BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2009-04-26

kaip aš žvėriuką žydinčiose antakalnio gatvelėse ganiau

Posted by proz in buitinis lyrizmas
Kai šluosčiau dulkes nuo jau nežinia kiek metų saulės šviesos nemačiusio savo raudono žvėriuko, pumpavau padangas (-pf, aš gi pati puikiai moku, - atšoviau, kai tėtis sakė - duok, pripūsiu) ir tikrinau, ar viskas tvarkoj, šuo piktai lojo, pavydėdamas dėmesio. Todėl dabar prieš išvažiuodama ir sugrįšus visada jį meiliai paglostau. Šunį, ne dviratį.

Kadaise su žvėriuku buvom artimi lyg žokėjus su numylėtu žirgu. Beveik suaugę, tartum kentauras, kartu skriedavom nuo antakalnio kalnų, neliesdami stabdžių rankenų. Dabar, po kokių šešerių metų pertraukos, kojos drebėjo, o rankos konvulsiškai spaudė stabdžius, besileidžiant nuo mano kalniukų. O ir vėliau, vajėzau, mašina, duobės, pristabdom… Kol šiek tiek apsipratus pradėjau dairytis aplinkui. Senieji maršrutai, kuriais kadais lėkiodavom su kiemo chebra, buvo taip nepažįstamai pasikeitę, kad beliko tik pasiduoti sentimentalumui. Iš kur šitie namai?! O kas nugriovė anuos?! Kur tas miškelis?! Ir mašinų mano laikais tiek nebūdavo… Jau nekalbant apie tai, kad visos tos žalios žydinčios gatvelės sėte prisėtos vaikystės prisiminimų. Bet tada tariau sau: - Boža moj, Ramune, dar net dirbt nepradėjai, o jau sentimentali, kaip kokia pensininkė. Susiimk! Susiėmiau. Ir tiesiog dairiausi aplink, kvėpdama pavasario orą, čia ir dabar. Bet grįžus namo vis tiek tėčiui tarstelėjau: - Kaip greit prabėgo vaikystė… Jis atrėžė: - Kaip greit prabėgo jaunystė, - ir man beliko vėl susiimt.

Kai vėl išlėkėm su žvėriuku pasiganyt, kojos jau nebedrebėjo. Šįsyk šiek tiek pakoregavom ir praplėtem maršrutą. Vos dešimt minučių nuo namų ir kone atsitrenkiau į ženklą Pavilnio regioninis parkas. Taip pat nuo kalno pusės privažiavau Antakalnio kapines, apleistais ir užrakintais vartais, aptikau labai keistos architektūros namą ir Gailestingųjų Seserų gatvę. O vėliau kone visą stotelę Antakalnio gatve (na, šaligatviu), kaip senais gerais laikais, spakaina pralėkiau be rankų. Bet ne iš mandrumo (na gerai, gal kiek ir iš mandrumo…), tiesiog taip kartais patogiau, rankas ir nugarą pailsini.

O mano antakalnio gatvelėse, žaviose beveik kaip kokios Italijos, jau žydi tulpės ir sninga vyšniomis. Nusiskyniau baltą šakelę ir lyg koks Nojaus balandis parsivežiau ją kaip tvano pabaigos ženklą namo, į Pavasario gatvę.

Rodyk draugams

2009-04-22

trečiadienis ne mano diena

Posted by proz in buitinis lyrizmas
Sako, blogas.lt persikelia į naują sistemą. Kol kas keliasi tik savanoriai. O ten tiek džiuginančių pričindalų, kad net aš panorau tapti viena jų. Bet be pričindalų yra ir problemėlių, ir šiaip galvoju, ai, tingiu.

Šitą prisiminiau, kai prieš pora valandų man nulūžo firefox'as su visu parašytu blogu, kuris, žinoma, neišsisaugojo.  Dar gerai, kad buvo trumpas, kas man nedažnai pasitaiko (Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko). Čia vienas tų gerųjų pričindalų - sako, ana sistema juodraščius išsaugo automatiškai. O čia viena tų linksmųjų virtualių brolių ir sesių bėdų - kai tik ką nors daug ir protingai parašai - būtinai lūžta internetas, dingsta elektra arba, pavyzdžiui, šeimyniškiai siurbdami kambarį ištraukia kompiuterio maitinimo laidą.

