padraikos

Ruduo ir miestas susijungia kažkur ties Šv. Jono bokštu saulėtą rytą žygiuojant į paskaitas. Kojos sminga į lapų balas, taip susijungia gamta ir grindinys. Esu tvarkingas miesto žmogus, visuomet vaikštau šaligatviais. Šalikeliais, pašalėmis, šaly, kurioje negyvenu, tik esu šalia. Jungtukas tarp taško A ir B,
kablelis - pauzė tarp svarbiausiųjų,
skiriamasis ženklas, išskiriantis nebeegzistuojančią dviskaitą,
išskirtinis, kaip raudoni lapai juodo asfalto fone,
išsiskiriantis subyrant į dalis.

Retkarčiais, kai pataikai, iš skambesio, to, ką prieš daug amžių įšnabždėjo į fonemas pati kalba, gimsta poezija. Bet dažniausiai tik svetimų eilėraščių nuotrupos įbrėžia kūne kontūrus. Tik saldžios svetimos lūpos suformuoja manąsias.

Visi mes rašome eilėraščius, tik poetai tai daro žodžiais. (J.Fowles)

ruduo Pavasario gatvėj

Nuotrauka - spalio 30-ta, tekstas spalio 19-ta. Kai ruduo dar buvo toks.

Rodyk draugams

Po vakar neturiu jėgų anei skaityt, rašyt, anei ko nors rimtesnio daryt (nesimokysiu. ir pasiuskit. gerai L. sakė, kad sekmadieniais nesimokoma), tai žiūriu paveikslėlius visokius, judančius, nejudančius ir kitokius.

Įsitikinau, kad vermutas tikrai pavojingas gėrimas, kaip sakė J. ir I., prisiminę girtuokliavimo laikus. Ir dar sakė, kad vermutą geria arba girtuokliai, arba šiaip savotiško skonio žmonės. Ir pasakojo, kad tąsyk visi vakarai bent vienam baigdavosi blogai. Amžina kelionė į Lazdynus. Aš tai kažkaip be ligoninių apsieinu. Tik rytą pabudus niekaip neprisimenu, kaip aš tuose savo namuose atsidūriau, bet labai tuo džiaugiuosi (kad atsidūriau). Ir mėlynių tik pora, ir nieko, rodos, nepamečiau (nes buvau protinga šįkart savadarbiškai prisiklijuotų auskarų nesidėt). Ir ne tik kad nepamečiau, o dargi radau kuprinėj kažkieno žiebtuvėlį!

Ai, gal ir gerai neprisiminti, kaip grįžai, nes kai prisimeni ir važiuoji namo po kuklių trijų alaus (-V., o gal dar po vieną? -Paskui nebevažiuos autai, o be to rytoj aš turiu būti žvali. Lucky you with your dates), tai būna labai labai liūdna, ir visur aplink vaidenas vien vienišumo metaforos: vėjo blaškomas plastikinis indelis tuščioj gatvėj - metafora, troleibuso lango stiklas, atspindintis žmones viduje, ir pro langą taip pat įžvelgiamas nykus rudeniškas peizažas  - metafora. Tai, kas viduje, tik projektuojama į aplinką.

-Mane žeidžia tas rūkančiųjų varymas į balkoną. Kodėl negalėtų nerūkantys tuo laiku išeit į balkoną pastovėt, pakvėpuot grynu oru…

Taip taręs J. netrukus išvažiuoja į Etiopiją.

-Pasikeičiau žieminę striukę į pavasarinę. Ir jei dar penkiolika dienų išsilaikys toks oras, tai man metuose bus dar vieni metai. Žinai, iškart po pavasario į vasarą.

O aš tai ką, laukiu laukiu nesulaukiu. Prieš mėnesį buvo likę trys mėnesiai, dabar vėl trys. Ir vieną jų būsiu laisva kaip paukštis, tai jei turit kokių pasiūlymų - kreipkitės. Galų gale juk reikės surengti išlydėtuvių vakarėlį!

