BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-09-28

nuimkite nuo akių šitą miglą

Posted by proz in užtemimai

Bijau veidrodžių, bijau laikrodžių, o labiausiai bijau pirmadienių. Bijau sapnų, kuriuose pildosi baimės, labai sistemingai, pagal tam tikrus modelius: vėlavimo, įsiveržimo į mano namus ir nenorėjimo iš jų išeiti, šokinėjimo nuo stogų, etc. Bijau autoritetų, draugų, pažįstamų, nežinau kaip elgtis, kada šypsotis ir ką sakyti. Bijau klausimo kaip gyveni? ir dažniausiai atsakau nieko, nes prasmė panašiausia į tiesą, o taip pat skamba visai mandagiai. Nesakysiu, juk kad negyvenu. - O tai ką tuomet darai? - paklausite. -Tveriu. Ne pasaulį, tik bandau ištverti savo dienas, savaites, mėnesius, kol vėl pradėsiu gyventi. Bijau vienos paskaitos, kalbos ir kalbėjimo. Bijau neištverti. Vaikštau rūkuose ir ūkauju kaip pelėda. Nuimkite nuo akių šitą miglą - kartoju. Bijau neparašytų eilėraščių. Bijau rudeninių mirčių ir išsipildančių blogų nuojautų. Bet nesvarbu, niekas nesvarbu šitoje prieblandos šalyje.

Rodyk draugams

2008-09-27

5 diena - l’ultimo giorno a Roma - pasivaikščiojimai Užtibryje

Posted by proz in odissea italiana


08-08-31

Pirmą dieną atsidūrusi Romoje iškart prisiminiau, kaip su V. kalbėjom, jog Vilnius neturi savo kvapo. Čia kvapai lindo į nosį ir  staiga pakeisdavo vienas kitą visur: sandalmedžio smilkalai rytietiškoj
parduotuvėlėj, traukiant į viešbutį pro China Town'ą; žydinčių, medžių krūmų ir
kitų augalų, kurių net nepažįstu ir nežinau pavadinimų; įvairiausi apetitą
žadinantys itališkos virtuvės ir kavos aromatai, žingsniuojant pro bet kurį
restoranėlį; net ir įvairių rūšių dvokas Romoj buvo aštrus ir savitas. Miestas,
kuriame kaip niekad stipriai patyriau, jog gyvenu, kurį galėjau pajusti visais
kūniškais pojūčiais: pamatyti, išgirsti, paliesti, paragauti, užuosti. Galėjau jį turėti
ir jame ištirpti.  


Buvo sekmadienis, pirmas
ir paskutinis sekmadienis Romoje. Ir aš vis kartojau: l'ultimo giorno a Roma,
l'ultima sera, o kitąryt ir l'ultima mattina.  Nors ilgesys smogė jau trečią vakarą, pasineriant į penktadienio šurmulį, kai supratau, kad čia prabėgo daugiau nei pusė mums skirto laiko.
Todėl parankus yra kelionės nuovargis. Jei jo nebūtų, gal įsikibtum nagais į tą
užburiantį miestą, šaukdamas, jog niekur nenori važiuoti, bent mintyse
suleistum į jį nagus, sužalotum ir susižalotum, tačiau dabar aš jau norėjau
išvykti. Laukiau rytinio traukinio, laukiau nuo kalnų iki dykynių varijuojančių
Italijos peizažų, laukiau gondolų ir tiltelių.


Bet ne apie tai dabar – apie paskutinę dieną Romoje.

Per keturias dienas mes buvom išvaikščioję beveik visą į turistinį žemėlapį ir į
Senovės Romos mūrus sutelpantį miestą. Nors vienas italas man sakė, net ir 25
metus pragyvenęs Romoje visos jos nepažinęs, jaučiausi atmintin susižėrusi
daugybę gražiausių vaizdų, išvaikščiojus dešimtis kilometrų Romos senamiesčio
gatvelių ir galinti neblogai orientuotis ir be žemėlapio. Tad ir išklydom
trumpam iš žemėlapio ribų, eidami link Trastevere (Užtibrio) rajono. O,
Užtibri, kur tiek nuostabiausių vietų, panoramų ir tiek nedaug turistų, pamilau
tave beveik iš pirmo žvilgsnio.

Eidami pro Circo Massimo girdėjom Human Race skirto koncerto sound check'ą,
vėliau nepaprasto grožio tuščiom senamiesčio gatvelėm pakilom į dar vieną Romos
kalvą, - Aventino - kuri pažėrė naujų miesto panoramų. Mažytis parkelis, kur amerikiečių
turistų grupelė žaidė kamuoliu, fotografavosi vestuvininkai, o italas vaikinas
pasakojo dviems verslininkiško tipo vyriškiams, jog that's a good place for
students to come during a break, eat a sandwich or read a book
ir t.t. Kiek
tolėliau buvo Maltos kavalierių ordino aikštė. Pro garsiąją rakto skylutę
galėjai įsiurbti dar vieną pribloškiantį, skylutės kontūruose įrėmintą Romos peizažą.
Aikštėj kažkodėl stovėjo greitosios automobilis, o netrukus tuos kelis šimtus
metrų nuo Aventino kalvos prabangia mašina įveikė verslininkiški tipai su savo
gidu. Ir jie neatsispyrė pagundai žvilgtelti pro Maltos Ordino sodo vartų rakto
skylutę.   

 

Italų šeima nulėkė
dviračiais, o mes kojomis nusileidome kažkur iš žemėlapio ribų, pasisukiojom,
pavaikščiojom, buvo šiek tiek nejauku, bet kartu ir maloniai jaudino nežinoti,
kur esi. Būti svetimam mieste, Romos kaitroj, pora tūkstančių kilometrų nuo
namų, kur tuo metu lietuviškas ruduo jau daužė langines, siundė vėtras ir
lietų. Būti šiek tiek neapibrėžtam ir gyventi pačia tikriausia šio žodžio
prasme.


