BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2009-06-24

nieko įdomaus aš jums nepapasakosiu

Posted by proz in dnr

Mano santykis su šventėmis panašus į santykį su mada. Man patinka atrodyti gražiai ir stilingai, bet aš visai nesuprantu to vienodo rengimosi principo. Koks, po velnių, skirtumas, kokios spalvos šį sezoną madingos. Aš jas renkuosi pagal vidinę būseną. Pavyzdžiui, kažkada buvau pamėgus mergaitišką rožinę. Geltoną, kai kaip kažin ko trūko šviesumo. Dabar vėl grįžtu prie juodos. Rodos, tu, R, sakei, kad tai mano spalva. Gražink man juodą foną, tu nelemtas bloge.lt!

Lygiai taip pat nesuprantu, kodėl kažkoks Grigaliaus sukurtas kalendorius man turėtų diktuoti, ką kada veikti. Todėl atmetu visus kvietimus važiuoti kurti laužų į gamtas ir sodybas (na, tiksliau tą vieną), ir tik iš pareigos (arba alkio) suvalgau su šeima šašlykų, o po to traukiu į miestą. Joninės urbaniškai. Nors Suokalbis pilnas rinktinio baisumo publikos, tokios, kuri paprastai ten sueina sekmadieniais ir per šventes, nes neturi, kur daugiau dėtis, geria iš egzistencinio liūdesio (kitaip tariant, nes vėl susipyko su žmona), kabinėjasi net prie neišvaizdžių merginų. Užtat Drambliuose alų gurkšnoja dainuojamosios poezijos stabukas, jaunų mergaičių dievas D, o L atsivertęs laptopą, vienoj rankoj alus, kitoj cigaretė, moderuoja naujienų portalą. Tolumoje šmėžuoja rašykų šeimyna. Taigi ne visi Ruso vedami už rankyčių pasuko atgal į gamtą.

O visas miestas pilnas moterų su suknelėmis. Nesistebiu, kai Lietuvoje tokie orai, kad naują suknią gali pademonstruoti gal tik pora kartų per vasarą. O, kokios suknelės! Ir kokios moterys!

O aš pagaliau pridaviau savo curse’inį. Gražu iš šono būtų buvę pažiūrėt, kaip Proz išgeria vienintelių veikiančių, tabletės pavidalo vaistų nuo nemigos, užsistato žadintuvą, sau pamiegoti leisdama lygiai penkias valandas. Tada virpančiais pirštais (Pirštai - vienas įdomiausių kūno įvaizdžių R.S. poezijoje. Ak, mano darbe darbeli) renka žodžius išvadoms, galiausiai ai, sueis nuotaikos paskutinį kartą permeta akim wordo failą, tada bando spausdinti, o spausdintuvas pagal visus Merfio dėsnius pradeda veikti tik pora kartų viską restartavus ir jį patrankius. Ir galiausiai, klausydamasi naujos muzikinės meilės goto Voltero žingsniuoja literatūros katedros link. Ten mano kursinio vadovė kažką egzaminuoja, nuolat skamba keiksmažodis fenomenologija, galiausiai palikus popierius spintoje einu lauk. Ką, jūs manote, padarau iškart po to? Ogi nusiperku cigarečių pakelį ir sėdėdama ant suolelio vieną surūkau. Nemaniau, kad taip lengva pusantrų metų nerūkius vėl pradėti. Nors šiaip tai aš nerūkau. Aš tik penktadieniais. (Šiandien gali rūkyti, šiandien penktadienis, - pasakė man A. vieną ketvirtadienį, kai abi buvom ką tik išlaikiusios po egzaminą. Ji - pas mano mylimiausią buvusį kursų vadovą pusvalandį kalbėjo apie vieną Didžiosios prancūzų revoliucijos etapą, aš - supaprastintą kultūros istorijos versiją, kuri įtraukė ir tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kas yra Herodotas. Bet vis tiek ne visos filologyno mergelės sugebėjo išlaikyt.)

