padraikos

Man atrodo, man reikėtų pradėti orientuotis į floristiką ar bent jau kokią botaniką, nes pastaruoju metu ne tik kad dažnai jaučiuosi kaip koks vaisius ar daržovė, bet džiugina mane irgi tik gėlės. Žmonėms man alergija, šienligė.

Negaliu pakęsti pirmadienių, o rytdienos antradienio aš tiesiog paniškai bijau. Negana to, kad turėsiu pusantros valandos prieš savo prof.habil.dr.dėstytoją,  kuri yra parašiusi turbūt didžiąją dalį su literatūros teorija susijusių knygų lietuvių kalba bei gudriuosius kolegas vyresniokus literatus pristatinėti savo varganus dešimt lapelių kursinio, tai keletą valandų vėliau RS salėj teks perskaityti kokį eilėraštuką tam pačiam renginy su savo kursinio autorium (ir dar kone dvidešimt įvairiausio plauko šulų). Kaip jau rašiau BJ, rodos, kompanija bus smagi, kita vertus, todėl man tik dar neramiau dėl tikėtino afterparčio. Paparčiai, geriau jau tai būtų paparčiai. 

O žinote, kokia pastaruoju metu populiariausia pokalbių tema? Ne ne, nebe ta, iš k. raidės. Ogi senas geras banalus oras! Jei tiksliau, tai pavasaris. Tik ir girdžiu, kur praeinant pro nepažįstamus, prie auditorijos, per paskaitą ir galiausiai grįžus namo: -gerai, kad pavasaris, bet tas lietus…; -girdėjau, savaitgalį bus tiek ir tiek laipsnių; -o tu nepasiėmei skėčio? -aš turiu kapišoną; -vieninteles penkiolika minučių, kai sekmadienį lijo, aš praleidau vaikščiodama lauke, grįžau - vėl saulė šviečia; -nieko nieko, tuoj ateis balandis, jau krokai sudygo… Liaukitės!

Še jums pavasario:

Vienintelės žibutės mane džiugina. Ir tai labiau tik baltos, o anų tik dvi.

*improvizuotas Strazdas

Šiandien jaučiuosi kaip išspaustas persimonas. Ta prasme, aš žinau, kad egzaminas yra loterija: vieni bilietai laimingi, kiti nelabai, ir panašiai. O vis dėlto interpretacijai ištraukti tą iš keliasdešimties tekstų vienintelį neskaitytą reikia, ko gero, ypatingų sugebėjimų. Čia beveik kaip laimėti milijoną, tik atvirkščiai. Nu ok, kas ten tos vienuolika strofų, duok filologui tekstą - vis tiek ką nors parašys, - kažkada sakė viena dėstytoja. Ir vis dėlto pridėkim tai, kad seminaras bei paskaita, per kuriuos buvo apie mano autorių ir jo Šlovę Žemaičių kalbėta, kaip tyčia, taip pat vieninteliai (dėl svarių priežasčių!) mano praleisti. Well, lucky me! 

Vėliau kolegė iš literatų sekcijos irgi susiraukė išgirdus, ką interpretavau, ir pridėjo:
- Tai vis tiek galima ką nors primalt.
- Tai aš ir maliau, maliau…
Kita vertus, džiaugiuosi, kad negavau, pavyzdžiui, šito eilėraštuko, kurį prieš interpretuojant dar reikia išsišifruoti.

Čia taip būna, kai tie niekšai egzaminai įvirsta vidur semestro. Tuomet nusiplovus iš italų su plastmasinėmis kavos iš automato stiklinėmis kulniuoji Donelaičio skaityklos link (E.:- įsivaizduoji, iš vienos paskaitos pabėgom tam, kad mokymėmės kitai! How geekish!) ir prasėdi ten kokias penkias valandas (E:- tu dar čia? Ramune, get a life!), nuo pasaulio užsibarikadavus knygų stirtom. O neperskaityti tekstai dauginasi pumpuravimo būdu!