Tai kas naujo? Ai, nelabai kas. Va, dekanas atsistatydino. Nu ir ką.

Pastaruoju metu kartais visai netikėtose vietose ir netikėtomis aplinkybėmis juntu tiesiog fizinį poreikį rašyti. Nusilyrinti. Na žinot, gi pavasaris, medžiai sprogsta, paukščiai čiulba ir panašiai. O ypač tie raudoniu besitaškantys melancholiški saulėlydžiai. I'm only happy when it rains. I'm only happy when it's complicated. Bet prieš baltą popieriaus lapą viskas dingsta. Na ir kas, kad išmokstu vis daugiau tarptautinių žodžiu. Tarsi jie būtų tik dar vienas tikrovę užklojantis kalbinės realybės sluoksnis. Panašiai, kaip mokantis kalbą, tik atvirkščiai. Prasmės mane apleidžia ir abstrahuojasi. Tarsi būčiau spurdantis, bet kalbėti nemokantis jausmas, kraują varinėjantis, bet nebylus organas. Tarsi mano vardas būtų Cuore. Tarsi - Ali Smith knyga, kurią skaičiau pusę nakties ir dar ilgai po to, kai perskaičiau.

Na štai ir pasilyrinau. Dabar tik skaityti Kajoką po liepa. Arba gerti vyną po tiltu. Arba tilto atbraila pereiti į kitą upės krantą, kur kas nors gal ir laukia.

Rodyk draugams

2009-04-16

Smagūs klajojimai ir atradimai Aukštaitijoje

O viskas prasidėjo nuo nelaimingų atsitikimų. Tiksliau pokalbių ta tema - apie absurdiškiausius iš jų. Padarėm išvadą, kad reikia būti atsargiam valgant kugelį ir geriau neiti į transformatorines jokiam reikalui prispyrus O tada įsukom į Molėtų plentą. Būsimasis maršrutas turėjo atrodyti daugmaž panašiai į pirmąjį, o buvo beveik tiksliai toks kaip antrasis (žydra linija pilkame fone).

Dubingiai turi gražų, Smetonos iniciatyva pastatytą, medinį tiltą per Asveją - ilgiausią Lietuvoje ežerą. Bėda ta, kad kai mes jį privažiavom, tiltas buvo papuoštas ženklais “vaikščioti draudžiama”. Kažkur prieš tai šmėkščiojo kitas ženklas “apylanka”, kurio nukreipti padarėme kokių dvidešimties-su-viršum kilometrų lankstą duobėtu žvyrkeliu. Ir spėkite, koks gražus vaizdas mums atsivėrė nuo Dubingių piliakalnio? Ogi žmonės, einantys tuo tiltu!

Dar mes matėm istorinę Dubingių smuklę, pilies liekanas (savavališkai atsidarę neužrakintas duris angaro, po kuriuo buvo kasinėjama ir pernai vasarą surasti Radvilų palaikai), pusę medžio, užvirtusio ant kelio, ir mokyklą, kur mėnesį gyveno kolega T., atlikdamas čia praktiką ir laikęs rankose Radvilų kaulus (-pamenu, kaip šitą dėliojom; šitą grupiokė rado.) O paskui pamatėm ir vietinę fauną, kuri suvažiavus savo bemsais ant piliakalnio kultūrinosi gurkšnodami degtinę (pusę pirmos dienos) ir klausydami lietuviškos pop muzikos.

Kita stotelė mūsų laukė netoli Molėtų, kur lyg koks kosminis laivas viršum medžių iškilo Etnokosmologijos muziejus. Bet muziejus nedirbo (dvigubai: buvo ir pirmadienis, ir dar šventinė diena). Tad tik apvaikščiojom šalia esantį gražų darželį, pasifotografavom (nes renkam va šitam konkursui taškus) ir paglostėm ciucius, kurie maloniai mus pasitiko, išlydėjo ir nuskubėjo pas kitus lankytojus.

Po to sustojom Utenoj. Šalia Basanavičiaus paminklo, kurį sukūrė Boleslovas Plungė, prisėdom papietauti. L. norėjo tautos patriarchą apkabinti, bet nebuvo kaip, nes ant pjedestalo stovėjo tik Basanavičiaus galva. Šalia vietinė chebra žaidė futbolą, o mes pjaustėm dešrą. O kol T., nusprendęs, kad vien dešra sotus nebūsi, nuėjo pirkti vietinių kebabų, mes su V. prigulėm ant žolės. Tiesa sakant, be nebrangių didelių kebabų ir kuklaus Plungės Basanavičiaus daugiau nieko gero Utenoj ir neradom.

