padraikos

Sapnavau, kad savo įprastais pasivažinėjimų dviračiu antakalnio kalvelėm maršrutais važiavau nebe viena, o su mistine geriausia drauge. Rodos, Sniegė buvo jos vardas. Turbūt dėl to, kad mūsų važinėjimasis dviračiais vėliau virto į slydimą kažkokiom rogėm. Dar pavaikščiojom po Saulės kapines. Pasiklydom. Šiaip ne taip įkalbėjau ją net užsukti pas mane arbatos (matyt, man ji atrodė geresnė draugė, nei aš jai). Bet lipant į kalniuką namų link, Sniegė, kaip jai pagal vardą ir dera, ištirpo. Na, ne tiesiogine prasme, tiesiog sapniškai suvokiau, kad nėra jokios Sniegės, kad čia kažkokia mano įsivaizduojama draugė (dar prisiminiau, kad dėstytojas L. sakė, jog tokie įsiv.draugai tokiam amžiuj jau būtų patologija). Aš dažnai susapnuoju mistines drauges, kartais mistinius mylimuosius ir kitokius neegzistuojančius veikėjus. Jei jie visi iš sapnų išliptų, susikauptų labai įdomi armija. Galėtume eiti siaubti miesto… (bet užsisvajojau)

Sėdėjau vakar PK ir galvojau, kad taip atsukti viską kokiais šešiais mėnesiais atgal. Kai, žinoma, kaip įprastai buvau nepatenkinta savo gyvenimu, bet tada didžiausias rūpestis buvo kokia nors kompiuterinė lingvistika. Koks ramus, stabilus ir sąžinės priekaištų neapgraužtas tuomet buvo gyvenimas. Kažkoks užtikrintumas dėl ateities ir jokio nerimo dėl daugumos sutampančių simptomų ligai, apie kurią skaitant truputį apsižliumbiau. (bet aš eilinį sykį idealizuoju praeitį)

Rytoj einu pas gydytoją. Arba tai hipochondrija, arba ta liga, kurios pavadinimo niekaip negaliu normaliai įsidėmėti. Endro… endo.. Galų gale nesvarbu. Yra kaip yra, bus kaip bus - kartoju lyg mantrą taip dažnai, kad jau pačiai atsibodo. Kartais pro langą ar sode ant suoliuko dar įkvėpiu vasariško oro gūsį ir pajuntu, koks gražus yra gyvenimas. (bet pastarąjį žodį aš kartoju aiškiai per dažnai)

Rodyk draugams

Šįkart neturiu ką rašyti į blogą, galiu čia tik padūsauti. Nes visos istorijos prasideda “gėrėm gėrėm gėrėm”, o tai, kas nepasakojama, išrašoma į eilėraščius. O eilėraščiai nesibaigia. Šiemet kaip niekad daug jų draiskanų - po namus mėtosi lapeliai su frazėmis, kompe guli keli wordo failai su pradžiomis, kurios nutrūksta prasiveržus banalybių saldėsiams. Toks ir tas mano gyvenimas - draikanos, padraikos, nutrūkusios frazės, neišsipildančios metaforos ir banalybių saldėsiai. Keista, bet Karmos dėsnis rytą po visos savaitės istorijų man pakiša ne kokią šunybę, bet publikaciją. Ar poezija pateisina gyvenimą? Ar tai tik gyvenimo pakaitalas? Ir šeima vėl su manim kalba. Kad tik neprisikalbėčiau.

Rodyk draugams

Paskaičiau, ką čia prirašėt ir visai susinervinau. Ar gali dar kam nors šiomis “ak, koks žydras dangus ir kokia skaisti saulė” dienomis be manęs blogai sektis? Visi tik atostogauja, mėgaujasi gamta ir pilnatve, rimsta. Man labiau patiko Mardžės riksmas per Simpsonus: “Pasitrauk, gamta!” Šiaip jau gamta čia ne prie ko. Ji tik man akis bado. Toks kontrastas - va, kaip gražu aplink ir kaip negražu viduj. Greičiau jau ruduo ir žiema. O šiaip jau, aš irgi atseit atostogavau.

Šiame mieste negalima atostogauti. Čia per daug šmėklų. Dar tuntas jų atrieda su manim autobusu. Šiame mieste - amžinas ruduo ir bastosi amžino ne, ne žydo, poeto dvasia. Čia norisi rašyti eilėraščius, o paskui plėšyti puslapius ir paleisti juos pavėjui. Tikras poetinis Druskininkų ruduo.

