BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-10-27

nu ir ką dabar pasakysit

Posted by proz in la vita
Žmonės yra pamišę. Ir dažniausiai visai ne gerąja prasme.

Nu ką aš žinau, kaip čia reaguot, kai moteriškė, kviečiasi taksą prie
“ryžo namo ir ryžos tvoros”. Dar mieste būriais žygiuoja mailius,
daigai visokie (kaip pasakytų avis)
su čipsų pakeliais (po poros metų juos pakeis cigaretės ir utenos
raudonas, sporinam?). Moksleiviams atostogos mat, tik labai įdomu, nuo
ko jie ilsisi? Štai vargšai studentai… ai, nepradėsiu, bet va mūsų
dailių soliariuminių mergaičių fakultete, Donelaičio skaitykloj,
kasdien būtinai atsiranda mergų, okupuojančių kompus su savo one.lt,
blechamuchairstipriau. O štai kažkokie berniukai atsitempia kolonėles
visai šalia tos velnio skaityklos ir užleidžia per pertraukas
Šiuolaikinę Šokių Muziką ar ką ten, paprasčiau tariant - bumčikus
visokius, tralialia ir remiksus. O aš, vadinasi, sėdžiu ir skaitau
Merleau-Ponty, durys darinėjasi, muzika priartėja, nutolsta, priartėja,
nutolsta. Kad tik neištiktų jūros liga. Nors kodėl po velnių nemetus
knygų viršun ir nepradėjus šokt skaitykloj ant stalų?! Va čia tai būtų
fuksų krikštynos, ilgai nepamirštamos.
Vakar prieš miegą mintyse sukūriau filmo scenarijų, tik jame knygos iš kuprinės buvo purtomos į Sirvydo fontaną.
O knygyne šalia mūsų visų mylimo alma mater konsultantė ir sako klientams (būčiau valgius, tai būčiau paspringus):
- Na, jei norite ko nors rimtesnio, tai Coelho siūlau… Čia šiaip
romanai, bet filosofijos, psichologijos yra. Čia jau reikia pasiruošimo
skaitant…
Atleiskite, rimtesnio už ką? Spalvinimo knygeles?! - galėjau ir paklausti, bet susilaikiau ir pakraupusiu žvilgsniu nuėjau pirkti savo KPP.

Ir tuomet kai kokie čigonai devintą ryto stotelėj užgroja armonika ar
koks dėdulė parduotuvėj garsiai pradeda ką nors kliedėt, man jie
pasidaro visai simpatiški, nors imk ir prisijunk.

Kai nieko nelieka, juk visada dar lieka ironija!

Rodyk draugams

2008-10-23

banalus ir kokčiai atviras įrašas, dėl kurio po kurio laiko vėl gailėsiuos

Posted by proz in užtemimai
Tai prasideda sapnais, kuriuose atsiskleidžia didžiausios mano baimės, kuriuose aš verkiu ir iš manęs juokiamasi. Rodos, pabudęs turėtum pasijust lengviau, atsipūst - tai tebuvo sapnas. Tačiau ankstesnė patirtis priverčia pajusti nerimą. Sapnai nėra pranašingi, jie tik parodo, kad mano pasąmonė persipildė. Ir už kelių ar keliolikos valandų beviltiškai tikiesi, jog tai, ką jauti dabar, - irgi tik sapnas.

Kai man vis dar kas nors šiek tiek rūpi, kai negalvoju, kodėl po velnių aš turėjau gimti ir kaip man skauda gyventi, blaškausi tarp dviejų būsimų kelių. Vienas yra maksimalistinis, kitas kažkodėl man atrodo pralaimėjimas. Su ambicingais vieno atstovais susiduriu kasdien (ir beveik pavyksta retkarčiais apsimest, kad aš irgi taip pat mąstau. O kartais net iš tikrųjų taip mąstyti. Iki kito priepuolio), o apie kitą kaip apie išeitį retkarčiais pasiguodžiu žmonėms iš kitur.