O prasikeikus, kaip užknisa rašyti apie tai, kas parašyta (kažkokia tretinė tikrovė, blyn), aš gaunu recenzuotinų knygų sąrašą ir turbūt tuoj ką nors iš jų išsirinksiu, įsipareigodama dar vienai katorgai. Mazochizmas, ne kitaip. Tačiau mazochizmas nebūtinai yra patologija, tai tik vienas gynybinių psichikos mechanizmų. Tiesa, iš tų žemesniųjų lygio, bet man niekada ir nebuvo būdingas puikus adapatvimasis pasauly. Psichoanalizės įvadą, beje, išlaikiau neblogai.

Vakar taip gražiai lijo, stovėjom prie Dramblių, ir kartodama šiuos žodžius aš visai ne tai turėjau galvoje. Labai gražus yra kalbėjimas metaforomis. Kur kas arčiau neįžodintos tikrovės, nei prasmę išbarsčiusios klišės.


Voltaire - Reggae Mortis

Rodyk draugams

2009-06-18

Nemigos sektos nariams

Posted by proz in buitinis lyrizmas

Kaip sparčiai kinta gyvenimo kategorijos: kadaise nemiegodavai, nes rašydavai referatą ar paskutinę naktį bandydavai paskubom susižerti į galvą semestro žinias. Dabar miego tiesiog nepavyksta prisijaukinti, ir labiau nerimauji ne dėl rytdienos egzamino, o kada pagaliau užmuši kraugerišką žvėrį, vardu nemiga. Bent keliom dienom. Miegas atslenka nebent auštant, kartu su vasarišku, nerūpestingu paukštelių čirškėjimu, trumpam panardina tave į nerimastingą užmarštį ir staiga vėl ištraukia, prikeldamas šiam pasauliui ir lyg sniego paberdamas egzistencinio nerimo.

Esiste nel mondo una specie di setta, della quale fanno parte uomini e donne, di tutte le estrazioni sociali, di tutte le età, razze e religioni. È la setta degli insonni. E io ne faccio parte, da dieci anni. Gli uomini non aderenti alla setta a volte dicono a quelli che ne fanno parte: “Se non riesci a dormire puoi sempre leggere, guardare la tv, studiare, o fare qualsiasi altra cosa”. Questo genere di frasi irrita profondamente i componenti della setta degli insonni. Il motivo è molto semplice: chi soffre d’insonnia ha un’unica ossessione. Addormentarsi.   “Le conseguenze dell’amore”, un film di Paolo Sorrentino

Pasauly egzistuoja sekta, kuriai priklauso visų socialinių klasių, bet kokio amžiaus, rasės ar religijos vyrai ir moterys. Tai nemigos sekta. Aš taip pat esu jos narys, jau dešimt metų. Žmonės, nepriklausantys šiai sektai, dažnai sako: “Jei nepavyksta užmigti, visada gali skaityti, žiūrėti televizorių, mokytis ar veikti bet ką kita.” Tokie žodžiai nemigos sektos narius iš esmės erzina. Priežastis labai paprasta: kenčiantį nuo nemigos apsėdusi tik viena mintis. Užmigti. “Meilės pasekmės”, Paolo Sorrentino filmas

Nesuprantu, kodėl pirmos mano mintys, kaskart prabudus vidury nakties, visuomet būna apie mirtį. Toks ryškus mirtingumo pojūtis. Lyg dusdamas staiga įkvėptum oro. Tarsi būčiau prikelta iš mirties repeticijos, nežinodama, kiek jų dar liko iki premjeros. Ar spėsiu galutinai pasiruošti savo vaidmeniui?..