Ką jau ten šmėklos, tuoj išlenda gyvi jų pavidalai, tarsi ką tik iš PDR’o nužengę, ir sako “Laba diena, Ramune” taip netikėtai ir staiga, kad tik atsisuki nė žagtelt nespėjus. Jie vaikšto susikibę už rankų, tokie gražūs, laimingi, lyg gyvas priekaištas mano gyvenimui. Mes tik tekstais kartais netyčia susikalbam. Kai sutinku ją realybėj, atrodo, kiekvienas mano žodis jau taip ne į temą, ne laiku ir ne vietoj, kad dieve dieve. Ji  visuomet ironiškai šypsosi, rodos, mintyse iš manęs juokdamasi. O aš susigūžiu ir tampu už vabalą mažesnė. Kodėl gi jai reikia įsiveržti į mano atostogas? Kaip visuomet žaviai, taikliai ir nesuprantamai. O taip norėtųs, kad ji prisėstų šalia, čia, ant suolelio priešais Druskonio ežerą. Rodos, kalbėčiau ir kalbėčiau arba klausyčiau ir klausyčiau. Bet kai mes susitinkam - visuomet tik mandagumo frazės, nevykę mano klausimai ar dar labiau nevykę atsakymai, nejaukios tylos pauzės, ji - visada ironiškai prieš mane besišypsanti geniali poetė, žavi moteris ir šiaip labai fainas žmogus, ir aš - visą save praradęs vabalėlis, susitaršęs paukštelis, banalybių princesė ir grafomanijos karalienė.

Va, ko prisirašiau į sąsiuvinuką pirmą dieną. O šiaip tai vaikščiojom daugiausiai dviese. Tai su Ana Karenina, tai su Sophia, tai su Mando Diao. Mieli mano draugai - tiek simpatingoji, nuodėmingoji, įdomioji Ana (nors svorio ir numest galėtų, labai jau sunku tampytis tą pirmą tomą), tiek švelniai, rodos, net pedalų neminant, riedanti Sophia, tiek Viva Rock’n'Roll! staugiantys Mando. Ir kas dar kalba apie kokį nors vienišumą!

Visuomet yra tik akimirkos, kai jautiesi laimingas. Ir daug valandų, dienų, kai vis kažko trūksta, vis kažkas ne taip, - užsirašiau kažkurią dieną. O buvo net tų akimirkų. Kelias iš jų, vėjy besiplaikstant mano trumpai suknelei ir ilgiems plaukams, kažkur Druskininkų miškuose, įkvepiančiai dainuojant Mando, beveik pačiupau už uodegos jausmą, kad aš jauna, graži, na, žodžiu, iš esmės visai nieko, ir man dar visas gyvenimas prieš akis. Tiesa, jausmas ištrūko labai lengvai ir greitai, kai prisiminiau, kad visas tas priešakinis gyvenimas gali bet kada baigtis. Frazėmis life is short ir carpe diem šeriu savo sąžinę. O aš beveik ir negalvojau apie tai, apie ką nereikia. Ir šiandien, pavyzdžiui, negalvoju ypač. Ir vėl nėra ką rašyti, nes apie tai nerašoma. Galiu užtat paveiksliukų įdėti.

Tiesa, braidymas basomis per balas, pilant liūčiai, ar švelniai glostantys Druskonio fontano pirštukai, baravykas, kuris, deja, pasirodė esantis ne visai tikras baravykas ir jį teko išmesti bet, na, vis dėlto, buvo mano netikėtai rastas, saldžiai kūną perbraukiantys sms’ų signalai, žydintys atvirukiniai vaizdai aplinkui, pseudoromėniškos termos ir burbuliuojančios vonios. Taip, mano kūnui buvo kuo pasidžiaugti. Gal dabar kas pamaitintų ir sielą? Tarkime, kad aš visai pamiršau savo kursinį ir vis dar tikiu Dekarto dualizmu.

“Nebuvo kito atsakymo, išskyrus tą bendrą atsakymą, kurį duoda gyvenimas į visus painiausius ir labiausiai neišsprendžiamus klausimus. Atsakymas toks: reikia gyventi kasdieniniais reikalais, atseit, užsimiršti.” “Ana Karenina”, L.Tolstojus. So true, Levai, so true.

Ai, o dar, kas man labiausiai patiko iš Mickūno, yra tai, kad neišsprendžiamas problemas galima tiesiog suskliausti! Kaip gudru ir paprasta! Einu kur nors susiskliausiu.

mano vakarai

Ratnyčėlė

kažkoks maumas

Sophia, mano gražuolė!

Rodyk draugams

Kuo toliau, tuo beprasmiškiau darosi pildyti šitą blog’ą. Viskas, kas dabar man išties svarbaus vyksta, yra iš tos šito-negalima-pasakoti serijos. Aš net nepajėgi tai įvilkti į kokį nors keliaprasmišką lyrišką drabužį.