Rodyk draugams

-Nagi, ateik čia, ateik čia, aš tave prisijaukinsiu, - pasakiau knygai ir pradėjau rašyti recenziją. (užrašas senoj popieriaus skiautėj, pasimetusioj kažkur knygų ir lapų chaose ant mano stalo)

Geriausi dalykai pasidaro ne laiku ir ne vietoj. Pusę metų nerašius, eilėraščiai išspjaunami fonetikos egzamino išvakarėse, geriausiai išlaikomi pro pirštus mokomųsi dalykų egzaminai (pvz., morfologija-akcentologija, tiesiog mano arkliukas, gal kam apie cirkumfleksinę metatoniją papasakot?), o porimčiai darbai geriausiai pasirašo, kai nelabai reikia. Įkvėpimas ką nors daryti ateina per anksti arba per vėlai. Tai ėmiau ir kad pradėjau rašyti recenziją pirmą nakties, nors deadline’as kol kas nespaudžia, užtat filmo rytdienos naratyvui dar neperžiūrėjau, pasitaikyk tu man taip, kad ryt dar ir pristatinėju savo būsimą kursinį, o keltis tai aštuntą, nes labai noriu į pirmą paskaitą, nes dėstytojas labai patinka. :>

O po tų recenzijų vis tiek geriausios mintys lieka failuose trupiniai_recenzijai.doc, pastabos_apie_TT_knyga.doc arba juodrastis_debiutams.doc, pėvėzė:

Be konteksto kai kurie rašinėliai žiūrisi, gal kiek (ką aš žinau kaip).

Rudeninis žmogus tas Stankevičius.

Man rodos, Stankevičius patiktų gotams.

Labai jau toks žiūrėjimas iš perspektyvos, tarsi visas gyvenimas būtų prabėgęs.

Kažkuriame puslapyje gali išlįsti vidinis nihilistas.

56 psl. - netikėtumo viršūnė

61 psl. dar didesnė netikėtumo viršūne

77 psl. jo. irgi.

Šitą rašiau užvakar, o šiandien, su mylimiausia V. pražvengus pusę ketvirtadienio vakaro (mums jau buvo penktadienis, o šiandien yra šeštadienis), padoriai grįžus namo paskutiniais trūlais ir autais, kaip ir galėčiau tęsti savo rašymus, juolabiau, kad deadline’s pamažu veržiasi kaip diržas, o dėstytojas šiandien turbūt paskatinimui ir paraginimui atsiuntė dvi nuotraukas iš vienos knygos pristatymo, pavadinimu “Prozerpina RS klube”. Šitas dėstytojas išvis yra dievas, bet apie jį jau rašiau. Užtat recenzijos tai dar ne.

p.s. mylimas draugas nuo vaikystės, G, kuris man paprastai skambina naktį į šeštadienį tarp keturių ir šešių ryto (-mes su A. einam namo, turim bambalį alaus, išeik laukan) pareiškė, kad penktadienis, ir reikia eit gert, o kai pasiguodžiau dėl recenzijos, tai pasakė, kad ten gi galima bet ką parašyt ir nu cia ne i temą bus, bet prisiminiau :D kai man istorijos pratybas reikdavo padaryt per diena visas, kad zeba butu, tai nurasydavau horoskopus i ten kur atsakymus reik rasyt, arba anekdotus. Ir gaudavau 10.

Rodyk draugams

Kaip man patinka, kai mano kambarys pakvimpa kava (po šio negrabaus sakinio galvoje nesuvaldomai pasipylė žodžių lavina, gal todėl, kad tam kambary persiskaičiau Levino. Tik paskaityk ką nors gero, tai kaip mat pats rašyt užsimanysi). Šiaip jau mano kambarys šiuose namuose man yra problema (ir ne, savybinių įvardžių čia ne per daug), ką pilnai įsisavinau kažkodėl tik šiandien, nors apie tai kadaise jau rašiau. Pagrindinė mano erdvė ten, kur kompiuteris (ir internetas, žinoma). Tik nepradėkit su tais savo kompiuteris bukina žmogaus protą, kurie pagal googleanalytics kažkodėl dažnai atveda į mano blogą. Tai tik priemonė, ir labai puiki, sakyčiau. Neįsivaizduojama mūsų močiutėms ir neįsivaizduojama, kaip galimà neįsivaizduoti mums. Informacijos ir komunikacijos milžinas. O kad mes daug ką (alkoholį, tabaką, kavą, šokoladą) vartojame nesaikingai, tai čia jau ne interneto bėda.  Tai ką aš ten norėjau apie kambarius? Ai, taip, turiu du. Vienas mano, bet aš ten nebūnu, o kitas atvirkščiai. Tas, kur kompas, tai kaip ir salionas, ir šiaip pereinamoji erdvė. Pavyzdžiui, ateina tėtis, kabina šimtas pirmą nuotrauką ant sienos. Paskui prisėda ant sofkutės ir susimąsto. Arba nusprendžia pasikalbėti telefonu. Būtent ŠITAM kambary. Karočia, jie visi čia pastoviai bruzda, o mane TAIP nervina. Tas bruzdesys, nenutilstančios kalbos, ar vien faktas, kad kambary dar kažkas yra. Nepernešu. Negaliu susikaupt ir įsijaust. O aš gi mokausi kartais, ir panašiai. O retkarčiais netgi rašau. Jau nekalbant apie tai, kad kai man kitą dieną kolis, tai iš vakaro būtinai būna kokia šeimyninė šventė, ir visi šitam salione susėda prie vyno. Ir kas belieka vargšei Ramunei? Žinoma, kad tik vynas. O viso šito esmė, man rodos, ta, kad man bl reikia laptopo. Aną ketvirtadienį informatikas S. sakė, kad jį galima nusipirkti ir už 200 Lt, bet aš pragooglinau, negalima. Taigi Italijoj internetą gaudysiu rankomis susikonstruotomis antenomis arba kur nors univiere. Nu ir gerai, likusiu metu galėsiu, pavyzdžiui, kopti į Alpes.

