BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2009-12-31

kalendorius

Posted by proz in ka sutikau, la vita

Galvoju, kad madinga yra rašyti metų pabaigos įrašus. Galvoju, kad mėgstamiausia mano mada yra būti nemadinga. Dar galvojau apie tai, kad nebesureikšminu datų. Kad metus skaičiuoju ne nuo sausio.  Kad nelabai man skirtumas dutūkstančiaidevinti ar dutūkstančiainedevinti. Ir dar, kad visa tai, ką dabar parašiau, atrodo viena didelė poza. Bet man pačiai tai, aišku, viskas įdomu, kas su manim susiję. Kaip rašė J. - mėgstu domėtis savimi.

Tad paplėšom kalendorių lapelius. Žvilgtelim į blog’o įrašus, kurie turi geresnę atmintį nei aš. Sausis. Mokslai, sesijos, blablabla, totaliai niekam neįdomu. Vasaris. Psichologai, blaškymaisi, užtemimai, juodosios skylės, sąžinės graužatys. (Nors šitai išsimėtę per visus metus). Kovas. Gimtadienis, kitas gimtadienis, dramos, Mickevičiai ir keistas susižavėjimas Vilniaus romantizmu. Balandis. Pavasaris, viena gražiausių mano kelionių po Lietuvą, palakstymai raudonu žvėriuku po antakalnio kalvas. Kažkoks laimingas buvo tas balandis. Gegužė… Operacija, toks silpnumas ir toks gaivališkumas už lango, skaitymai, finalai, pabaigos - - - Sesijos, atimančios stipendijas, cigaretės po pusantrų metų, gausėjančios geometrine progresija. Gegužės būta pragariškos. Birželis. Lyriška, bet paprastai nelaiminga. Nusibaigus nuo paskutinių darbų. Liepa. Atostogos. Istorijos, kurių nepasakoju, Druskininkai, Mando Diao ir Ana Karenina. Sąžinė sąžinė. Rugpjūtis. Vilniaus barai, jūra. Rugsėjis. Kaip ir visi rugsėjai - tingulys ir prikimšti fakulteto kiemeliai. Nors ne, tiesa sakant, geresnis, su keliais nuostabiais naujais, keliais senais žmonėmis pašonėj. Spalis. Pdr. Trys raidės neišreiškiamos žodžiais.  Sužinau, kad kitą pusmetį gyvensiu keistam Italijos mieste, tądien lakstau po fakultetą išsišiepus kaip asilas ir visiems giriuosi. Bastymaisi ir įkvėpimai. Lapkritis. Kažkoks su neskaniu prieskoniu. Ir paklydimais. Gruodis. Trumpas, nors įrašų tai daugiausia. Turbūt dar per jaunas reflektuoti.

Štai toks mano kalendorius. Pasirašiau čia sau, kad aiškiau būtų. Bet vis tiek negaliu nenusikopinti iš draugų blogerių ir nepadėkoti jums, kurie skaitėt, kurie buvot, kurie komentavot, kurie liūdnai palingavot galva ir nusprendėt, kad komentuoti neverta. Kuriuos skaitydama rasdavau save.

Tie, kuriuos sutikau čia šiemet, ir tie, kuriuos parsinešiau dar iš ankstesnių kalendorių lapelių. Tie, su kuriais kartu eidavom gert kavos, bet išgerdavom alaus, ir tie, su kuriais tik susisapnuodavom. Visi po dešine. Kai kurie - ypač. Povilai, Skvo, Li, Mari, A., Reda, Viktorija, Kotryna, žinot, ane? Nors reikėtų perdėti į kairę, kur širdis ir kitokia lyrika.

Man atrodo, kad aš jus myliu. Tokia tyra blogine meile. :)

Rodyk draugams

2009-12-29

“how can I make you understand”

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Paskutiniu metu aš leidžiu sau būti įkyri. Ai, galvoju, tuoj vis tiek išvažiuosiu ir neturėsiu laiko čia ar kokiam facebooke rašinėti. Gyvensiu ir tiek. Ir tiek jūs man terūpėsit. Iš tiesų tai turbūt ne taip, tiesiog viskas bus kitaip, o aš šiandien truputį pikta ir pasimetus. Kai labai rūpi tada ir sakai nekenčiu. Tada ir kartoji kartoji, kad nerūpi, tikėdamasi, kad pati patikėsi.