Toliau mūsų maršrutas vedė Rokiškio link. Ir kai už keliasdešimties kilometrų nuo Utenos jau pradėjom nuobodžiauti ir pritrūko lankytinų objektų, pro šoną pralėkė ženklas Vytauto Didžiojo pmnk 0,5 km. Nesiplėsiu, kaip (ne)gražiai ir staigiai mes ant to plento apsisukom (paskui tų apsisukimų buvo dar dešimtys ir gimė pasakymas apsisukimų meistras) ir patraukėm Didžiojo kunigaikščio link. Pasukom į vieškelį, o aplink tesimatė kažkokios apleistos pieninės ar gamyklos, sakyčiau, vieta, kur mažiausia tikėtumeis rasti lankytiną objektą. Bet štai, vienoj pusėj gamyklos karkasas, o kitoj - Kartuvių kalnas su tarpukario laikų monumentu. Artėjant 500-sioms Vytauto mirties metinėms, ganydami galvijus trys Vyžuonų vaikai sumanė pagerbti didįjį kunigaikštį. Iki jubiliejaus paminklo pastatyti nespėjo, pastatė trečiais metas. Atkaklūs ir sumanūs berniukai visiems buvo pavyzdys.

Vėliau sustojom Svėdasuose, nes mums labai gražiai mojo bažnyčių bokštai. Ten pamatėm gražų namą ir sutikom Vaižgantą, kuris kai kam iš toliau panašėjo į komunistą. Po to jau traukėm savo tolimiausio taško - Rokiškio - link.

Rokišky mus vėl pasitiko saulutė (-koks žydras dangus, kaip gerai fotografuoti) ir mažasis lietuviškas Versalis - Rokiškio dvaras. Dvare įsikūręs muziejus šią dvigubai šventinę dieną netgi veikė, šalia veikė ir vaškinių figūrų paroda (-kažin, ten kokios penkios skulptūros už šešis litus?), bet ją nusprendėme praleisti, nes jau saulelė vakarop (saulelė leidžias vakaruos, skubėk namo, skubėk, Kastyti!), o mūsų planuose dar daugybė objektų. Beje, įvairiom progom vis užtraukdavom atitinkamos dainos motyvą arba deklamuodavom eiles. Pavyzdžiui, kai Dubingiuose radom žibučių (žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai…), kai netoli Antazavės pravažiavom malūną (stovi malūnas prie kelio, saulė seniai vakaruos…) arba tiesiog dairantis pro mašinos langus ir stebint simpsoniškus debesis (Laukas kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna, debesėlių tankus ižas…). O be to, mus pusę kelio džiugino savotiško magnetolos veikimo principo dėka netikėtai japoniškai vis uždainuodavęs robotukas Marsas!

Vienas išlikusių Rokiškio dvaro pastatų - ledainė. Deja, ten ledais nepasivaišinsi, pasirodo, šis pastatas buvo naudojamas kaip savotiškas šaldytuvas, pavasarį iš tvenkinio ištraukti ledo gabaliokai ten neištirpdavo visą vasarą.
Dvare įsikūrusio Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai (kurių buvo beveik tiek pat, kiek lankytojų), įtariai budėjo, kad tik nenuklystumėm, kur nereikia (-prašom, dabar šita salė; -jūs vienas? o kur dingo jūsų draugai?; -kai šitą apžiūrėsit, grįžkit ir užlipkit laiptais). Mes jau įsivaizdavom, kaip jie susiekinėja racijom: - vienas vienas, objektai valgomajame, kartoju, val-go-ma-ja-me. O Tyzenhauzai valgomąjį turėjo gražų. Dar turėjo gražių suknelių, kurias muziejui padovanojo dvaro virėjo šeima (aš nesuprantu, iš kur pas virėją dvaraičių suknelės?..) ir kitokių grožybių. O ką turėjo Pšezdzeckiai, nežinau, galbūt jiems užteko ir neištariamos pavardės.