Rodyk draugams

Ketvirtadienį aš nusprendžiau, kad neturiu draugų. Nes man tai jau savaitgalis, ką tik atsėdėjau penkias paskaitas, paskutinėj susinervinau ir labai užsinorėjau išgerti. O draugai arba serga, arba jau eina namo, arba šiaip namie, arba mokosi, arba rytoj mokysis, arba neatrašo. (Dabar visi taip serga, kad nesirgti darosi kažkaip net nepatogu.) Jau ėjau namų link, bet tada persigalvojau, ne perėjoj kirtau gatvę, nusipirkau Nemuną ir atsidūriau Suokalby. Nu, nes kur daugiau tokiais atvejais eiti. Ten gi visada draugų atsiranda.

Pusvalandį praskaičiau Nemuną, bet ten kaip visada buvo tamsu ir liūdna, kad susigadinsiu akis. Tada prisėdo vyrukas, ką čia skaitai? ką ten rašo? (nerašo nieko gero kaip visada) ką veiki, kai neskaitai? kvietė šokt, nuolat įterpdavo eik tu sau, kas, kaip supratau jo diskurse semantinės prasmės neturėjo. Paskui vietoj jo prisėdo kitas, už mano tėtį vyresnis. Man patinka jūsų drovi šypsena. Po trijų minučių pokalbio tarė: jūsų mažos akys, (ir aš paskui pažiūrėjus į veidrodį užkompleksavau, kad gal tikrai nelabai didelės) bet aš jus įsimylėjau, po penkių - mūsų santykiuose man labiausiai patinka neapibrėžtumas. O aš tik mintyse labai juokiausi iš tų mūsų santykiuose ir toliau droviai šypsojausi. Tada jis dar pasakė kad yra nechujovas poetas (aha, visi čia tokie) ir šiaip labai išsilavinęs žmogus. Paskui pridėjo, kad leidykla atmetė paskutinį jo romaną ir pradėjo improvizuoti eilėraščius. Na, tai, ką jis vadino eilėraščiais. Iš visos to saulė-pasaulis, gražu-pamažu tipo košės man netikėtai patiko žydi ir žydai žodžių žaismas. Tada manęs išgelbėti prisėdo Užupio N. ir jie susiginčijo, ar mano veido bruožai egiptietiški. Galiausiai, ačiū Dievui, pasirodė mano tikrieji draugai ir mes sėdėjom Briusly iki trijų.

Šimtas pirmą kartą nenuėjau į grupiokės koncertą ir vietoj Beaujolais (juk buvo jauno vyno ragavimo naktis) gėriau calsbergą. O kai tokia akcija, kad trys alaus pigiau, tai labai daug po tuos tris išeina, ypač kai esate keturiese ir tie skaičiai kažkaip nedera. Bandžiau draugus įtikinti, jog Žemaitė šiaip jau visai nieko moteriškė ir jos kūryboj tikrai yra perkeltinių prasmių.  S. pastebėjo, kad ji kažkodėl labiau patinka moterims. Aha, kažkodėl. Dar kažką kalbėjom apie pasaulių pažinimo būdus ir aš nesupratau, kodėl draugai iš tiksliųjų mokslų sakė, kad per pastaruosius tai jau pasaulio nepažįsti, tik skaičiukus. Ė, o taigi Pitagoras, skaičius visa ko pagrindas ir visa kita. (Aš kartais nebeprisimenu, kaip formuluojama Pitagoro teorema, bet man atrodo, kad ji susijusi su tuo, kad kampą kirsti yra greičiau.)