Tik begerdama su tokiais psichais gali pasijusti normali. Tik šitame kontekste žodis psichas įgyja grynai teigiamų konotacijų. Tik tokie kaip mes tegali šokinėti iš džiaugsmo, kai kvartale netikėtai dingsta elektra. Tik tokie gali atsidaryti alų tiesiog hyper rimi ir prišnekėti nesąmonių kasininkei. Toliau gerti tą alų stotelėse, troleibuse ir prie kažkokio daugiabučio krasnuchoj kalbant apie neįtikėtiniausius dalykus. Diskutuoti apie xanaxo dozes, nes visi yra jį vartoję.

Galvoje kažkokie velniai polką šoka. Žinau, kad ryt, galutinai išsiblaivius ir išsimiegojus, viskas atrodys kitaip. Šitas tekstas atitrūks nuo emocinio krūvio, kurį jaučiu jį rašydama, vėliau skaitydama. (Nieko nėra bjauriau, kaip pamatyti, kad tekstas nekalba to, kas spurdėjo tavyje jį rašant. Kad tai tik paskiri žodžiai, asmeniškai tau kėlę kažkokias asociacijas.) Psichai liks psichais su mažiau teigiamų konotacijų. Pati savęs nemėgsiu truputį labiau, nei visada. Bet. Esu ta, kuri gyvena dėl akimirkų. Kuriai viena naktis kartais reiškia daugiau, nei metai. Tik nebežinau, ką tuos metus dabar veikti, anei kur juos sutikti.

Turbūt yra du žmonių tipai. Na, kaip optimistai-pesimistai, vyturiai-pelėdos ir panašiai, taip yra tie, kurie gyvena akimirkomis ir kurie orientuojasi į ilgesnius laiko tarpus. Impulsyvūs, pirma pasakantys, po to pagalvojantys, labiau linkę gailėtis dėl to, ką padarė, nei dėl to, ko neišdrįso, užsiliepsnojantys ir sudegantys greitai kaip degtukai, na, geriausiu atveju, kaip fakelai, tie kurie rinktųsi Cobaino, Morrisono, Monro, bet ne tų, kurie miršta, kai niekas jų nebeprisimena, likimą. Ir yra tie, kurie pastovūs, orientuoti, apgalvojantys, devynis kartus pamatuojantys, geriau žvirblis rankoje, nei briedis lankoj, tokie. Nei vieni teisūs nei neteisūs, nors mes linkę teisti, skirstyti į skyrelius gerai blogai ir ieškoti tiesos, nors jos juk, ko gero, nėra, yra tik tiesos.

Man reikia tokių būsenų. Reikia tų keistų rytų, sunkiai atplėšiant akis ir pasidžiaugiant, kad eilinį kartą sugebėjai grįžti, mintyse prasisukant praeitos nakties juostai (kuri, žinoma, trūkčiojanti, vietomis išryškėjanti, vietomis susiliejusi). Reikia apsunkusios galvos, kurioje žodžiai sušoka į vieną didelį kubilą. Iš to kubilo kartais susidėlioja labai įdomūs tekstai. Turbūt kartais net reikia turėti dėl ko gailėtis.

Taip sėdi su savo beprasmiu tekstu vietoj tekstų, kuriuos turėtum rašyti. Kurį perskaitys kiek, trisdešimt? O kiek daugiau negu pirmą pastraipą? O kiek supras tai, ką kalbu? Ar bent vienas atpažins šitam tekste save? O turėtum iš protingų knygų dėlioti referatus kaip puzzle, dėlioti, kaip gyvenimo prasmę ir visus tuos egzistencinius atsakymus savo galvoje. Bet rašai šitą tekstą vietoj visų tų dalykų, kuriuos turėtum daryti, kuriuos daro visi, nes reikia. Reikia dirbti, mokytis, kažkaip įsitaisyti šitam pasauly ir jame gyventi. Tik jis kartais baigiasi. Ir kartais turbūt tik velnias težino, kurie tekstai beprasmiai, o kurie prasmingi. Ir aš pernelyg gerai suprantu savo psichus draugus, kurių didžioji dalis metė visas studijas ir veikia neaišku ką.

Pabudau sniego lavinai spindint už lango ir kažkodėl su šita daina galvoje.


Before loneliness will break my heart,
Send me a postcard darling.
How can I make you understand?
I wanna be your woman.

Tarkim, kad tai tiesiog graži daina.