Rokišky yra ne tik labai gražus dvaras, bet ir vertas dėmesio senamiestis -

raiškiausias ir
vertingiausias klasicizmo epochos urbanistikos paminklas Lietuvoje
. Taip pat neogotikinė Šv.Mato Evangelisto bažnyčia. Tačiau koks bebūtų įdomus stačiakampio formos centras, tos vienkrypčio eismo gatvės, kaip kokioj Rygoj, mažumėlę užknisa (apsisukinėjimo meistras!).

Palikę Rokiškį, truputį paklaidžioję ir, be abejo, pasisukinėję, kirtome Obelius ir patraukėme Antazavės dvaro link. Po įdomia ir šiurpia jo istorija internete buvo palikti du komentarai. Pirmasis atrodė taip:

Indre 2008-08-11 09:15:50
mane tikrai suzavejo sio dvaro istorija, tikrai vaziuosiu apziureti ji is arciau
O antrasis va šitaip:
:) 2009-01-14 17:26:04
Gaidys o neparkas nebent pamiegot uzsiknisi po ji vaiksciot pora graziu krumu ir fsio ten dar gulbe paplaukioje ir viskas vrednas parkas

Komentaro autoriui galime pasakyti, jog gulbė, ir ta nebeplaukioja. Prie šalia esančios mokyklos susėdę paaugliai, turbūt nelabai suprato, ko šitiems dundukams čia reikia. O juk vis dėlto, restauravus dvarą, sutvarkius apleistą parką, čia būtų galima sukurti tikrai patrauklią vietą, kur ne tik pamiegot. Kadaise savo istorijos korepetitoriui padovanojau marškinėlius su užrašu “Išsaugokime Lietuvos dvarus!”

Mes, žinoma, džiaugėmės, jog tolimiausias kelionės taškas buvo vertas šio titulo, o Antazavėn reikėjo nusukti tik pora kilometrų į šoną nuo kelio, kuris netrukus mus nuvedė į Stelmužę. Tiesa, į Stelmužę teko pirmyn atgal įveikti visą dešimt kilometrų linksmųjų kalnelių, ir aš tai abejojau, ar dėl to storo lievo ąžuolo buvo verta. Beje, Stelmužę ir Latviją skiria tik pusantro kilometro, o šiam kaimely be ąžuolo dar gyvena 50 žmonių. Kūrėm istorijas apie pasieniečius, pro  kuriuos, užsižiūrėjusius į 1500 metų senumo medį, lengva prasmukt (-dešimt metų dirbu, bet negaliu atsižiūrėt. koks ąžuolas!).

Netoliese yra labai gražus miestelis, pernykštė Lietuvos kultūros sostinė, Zarasai. Tačiau jais gerokai prisigrožėjome vasarą per Juodaragį (mes:-atsiprašau, gal žinot, kur čia Kultūros centras? nustebę vietiniai: -centras tai ten, bet kultūros čia nerasit…), todėl šįsyk tik pasidairėme pravažiuodami ir patraukėme Salako link (už fotkę prie bažnyčios anas va konkursas duoda 30 taškų!). Praleidę ten 6 minutes (laikas spaudė - saulė jau leidos, o mes dar norėjome apžvelgti apylinkes nuo Ginučių aukštumų) ieškojome trumpiausio kelio iki Kazitiškio. Deja, pasukome ne į tą trumpiausią, o į tokį šiek-tiek-per-aplinkui žvyrkelį, kuris mus vis kreipė žemėlapy nepažymėtų kaimelių link. Skambinome J., kuris dar prieš pora valandų buvo Salake ir tas apylinkes išmano, ir konsultavomės. Galiausiai šiaip ne taip nudardėjome iki Kazitiškio.

Nuo ten jau gana aišku. Bet laikrodis muša devynias, temsta su kiekviena minute vis labiau, o apsisukimų meistras, skubėdamas sykį kai pasuka, tai net užvažiuoja ant bordiūro. Tačiau Ginučius privažiuojame romantiškoje prieblandoje, užlipame ant Ladakalnio, nuo kurio atsiveria šešių ežerų panorama. Netoliese yra apžvalgos bokštas, tačiau dabar jis jau užrakintas, per tvorą lipti tingime, ir manome, jog verta sukti namų link. Juolab, kad nuo šalia esančios Ignalinos iki Vilniaus dar daugiau nei šimtas kilometrų (kažin, kada aš tuos savo italų namų darbus pasidarysiu, svarstau. Ne,  atostogų man tam neužteko.)