Kaip jūs sugebate pamiršti? Dienomis ir man ausis užkemša informacijos/pareigų/kasdienybės triukšmas, bet naktis - neprijaukinamas padaras. Šlykščiausi būna rytai po bachanalijų. Na, tokios ten ir bachanalijos, tik aš jas taip vadinu. Penktadieniški bermudų trikampiai, bohemos sūkuriai, kai švenčiame gyvenimą, nes labai ryškiai akis spigina jo laikinumas. Kaip tąsyk po Naktinių skaitymų, prieblandai švelniai apklojant mūsų pečius, traukėme iš Vingio parko. Gauja euforijos apimtų jaunų poetų su žaliomis devyneriomis plastmasinėse stiklinėse.  Tačiau rytai… o ne, tai ne plyštanti galva, ne maudžiantis kūnas, ne striginėjanti atminties juosta, ir visai nesvarbu, kam ten ką ne taip pasakei, ar kada parėjai namo. Ne, tai egzistencinė tuštuma prislegia visa nepakeliama savo lengvybe. Tai beprasmybės suvokimo desperacija. Kad ir kiek malšintum ją tariamai prasmingais darbais, nemirtingais meno kūriniais, intelektualiais blizgučiais ar atvirais pokalbiais. Kad ir kiek stiklelių jos gerklėn supiltum. Kad ir kiek stiklų į jos venas įrėžtum. Kad ir kiek eilėraščių jai prieš miegą sušnibždėtum. Vienintelis nemirtingas padaras šioj planetoj. Devyngalvė hidra, ataugančiom galvom. Suknistas mitologinis personažas, kur kas realesnis už visus mūsų išsigalvotus mokslus, tiesas ir dėsnius.

Rodyk draugams

2009-06-08

“Nėr teisybės istorijoj, apie kokią lygybę net nešneku”*

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Niekada nemėgau senovės istorijos. Tas nenormalus mažėjantis metų skaičiavimas, tūkstantmečiai, besipainiojantys su amžiais, visokie homo habiliai, akadai-šumerai, su vadukais, neištariamais vardais (va, ką tik radau vadovėly skyrių - Tiglatpalasaro III reformos), - absoliutus chaosas, dievaži. Manęs pernelyg nežavi ir antika, kartais net graikų ir romėnų didžiavyrius supainioju (kaip tau ne gėda!), tos visos jų teisės, valdymo sistemos, triumviratai dominatai principatai, antrasis Pūnų karas ar mūšis prie Pidnos. Brrr. Who the hell cares?! Man tik mitologija jų patinka - simpatiški žiaurūs dievukai… Just like us.

Bet kai aš kažką labai švelniai šita tema užsiminiau penktadienį prie intelektualų staliuko, į mane TAIP pažiūrėjo, kad, atrodė, tuoj nušaus. -Tau NEĮDOMU?! Tu bent Senąjį Testamentą skaitei?! Nusprendžiau, kad temą reikia kuo greičiau keisti, kol dar nesužinojo, kad net Odisėjos visos neperskaičiau (užtat mačiau daug filmukų!).

Kai geriau pagalvoju, tai aš ir naujausiųjų istorijos puikiai neišmanau. Aš jau net neprisimenu, kada vyko Teherano konferencija. Tas šimtukas iš istorijos - grynas atsitiktinumas, štoli. Nes, nu kas belieka. “Tamsieji” viduramžiai? Visai ne lygis.

Ir aš visai nebesuprantu, kodėl Europos kultūros istorijos konspektuose prisirašiau, pavyzdžiui, kad Nojus atrado vyną! ; istorija yra ne mokslas ir ne apie praeitį ; 6-aisiais metais prieš Kristų gimė Jėzus Kristus ir kodėl juose vyrauja dėstytojo citatos, kurios, deja, dažniau mini burokėlius ar Palmyrą, nei, tarkim, etinį Europos pliuralizmą.

O dar, kad jau visai susigadinčiau reputaciją, pasakysiu, kad bibliotekoje mane dažnai apima absoliučiai niekšiškos mintys. Velniams tos visos tūnkstantpuslapinės knygos, pavadinimais “Kas yra istorija?” (tai sakau, o trumpiau paaiškint negalit?) arba, dar geriau, tarkim “Martino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579-1580) sintaksės aspektu”. Omg. Visai žmonės neturi ką veikt. Ar negalima geriau padaryti kokio nors sutraukto esminio konspektėlio tokiems tinginiams kaip aš? O kad esu tinginė, man pasakė vienas iš to paties intelektualų staliuko. Viskas, nuo šiol geriu tik su proletarais. Visų šalių - vienykimės!