Rodyk draugams

2009-12-28

viskas keičiasi. niekas nesikeičia.

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Sėdėjom toj pačioj kavinėj prieš metus, rodos, po egzamino. Žiemą, miestas buvo išsipustęs Kalėdoms, aikštėse spindėjo eglės, iš burnos ėjo garas, slankiojom po senamiestį, apsimuturiojusios šalikais, apsiginklavusios kepurėm ir pirštinėm. Gurkšnojom kavą. Tąsyk R., viena iš trijų mūsų pionierių, už poros savaičių turėjo pusmečiui išvažiuoti į Boloniją. Kalbėjom apie jos jausenas, kalbėjom apie išvažiavimus, kalbėjom apie viską.

Sėdėjom toj pačioj kavinėj prieš pusmetį. Lauke, jaukiame kiemely, apdėliotame beveik tikrais apelsinmedžiais, trumpomis rankovėmis, įdegusios, plius dvidešimt keli, gėrėm kažką gaivinančio. Buvo keista vasara. Tuo metu gyvenau tuo, apie ką pasakojau gal tik porai žmonių. Pernelyg dažnai ir dabar tai prisimenu. Tąsyk trys mylimiausios ragazzos ruošėsi savo išvykimui. Nežinau, ar yra kokių nors trikojų padarų, jei yra, sakyčiau, jog kartais pasijusdavau lyg trikojui ketvirta koja. Taip jau nutinka, kol tau pačiai nepasidaro aktualu, dėtis miegmaišį ar nesidėti, kur praleisti tą atliekamą naktį, trečią ryto išlipus Florencijos stotyje. Keičiasi tik miestų pavadinimai, autobusų ar lėktuvų grafikai, metų laikai ir mes.

Sėdėjom toj pačioj kavinėj ir šiandien. Žiema, šiaurietiškas šaltukas, viskas panašiai, kaip ir prieš metus. Tik R. jau seniai atbuvus savo kelionę, pamilus Boloniją, turinti daugybę draugų, planų vėl išvažiuoti ir išskirtinę gyvenimo patirtį. Dvi iš mylimiausių parskridusios Kalėdoms, tokios pačios ir kartu kitokios. Jau išgyvenusios visus kartais tarp kraštutinių emocijų svyruojančius etapus. Dalinasi patirtim, naujai atrastom jaukiom savo miestų vietom, planuoja rytdienos skrydį į Milaną ir naujuosius Bolonijoj. Šį kartą aš ta, kuri taip norėtų grįžti pusmečiu ar metais atgal ir prisijungti prie tų pačių praeities pokalbių. Ta, kurią pernelyg stipriai dursto kaitos ir laikinumo suvokimas. Jaukiau dalintis ta pačia išgyventa patirtim, tom pačiom jausenom, o ne bandyti suprasti tas, kurios tavęs dar tik laukia. Kurias šimtą kartų aklai dėliojiesi lyg būsimo miesto žemėlapius savo galvoje. Lyg tą poros dienų kelionę, kur būsi vienut vienutėlė, į miestą, kuriam tavęs niekas nelaukia, na, geriausiu atveju nebent koks nors koordinatorius, kad pasidėtų pliusiuką sąraše.

Gyvenu truputį didesniam chaose ir nerime, nei įprastai. O šiandien truputį didesniam ilgesy ir liūdesy. Bet ne tam, kuris spiečia tave į kampą, kuris priverčia žliumbti ir nieko daugiau neleidžia daryti. Tam, iš kurio retkarčiais gimsta poezija. Nesvarbu ar ta, kuri įvyksta pasiėmus į rankas rašiklį. Ar ta, kurią skaitai, kad ir ką tik gautoje dovanų Ungaretti knygoje pakeliui namo troleibuse. Ar ta, kuri aplink mus nepopieriniais pavidalais. Keista, kaip galima pamilti žmones, su kuriais suvedė ir kartu leisti laiką liepė atsitiktinumas. Keista, kad rašyti laiškus, blog’us, net eilėraščius man dažnai paprasčiau, nei kalbėtis. Čia jautiesi stipresnis, labiau savimi pasitikintis, visuomet galintis išbraukti nevykusią eilutę. Visai ne taip, kaip gyvenime.

Niekas nesikeičia.
Viskas keičiasi.
Turbūt tai reiškia tą patį.