Tik užlipus ant Ladakalnio ir pamačius tuos visus centus bei akmenis prisimenu, kad skaičiau apie tradiciją čia užnešti akmenuką. Nelipsi dabar gi žemyn. Tačiau turėjau keletą kišenėn įsimetus iš Dubingių, tad tradiciją išlaikiau. Važiuodami namo grįžom prie to, nuo ko ir pradėjom. Tik šįkart baisios istorijos buvo labiau mistiškos - apie tranzuotojus-vaiduoklius ir panašiai. Švenčionių rajonas ir jo apylinkės džiugino lenkiškų kelių paveldu. Stovi plente prie raudono šviesoforo ir lauki, kol vienos krypties kelio ruožą pravažiuos dažniausiai nematomos mašinos. Galiausiai dar užsipylę dujų (kurios, sakė, šiaip dirba iki šešių, bet priklauso, nuo to, kiek pilsi), įveikę ~530 km, grįžtam namo. Pamoju etatiniams kelionių bičiuliams archeologams, pabučiuoju mylimą ir griūnu lovon, nusprendus - ai, bus tų namų darbų (tiksliau, gal padarysiu juos ryte).

Rodyk draugams

2009-04-04

la primavera e così via

Posted by proz in dnr
Aš supratau, kuo man patinka ir nepatinka pavasaris. Jis itin gaivališkas, iki begalybės suintensyvinantis išgyvenimus, kokie jie bebūtų - teigiami, ar ne. O aš gi ir taip žmogus prie kraštutinumų. Pavasarį iš po nutirpusio sniego išlenda draugas ilgesys ir sako - Hallo! (Nors šiaip jis vokiškai nekalba, o jei ir kalba, tai aš nieko nesuprantu.)

Taip prisimenu praeitą pavasarį, kai grįžau prie šito blogo rašymo, prisimenu užpraeitą pavasarį, kai mindžiau takus pas korepetitorius ir kartojau: neišlaikysiu aš, ble, tikrai tų egzų normaliai ir stosiu į pedagoginį. Dabar tai ankstesnei sau kyštelėčiau liežuvį.

Žiema tai, žinot, toks stagnacijos metas, kai gyveni tarsi gamta neegzituotų. Ar bent jau nieko įdomaus joje nevyktų, nebent kokia šlapdriba. Ir štai ateina nė iš šio nei iš to tas pavasaris ir aš vėl spurdu. Rodos, tuoj tuoj turi įvykt kažkas svarbaus, kažkas esminio, rodos, gal jau net ir vyksta, tik kur nors, kur manęs nėra. Įdomiausias veiksmas vyksta, tada kai jūs išeinate pirkti alaus.

Vakar alaus buvo, tik veiksmo nelabai. Kita vertus, į kompaniją bandė įsipaišyt toks įkaušęs vyriškis:
-Galima čia bokalą pasidėt?
-Galima.
-O tai jūs gal kuprinę patraukit?
-O tai jūs ir prisėst norit?..
Galų gale po visų ne itin rišlių ir mūsų entuziazmo nesulaukusių mėginimų kontaktuoti pateikė paskutinį argumentą:
-Galų gale čia Suokalbis ar ne Suokalbis?!.
Bet tada atėjo E. draugė, ir kalbusis vyriškis kažkaip pats užleido jai vietą. Ir taip mes susipažinom su E. drauge.

O dar buvo toks vaikinas, baigęs filologyną. Tai spėkit, apie ką kalbėjom. Ogi apie dėstytojus. Ir spėkit, ant kurių varėm. Ogi ant tų pačių! (Ketvirtadienį su kolege G. vis stengėmės susilaikyt ir nežvengt per naujos lit. dėstytojos, kuri kalba tokius dalykus, kaip: -juk kartais geras draugas gali atstoti psichologą, ar ne? ir pan., paskaitą, bet kai gavom keturių A4 formato lapų literatūros sąrašą pusei semestro, tai isterinio juoko jau nebegalėjom sulaikyt) Nors vėliau šiek tiek išsiskyrė teorinės stovyklos. Na, fenomenologija vs. semiotika, etc.

O šiaip tai aš manau, kad jau laikas grojant butelių kakleliais atidaryti žaliąjį sezoną. Kaip ten Ruso pasakė? Atgal į gamtą. Ir dar per atostogas būtinai reikia nuveikti Ką Nors Svarbaus ir Turiningo.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web