Perėjom Sublicio tiltą ir
patekom į Trastevere prieigas, kurios iš pradžių visai nežavėjo. Pilki namai,
pilkas asfaltas, pilkos dulkės, turgaus šurmulys šalia Portese (kadaise vienų iš
senosios Romos)
vartų. Tarsi išėjus iš atviruko, iš paradinio miesto į
paprastą, skurdesnių žmonių pasaulį, tą pilką pokarinę neorealistinių italų
filmų Romą. Tačiau perėjus pora senų pietietiškų gatvelių
(o taip, čia visur
tik senamiestis senamiestis senamiestis)
, prisėdus nedidukėj kavinukėj,
krimstelėjus insalata mista, kurią sudarė tik pomidorai ir Pekino salotos,
gurkštelėjus cappuccino ir paėjėjus dar gabaliuką kelio patekome į nuostabų
Užtibrio pasaulį. Kaip koks mūsų Užupis jis galėtų įkurti savo Nepriklausomą
Respubliką. Trasteverio gatvelės – lyg atskiras mažas senamiestis didžiojoje
Romos mozaikoje.

 

Santa Maria in Trastevere
bažnyčios aikštė, dvelkianti pietietiška kultūra, pilna įvairiausio plauko
žmonių. Parduotuvėlė šalia, kur viskas iš stiklo – papuošalai iš stiklo,
gyvūnėliai iš stiklo, net kiaušiniai, vaisiais ir daržovės – ir tie iš stiklo! Vėliau
Garibaldžio gatve kopiam į dar vieną Romos kalvą (iš tiesų kalvų šitam mieste
kur kas daugiau nei septynios, daugybė gatvių ir ypač gatvelių kyla, leidžiasi,
vėl kyla, kurdamos savitą, žavų, tik baisiai nuvarginantį vargšų low-budget turistų
kojas, landšaftą)
. Su kiekvienu žingsniu už nugaros atsiveria vis daugiau miesto
bokštų, stogų, tolumoje boluoja kalnai. Netrukus pasiekiam nuostabų Acqua Paola
fontaną. Vienoje pusėje dailūs žydri vandenys, kitoje – Romos panoramos, ir
jokio turistų turgaus kaip prie Fontana di Trevi. Tik sėdėk, grožėkis ir ilsink
savo karščių ir kalvų nualintą kūną. Kai iki valios prisiilsim, keliaujam
toliau. Šalia fontano sustoja prabangus senoviškas kadilakas su išsipusčiusiu ir
pasipūtusiu mačo už vairo. Žalios medžių alėjos atveda prie monumento
Garibaldžiui. Čia jau visais 360 laipsnių atsiveria Romos vaizdai. Kairėje Vatikanas,
spindintis San Pietro bazilikos kupolas, dešinėje kaip ant delno likusi
Romos dalis. O žmonių – vos vienas kitas, galbūt todėl, kad centras tolokai.
Passeggiata del Gianicolo neskubėdama leidžias žemyn, o dešinėje lyg pro
traukinio langą vienas kitą keičia gražiausi Romos vaizdai. Tik žiūrėk išplėtęs
akis, neskubriu žingsniu leisdamasis, ir dūsauk. Kažkoks gera gyventi jausmas žingsniuoja kartu su tavim. Nusileidome nuo
Gianicolo kalvos netoliese Vatikano. Paėjėję paupiu kirtome Tibrą, jo
pakrantėje ant sudedamų kėdučių patogiai įsitaisę žvejojo vyras ir moteris. Siauros
gatvelės, kurių vienoje kažkoks menininkas piešė gotų poros graffiti, atvedė į
Campo dei Fiori. Čia stovėjo labai gotiškas Giordano Bruno. Kas per
šikšnosparnių miestas?

 

Vakarėjo. Netrukus
prisėdome senamiesčio užeigoje. Man užsisakius carciofi alla romana (kepti
artišokai, vienas firminių romiečių patiekalų) padavėja pasiteiravo: sei
sicura? (esi tikra?) O taip! – atsakiau ir nepasigailėjau. Skanūs tie
artišokai, gaila tik, kad jie iš tokio maisto, kurio tiesiog negali daug valgyti, atsibosta ir staiga užsinori ko nors visai kito, – įpusėjus porciją pradėjau
pavydžiai žvilgčioti m. picos pusėn.  

 

Besidairant į gatvių
pavadinimus paslaugus italas paklausė - Navona piazza? It‘s there! Ir mostelėjo
ranka į priekį. Padėkojom, nors ir neieškojom Navonos (o žinote – verstųsi kaip “Didelio laivo” aikštė, kadų kadais ją užliedavo vandeniu ir inscenizuodavo jūrų
mūšius
), ne kartą joje jau buvome. Užtat pagaliau išvydom obeliską su žaviuoju
drambliuku Minervos aikštėj. Užsukus paskutinių, geriamų lauktuvių, gavome
išbandyti kažkokį burnoje tirpstančio ar kaip ten kalba apie labai puikų skonį
likerio. Temstant lėtai žingsniavome namo. Kelios gatvės buvo užtvertos – ten
bėgo ar netrukus turėjo prabėgti Human Race bėgikai. O vienas m ū s ų varžybų
etapas jau baigėsi, kitą rytą laukė kelionė greituoju traukiniu į Veneciją.
Nepasidaviau pabaigos liūdesiui, buvo gera, jaučiau beveik išbaigtumo džiaugsmą,
dar garuote garavau įspūdžiais, ir tik dabar, prisiminus kelionę šąlant Vilniaus
rudenį, spaudžia ilgesys. Ne spaudžia, o tiesiog draskyte drasko.        

 

Rodyk draugams

2008-09-19

4 diena - šurmulinga Stazione Termini, Ispanijos aikštė, Pincio kalva ir Prieblandos Šalis Romoje

Posted by proz in odissea italiana


08-08-30

Kitą rytą išgėrę paskutinę nemokamą kavą iš automato mes persikraustėme į
naują viešbutį. Persitempėme daiktus per visą nuostabų China town'ą, kur kai
kuriose gatvėse regėdavai išskirtinai vien kinus ir kiniškas parduotuvėles.
Susiradome Via Farini, kurią aš kažkodėl įsivaizdavau kaip mažą ramią gatvelę.
Pasirodė, kad ji nei maža, nei rami, o mūsų naujasis viešbutis esantis virš
policijos nuovados (bent jausimės saugūs) ir prie pat tramvajaus stotelės.
Užtat gavome didžiuuuulį ir labai dailaus interjero kambarį, šiaip jau
keturvietį, but it's all yours, - tarė mums juodaodė darbuotoja. Pradėjau su ja
kalbėti itališkai, bet išgirdus lietuvišką pavardę ji kažkaip automatiškai
persijungė į anglų kalbą. Po to dar kone vienintelė per visą kelionę
nusistebėjo: -O, Jūs kalbate itališkai?  -Šiek tiek, - atsakiau ir ji kažkodėl
nusijuokė. O dar po to, sužinojus, kad esame iš Lietuvos pasiteiravo: parla anche
il russo?
Ne, rusiškai tai nekalbėjom. Bet taip ir bendravom - kažkaip
bilingviškai.