Rodyk draugams

2009-12-25

kalėdos

Posted by proz in la vita

-Kas tau yra?
-Nuotaikos nėra.
-Tai išgerk tabletėlę.
-Jei aš kiekvieną kartą, kai man bloga nuotaika, gerčiau po tabletėlę…
-Tai lašiukų kokių išgerk.

Rodyk draugams

2009-12-19

“oh what a strange and miraculous thing”

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Eilinį penktadienį ketvirtą ryto parašiau eilėraštį. Gruodžiai jais gausūs. Prasibrauna pro gruodą, šalčius, išpėduoja sniegą, išbrenda takelį iki mano namų. Ateina ir susėda prie lovos. Mylimi kaip vaikai. Kaip vaikai klystantys, pasiklystantys.

Naktį sapnavau vieną mergaitę. Keistas šviesias erdves, nesuprantamus motyvus ir lietimąsi pirštų galiukais. Kažkas už lango kasė sniegą. Nuo to garso ir nubudau.

Rodyk draugams

2009-12-18

“Mūsų laikais filologės su megztiniais iki kelių vaikščiodavo”

Praeitą savaitę sykį stovėjau su cigarete ir dviem pažįstamom filologyne, ir priėjo tokia mergaitė. Sakė, dėstytojai neatsidaro referatas. Jai irgi nebeatsidaro, o kitur išsisaugojus neturi. Dar sakė, kad panašiai anąsyk nutiko su kursiniu. Visas pradingo dieną prieš deadline’ą. Turbūt tada ir užsikrėčiau. Nes grįžau namo, pasiknisinėjau prie savo išvakarėse dingusio ir nesugrįžusio sūnaus palaidūno interneto, o kompas tik šast ir užgeso. Ir nebeįsijungė. Truputį isteriškai pakikenau, o paskui pasidarė liūdna. Ypač dėl to, kad didžioji dalis medžiagos rytdienos egzui tykiai gulėjo usb. O šiandien žiūrėjau žiūrėjau į tą kavą šalia pasiskolinto laptopo (laptopas… oi saldu saldu, nereikėjo man šito vaisiaus ragauti) ir galvojau, kad tik neišversčiau. Kava kaip kava, dar visaip ten atsargiai elgiausi, bet tai žinoma, kad man nepavyko. Bet pasiskolinto laptopo neapliejau. Tik pasiskolintą modemą. Bet jis juk ir taip neveikė, rodos. Ir stovi sau ramus išjungtas, ilsisi, gal nieko jam ir nenutiko. Jei ką, aš nieko nežinau. O apie tai, kaip vietoj gėlių kadaise palaisčiau monitorių (aš tik trumpam pasidėjau ką tik palaistytą kaktusą ant jo), aš jums nepasakojau? O, žiūrėk, veikia! O, žiūrėk, vaizdas liejasi. O, dūmai… Kavoje išmirkusios klaviatūros ir pelės, tai jau, žinoma, net neįdomu.

Ale ot savaitėlė buvo. Miegodavau po keturias valandas. Laikiau pusę egzo. Dar gerai, kad nuo pusės pusės atleido. Ir net saldainių mūsų brangi dėstytoja Manuela davė. Vėliau supratau, kad vieną itališką sakinį jos anketoj pati sukūriau. Sugalvojau mat padėkoti dėstytojai už šilumą ir subtilumą. Neigiamus dalykus, tą visą tuntą, mes paprastai linkusios nutylėti. Bo jinai kartais įsižeidžia ir didesnę dalį paskaitos rėžia moralą.Taip sykį sužinojau žodį pigre (tinginės). (Ir už ką aš ten norėjau jai padėkot? Subtilumą?..) Bet pavartojau žodį “šiluma”, kuris itališkai, rodos, šitos perkeltinės reikšmės neturi. Ir netgi dar įdomiau, pasirodo, turi kitokių perkeltinių reikšmių. Karštas, ugningas, liepsningas; ūmus, staigus. Nežinau, ką jinai pagalvojo. Gerai, kad nebematysiu M. iki rugsėjo. O kitą žodį tai pati sukūriau. Žinote, yra visokių itališkų priesagų -ita’, -enza, -zione -imento ir pan. Tai kai labai reikia kokio žodžio, kurio nežinai, bandai pasidaryt iš būdvardžio ar tarptautinį kokį suitalinti. Per PDR toks į Osamą Binladeną panašus italų poetas Pietro klausė, kas dabar programoj. O kaip yra konferencija? Confer…azione? Nesuprato. Tai, - sakau, po to, - ten žmonės apie haiku kalbės. Va tau ir visa filologija.