Sunkiausia yra pakelti kontrastus. Tarp to, kaip anksčiau jaučiaus, kiek įveikiau, pasiekiau ir dabar. Tarp kitų, kuriems, rodos, taip paprasta gyventi, kurie nepabunda ryte su mintimi: o ne - ir vėl. Tarp tų, kurie tiek daug veikia, tiek daug pasiekia, tiek daug nori ir savęs. Tarp to, kaip į juos žiūrima, ir savęs - šešėlio, vabaliuko. Tarp to, kad kiti bent jau jaučia nors nedidelį malonumą gyvendami ir jiems įprastai atrodo klausimas: kas atsitiko? jei atrodai nuliūdęs. Ir nesupranta, kad visai neturėjo kas nors atsitikti (nebent mano perkaitusiose smegenyse). Tarp tų, kurie sugeba nepaisyti ar nepastebėti gyvenimo beprasmybės.

Aš labai dažnai norėčiau izoliuotis. Bet ne savo viduje (tai įprasta, tik kontrastai pernelyg ryškūs, paskausta akis). Norėčiau išvažiuoti, būti uždaryta, paguldyta, maitinama vaistukais, virsti robotuku (kokiu kartais ir virstu prisirijus trankviliantų), nieko nematyti ir su niekuo nebendrauti. Bet kažin, ar kam nors mano būsena atrodo tokia rimta. Kaip neįsivaizduojamai skiriasi mano išorė ir vidus, kai tenka kalbėtis su žmonėmis. Lūpos juokiasi, o viduje skauda. Susivaldau (ačiū jums, antidepresantai), ir ašaros atsitraukia.

Man kartais net būna prašviesėjimų. Iš naujo atrandu vieną kitą žavų ir mielą žmogų, mes tradiciškai einam gerti kavos per trečiadienio pertrauką. Galiu rasti bendrą kalbą su labai daug kuo, išklausyti ir pasisakyti įvairiomis temomis. Kartais net patiriu nedidelę euforiją perskaičius kokią eilutę knygoje. Man visai neseniai atrodė, kad ir vėl pradedu gyventi (nors žinojau, kad tai tik dėl didesnės antidepresantų dozės, ir, ko gero, netruks amžinai), bandžiau rašyti įrašą, kuris prasidėjo kaip į žodžius tai įvilkti, kai žinai - ryt ir vėl netikėsi. Tuomet puoliau eiti visur ir susitikti su visais, daryti šimtus dalykų, nes jie man vėl teikė džiaugsmą. Lyg būčiau iš naujo gimus. Kai pajutau, kad vėl krentu žemyn, maldavau - tik ne dabar. Tik ne iki mano svarbiojo pristatymo. Nagi, ištverk šias dvi savaites, o paskui nebesvarbu, - sakiau sau. Bet nesvarbu tik mano maldavimai šešėliui, miglai ant akių, kurie visuomet smogia netinkamiausiu metu. O tada jau žinokis. O - tada aštri tik gyvenimo beprasmybė ir vienodai visi pristatymai. O tada - siaubinga savijauta net fiziškai - ir pyktis, pasimatavus temperatūrą. Nes ko tenorėčiau, tai susirgti. Bet kokia liga, kuri būtų suprantama ir kitiems, ir man, kuomet nebeatrodytų, jog esu pati kalta dėl to, kaip jaučiuosi, jog tereikia dar truputį pasistengt ir viskas praeis. Kuomet visi sakytų - ak taip, vargšelė, sveik, gerk karštos arbatos. Nes ar jūs įsivaizduojate tokį pasiteisinimą - atleiskite dėstytojau, nebuvau paskaitose, nes gulėjau lovoje, negalėdama pasikelti, žliumbdama ir mąstydama apie gyvenimo beprasmybę. Žinote, dar vienas depresijos priepuolis.