 

Netrukus iškeliavome pavaikštinėti po kone šurmulingiausią Romos rajoną
šalia Stazione Termini. Atradome, pavyzdžiui, urminį suvenyršopį, kur visi tie
strakalai makalai kainavo kaip minimum euru pigiau, o klientai, daugiausia,
rodos, patys italai, tiesiog saujom bėrėsi į krepšelius rožinius, šventųjų
paveikslėlius ir retesnius pasaulietiškus suvenyrus. Paskui vėl leidomės į
numizmatikos parduotuvių paiešką, nes prižadėjau tėčiui parvežti itališkų lobių
jo kolekcijai. Ir štai pagal iš anksto internete susirastą adresą radau
kioskelį su dėdule viduj ir visokiom monetom ir net be užrašo “chiuso per
ferie”. Labai nudžiugau. Dar labiau nudžiugau, kai paklausiau dėdulės
forse c'e' una moneta con la testa di Mussolini? ir jis man padavė tai, ko
prašiau.

 

O tuomet pasijutau alkana ir, na, kaip tik šalia buvo macdonaldas
Mažumėlę gėda Italijoj valgyti amerikiečių greito maitinimo ir lengvo nutukinimo
užeigoj, bet, well, ar jūs ragavote jų bretonę?! Paragavus aš teištariau, jog
čia net macdonalde skaniau, ir greit perėjau per gatvę, kur mane šaukte šaukė
knygų rojus. O jų tiek daug! Ir visos itališkai! Ir dar po vieną eurą! Kai
Lietuvoj ir už dešimteriopą kainą itališkai nelabai ką rasi! Būčiau susikrovus
pilną lagaminą, bet vėliau ir taip buvo linksmybių su bagažo viršsvoriu, tai išsirinkau
vieną (o dar vieną prieš tai nusipirkau turistinėj prekybvietėj šalia Angelo pilies, už 4 eurus, kaip pigiai
- galvojau, o pardavėjas kažkodėl atrodė labai patenkintas).

 

Vėliau mes perėjome itališką tunelį, žvilgtelėjom į mašinų apsupty
stūksantį Fontana del Tritone (mane vis stebino, kaip transporto žiedų vidury
Romoj stūkso koks nors kvapą gniaužiantis monumentas, pavyzdžiui, Santa Maria
Maggiore bažnyčia ar tas pats Tritono fontanas) ir užkopėm į kalvą garsiąja Via
Veneto: ir vėl - La Dolce Vita, paparazziai, Sophia Loren ir kitos šeštojo
dešimtmečio kino žvaigždės. Tiksliau jų mirksniai, tai yra tų laikų nuotraukos
šalia restoranų skambiais pavadinimais, prabangių viešbučių, kur dabar tesiilsi
bagoti turistai, atvykstantys į Romą pasišopinti “Dolce&Gabana” parduotuvėse.
Na, gal ne tik, gal dar ir į Koliziejų nueina.

 

Netrukus atsidūrėm ant Pincio kalvos, vienos gražiausių vietų Romoj, nuo
kurios atsiveria nepaprastos panoramos, o žemyn leidžiasi garsieji Ispanijos laiptai.
Prisėdom ant tų laiptų nuošaliau, pavėsy, valgėm picą, apžiūrinėjom
draugams išrinktus katiniškus suvenyrus. Taip ir prasėdėjom kokią valandą, buvo
gera, ramu, beveik galėjai užčiuopti pasaulio harmoniją. O vėliau vaikštinėjom
po parką, kur buvo sustatytos ištisos generolus ar šiaip protingus žmonės
vaizduojančių skulptūrų kariuomenės. Kur ant suolelių šnibždėjosi įsimylėjėliai,
praeivius stebėjo pagyvenę žmones, po galva pasidėjęs kuprinę miegojo keliauninkas,
o ant žolytės pietavo šeimos su mažais vaikais.

 

Nusileidome į šurmuliuojantį miestą, atradome net ir šeštadienį iki vakaro
dirbantį prekybos centrą, nusistebėjome bankine jo sistema - jei nori, kad tau
atpjautų kumpio ar sūrio - išsimušk popieriuką ir lauk savo eilės
, nusipirkome
prosciuto, pelėsinio sūrio ir vyno, ir grįžome ant Pincio kalvos laukti
saulėlydžio. Sėdėjome ant akmeninio suolelio, gurkšnodami vyną ir svarstydami
galima čia viešoj vietoj gerti ar ne. Kažkoks italas pasibaisėjo, žvilgtelėjęs mūsų pusėn, - gerti vyną iš tetrapako, užsikandant prosciutu ir sūriu iš pakelių, be jokių ten baltų staltiesių, - kur jau ten vienos turtingiausių maisto kultūrų atstovas nepasibaisės. Saulė leidosi greitai,
vos nepražiopsojom,
visa Roma pasidengė rausvu spindesiu ir netrukus apsigaubė prieblanda (Lindgren
“Prieblandos šalyje” - nuostabiausia mano vaikystės pasaka)
. Visi
sako, jog saulėlydžiai Romoje nepamirštami. Kur jau ten pamirši, kai miestą,
menantį tūkstantmečius, dar apgaubia nepaaiškinamo ilgesio raudonis.

 

Žibintų šviesoje perėjome Mickevičiaus gatvę, prie Trinita dei Monti
bažnyčios atvyko nedidukė vestuvių delegacija, dailininkas tapė merginos
portretą, o jos mylimasis jai šypsojosi. Nusileidome Ispanijos laiptais ir
pasukome į metro tunelį. Neturėjome vienam bilietui smulkių, o kasos nebeveikė,
tik bilietų automatai, bet staiga priėjus moteriškė paklausė, ar mums nereikia
kartais bilietėlio (jų kompanija nusipirko per daug). Taip žavūs atsitiktinumai
ir požeminis traukinys mus nunešė namo, išlipome prie Termini, šurmuliuojančios
net ir vėlų vakarą. Naktį pro atvirą langą (už kondicionierių, pasirodo, būtų
tekę primokėti po 10 eurų)
kaukė policijos sirenos, kas dešimt minučių dundėjo tramvajai
ir pabudęs ketvirtą ryto negalėjai suprasti, ar jie dar važiuoja ar jau. Bet.