O šiaip tai ką. Sesija ir kiti galvaskaudžiai. (Beje, žinojot, kad yra toks laisvasis medicinos fakultete - “Galvos skausmas”?) Šiandien, pavyzdžiui, pagiraitės, galvoj lyg medžių priaugę, nes vakar švenčiau ketvirtadienį. Ir ne šiaip ketvirtadienį, o paskutinį. Atsėdėjau paskutinėj savo paskaitoj Lietuvoj iki rugsėjo, bet V. mane pagavo kalbant apie tai, kad gi dar pirmadienį po egzo turiu paskaitą, ir viską sugadino. Paskutinė paskaita, gi taip reikšmingai skamba. Tąsyk kalbos liejosi nuo -tu filologė? o tavo draugė irgi filologė? mes čia su draugu susilažinom (o pažino mat iš ilgo V. megztinio, kurį V. pasiskolino iš mamos, visai ne filologės. Mūsų laikais filologės su megztiniais iki kelių vaikščiodavo. Na, o mūsų laikais, tai dauguma tokio kaunietiško įvaizdžio, sakyčiau. Na, soliariuminis įdegis, kablai, tinkas. Turbūt čia stojo, nes nemokėjo matematikos. Kaip tik vakar mačiau antraštę “Filologės - aerobikos varžybų lyderės”). Taigi nuo tokių diskusijų sušventiškėjusiame “Suokalby” iki mokslo reformos (-man ryt esė rašymas. žinai ką nors apie mokslo reformą? tada tikrai atvaryčiau su tavim alaus išgert) ir šunų bei kačių reikšmės kultūrinių skirtumų “Transilvanijoj”. Dar norėjau kur nors apie mylimiausią V. įterpti, kaip zjbs yra turėti draugų, kuriuos pažįsti dešimt metų, bet pamiršau.

Rodyk draugams

2009-12-13

“aš papuošiu žirgo galvą pinavijom”

Posted by proz in la vita

Šitokie saulėti gruodžio rytai pasitaiko retai. Kaip tik laidotuvėms. Tarsi pati saulė norėtų atsisveikinti, paskutinį sykį nušviesti šviesų žmogų.

Plėvelė tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė. Subtili ir ažūrinė lyg pirštinaičių raštas. Tik užkabink nagu ir plyš. Dienos, iki kraštų užpildytos įvykių ir emocijų. Festa Natale, trečia vyno taurė universitete, du italai iš Udines, pasakojantys apie miestą, kuriame gyvensiu. Skambutis, po kurio nebesinori grįžti į jokias festas. Tik sėdėti ant laktos ir liūdnai traukti trečią iš eilės cigaretę. Riba tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė, ją skiria vos keli žodžiai. Sesuo devintukui apsigina magistrinį, o name už tvoros miršta žmogus, sukūręs “Pilėnus”. Tą ketvirtadienį sėdim su G. ir A. ir prisimenam, kaip (mes visi čia kartu užaugom. Ant šito Pavasario gatvės kalnelio) per muzikos pamokas girdavomės mokytojam, kad va šitas kompozitorius iš vadovėlio yra mūsų kaimynas. Riba tarp džiaugsmo ir liūdesio tokia plonytė. Vienas pranašingas sapnas, telefono skambutis. -Rūta, jūs perkat vaistus? Jau nebereikia… Tas ketvirtadienis buvo pilnas žmonių ir emocijų. Bet kai vakare grįždama namo lipau į mūsų kalnelį, galiu prisiekti - viskas aplinkui buvo nuščiuvę. Tokia visa sugerianti tyla, lyg iš pagarbos harmonijos meistrui. Išėjo dar vienas, čia prieš penkiasdešimt metų pasistatęs namus. “Vytautas Klova parvežė tūkstantį pušų daigelių. Pasidalinome po lygiai visi kaimynai, susodinome ir dabar - miškas,” - rašė prisiminimuose mano močiutė. Arba kaip Klova atsinešęs kopėčias iš medžio gelbėjo kačiuką, o tuomet mažytė mano sesė sakė: “Kodėl manęs kačiukas už rankutės nenusivedė į medį, dabar aš jam padėčiau išlipti.” Jie kartu kūrendavo laužus per Jonines, švęsdavo kitas šventes, rengdavo Poezijos pavasario skaitymus, talkas, dalindavosi gėlių daigeliais ir patarimais. Taip kadaise gyvendavo kaimynai. Man belieka apie tai tik pasiskaityti ir prašyti, kad tėtis vėl ir vėl papasakotų. Kaip, pavyzdžiui, susėdę su tuomet jaunu R.Tuminu mūsų virtuvėje jie vakarais klausydavosi “Amerikos radijo”.