—–

Sesers gimtadienio rytą išėjau jai dovanos ieškoti. Aš visada taip, taikanti į paskutinės minutės pasiūlymus, dovanas brangiausiems žmonėms perku net ne išvakarėse, o jų gimtadienio dieną. Siaubas, aš jų tikriausiai nemyliu. Juolab, kad pamačius liūdno likimo ištiktus savo tamsius akinius (šitie rekordiškai tvėrė - kokius du mėnesius. Bet vis tiek atsirado, kas atsisėdo ant mano tašės ir nulaužė mano vargšams mylimiems akiniams koją), nusprendžiau pirma nuvažiuoti ten, kur mačiau papigiai panašius. Negaliu aš be juodų akinių. Ir ne todėl, kad ryte išėjus laukan nuo saulės paskausta akis ar jie paslepia nuo tūsų ar ašarų ištinusius paakius. Tai siena nuo aštrių tam tikrų žmonių žvilgsnių, nuo savo akių atvaizdo tamsiuose automobilių ir vitrinų stikluose (veidrodžių jau seniai vengiu). Šiandien žvilgtelėjau, ir, rodės, visai ne aš ten sau ironiškai šypsausi. Mano atvaizdai tapo šmėklomis ir persekioja mane. Kas dar, jei ne juodi akiniai, paslėps tavo akis nuo prašalaičių, kai ašaros kažkodėl pasipila iš akių stotelėj, skaitant mintis iš sesei dovanų pirktos knygelės, pavyzdžiui, turėdama seserį niekada gyvenime nesijausi vieniša —–

Norėčiau, kad greičiau pasibaigtų šita vasara, nors puikiai suprantu, kad metų laikas nieko nelemia, kad čia vėl tik aš, o rudenys paprastai iš principo būna dar blogesni už vasaras. Kai susitinku pažįstamus ir reikia persimesti tom keliom mandagiom frazėm (nors man iš tiesų rūpi, kaip jie gyvena, bet kaip tu tai išsiaiškinsi susitikęs gatvėj ar kokiam renginy), kai jie klausia, o kaip aš, sakau - atostogauju. Ir svarstau, kiek tai atitinka tiesą. Kad tai, jog nevaikštai į universitetą, dar visai ne atostogos. Kad yra teorinės ir vidinės atostogos. Ir kad kažin ar šiemet sulauksiu tų antrųjų.

—

Kaip groteskiškai kartais gali suskambėti poezija. Kai sėdi visa įsitempus savo namuos, melsdama ryto, o iš radijo pradeda plūsti “Vidurnakčio lyrika”, GB eilėraščiai. Naktį vėl pabundu išmušta šalto prakaito, bandydama išgirsti, ar žmonės, kuriuos vadinu artimiausiais, už sienos kvėpuoja. Vėl mirties baimė pradeda greičiau tvinksėti smilkiniuose ir krūtinėj. O rytas - lyg nieko nebūtų įvykę. Gal tik kiek tyliau dėliojami žingsniai ir žodžiai, tik daugiau nuovargio ženklų veiduose ir nebe tokia šventiška šiandien šventė. Jaučiuosi lyg Muncho paveikslas - klyksmas materializavęsis mano kūne. Gal todėl rūkas ir kyla rytais - nakties pėdsakams paslėpti.

Rodyk draugams

Kodėl jūs visi tokie žavūs, žmonės iš prisiminimų? Išlendant vienišais vidurnakčiais ir makaluojatės apie nosį. Tai ką, man su jumis dabar gal vyno išgerti? O butelį ar atsinešėt?

Kodėl jums prireikia pas mane užsukti tada, kai jau beveik apsipratau su savimi, labai netobula, bet iš bėdos pakenčiama, kai ryt turiu keltis anksti ir nuveikti daug didingų dalykų. Kai jau turiu ne tik liūdnų ir drastiškų paauglystės istorijų, bet ir šiokių tokių pasididžiuotinų įrašų savo curriculum vitae, ir tų, kuriuos kada nors parodysiu darbdaviui, ir tų, dėl kurių gal kas nors pridės karmos taškų.

Baisiausia, kad tai tik senos jūsų šmėklos, iš to praėjusio laiko. Kad iš tiesų, jūs niekada manęs neaplankysite, nepamatysite mano sodo, mes negersime čia kavos anei alaus, sulindę į rūselį, jūs nežiūrinėsite nuotraukų ant sienų ir neklausinėsite, kas čia, o kas čia. Geriausiu atveju pasikabinsiu jūsų pačių fotografijas.

Šmėklos visuomet mielai užsuka, o ką joms daugiau veikti, kai dabartiniai šeimininkai laimingai gyvena gražų naują gyvenimą. Jos nepaiso jokio etiketo, padorumo ar moralės normų. Dėl to niekas ir nemėgsta vaiduoklių, nemanote, kad jums derėtų susimąstyti?..