- Tas nesvarbu. Tas visiškai nesvarbu Prieblandos Šalyje, - ištartų
Liljankvastas iš Astridos Lindgren pasakos. 
  


Rodyk draugams

2008-09-15

nereikšmingas išsireikšminimas

Posted by proz in ka sutikau


G.L., E.K., L.V. ir kitoms

ir vis tiek
kaip gera kad esate
jūsų šypsenos juokas
net ir jūsų gramatinės kategorijos
nuginkluoja mano nihilizmą
tuštybę ir susireikšminimą
vis bandau bandau parašyti
jums ir apie jus
nieko nesigauna
bet ruduo jau nebe toks šaltas
bent kol pelės
vidurnaktį nebrazda

Rodyk draugams

2008-09-14

3 diena - Vatikano dvasia - kiti Romos gražumai - ir geografica italiana

Posted by proz in odissea italiana
08-08-29

Kitą rytą vengdami didžiausių turistų srautų ir ilgiausių eilių keliamės anksčiau. Metro lyg koks baziliskas iš Vilniaus legendų neria į Romos požemius, skrodžia jos vidurius, išlenda į paviršių kirsdamas Tiberį ir vėl leidžias žemyn. Keliolika minučių ir mes jau beveik kitoje valstybėje - už kelių šimtų metrų Vatikanas, kur gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių, kur negalima vaikščioti nuogais pečiais ir trumpais sijonais. Čia turistai atsisijoja: kas stovi eilėje prie Vatikano muziejaus, kas vaikšto po San Pietro aikštę, o mes keliamės į bazilikos kupolą - 5 eurai ir 537 laipteliai gražiausioms Romos panoramoms atverti. Už papildomus du eurus pirmus 200 laiptelių pakilsi liftu. Nuožulnūs laipteliai statėja, koridoriai siaurėja, sukasi spiralėmis, trūksta oro ir po skara pridengtais pečiais nugara srūva prakaitas, o prieš akis vis bėga filmo La Dolce Vita kadrai: stačiausiais laiptais tiesiog šuoliuojanti Anita Ekberg (”it's a good way to lose weight!”) ir ją besivijantis, prakaitą nuo kaktos besišluostantis ir konkurentus apačioje palikęs žavusis Marcello Mastroianni… Bet dabar iki neįmanomybės susiaurėjusiuose koridoriuose prieš mane ir už manęs tik pukšintys įvairiaplaukiai turistai. Užlipę jie grūdas mažutėlėj aikštelėj, mandagiai stumdydamiesi dėl geresnės vietos. Nesiginsiu, aš lygiai taip pat vogiu atmintim ir patikimesne fototechnika kvapą gniaužiančius Romos vaizdus, kontempliacijoms čia tiesiog fiziškai nėra vietos. Ir visgi kažkoks didingumo ir grožio pojūčio debesėlis lydi besileidžiant žemyn, o sustiprėjęs ir išgrynintas grįžta šaltomis rudens dienomis, žiūrint nuotraukas ir kirbinant atmintį.

Kiti laiptai (nes pirmuosiuose neprasilenksi) nuo kupolo veda žemyn iki tarpinės stotelės, bazilikos stogo, kur baltai apsirengusios vienuolės pardavinėja suvenyrus, nekvepiančius tuo kiču, kurio pilna gatvelėse (fosforiniai grandioziniai rožančiai, šviečiantys ir mirksintys šventųjų paveikslėliai ir kt.), kvepiančius tikru medžiu ir turinčius kažkokio tyrumo bei pagarbaus sakralumo, kurio net visur nosis kišantiems turistams nelemta sugadinti. Šalia, kaip ir visoj Romoj, geriamojo vandens fontanėlis ir Vatikano pašto dėžutė (ak, kur jūs dabar, Vatikano paštininkų nepripažinti mūsų atvirlaiškiai su itališkais pašto ženklais?..) Lipame žemyn ir nužengę dar kelis šimtus laiptelių netikėtai atsiduriame savo dydžiais pribloškiančioje San Pietro bazilikoje. Skruzdėlytės turistai būriuojasi prie garsiosios Pietos, sustoja į eilutę glostyti norus pildančio apaštalo nykščio, fotografuoja į dešinę ir į kairę, ir tik viena koplytėlė, atitverta purpurinėmis užuolaidomis ir saugoma vis į užrašą baksnojančio kostiumuoto vyruko skirta maldininkams. Ir vis dėlto, nesvarbu, kas bemarširuotų aplinkui, nesvarbu, kad ši bažnyčia dabar labiau muziejus nei sakralinė vieta, nesvarbu, kokio menko laipsnio tas mano tikėjimas ir religingumas, tokios vietos turi savo dvasią, aurą, energiją, kai suvirpa kažkas viduje, kai šviesiau ir lengviau pasidaro ten pabuvus.

O vėliau - pietūs mažutėlėj kavinaitėj, fantastiški italų ledai ir numizmatų parduotuvėlės ieškojimas, deja, ją suradus pamatėme vieną populiariausių rugpjūtį užrašų Romoje - chiuso per ferie. Mažų parduotuvėlių savininkai pasiima atostogų, išleidžia savo darbuotojus, užsikabina tokį užrašą ir išvažiuoja mėnesiui kur nors prie jūros… Ak, tie nesiliaujantys stebinti itališki papročiai.

Pamatę Angelo pilį, perėję gražų Tiberio tiltą ir pasivaikščioję nuo miesto šurmulio saugančia krantine, netyčia priėjome parodą po atviru dangumi. Makaronų lėkštė ir užrašas “tuoj grįšiu”, suglamžytas Romos žemėlapis su prierašu “po dviejų tūkstančių metų”, kelionių vadovas ir tušinukas, simbolizuojantys išsiblaškiusį turistą, kreida nubrėžtas kvadratas - “kūrinys pavogtas” ir pan. Sąmojingas menininkas, dievaži, nepalyginsi su iš Neries kyšančiais vamzdžiais…

Netrukus priėjome tikrai nuostabią, bet, aišku, vėl turistų nusėstą Ispanijos aikštę, šalia blizgėjo Guci, Prada ir kitų prabangiųjų skudurynų iškabos. Prie įėjimų oria poza stovintys kostiumuoti vyrukai žvilgteldavo ir per sekundę tave įvertindavo, pamatydavo, kad ne tos prabos ir nulydėdavo šaltu žvilgsniu. Visiškas kontrastas šiltiesiems italams šalia kavinukių ir vidutinio lygio restoranų, vos pamačius tave išlendant iš už kampo besiteiraujantiems “table for two?” ir tau dar nepratarus nė žodžio atitraukinėjantiems kėdes ir kišantiems į rankas meniu. Kontrastų šalis.