Ok ok, aš suprantu, kad šitie skundai yra labai lokalūs ir įdomūs tik vietinei filologyno florai. Štai aš, pavyzdžiui, gana sutrikus jaučiuosi prieš savo laisvąjį, medfako dalyką, kai pirmakursiai medikai ima tarpusavy kontaktuoti ufonautų kalba. Tada galvoju: reikėjo ir man stoti į kokią mediciną, jausčiausi naudinga, protinga ir turinti kilnių tikslų. Na, mažų mažiausiai bent į ekonomiką. Teisę! Verslo vadybą! O ką dabar? Šitie humanitarai taigi plepiai, - pasak kito dėstytojo. Blogiausia, yra tai, kad kai paskambina koks pažįstamas ir rimtai klausia manęs ko nors iš serijos, ar galima tokia sintaksinė konstrukcija, jei ne, tai kodėl, tai man belieka labai susigėdus sumikčioti, kad mes, em, na, neturėjom kalbos kultūros (kai tuo tarpu visos ne filologyno specialybės ją turi), čia pas mus integruota… O tai, kas, pavyzdžiui, yra cirkumfleksinė metatonija arba postimpresionistinė sinestezija, tai niekam kažkodėl neįdomu. Ir niekas, pavyzdžiui, perskaitęs knygos neskambina, norėdamas pasiteirauti, kokie saviti prasminiai santykiai kuriami tarp skirtingų teksto motyvų. Taip nesąžininga! I am feeling worthless!

- You're saying I'm worthless!
- No, I'm just saying you're worth… less.
© “Desperate Housewives“

Ir tegul nė nemėgina dabar man koks Mickevičius, kurio per du mėnesius perskaičiau ~700 puslapių, pasimaišyt po ranka!

Po beveik dviejų metų universitete, kai Sarbievijaus kiemelis man pradėjo asocijuotis nebe su Poezijos pavasariu, o su rūkymais susigūžus žvarbiu oru, sėdėjimu ant laktos ir plepėjimu su V. per pertraukas, filologių nelyginant kanarėlių čirškėjimu atšilus orams, vienai ant suoliuko gniaužiamomis ašaromis ir begaliniu noru sutraukti cigaretę jau metus rūkyti, taigi po tų v i s k o pilnų dviejų metų pats laikas ekskursijai, kuri prasideda čia, prie berželio, nuo VU.

Kai mokėmės apie Mickevičių auditorijoje, kurioj jis pats prieš du šimtus metų gal ir sėdėjo, mane visuomet apimdavo malonus jaudulys, tai prisiminus. Kai vaikščiojom po Vilnių Mickevičiaus takais, ak, galvojau, kad tai būtų buvę prieš kokius penkerius metus, kai jaudulys apimdavo vos išgirdus “Laiko ženklų”, kurie tuomet pasakojo apie filomatus, užsklandą. Kuo toliau, tuo labiau tik cinizmas ir ilgesys. Atrodo, kad viskas jau buvo arba niekada neįvyks.

Estetinis išgyvenimas įmanomas tik esant distancijai, - kadais kartojo mums literatūros teorijos dėstytojas. Todėl ir Vilnius staiga pražysta (tai nieko bendro neturi su pavasariu) vaikščiojat po jį lyg svetimšalei, užsukusiai tik trumpam paviešėti, žvelgiant kaip žvelgtum į bet kurį naują, nepažįstamą, gražų senosios Europos miestą, kuriuos taip lengva pamilti, o jų ilgesį visą gyvenimą nešiotis su savimi. Staiga atsiveria kiekviena šaligatvio plytelė ir tūkstančius kartų eitas kelias pradeda šnibždėti tau apie savo praeitį, parodo nepastebėtas architektūros detales, atveria nematytus kiemelius (ei, o kodėl aš visai šalia eidavau milijonus kartų, bet čia niekad nesu buvus?!) ir Vokiečių gatvėj pro šalį slenka ne smalsaujantys praeiviai, o Vilniaus geto žydų dvasios, ir pastatuose su Ericsson iškaba ūžia ne kontūrų klerkai, o kaukėti XIX a. žiemos maskaradų dalyviai, saloninė aristokratija. 