Kadaise žaisdavom su kompozitoriaus anūkais. Pamenu, senelį jie vadino bočeliu. Bočius, bočelis, kaip gražiai skamba. Šįkart ašaros spindėjo jų akyse. Per laidotuves mintyse vis skambėjo “Ūdrio arija”. Ir kažkoks su liūdesiu persipynęs šviesumas. Ne liūdėti dėl to, kad išėjo, bet džiaugtis dėl to, kad pažinojai. Ir dėl to, kad muzika nemiršta.

V.Juozapaitis - Ūdrio arija iš operos “Pilėnai” (kompozitorius V.Klova, libreto autorius J.Mackonis)

Rodyk draugams

2009-12-05

neiįtvorinis neiįmietinis

Posted by proz in dnr

Kadangi eilinį sykį neturiu kam pakalbėti šį melancholišką, tamsų vakarą, kai už lango staugia vėjai ir vilkai (nu ok ok, niekas ten nestaugia, bet gi gražu būtų), rašau čia. (-kiek tu daug dabar rašai. - ai, žinai. sublimacijos. ir šiaip, visada įtariau, kad ta vidinė grafomanija kada nors paplūs fontanais)

Vakar antrą nakties ir vėl paskambino G. ir kvietė eit alaus. Žinoma, kaip visada sakiau, durnas tu G., ar ką, einu aš jau miegot. -Nu kaip čia dabar penktadienį. -Man vakar buvo penktadienis. -Taigi sakei, ketvirtadienį nebegersi. -Tai kad taip išėjo… Fone girdėjosi V. balsas - Paklausk, ką Rama veikia. -Gi sakau, kad miegot einu! Užtat padėjus ragelį galvoju zjbs, taip ir turi būt, svarbia man tapo šita naktinių pokalbių “einam alaus-gi miegu aš“  tradicija. Nors kažkas stabilaus.

Ketvirtą ryto matau, kaip namo pargrįžta mylimiausias kaimynėlis G. Kažkaip net nesvyruodamas, fui, kaip neįdomu.

Penktą ryto parašau tris eilėraščius nemigos motyvais. Savo pasiteisinimui galiu pridurti, kad paprastai tiek parašau per pusmetį.

Apie šešias ryto pagaliau užmiegu.

Trečią dienos atsikeliu ir jaučiuosi iškritus iš visur, kur tik įmanoma. Užtat tokius įdomius sapnus sapnavau, kaip buvau pas dekano dukterį (kažin, ar jis turi tokią) gimtadieny, o eidama namo neberadau batų. Ten jų buvo labai daug ir įvairių, bet maniškiai tai prapuolė, sakė, gali kitus paskolint. Na, turbūt nei apie batus, nei apie ratus čia, galų gale, visas šitas parašymas nei į tvorą nei į mietą.

Rodyk draugams

2009-12-05

vienišųjų

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Norėtųsi, kad nuosavas gyvenimas būtų panašesnis į gerą filmą. Fellini, Kubrick, Lynch, Kusturica, Tarantino, Almodovar… Sunku būtų išsirinkti režisierių. Galėtų baigtis liūdnai, bet prasmingai, pavyzdžiui, meilės ir mirties, dekoracinių rūmų mieste, kur nuo tuščių turistų sukti vietiniai personažai slepia epidemiją. Žvelgiant į gražų berniuką, Eroso ir Tanato bruožų turintį idealo simbolį. “Morte a Venezia”. Tik jau ne šitos amžinos melodramos, tūkstantinių serijų santabarbaros, besikartojantys, banalūs, schematizuoti serialai. O net perjungti kanalo neišeina.