Žavu kone gražiausioj Romos vietoj rasti Žečpospolitos herbą su lietuvišku vyčiu ir Adamo Mickievicz gatvę, nulipus nuo Pincio kalvos, kur kitą vakarą sugrįšime sutikti saulėlydžio, pereiti penktadieniško šurmulio prisipildžiusią Via del Corso, kur tarp žmonių nardo mažučiai autobusai, o ilgaplaukis jaunuolis groja pirmą kartą matomu muzikiniu instrumentu, šalia muzikuoja vyro su kažkuo panašiu į kontrabosą ir kito su kažkuo panašiu į akordeoną duetas. Tuomet netyčia atrasti didžiulę gotų parduotuvę “Bacilario”, vis dar neišsiaiškinau, ką tai reiškia, smalsiai pasidairyti po tuos kerzų šabakštynus ir jau visai nusikalus išsidrėbti italo rekomenduotam beveik tuščiam didžiuliam restorane su baltom staltiesėm, kur tau kažkodėl nerealiai pigiai atneš milžinišką porciją ravioli, kokių tai kitų makaronų ir raudono vyno.  

Ką dar prisimenu - tai nuostabus užrašas ant sienos prie Angelo pilies, kur pigiai pardavinėjamos knygos: il poeta sei tu che leggi “poetas tai tu, kuris skaitai“; kepti kaštonai šalia Ispanijos laiptų, labai brangūs ir visai ne tuo metų laiku - special for stupid tourists; pakistanietiško gymio imigrantai, kiekvienai porai aktyviai siūlantys raudonas rožes, vienas mane kone vijosi - it's free, free! - šūkaliojo, bet aš pabėgau. O kartą mes dar pirkom susiną, na toks vaisius, atrodė egzotiškai, prekybos centre itališkai rašė apie jo kilmę ir poveikį, kurį vėliau išsiverčiau kaip laisvinamąjį… Na, nieko, galvoju, slyvos pas mus irgi tuo pasižymi, bet mes jas valgom. Ir štai atsikandu viešbutėly to jau atseit egzotiško vaisiaus ir sakau: hm, visai kaip mūsų slyva. O paskui man dingtelėjo žvilgtelti į žodynėlį. Taip ir sužinojau, kaip itališkai vadinami egzotiškieji vaisiai slyvos… Ir dar, tie svolačiai italai šiek tiek pamodifikuotą mūsų lietuvišką mišrainę vadina russa. Numizmatikos parduotuvėlėj šalia užrašo Lituania įdeda monetą latvišką, o Venecijoj viešbuty pasižiūri į pasą ir džiugiai taria: o, jūs iš Latvijos! Jau neminėsiu, kaip mus tris kartus palaikė rusais. Siaubingas geografijos neišmanymas, perkūnas juos griebtų.

Rodyk draugams

2008-09-13

when it strikes again

Posted by proz in dnr
Pora dienų niūriai ir apatiškai žingsniuodama į filologyną, vaikščiodama po miestą, ausyse Doors'ams traukiant people are strange when you're a stranger, vis kartojau mintyse where are you, my nihilistic imaginary friends? Aplink tik visi tie strange people, žinote, tie normalūs, kuriems nė į galvą nešautų šitaip susiparinti, dėl ko susiparinu aš. Vilniaus senamiestis atrodė kaip mini Milanas: gausybė kostiumuotų klerkų, dalykiškų moterų, kalbančiųjų mobiliaisiais, tokių normal normal people, kad net koktu. O filologynas pilnas džiugių pirmakursių ir apie kursinius diskutuojančių vyresniokių. Kaip ten kadais G. rašė apie žavias filologyno mergaites: Aš pasitikiu savo fakulteto lituanistėmis. Jos gražios, guvios, įdomios. To ir užtenka filologijos studentėms. Jos stropiai mokosi gramatinių ir leksinių naujos kalbos vingrybių, savo nepriekaištinga iškalba po metų beveik laisvai kalba užsienio kalba, išmano morfosintaksės subtilybes ir rašo kursinius apie gramatinių kategorijų raišką. Jos gražios, apsiskaičiusios ir tokios tobulos, kad po velnių, vis dar nesuprantu, ką aš veikiu šitame kurse?

Jau kaip žvengiau, kai kažkas iš pirmakursių nuostabiajam one.lt filologų forume, kur prieš sesiją paprastai verda kalbos, kaip išlaikyti egzaminą, nelankius paskaitų ir nieko nesimokius, parašė kaip ten  b o h e m i š k a. Pamenu, žiauriai nustebau pirmam kurse, kaip skiriasi visa ta pilka dabartinė liaudis nuo filolozaurų, studijavusių ten prieš kelis ar keliolika metų, vis dar kartais susirenkančių Suokalby ir papasakojančių istorijų iš savo laikų, kurios žvelgiant į dabartinį kontekstą atrodo absoliučiai neįtikėtinos. Bohemą su savim išsinešė paskutinieji filolozaurai D. ir L., kurie gi taip ir negavo diplomų, bet yra visomis prasmėmis aukščiau už tą dėl popierėlio besiplėšančią masę. Ir kaip nuostabu po visų tų penktadieninių universitetinių nesąmonių, vakare vėl susėsti ten, kur bohemos dar truputėlaitis liko, kur dar kartais susirenka  žmonės, ne tokie tobuli, ir ne tie, iš pilkosios masės. Pora iš jų ir dabar dar pasivaidena senųjų rūmų koridoriuose, praneria pro vis gausėjančią filologyno liaudį kaip kokios Lochneso nesės savo doktorantūros darbų vadovų kabinetų link ir dingsta.