Taip ir sustatyčiau jus į eilutę, ne pagal ūgį, o pagal amžių: štai jauniausieji, dar visai šviežučiai, nekantriai dairosi iš kokios nors du tūkstančiai aštuntų vasaros. Apie kiekvieną iš jūsų parašyčiau apsakymą ar bent jau, na, mažų mažiausiai po eilėraštį. Apie žmones nerašoma, su jais gyvenama. Tik šmėklos nusėda į puslapius, taip tikintis juos nubaidyti, priploti tarp lapų ir užkišti kur nors lentynoje. Bet aš palauksiu, kol pamažu jūs tranformuositės į personažus, literatūrines fikcijas, kol niekas neįtars, kas jūs buvote. Kol apkerpėsite ir tapsite nuobodūs, gal bent taip jums atkeršysiu, švelniai dilginančios piktžolės.

Kiek dabar jums metų, vyriausieji mano? Ar jau nusenote, pražilote, išauginote vaikus ir anūkus? Ok ok, aš juk žinau, kad jūs vis dar jauni, vis dar gražūs, bet jau emancipuoti ir susikūrę savo gyvenimus, bet, prašau, leiskite man įsivaizduoti jus nuplikusius ir be dantų. Leiskite įsivaizduoti jus murmančias apie tai, kaip greit prabėgo gyvenimas ir kaip kitaip jis galėjo susiklostyti. Leiskite įsivaizduoti jus kasdien prisimenančius mane.

Aš niekada nebūnu vieniša. Aš gyvenu šmėklų apsupty.

Rodyk draugams

Tokia mano vasara. Basos pėdos glosto žolę, akys - medžių viršūnes ir skaisčiai žydrą dangų, ranka nuropoja skruzdėlė, dūzgia bitės, nuo šakos pakyla kėkštas, eglių viršūnes, kaip iš to eilėraštuko, kalena geniai, į vieną dvelksmą susipina jazmino, pušų, ką tik palaistyto daržo, bijūnų, erškėtrožių ir dar begalė neįvardijamų kvapų. Akys slysta raidžių apskritimais ir kryžiais, šįkart meistriškais Woolf sakiniais, kai kuriuos iš jų skaitai vėl ir vėl, gurmaniškai mėgaudamasi visomis briaunomis lyg ragautum išlaikytą vyną. Taip ir norisi juos ištarti garsiai, išraityti liežuvio galiuku ir paleisti į šitą gniaužiančią gamtos ramybę. Akys vėl glosto dangų. Matau tave, ir tave, žmones, kurie yra įdomiausias dalykas šiame pasaulyje.

Argi ne idiliškas vaizdelis? Puiki natūros ir kultūros dermė. Tereikėtų iškirpti tuos naktinius bastymusis, pragertas stipendijas, per greitai ištuštėjančius cigarečių pakelius ir bokalus, tuos banalius ir pernelyg atvirus žodžius, visada išslystančius ne vietoje ir ne laiku. Tuos dalykus, kuriuos gailiesi padariusi ar nepadarius - pakeisti pasirinkimo nebeįmanoma. Reiktų iškirpti perdėtą dramatiškumą ir sentimentalumą, vidinį blaškymąsi, santykiuose žiojėjančias, besiplečiančias skyles, nemigą ir rašymo negalią, tvinksinčią beprasmybę ir apatiją, šlykščius sapnus ir dar šlykštesnius rytus, į kuriuos aštrius dantukus suleidžia sąžinė. Ir įklijuoti ką nors gražaus, tai, ko linkima sveikinimuose, ko nebyliai pavydima kitiems, kurie visuomet  laimingesni ir gražesni už mus. Arba reiktų iškirpti iš šio kasdienio vaizdo mane ir įklijuoti ten, kur 300 dienų per metus šviečia pietų saulė, o aplink vaizdai lyg iš atviručių, kur šypsosi praeiviai, įkaitusį aikštės grindinį lyg Malena kerta graži moteris raudona suknele, žinau, kad niekada jos nebematysiu, bet kažkodėl tos moters siluetas tą akimirką prikausto žvilgsnį, kur kasdieninės pilkos mintys likę už tūkstančių kilometrų, o dabar nutolę žmonės žingsniuoja greta, keliauja kartu traukinio kupė iš vieno Italijos miesto į kitą, ar savaitei nuosavame balkonėly, dešinėje boluoja Biokovo kalnai, kairėje Adrijos jūra, gurkšnoja su tavim kroatišką vyną. Tame miglotame, tik atmintyje išlikusiame ten, kur nebeįmanoma grįžti net įveikus tuos kelis tūkstančius kilometrų.

Tokia mano vasara.

Rodyk draugams