Todėl nesvarbu, jog su kiekvienu žingsniu kojas skaudžiai trina batai (-matai, susiradau savo kerzus! - aha, vakar vos su jais paėjai..), kuprinė pilna Literatūros istorijos chrestomatijos ir kitų nežmoniško svorio bei formato knygų, o žvarbu taip, kad beveik kalena dantys. To tiesiog nėra. O yra tik metafizinis Vilniaus išgyvenimas, traukiant pas su magrittiškomis lauktuvėmis prie katedros laukiančią R., ir mintis, kad jeigu kažkas virš šitos materialios egzistencijos yra, tai turėtų būti iš šitos pačios serijos.

O vėliau - pokalbiai su įvairiausiais žmonėmis: iš Mažeikių, Londono ar tiesiog kitų dvasinių teritorijų, įvairiausiose Vilniaus vietose iki kokių dviejų, kol prie šviesoforo ilgiau nei derėtų uždelsiantis taksistas parveža namo. 

Taip, penktadienis buvo gražus.

Kai pradėjau naudoti Google Analytics, mano gyvenimas pasidarė šviesus ir ryškus kaip neoninė lempa. Arba kaip fosforiniai auskarai, kas buvo vienas iš keywordų, kažką atvedusių į mano blogą (nežinojau, kad tokie būna, bet gera idėja, ačiū).  Dabar kiekvieną vakarą nekantriai laukiu to smagiojo sąrašėlio papildymo ir mano šypsena nušvinta kaip Riaubiškytės iš dantų pastos reklamos. 

Pradėkime nuo to, ką rašiau pas PenelopeCruz - pradžioje vieni aktyviausių buvo balionėlių mėgėjai. Visokių balionėlių. Pavyzdžiui, balionėlių mažiausiomis kainomis (o ko čia stebėtis, gi sunkmetis!). Dabar itin populiarūs pasidarė mieli atminimai. Kas čia jums - iš serijos “atminimas - ne vežimas, pora žodžių ir gana”? Atskirai nekomentuosiu visokių odisėjos italianos pasekmių: milanas, milano vaizdai, milane temperatura ziema, bilietai i milana, ispanijos aikštė, ispanijos aikštė romoje, ispudziai is romos, roma italiana, murano stiklas, venecija pamatyti. Prašom, itališkais reikalais galite kreiptis, cari amici. Toliau pagal populiarumą seka klausimas: kodėl jaunimas taip nemėgsta skaityti knygų? Iš kur aš žinau?! Ir likęs sąrašėlis:

motyvacija mokytis - aha, man irgi jos trūksta
anekdotai apie kiškius - klauskit Jakošo, jis anuos kolekcionuoja
kaip rašyti kursinį darbą - galiu patarti, kaip nerašyti.
kokiom raidėm rašyti lankstinuką? - nežinau, gal, pavyzdžiui, geltonom ir su užraitymais?
cafe de paris - skani ten kava.
privatus detektyvas - skambino kartą.
apie uzgavenes - rašiau rašiau, tiksliau, nuotraukų įdėjau.
atomas eilėraštis -  kas??? kas toks?
bill kasytės 2009 - dar viena mistika.
mistika penktadienis trylika - čia jei jau prakalbom apie mistiką…
delfi humoreskos - o aš čia prie ko?
diena kurios nebuvo - buvo toks įrašas.
editos mildazytes vyskupu leidimas vesti - nu nerašiau aš apie Mildažytę, tikrai nerašiau! ir apie vyskupus bei kažkokius jų leidimus taip pat nerašiau!
girtos lietuvaites pirty - nu jo…
graiku mitai - eikit skaityt Kuno.
imperatorė tsu hsi - kas tokia?..
iš panevėžio į riga kilometrai - kokie pusantro šimto, ane?
jiekarta - vis dar svarstau, ką tai reiškia.
kai pasiilgsti - tai tipo reik eit skaityt mano blogo?
kaip rašosi kursinis darbas - ko jūs čia su tais kursiniais prikibot?!
kompiuteris bukina žmogaus protą - gerai, kad pasakėt.
labvakar - lab, lab.
mastymo lavinimo pratimai - praverstų.
matematiski kryziazodziai - kokie kryžiažodžiai?
nereikšmingas - na, mano blogas tikrai toks.
nuostabiausi judantys efektingi paveikslėliai - oho, parodykit ir man!
per kiek laiko parašyti kursinį - mane irgi neramina šitas klausimas. Sako, kad įmanoma ir per naktį, bet velnias žino…
pozityvus kaip -  kaip kas?
pozityvus mąstymas - man nebūdingas.
prarasto rojaus ilgesys - šitas gal labiau būdingas.
rasineli kaip dvi drauges ziurejo smurto filma - parašyti? už jus?
regresinis testavimas - eikit pas thirteen. Aš teturiu kompiuterinę lingvistiką, ir toj žalia.
riga aerouosto žemėlapis - žemėlapis? aerouosto? o ten taip klaidu?
socialinė fobija forum 2009 - hm, na turiu aš tų fobijų, jei jau užsiminėt.
suo laizantis ekrana - kur??? Nematau.
vienos žvaigždutės viešbutis - “Giovannina”, Venecijoj. Daugiau nežinau.

Ir visa tai tik per savaitę! O pagalvokit, kokių rezultatų sulauksiu po mėnesio kito…

Sėdžiu, spoksau į monitorių, neinu į paskaitą ir bandau save įtikinti, kad reikia kaip nors pabaigti recenziją. Bet negaliu ir nors tu ką. Tada sakau, davai, daryk italų. Tuos du rašinėlius, vieną tekstą pasakojimui ir dar kažką ten. Bet kur jau ten.
Čia turbūt todėl, kad miegojau keturias valandas. Užmigau su relaniumu, bet vis tiek kažkodėl pabudau šeštą, ir viskas, ir nieko. Bet gal vis dėlto dėl sapnų. Siužetas tai kvailas, bet jausmas bjaurus. O sapnavau, kaip ėjom kažkur su V. ir ji pasakė, kad tie J. globojami erasmusiniai užsieniečiai, pamatę mane besidarkant tą penktadienį-tryliktą, pasakė, kad aš nesveika. Žinai, eisiu aš namo, - pasakau V. ir apsisuku. O tada netrukus išlendu į judraus eismo gatvę, laukdama kol mane partrenks. Nors tiesą sakant, labiau laukdama, kol kas nors mane ims ir ištrauks iš tos gatvės, nes pati jau nebegalėjau išeiti. Nes reikėjo, kad kas nors pasakytų - tu verta

gyventi. O mašinos važiavo taip arti, taip arti, bet vis kažkaip išlaviruodavo į šoną arba pravažiuodavo virš manęs. Kažkur toj vietoj ir atsibudau, išpilta prakaito. Kažkur toj sapno vietoj ir užstrigau.
O vakar, vakar sapnavau taip gražiai. Kaip skrendam kažkokiu lėktuvu, iš vieno šono šalia manęs sėdi sesė, iš kito - mylimas. Kažkokie nesklandumai lėktuve ir mes susiimam už rankų, o aš galvoju, jei nukrisim, tai mus bent jau taip ras, susikibus už rankų. Kažkokia poezija, beveik, blemba. Bet gal, sakau, jau gana apie tą mirtį, kovas ir taip jos turi per daug.

13ta, penktadienis, pilnatis negali būti gera iš principo. Ryte atsikėlus ir perskaičius raportą apie tai, kaip vakar elgiausi, suprantu, kodėl dabar jaučiuosi šlykščiai ne tik fiziškai.