Iš tiesų visai ne apie tai norėjau kalbėti, bet gal ir gerai, gana jau rašyti apie savo psichozes. Kai jos ištinka dar ir per paskaitą, supranti, kad nebesusitvarkysi, nesuimsi savęs į rankas, teks žengti pora žingsnelių atgal, kaip prieš penkis metus, diagnozuotis, truputis vaistukų, kurių negalima maišyti su alkoholiu, ir po kokių trejų metų vėl bus viskas gerai. Iki kito karto. O iš tiesų, tai juk nieko nenutiko, pora smulkmenų, kurios išprovokavo mano virpantį balsą ir drebančias rankas ir tą vidinę būseną, kai atrodo, tuoj išprotėsi. O grupiokės tik žvilgčioja gailestingai ir šiek tiek baugčiai,  kartu juokdamosios iš dėstytojos, kurios anuo metu tiesiog nekenčiau, bajerių. Nekenčiau ir grupiokių, suknisto filologyno,  savo nesveikos psichikos. Likimo ironija, kai tai atsitinka per paskaitą, į kurią svarstei nenueiti, kad dėstytoja kaip tik šįkart užlaiko penkiolika minučių ilgiau, kad pirmadieniui tau reikia parašyti tai, kas priepuolėlio metu tiesiog išsitrynė iš atminties. Aš nežinau, kaip tai atrodo iš šalies, gal ne taip baisiai, kaip manau, o gal dar baisiau. Man ir nelabai tas rūpi, kartais net šiek tiek didžiuojuosi, kad esu truputį kitokia, kad labai dažnai daug ką suvokiu kitaip nei kiti. Tokių žmonių dėka ir laikosi pasaulis, - taip ar kažkaip panašiai prieš ketverius metus man pasakė R., kalbėdama apie visokius jautruolius. Gražūs žodžiai, kai pagalvoji, juk dauguma genialių asmenybių ir buvo ne visai normalūs. Žinoma, aš į tokius netaikau, į mane pasaulis nesiremia, o visiems tik daugiau problemų - iš nieko, iš muilo burbulo. Bet reikia juk kažkaip pasiguosti, nes kur kas dažniau nei didžiuojuos kažkokiu ten savo kitoniškumu, labai labai noriu būti tokia kaip visi, nesukti sau galvos dėl nesąmonių, nesvarbu, karjėristė, vienuolė ar tiesiog eilinė vidutinybė, bet kas, tik ne aš. Nes kodėl man? Kodėl ir vėl man? - klausiau kažko kažkur springdama ašaromis. Bet nei savo gyvenimo, nei savo ligos istorijos juk nepasirinksi.

Rodyk draugams

2008-09-09

2 diena - apie itališką kavą, eismą ir kiti klaidžiojimai po Romą

Posted by proz in odissea italiana
08-08-28

Rytas Romoje prasideda kava. Na ir kas, kad ji iš automato, stovinčio mūsų viešbutėlio koridoriuje. Monetos į jį nemetamos - gerk į sveikatą, tik prašom nesinaudoti tarp 23 ir 7h (turbūt todėl, kad garsiai pypsi). Koridoriuje stovi ir bendro naudojimo šaldytuvas, mikrobanginė bei kompiuteris su itališkais windowsais. Mūsų kambario langai atsidaro į mielą romietišką kiemelį. (Priminkite, kad nueičiau į hostelword.com ir šitą viešbutėlį įvertinčiau 100%) Rodos, švelni vėsa Romai būdinga tik rytais, bet ir tuomet ji išsisklaido vos įžengus į saulėtą gatvę. Septynios minutės ir mes vėl prie Koliziejaus, šįkart pasiruošę ištvermingai atstovėti turistų eilę ir įžengti vidun, kur kadais visokie cezariai ir gladiatoriai vaikštinėdavo. Viduje pajuntu amžių dvelksmą (ir gana čia šaipytis iš mano klišių!) ir euforiškos žinutės skrieja į Vilnių.

Kadangi pusvalandį atstovėjęs eilėj ir nusipirkęs bilietuką gauni visokių bonusų (Palatino kalva, forumai ir kažkokios mostre, bet tų parodų taip ir neatradom, kita vertus, gal čia visos tos aptrupėję antikinės galvos?..), tai turėjome veiklos dar beveik pusdieniui. Palmės, kaitra, daug laiptų ir pirmosios įspūdingos panoramos. Antikinės kolonos, arkos, visi tie griuvėsiai, kurie man nuotraukose atrodo labai be ryšio, bet vaikščiojant ten - be galo didingi, ir amžių dvasia vis dvelkia ir dvelkia. O tuomet pietūs jaukioj kavinukėj siaurutėj gatvelėj. Pro šalį lekia motoroleris, italė jį susistabdo ir teiraujas, ar la fontana di Trevi toj pusėj, ar toli. Pabandau įsivaizduoti tai Vilniuj - sekasi sunkiai, o ten visuomet panašiai - automobilis sustoja ties perėja, visai nesirūpindamas dėl likusių už nugaros, ir teiraujas, kaip pasiekti Venecijos aikštę. Gatvę kertanti pėsčioji kantriai ir išsamiai jam nupasakoja kelią. Net pėsčiųjų šviesoforai turi geltoną, na, gal labiau oranžinę šviesą, o taisyklės maždaug tokios: žalia - eini, geltona - bėgi, raudona - apsidairai ir eini arba bėgi.

Pasotinti nuostabiosios itališkos cucinos išgėrėme kavos gurkšnelį. Kad ir kokia stipri ir skani ji bebūtų, vis tiek nesuprantu, kaip tuos 20 ml galima vadinti tiesiog il caffe. Pas mus ir espresso daugiau įpiltų, o gražiai paprašius viešbutėlio automato americano lungo gaunu kokius 30 ml. Paskui aš dar gėriau “pataisytą” kavą - il caffe coretto. Ooo, ten tai išbandymas, puodelis mažumo to pačio, o į jį dar grapos įpilta. Užsikandau keptais artišokais, bet čia jau kita itališkos cucinos istorija.

Nueiname ir mes prie fontano di Trevi, kur kadais taip erotiškai maudės Anita Ekberg, bet turistų minia primena turgų, kurio prekė ir valiuta - geriausia vieta nusifotkinti. Pasistumdę tęsiame savo odisėją po Romą, iš po kampų vis lenda gražiausi vaizdai, įdomiausios gatvelės, tuneliai, kalvos, rūmai, aikštės, absentas… Vakare išeiname į parkelį, visai šalia namų ir Koliziejaus. Čia miega ir groja imigrantai, laksto šunys, o jų šeimininkų būrys šnekučiuojas. Geriam sangriją, leidžiasi saulė, sienas puošia užrašai: In un mondo che non ci vuole piu’ / Il nostro canto libero sei tu arba linksmesni: vandal girls ir Lazio merda.