* taip kalbėjo mūsų dėstytojas

Rodyk draugams

2009-06-04

Well, it’s been a long time, long time now

Kad  Beirut man patiks, supratau jau nuo pirmųjų akordų. Dabar viena daina mane nusviedžia į tą penktadieninį Suokalbį, kuriame kartodamas kokia muzika kokia muzika nuo staliuko pašoka ir ima pats sau vienas šokti žmogus. -Šitie garsai kaip pyragaičiai, - sako jis. Kita sukelia tokį jausmą, kad noris lyg katei per morčių griūti voliotis ant grindinio ir glaustytis apie kojas. Bet kartais aš nebegaliu ištverti šito liūdno švelnumo, jis drasko mane iš vidaus, tada duokit man gerokai pritrenktų Fanarų (metafiziniai draugai, jie išdygs nelauktai, pasirodys nelauktai ir netikėtai, metafiziniai draugai - tie raganiai ir žyniai, nesugaunami, nemoksliniai estetai), Lipnių Macharadžos pirštų (paleiskite mane į laisvę, kuo aš blogesnis už tuos, kurie gyvena mieste, šiltuose namuose, šiltuose butuose prie dešrų… arba man idealas - rusas Ivanas, tai mano laimė - aš urlaganas), 5nizzos (nado bolshe pit!) atostoginio Manu Chao (me gusta marihuana me gustas tu), metalo ar supopsinto agresyvaus roko, ko nors išreikšti poxuizmui, ištaškyti pykčiui, išrėkti neapykantai, kurios paskutiniu metu tiek, kad nors sieną į galvą daužyk.

Aš turbūt niekada visiškai neišaugsiu iš paaugliško maišto. Kai kiti parinasi dėl egzaminų, aš jų išvakarėse iki vidurnakčio geriu alų, kai spjauna į mokslus - sėdžiu tris pusdienius skaitykloje ir vartau papildomą (!) literatūrą. Kai kartoja, koks nepakartojamas buvo Maironis, - aš šaipausi iš jo, patetiškos dėstytojos ir visos monotoniškos lietuvių literatūros. Kai kaltina Žemaitę senamadiškumu ir sodžiaus tematika - aš feministiškai solidarizuojuosiu ir susidomėjusi skaitau jos apsakymus bei biografiją. Kai deklaruoja moralines vertybes - aš tampu anarchizmo šalininke, kai nusprendžia išjungti stabdžius - man jie staiga įsijungia. Kai jūs desperatiškai vartote šešiašimtes knygas ir pasibraukinėjate konspektus, aš lėtai rinkdama kiekvieną žodį atsipūtus rašau šitą blogą. Toliau tęskite patys.

Vis dar nenusprendžiau, ar man patinka senamiestis šiltais vasaros rytais. O kas gi bastosi po jį tokiu laiku? Turistai su fotoaparatais ir žemėlapiais, dažniausiai būriais, atostogaujančios mamos arba močiutės su vaikais, anūkais, anytom, šešurais, svočiom - dažniausiai gaujomis, ir, žinoma, alkani neišsimiegoję studentai - paprastai po vieną. Ai, taip pat karjeros moterys, įsispraudusios į firminius kostiumėlius. Žvilgteliu žemyn į savo kerzus, su kuriais paauglystėj braidydavau po fontaną (man atrodo, aš tikrai grįžtu į savo ankstesnius pavidalus - neišaugamus juodus rūbus, kemseptynis kilogramus, kadaise taip sunkiai susiveiktus Deine Lakaien kompaktus ir Sopor Aeternus diskografijas. Brandžioji paauglystė. Čia maždaug kaip koks šviečiamasis klasicizmas). Ne, aš su kostiumėliu savęs tikrai neįsivaizduoju. Kita vertus, man juk būdingi sukinėjimaisi 180 laipsnių kampu ir atgal. Vilkelis. Vienišas naktinis padaras liūdnom akim, kaukiantis į mėnesieną. O žmonių ir taip niekada nemėgau.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web