Rodyk draugams

2008-10-19

6 diena - nuo Stazione Termini iki Venecijos - gondolų miestas

Posted by proz in odissea italiana


08-09-01


Stazione
Termini visu savo įspūdingumu atsiskleis tik belaukiant traukinio, dairantis į
elektroninę lentą, bėgiojančiais skaičiukais, paskelbiančią, iš kurio binario
traukinys išvyks. Pusė devynių ryto, o Romos stoty šurmuliuoja šimtai žmonių: klega,
vaikšto sparčiais žingsniais, laukia. Turbūt pirmą sykį gyvenime atsidūriau
tokioje spalvingoje vietoje. Štai dešinėj pražygiuoja arabai su turbanais,
kairėje – indės, apsigaubusios sariais, kelioninėm kuprinėm apsikarstę lūkuriuoja vakarų
europiečiai, šalia ženklo rūkyti draudžiama cigaretę prie lūpų traukia
juodbruvi italai.

 

Įšokame
į savo greitąjį traukinį – nuostabiai patogų, erdvų, kondicionuojamą taip, jog
pirmą kartą Italijoj man pasidarė šiek tiek vėsu. Netoliese susėda dvi
nepažįstamos italės, kartais pasišnekučiuodamos tarpusavy, o aš skaitau
nemokamą laikraštį „Leggo“ ir per visą kelionę sugebu įveikti keliasdešimt
nusipirktos knygos „La notte della casa bruciata“ puslapių. Pro šalį pralekia
Romos priemiesčiai, atverdami itališkos gamtos peizažus. Priartėja ir nutolsta
kalnai, šimtai tunelių skrodžia jų vidų, traukinys įsibėgėja taip, kad užgula
ausis, šalia kalnų driekiasi žavingi maži miesteliai lyg iš atvirukų. Stojame
Florencijos, Bolonijos ir Paduvos stotyse, bandydami pro stoties prieigas
įžvelgti bent kelis tų žavingų miestų vaizdus. Pro garsiakalbį praneša, jog dėl
kažkokių ten priežasčių šiek tiek vėluosime ir yra paruošti pietūs – galite
užsisakyti. Vėliau vagonus apeina palydovė nešina meniu. Kelionė trunka apie
keturias su puse valandos, per kurias įveikiame daugiau nei pusšešto šimto
kilometrų. Ir visai atsitiktinai išlipame reikalingoj stoty (Venecijoj jų dvi), šalia kurios, vos už poros šimtų metrų, stūkso mūsų viešbutėlis.

 

Nors
mūsų „Giovannina“ teturi vieną žvaigždutę, gauname paprastą, nediduką, bet
patogų ir jaukų kambarį, o vyrukas registratūroj ilgai ir kantriai iki
mažiausių detalių išaiškina, kaip kur nusigauti, kaip sutaupyti, kur nusipirkti
transporto bilietus ir t.t. Kadangi nė vienoj iš rekomenduotų vietų bilietų
nebėra, įlipame autobusan, ketindami juos įsigyti viduje. Tačiau vairuotojas
tik skėsteli rankomis – suprask, ir jis neturi. Ką gi, važiuojame Italijoje
zuikiu (viešbučio darbuotojas įspėjo, kad bauda 35 eurai). Kažkurioj stotelėj
išlipame, iš paskos atbilda kitas autobusas, kuris, ir pasitaikyk tu man taip,
bilietų taip pat neturi. Taip sutaupę po pora eurų nusigauname į tikrąją
Veneciją, ten, kur prasideda tiltukai, kanalai, gondolos ir vaporečiai. Truputį
pasibastę stoties chaose, įsigiję žemėlapį ir bilietų kitoms kelionėms
autobusu, pradedame savo Venecijietišką Odisėją.

 

Kai savo
akim išvysti jau pirmuosius Venecijos kanalus, apgaubtus tilteliais, pro šalį
plaukiančias gausybes įvairiausių vandens transporto priemonių (nuo policijos
katerio iki vandens greitosios, nuo paprastų, irklinių valtelių iki milžiniškų
kruizinių laivų didžiajame kanale), užgniaužia kvapą. Atsidurti ten, tai ne
žvalgytis į atvirukus (kur apsidairysi – visur judantys atvirukai, ne vaizdai), ne
klausytis kitų pasakojimų, ne skaityti knygas apie Veneciją. Tai patirtis,
kurios neįmanoma pamiršti visą gyvenimą, tai prisilietimas prie pasaulio
harmonijos ir grožio. Tai mano Venecija

meilė, aistra, grožis, komedija ir tragedija viename.