Rodyk draugams

2008-09-07

Gloomy Sunday

Posted by proz in la vita
Šįryt pabudau nuo karšto oro, plūstančio į oro balioną, garso ir net krūptelėjau. Tas balionas vos neįskrido man pro langą. Jis buvo toooks didelis ir taaaip arti, kad puoliau prie mobiliako ir jį nufotkinau. Bet keisčiausia, kad kai vakare parodžiau tą fotkę savo m., joje baliono nebuvo. Arba dėlto, kad apsimiegojus fotkinau belekaip, arba.

O vėliau buvo vienas iš giminės baliukų. Na, ta prasme, senelių metinės ir panašiai. Šiaip jau nesu nei iš tų, kurie nekenčia giminių balių, nei iš tų, na, hm, kitokių, matyt, ypač mūsų kartoj retai pasitaiko. Pamenu, gal kokios šešiolikos atradau, kad turime labai protingų giminių (tada ir aš pati maniausi esanti labai protinga) ir puoliau bendrauti nebe su vaikais, o su suaugusiais. Įsiterpdavau kokia labai išmintinga mintim į suaugusiųjų diskusiją ir tėvai labai manimi didžiavosi. Bet šiandien stovėjau tai ant vienos, tai ant kitos kojos bažnyčioje ir baisėjausi, kokias čia dabar banalybes ir klišes per pamokslą tas klebonas pliauškia? Em, ar neturėtų būti pamokslas susijęs su prieš tai skambėjusia evangelija?.. Bet mano katalikiškai išugdyta ir dievobaiminga pusė vis šnypštė: šventvagė, šventvagė!

O paskui buvo baliukas namie su aštuoniolika žmonių, brangioji, nunešk tą, nunešk aną ir mano piktos, eilinį sykį šventvagiškos mintys, žvelgiant į visus tuos žmones, bažnyčioje apsilankančius kokius du kartus per metus, nes šį sekmadienį užsakytos mišios už jų mirusiuosius ar kitomis progomis (klebonėlis išvardino bent 20 vardų) ir bijančius nepriklaupti, kai reikia, persižegnoti ne vietoj ir būtinai, būtinai turinčius įmesti solidų banknotą į aukų krepšelį. Jaučiausi eilinį sykį durnė, kuri nelabai nori klauptis, nes puikiai supranta, kad vis tiek nesugebės išgyventi tos mišių misterijos, bet dar labiau nenori nesiklaupti ir taip atkreipti kitų dievobaimingųjų dėmesį. Ir svarstau kažin, kiek iš šitoj bažnyčioj susirinkusių dabar mąsto apie Dievą, o kiek lengva ranka žegnodamiesi apie tai, kaip reikės paruošti pietus ir išplauti indus. Bet tada prisimenu pamokymus apie krislus ir rąstus ir vėl nekenčiu savęs, ak, teisuolės. Teisingiausia, jei manęs čia paprasčiausiai nebūtų, aš nenoriu apsimetinėti religinga, bet nu tu pabandyk tą pasakyti tėvams. Sakys, nu tai negi sunku tau pastovėt valandėlę, nieko daryt juk per daug nereikia. O paskui daryti jau reikia, prasideda nunešk tą, nunešk aną ir aš lakstau kaip vijurkas, laiminga pabėgusi nuo savo nenormalių minčių, jaučiuosi bent sykį veikianti kažką naudingo, kol galiausiai atsigaunu po baliaus plaunanti stirtą indų, nors visi sako, nereikia, mes suplausim, bet aš jei nedarau nieko, tai jau taip nuo širdies, o jei ką nors daryt visgi pradedu, tai negaliu sustot. Nesusigaudau, kodėl kažkaip tais silpna, juk aš jauna, sveika, kol prisimenu, kad temiegojau kokias penkias valandas. Nepadėjo net mano mylimiausi giminaičiai, tokie inteligentiški, kultūringi ir subtilūs, kiekvienam pasakantys ką nors pozityvaus, kad keista, kaip jie mūsų giminėj ir atsirado. Pasidžiaugiau, pasidžiaugiau jų kompanija, kol galiausiai dėl nuovargio niekas neberūpėjo ir prisiminus vieną epizodą iš kelionės praminiau tai San Marco aikštės sindromu.

O žinote, paprastai tai giminaičiai į akis mandagūs ir malonūs, o tik nueisi jiems atnešti naujo patiekalo ir prasidės šnabždesiai: klausyk, o tai koks tos moteriškės vardas? Bet kaip ana sustambėjus… Kaip ten baigės su tais žemės reikalais? Ir taip toliau ir panašiai, ir neduok Dieve tų giminaičių. Kai (kol) giminėj esi vienas jauniausių, net jei ir seniai nebe vaikas, tokių dalykų prisiklausai…  Ir ne tik per baliukus, bet ir per laidotuves, kai kažkieno pasauliai virsta aukštyn kojomis.

O paskui buvo vakaras ir be viso kito mes ėjom nedidele sutemų apgaubta Vilniaus gatvele, tiesiog Romos kaitra garavo šaligatvis ir aš pasijutau kaip visai ne Lietuvoj. Tai ne pirmas kartas, balandį gerdama alų bandžiau pritempti pavasarišką Sereikiškių parką prie Liuksemburgo sodų, o į Gedimino prospektą pažvelgus iš tam tikros trajektorijos ir atitinkamai sufokusavus žvilgsnį kokią sekundę galėjau apgauti save grįžus į Paryžių. Ir man, rodos, šįvakar aš priartėjau prie kelių atsakymų, supratau, kuo toks ypatingas man visuomet buvo užsienis, suvokiau, kad nesvarbu, tai Paryžius, Roma, Dubrovnikas, tebūnie nors ir Minskas, kad, ten, kur esi pirmą kartą, gali išgyventi naują nors ir trumputį gyvenimą, gali būti kitokia, susikurti naują tapatybę, atsikratyti ydų, išsinerti iš rutinos, gali būti žavi, fatališka, mylima ir mylinti. Net jei ir nieko nevyksta, jokių nuotykių, jau vaikščiojimas kitos šalies gatvelėmis yra nuotykis. Mano tapatybė ištirpusi mano mieste ir, kad ir kaip norėčiau keistis, kad ir kaip nekęsčiau rutinos, savo ydų, poelgių, norų, visa tai įsitrynę į šaligatvio, vedančio namo, plyteles, į medžius, pastatus, žmones, kalbą, viso to neįmanoma ištrinti, nebent numestum atominę bombą ant miesto ar ant manęs, tuomet miestas iš manęs išsilaisvintų, tuomet mano miestas nebeegzistuotų, Vilnius liktų tik jums. Šitaip galvojau, ir nebereikia čia jokių pozityvių receptų, nebereikia jūsų komentarų, o labiausiai man nebereikia pačios savęs.