Kokia emocijų ir jausmų gama. Tiesiog nufotkink ir dėk į vadovėlį. Kai daug kas dar tik kėlėsi, aš jau žliumbiau. Kai pradėjo gerti, aš blaiviausi. Bet paskui gėriau toliau.

O toliau - fragmentai, kuriuos tik kitų pasakojimai sudėlioja į rišlų vaizdą. Iš kur ten kaip grybai atsirado buvusi kiemo chebra? Apie ką taip maloniai kalbėjausi su T. vaiko motina L.? Kaip (ne)bendravau su A., kuri mano gimtadieny (pelnytai) trenkė durimis ir išėjo. Ir kas paskui dėjosi “Play”, kur sykį buvau sutikus sekretorę iš konsultacijų, įdomus jausmas, juk ten už sienos viskas girdisi. Aš, matyt, prisimenu tik tai, kas man parankiausia. O už tai, ko neprisimenu, o ypač neprisimenu motyvų, sudėtinga jaustis atsakingai. Tuomet norisi rėkti: Yes, I am a bad bad person. Ir pridėti: But what could I do?

Per savo laisvąjį, psichoanalizės įvadą svarstau, kurioj vaikystės raidos stadijoj susimoviau. Per psichologines konsultacijas nifiga niekas nepaaiškėja, tik miškai kažkokie, kuo tolyn, tuo daugiau medžių, ir vanduo nei iš šio nei iš to srauniai tekantis iš akių.

O šiandien einu į teatrą. Nors ten jo kur kas mažiau, negu mano gyvenime.

Gyvenimą lengvinančios naujosios technologijos, pasaulinis progresas ir kitas šlamštas. Kurgi ne. Atseit turėdama prie kūno baigiantį priaugti mobilųjį telefoną turėčiau jaustis laisvesnė. Man atsiveria daugiau galimybių. Maždaug, galiu imti staiga ir paskambinti bet kam iš savo dviejų šimtųvirš telefono knygelėj. Nesvarbu, kad neskambinsiu, svarbu, kad žinau, jog galiu. Gali ir man.

Bet štai šias pora dienų po to, kai mįslingomis (nors visai neįdomiomis) aplinkybėmis prašepo mano mobilus, jaučiuosi kur kas laisvesnė. Ir man ganėtinai px, reikia ar nereikia kažkam su manimi susisiekti. Galimybių, iš tiesų, juk begalės. O tai, kad nesi nevisai tiesiogiai kontroliuojamas - t.y. bet kada kam nors užsinorėjus pagaunamas polifoninio Tchaikovskio - suteikia malonų laisvės virpulį.

Taip sau mintyse besvaičiodama apie laisvę, vėluodama į paskaitą atsitrenkiu į užrakintas auditorijos duris. Susivokiu, kad dabar griebčiau mobilų ir rašyčiau žinutę kuriai nors grupiokių, klausdama, kurion auditorijon persikėlė paskaita. Ir nusikeikiu, kad taip nutinka būtent tą vienintelį kartą per pora metų, kai mobilaus neturiu. Betgi tokios situacijos lavina protą. Gan greitai auditoriją randu pasitelkdama žmogiškuosius resursus sėdinčius raktinėj. Gal tai ir yra laisvė - gebėjimas rasti sprendimus, negalint pasitelkti įprastų situacijos sprendimo būdų.

Dabar turiu seną numerį ir dar senesnį telefoną, kuris kadaise atrodė ganėtinai modernus, netgi spalvotas! Dar turiu gaisrinės, policijos, greitosios pagalbos ir klientų aptarnavimo numerius telefono knygelėj. O daugiau kol kas nieko ir nereikia.