Nebemėgstu žiūrėti į laikrodžius ir veidrodžius. Norėtųsi vėl nešioti tamsius akinius, užuolaidas nuo pasaulio, o ir pasaulį pridengti nuo savęs, bet šitoje klimato juostoje ir taip per daug pilka. Tamsa ir rūkai, ir dėl vargano regėjimo išsiliejančios tolumos detalės. Fakulteto kiemeliai, kurį laiką gripo paversti vaiduokliškais (kaip man tai patiko!), vėl pilni. Dieve, ir iš kur jų čia tiek, iš kur jie lenda, tie nepažįstami, nuolatos nauji veidai, neįsimenamais, išplaukiančiais bruožais, kaip tų moterų “Antikristo” pabaigoje. O tie, kuriuos vienam eilėrašty praminiau vienatvės broliais (ir sesėm, galėčiau pridėti, gražiom ir protingom sesėm), tie, kurių dailius kaip eilėraščiai veido bruožus galima būtų tapyti, ir kurių eilėraščius - kabinti ant sienos, meta rūkyti arba dažniausiai rūko kažkur kitur, su kitais. Ir jie turbūt visai ne vieniši. Ak, ne, žinoma, neanche’io, jokios vienatvės. Juk visuomet šalia šmėklos, nuosavos mintys, nuo kurių svaigsta ir sunksta galva, kava ir cigaretės, nustumiančios tą gerklę gniaužiantį gniužulą gilyn. Ir tik netikėtai prieinantis mylimiausias dėstytojas. Atsiųsk eilėraščių publikacijai. Man patiko Sapfo, fakulteto motyvas. Justi gyvybė. Vienintelis dėstytojas, kuris pirmadienį išbarė mūsų grupę, o aš mintyse pasirašiau po kiekvienu žodžiu. Kuris niekad neaikčiojo, ak, kokia nuostabi grupė, koks stiprus kursas, kokios jūs visos originalios, kaip jūs viską mokat. Grupė, kuri susirenka į seminarą užsidėti pliusiukų. Perskaito savo mokykliškas Salomėjos analizes. O paskui tyli ir žiovauja. Ir žinoma, pakraupsta dėl tokio ilgo literatūros sąrašo. Ar jums iš viso įdomu studijuoti? - paklausė. Kasdieną plepu su merginomis, kurių pasauliai su manuoju prasilenkia. Taip taip, mane irgi nervina šita dėstytoja. / Ar jau pradėjai rašyt kursinį? / Ar jau nusipirkai bilietą į Italiją?/ Aha, sesija artėja, šitiek darbų. Apie viską. Tai yra, apie nieką. Dažnai susapnuoju tas, su kuriom neplepėdavom. Kiekvienas žodis tada turėdavo reikšmę. (Ak, nesibaigiantis praeities idealizavime. Tai, kas toli, visuomet atrodo gražiau. Hiperbole tu hiperbole.) Kurioms rašau ilgus popierinius laiškus. Žinai, E., aš pamėgau tavo kavą. Tą pigią, bet skanią, už litą trisdešimt, ir visuomet mesdama monetas į automatą šypteliu prisimindama. Sapnavau, kad jau Kalėdos, ir stipriai tave apkabinau, L. (Ak, nebėra nebėra, kas perskaito mano liūdnus blogus ir kitą dieną fakultete stipriai apkabina. Išvis nėra, kas apkabina.) Pasiilgau tavo šypsenos ir mūsų kuždėjimųsi per paskaitas, G. O miestas Udine, kaip anas, kurį sapnavau, pavadinimu Gioia (ital. “džiaugsmas”. Dieve, jau net sapnai darosi simboliniai. Visai nufilologėjau), atrodo išsigalvotas. Vasario 22-a - neateisianti. Galų gale, jei ateis, na ir kas. Ta pati vienatvė, tik kitam mieste. Na ir kas, kad ten saulė šviečia dažniau, fone kalnai, už šimto kilometrų Liublijana, o už šimto trisdešimties - Venecija. Tokia jau mūsų padermė. Vienišųjų.

Rodyk draugams

2009-12-02

“žolė suleis šaknis į akis”

Posted by proz in užtemimai

Kiek kartų dar ištarsiu nebegaliu. Kiek kartų dar norėsiu nebūti. Kiek kartų dar žliumbsiu vidury gatvės eilinį šiokiadienį pusę trijų ryto, kartodama pasitrauk nuo manęs, traukdama dvidešimtą cigaretę. Kiek svorio įmanoma pakelti šitame neteisingame pasaulyje. Kiek minčių, išgaląstų lyg peiliai, turi susmigti į kūną, kad jis parkristų. Užtemimai, kaip mėnulio fazės, keičia vienas kitą. Jie, kaip naktis, negali neateiti. Kartūs mano rytai vis kartojasi.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web