnių išjautus iki begalybės, išsivarčiusi kūliais nuo euforijos iki depresijos ir atgal, išmindžiojus kiekvieną centimentrą, iščiupinėjus pirštų pagalvėlėmis. Tai jis pavargusiai man po galva pakiša sniego pagalves, užklosto pūga, pažadina vėju. Tai dėl jo aš dar randu kelią namo naktimis, manęs neužpuolė maniakas, o pametu aš tik šalikus, kepures, pirštines ir pinigines su šešiom kortelėm, tai, kas svarbiausia, dar lieka, tai dar įžvelgiu akyse, eilėraščiuose, tai dar sruvena juostančiuose plaučiuose. Vilnius mano gyvenimo metafora. Mano angelas sargas. Sužeisti balandžiai ir iš rūko išnyrantys bokštai. - - -

- - - Skrajojantys olandai ir prietemoje lyg vilkų akys ryškiai sužibančios raudonos raidės. Durys su užrašais “uždaras vakaras”. Rūbininkai laiptai žemyn truputį “eyes wide shut” truputį “the L world”. Mergaitės. Penktarytiniai kosmosai. - - -

O sausio 30ą mes sutikome naujus metus. Dvyliktą iššovėme šampaną. Kai kas sėdėjo spintoj, kiti stovėjo balkone. Mes net girdėjome fejerverkus. Ir šitie nauji metai buvo gal net tikresni, nei tie prieš mėnesį. Šeštą ryto A. visiems išvirė aštrių makaronų, pagirdžiau širdelę ramunėlių arbata ir tapo ramiau. Miestas pamažu budo, rąžėsi. Taksistai mus grąžino į antakalnį, antakalnis nuvijo miegoti.

Kam širdys kruvinos, kam kalavijais subadytos, o maniškė tai lyg paukštis. Ji vis plasnoja ir plasnoja, kartais, rodos, iškris iš Vilniaus anksčiau už mane. Kiekvieną akimirką man taip garsiai ir aritmiškai beldžia memento mori. Aštrus mirtingumo jausmas.

Vis dar bandau grįžti į šį laiką ir erdvę, bet man nesiseka. Gyvenu ne pagal grafikus, kalendorius, laikrodžius, maniškiai visuomet skuba, vėluoja arba stovi vietoje. Venomis srūva septintas dešimtmetis. Natūralūs Vilniaus narkotikai.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web