 

Susėdę
ant vieno kanalų krašto, žvelgiame į praplaukiančius katerius, tyvuliuojančius
vandenis ir valgome picą. Pasistiprinę žingsniuojame siaurais Venecijos
skersgatviais, tilteliais, kol žmonių sutinkame vis daugiau – ženklas, kad
netoli centras. Nors ką reiškia centras tokiame mieste, kur žaviausia atsidurti
dviese siauroje tuščioje gatvelėje, netikėtai prieiti akligatvį – gatvelė
atsiremia į sieną ar kanalą (nors šok ir plauk).

Be
abejo, aplankome žymiausius Venecijos objektus – San Marco aikštę, pilną
balandžių ir retsykiais apsemiamą vandens. Tačiau nuo agresyvokų turistų
(kažkokios rusės mane stumtelėjo sakydamos „možna?“, kadrą, matai, joms
užstojau)
ir nuovargio svaigo galva, ragindama sukti kur nors atokiau. Pamatome
daugybę gražių bažnyčių, didikų rūmų, nuo kurių šiepia dantis reljefiniai
liūtai – Venecijos simboliai.

 

Paklysti
Venecijoj labai lengva net ir turint puikų žemėlapį. Ta gatvelių, skersgatvių,
kampų, aikščių ir kitų, jau nežinau, kaip išversti, vietovardžių, kurių
pavadinimai dažnai gali būti labai panašūs,
sistema baisiai paini. Nuojauta
sako, kad reikėtų sukti į vieną pusę, bet žemėlapis rodo kitą. Tačiau
anksčiau ar vėliau (dažnai visai netikėtai) vis tiek prieisi jau matytas vietas
ir suprasi, kur esąs. O ir paklysti kartais labai įdomu. Taip mes išvydome
daugybę atokiausių Venecijos kampelių, kur retokai sutiksi kokį nuklydusį
turistą; kur žmonės gyvena, nebekreipdami dėmesio į tokius prašalaičius, kaip
mes; džiaustydami skalbinius; sportuodami (keistoka pamatyti atvirukinėse Venecijos
gatvelėse bėgiojančius italus su sportine apranga); susėdę šalia kanalo ir kaimyniškai
šnekučiuodamiesi.

 

Vakare
Venecijoj įsižiebia žibintai ir miestas tampa kokius dar tris kartus žavesnis.
Gurkšnojame vyną, vakarieniaujame, žvelgdami į kanalą. Koks keistas miestas,
kur vietoj automobilių prie namų prišvartuotos valtys. Koks nuostabus miestas.
Nėra ko kalbėti apie Veneciją. Reikia ją pamatyti.


p.s. Beje, labai smagu ir piktdžiugiška, kai kolegės ir šiaip visi moksleiviai, studentai ir kitokie baudžiauninkai, nešini gėlėm traukia į savo mokslo įstaigas, o tu vaikštai Venecijos gatvelėmis su mylimuoju. Ar gali būti geresnė rugsėjo pirmoji?..

Rodyk draugams

2008-10-11

kaip aš jaučiausi vieną rudens dieną

Posted by proz in užtemimai


ir atsakymas tiems, kurie dar sykį paklaus, kas man yra

“Dainava”. Kampinis staliukas

nekviesiu tavęs net valsui - orkestrui pritrūks akordų
many tuštuma lyg urnoj - klausi: kas neįvyko? -
toliausia sielos norvegija sau prisiplėšus fiordų
čia visad gali paklysti - nesiųsk pas mane laivyno

tiek būgnų ir vario - ko gi mano tyla parūpo?
šalia restorano langas - miestas už jos sutilpo
nudžiūva diena nuo gatvių - vynas nuo tavo lūpų -
ir vakaras dėvi Vilnių vakaras Vilnių tildo