Kai pasižiūri nuotraukas prieš ir po, tai sakai - ne, daugiau tai jau niekad. Bet praeina metai ir vėl tas pats. Eina sau, tie gimtadieniai!
O viskas prasideda taip gražiai, ant stalo spindi silkės ir mišrainės, sauso prancūziško vyno buteliai, o kaip viskas baigiasi? Tuščia tara, šukėm, užtinusiais paakiais ir skaudančiom galvom.
Bet gal nuo pradžių, ar ne. Kai svečiai tik renkas, apkabina ir bučiuoja, namie beveik baigiasi vazos gėlėm merkti, blizga dovanų maišeliai ir pačios dovanos, visi mane myli, o aš laigau nuo svečio prie svečio, kad tik nieks nepasijustų vienišas ar nereikalingas, nešioju karštą vyną, sumuštinius, paduodu tą ar aną, pakeliui tarp viso to lašindamasi vaistus nuo slogos ir čiulpdama tabletes nuo gerklės skausmo. Viešasis administravimas, tarp kitko, susieja žmones, dargi visiems pasidaro labai įdomu, kaipgi atrodo žaliasis sesers neakivaizdininko pažymėjimas. Kitą flygelį susieja Juodaragis, jo istorijos ir dar velnias žino kas. Šnekama netgi apie Lengvą būdą mesti rūkyti. Sakė - nepadeda.
Tie svečiai vis kaupiasi ir kaupiasi, gal net kiek daugiau, nei reikėtų, bet tėtis sakė, šešiolika tūselių-rūsely telpa normaliai, o dvidešimt kaip silkės. Paskui vakarėlis persirita į antrą pusę, kai svečių ima mažėti, nes kam paskutinis troleibusas, kam dar kas nors, o kas tik pradeda įsijausti. Ir šiaip tos antrosios pusės, žvelgiant iš laiko perspektyvos, yra įdomiausios. Iš didelėės laiko perspektyvos.
Aš nesuprantu, kodėl visada dovanų gaunu stipriųjų gėrimų, kurie savaime suprantama, tampa pabaigos koziriu. Taip ir šįkart - su druska ir citrina. Tarsi nebūtų man maža karšto, šalto, balto, raudono ir ružavo vyno. O paskui pajuntu Dramos Poreikį. Gal čia iš begalinės meilės literatūrai? Visuomet po kažkelinto stikliuko, taurės ar bokalo man atsiranda Dramos Poreikis. Šitie svečiai blogi! Jie važiuoja dabar dar į kitą gimtadienį! Ir išvis viskas blogai ir nieks manęs nemyli! O tie blogieji svečiai tai jau ypač. Tuomet dar tradiciškai apsižliumbiu, laidau ironiškus dramatiškus teiginius kitai stalo pusei, šita stalo pusė mane guodžia ir ramina, dar keli individai žiūri klaiktelėję mano pusėn.
O kas toliau? Iš atminties nuotrupų ir tų paskutinių fotkių (kur mes apsikabinusios su V. ir abi klaikiai klaikiai atrodom) dėliojuosi vakaro pabaigą. Jūs mane nervinat! Kodėl jūs žinot daugiau už mane? Apie tai, ką vakar aš pati veikiau!
Kai taksi išsivežė paskutinius svečius, inirtingai bandžiau išskleisti sofą lovą, kur ketinau paguldyti savo mieliausiąjį. O paskui pati nuėjau miegoti, bet kažkodėl savo lovoje neradau patalynės. Mėginau miegoti užsiklojus megztuku, bet nesisekė, tad teko belstis pas tėvus jos prašyti. Ryte paaiškėjo, kad tą patalynę buvau pati nunešus savo mieliausiam, kuris galų gale nusprendė nenakvoti. Tėvai iš manęs ryte šiek tiek pasišaipė. Dar jie sakė, kad labai daug alaus geriam, keturiasdešimt puslitrių taros surinko. Argi čia daug, būčiau pasakius, bet pagalvojau, kad geriau patylėsiu.
O dabar man skauda galvą, bet užtat neskauda gerklės!