O šįryt su savim pasisveikinau labas rytas, mano mieliausia alkoholike ir nuėjau toliau skaityt Bukowskio, nes anas geria daugiau.

Rodyk draugams

Nes tiksliau nieko ir nebeištarsi. Nes žingsniuojant namo pirmadieniais, po dviejų mėgstamiausio dėstytojo paskaitų, kažkaip ramu ir gera, pasaulis atrodo aiškus ir nebebaisus. Nuskaidrėju. Žinau, kad neilgam, kad netrukus vėl susidrumsiu. Bet tam ir yra pirmadieniai, pirmosios būsimų sunkių savaičių dienos, tam ir besišypsantis dėstytojas, kuris, rodos, viską viską supranta, žino ir dar mums papasakoja.

Rodyk draugams

Ne ramybę reiškia mano vardas. Būtent taip jis ir šifruojasi, nedėliojant taškų ant i ar ant ė, pabaigą su pradžia sukeitus: Ne-ramu. Sako, vardai užšifruoja likimą. Būtent toks mano gyvenimo modelis. Blaškausi, venose kunkuliuoja nerimas. Aplink žmonių ir žodžių infliacija. Abu prasideda ž, raide, kuria baigiasi karoliai, iš kurių veriame vis naujus ir naujus. Abiejų aplink per daug. Vis nauja kompanija prie vis naujo stalo, nauji barai, koridoriai ar virtuvės, adresai, tariami taksistams, ir tie patys niekur nevedantys pokalbiai, apsiblausiusiomis akimis. Tas pats nerimas ir beprasmybė posavaitgaliniais rytais ir naktimis. Gal tai mūsų karta. Arba karta vienišųjų, įsiterpusi kiekvienoje kartoje. Aš nebepamenu vardų tų, kurie linkčioja sveikindamiesi, kurie rašo žinutes ar kviečiasi kontaktuoti virtualiai. Tų, su kuriais vakar kalbėjom jau taip iš širdies, kad atrodo, į karą kartu eitume. Tačiau kai kuriuos vardus įsimenu pernelyg gerai, jie lyg randai, visam laikui paliekantys atspaudą. Nesijaučiu vadovaujanti savo gyvenimui, nors pagal testą per psichologijos paskaitą - ambiternališka. Vadinasi - tarp. Tarp tų, kurie patys žengia į priekį ir tų, kurie atsiduoda likimui, žvaigždėms, absoliutui… pavadinimų daug ir gražių. Vadinasi, kažkur tarpe, paraštėse, tarp eilučių. Kliedinti tuščiai interneto erdvei nerimastingomis sekmadienių naktimis, o tenorinti vieno - kad paglostytų ir apkabintų. Ir kad kas nors dar be manęs pačios ištartų: labanakt, Neramu.

Rodyk draugams

Man patinka sniegas. Kaip jis girgžda po mano kojomis, kai ketvirtą ryto tuščia gatvele kopiu namo. Kaip šv.Kotrynos bažnyčios fone leidžiasi snaigės, mums su Kotryna ir kitu mielu kolega rūkant Dramblių kieme. Ne tokia baisi ir nemiga, kai už lango balta. Tuomet ramiau vartytis nuo šono ant šono, plasnojant širdžiai, ramiau skaičiuoti valandas, likusias iki ryto, kai turėsi keltis ir atžygiuoti dar vieną dieną. Net žadintuvas tuomet suskamba nebe taip čaižiai.  Nežinau, kodėl. Ar tai Kalėdų dvasios dvelksmas ataidi iš vaikystės, ar sniego kopos už lango primena pūkinius patalus, o gal tas minkštas baltumas sugeria ir ištirpdo mano nerimą. Man patinka, kai užsninga šitą pliką, pilką lapkritį.

Bet sniegas tirpsta ir virsta bjauria šlapia koše, kurioj šlampa batai, o ja aplipęs miestas tampa pilku, niūriu monstru. Važiuoju ieškoti dovanos mielam kolegai. Prieš akis staiga šmėkšteli kadrai, kaip ieškojau dovanos tau. Buvo taip pat septinta, bet ne lapkričio, toks pat šlykštus oras, šurmuliavo Kaziuko mugė. Laikas tirpsta lyg sniegas, sukasi kaip kazino ruletė, vis įgreitėdamas, nusinešdamas su savimi vis didesnius statymus. Pati pasirenki, iš ko ložti. Nors kartais žinai, kad praloši visais atvejais. Gyventi - tai išsukti ruletę.

Rodyk draugams