Kęstutis Navakas

Jie dar grįžta. Kvapai, spalvos, skoniai, primenantys kažką seniai seniai užmiršto, kažką iš praeities, kažką gero, kažką tolimo. Šiemet toks gražus ruduo ir mąstau, kad Kajokas buvo teisus. Mirti reikia rudenį. Ant nieko nepykstu, stebiu laimingus žmones ir džiaugiuosi, kad jiems gera. Vaikštau po Trakus su šeima ir mąstau, kokia graži tai būtų paskutinė diena. Yra dar pasauly visokių gražumų, bet man jų nebereikia. Nugyvenau gal ir nelabai daug, bet gražių metų, daug visko mačiau, patyriau - užtenka, nebeturiu jėgų anei noro. Jei dabar netyčia numirčiau, rodos, nebūtų taip jau baisu.
Manęs klausia: kas tau, Ramune? Kodėl tu tokia? Ir ką man atsakyti? Nežinau. Ir nežinau kaip iš to išbristi. Šiek tiek gaila prisiminus, jog kartą jau išbridau ir daug visko pasiekiau. Gal ir vėl išbrisiu. Paskui vėl įklimpsiu. Sako, susirgus antrą kartą, rizika susirgti trečią 70%. Susirgus trečiąjį - 95%. O dabar… dabar tiesiog nebeturiu jėgų niekam. Atrodo, tuoj nebeturėsiu jėgų net atsikelti iš lovos. Tai kaip, jūs man pasakykit, dar bandyti mokytis, eiti kad ir tą neilgą kelią iki universiteto? Jaučiuosi, kaip sustojęs laikrodis. Jaučiuosi vėl pralaimėjus. Tik šįsyk labai rimtą partiją. Kita vertus, atsikračiau visų taip baisiai mane kankinusių kompleksų! Nes man paprasčiausiai niekas neberūpi.

http://pilkoji.mylivepage.com/wiki/68/170_Gatsby_istorijos_vertimas
- kaip gerai parašyta. Tik vertimas prastas.

Rodyk draugams

2008-10-07

la dolce vita

Posted by proz in užtemimai

Saldus kartais būna nemigos šešėlis, kaip saldi savigaila. Saldus ūžesys galvoj, skausmu tvinkčiojantys smilkiniai kasryt ir jausmas lyg tuoj nualpsi. Saldus apatijos liūnas, kai sugenda nervinių impulsų provokatoriai. Saldus vaikščiojimas bedugnės atbraila. Saldu nebesidairyti einant per gatvę. Nieko ypatingo, tik truputis netyčinės, savamokslės miego deprivacijos, tik truputis froidiškojo susinaikinimo instinkto. Juk taip noris, ką nors sugadinus, susimaut iki galo. Juk taip neįdomu kartais būti laimingam. Kam man tas maistas, kam miegas, just try how long you can take it šnibžda į ausį instinktas, ypač rudenį, ypač ilgėjant tamsiems vakarams, kai nuo kapinių vėjas atpučia nerimą.

Rodyk draugams

2008-10-01

visa netiesa

Posted by proz in ka sutikau

Alisai

Niekaip negaliu pamiršti. Tas balsas skamba galvoj, užgoždamas net
didžiausios moteriškos mano herojės, auksaplaukės Nikitos ginklų žvangėjimą (ką tik iš teleekrano - toks kasdienis namų ritualas). Niekaip negaliu pamiršti. Žodžiai srūva
po kambarius, ataidi nuo sienos ant sienos, lyg česnako garai plūsteli aštrumu pro šnerves. Niekaip negaliu. Klausau ir šypsausi vos matomai. Skaitau, stotelėj įkniaubus nosį į šaliką, ir šypsausi. Taip, kad nors rašyk eilėraščius, kad nors keikis. Ir visai mes ne-pažįstamos. O tuo labiau ne-bendraujam - nesikeičiam banalių žodžių ritinėliais. Tik nebyliais šypsniais. Tik žvilgteliu droviai iš už kampo. Tik pastebiu tavo žvilgsnį, pakėlus akis nuo lapo, skvarbiai praslystantį susirinkusiųjų veidais, stabtelintį. Tik sapnuoju kartais. Kai susitinkam - niekada nesikalbam. Tik tai, kas už žodžių retkarčiais slysteli tom pačiom trajektorijom.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web