Rodyk draugams

2008-09-06

1 diena - Vilniaus oro uostas - Roma - melejonas įspūdžių

Posted by proz in odissea italiana

08-08-27

Lietingas, šaltas Vilniaus rytas. Važiuojame oro uostan. Daiktai kokius penkis kartus pertikrinti, rodos, viskas yra, o juolab juk ne į džiungles keliaujam, į civilizaciją. Tiksliau, senųjų Europos civilizacijų pradžią. Baisus man tas oro uostas, baisūs lėktuvai, kaip ir viskas, kas pirmą kartą. Bet, well, gaudomės neblogai, praeiname metalo (kažkodėl man vis noris sakyti melo) detektorių, tik aš vis pypsiu, tai vietinė darbuotoja mane net apieško. -Tikriausiai toks mano likimas, visuomet ir pypsėsiu, - mąstau liesdama auskarą po lūpą, kurio niekaip negaliu išsiimti jau kokius penkis metus. Laukiame prie įlaipinimo vartų - maždaug pusė šviesiaplaukių lietuvių ir juodbruvų italų. Vienas iš pastarųjų užtraukia itališką dainą. O paskui autobusai mus nuveža prie lėktuvo, lipdama į jį atsisuku lyg kokia Anglijos karalienė modama tautai, apžvelgiu oro uostą. Viskas man čia taip įdomu ir nauja, kad tiesiog ak. Švelnus virpuliukas ir nerimas neapleidžia ir ypač sustiprėja kai pradedam kilti. Atsiplėšiam nuo žemės ir odie! odie! (kaip pasakytų J.) mes jau taip aukštaaai! O apačioj lyg žaisliniai sustatyti namukai, kelių siūlės, laukų rombai. Kertam debesis, dabar po mumis baltutėliai patalai, nors griūk ir voliokis. Taip praskendam Lenkiją (še jums, paros dardėjimai siaubingais keliais tuos tūkstantį km autobusuose!), Čekiją, Austriją ir mes jau Italijoje, šmėsteli žydra jūra ir balti paplūdimiai, jau leidžiamės Fiumičino oro uoste, keleiviai paploja lakūnui, o aš žvelgiu pro langelį ir negaliu patikėti. Italija Italija! Tas kraštas, kurį susapnavus pasirinkau specialybę, apie kurį kalbėdavom penkias paskaitas per savaitę ir iš kurio sugrįžusios grupiokės vis aikčiodavo ir dūsaudavo. Išlipam ir iškart įtraukia itališka kaitra. Oro uostas, kur šimtai spalvingiausių žmonių, visi bando gauti vietą prie konvejerio, į kurį meta ir meta automatinės rankos lagaminus, tašes, vaikų vežimėlius ir kitokius rakandus. Jie vis sukas ir sukas, kol galiausiai belieka keli, ir netrukus pradeda kristi lagaminai iš mūsų lėktuvo. O jau tuomet su bagažu sekam itališkus užrašus ir tarptautinius paveikslėlius, kažkoks italas kelrodys angliškai sako, jog prie traukinių išėjimas ten ir bilietai ten, pro langą matau palmes, ištariu: due biglieti a termini ir mes jau riedam pilnu italų ekspresu į Romą. Klausausi kaip jie kalba telefonu, kaip kalba tarpusavy jiems tokia įprasta, o man tokia ne, kalba. Kažką suprantu, kažko nesuprantu, bet šypsaus žvelgdama pro langą į Romos priemiesčius, viduržemiškus namus, tas nuo saulės saugančias langines, gatveles. Ir štai sustojame didžiajame Romos transporto mazge, Stazione Termini. Visi grūdas prie durų, o durys neatsidaro, non c’e la porta? non c’e la porta. - kalba italai, o vienas iš jų pamato draugą, moja - Luigi! juokauja - Luigi, apra la porta! bet Luidžis durų neatidaro ir visi juda link kito vagono galo. Išeinam iš milžiškos stoties šumulio per kažkokį kone tarnybinį išėjimą ir mes jau triukšmingoje Via Giovanni Giolitti, apie kurią vos prieš dieną skaičiau. Ak, ji tokia, kokią ir įsivaizdavau. Bet dabar ji čia ir aš čia. Kaip rašė iemuška: Tas jausmas kas kartą užklumpa užsienio didmiestyje: jį žinojai iš pavadinimo, matei nuotraukas, girdėjai faktus, bet jis buvo ten, o tu čia, - ir štai dabar jis ir tu vienoj vietoj, ir tu savaime tampi jo dalimi. Einame Romos gatvėmis link viešbučio ir aš vis negaliu patikėti, jog esu čia, jog esu Romoj. Labai lengvai surandame Via Manzoni ir kampą, kuriame turėtų būti mūsų viešbutukas. Ir aš jaučiuos kaip koks triumfuojantis Romos imperatorius, bet. Viešbučio tai tam kampe nėra. Žvilgteliu į adresą. A, jis turėtų būti kitoje pusėje. Kvailas užsienietiškas maps.lt atitikinys. Bet ir ten viešbučio nesimato, tik tradicinis senoviškas didžiulis Romos daugiabutis ir daug mygtukų prie durų. Ant vieno užrašytas kažkoks questhouse, tą ir paspaudžiam. Ir štai išeina miela šviesiaplaukė (!) italų mergaitė, šypsos ir vedas mus į kitą pastatą, čia tik administracijos patalpos, - sako angliškai su labai smagiu itališku akcentu. Rodo mums mūsų kambarį, čia dušas ir tualetas, ten tik dušas, o ten tik tualetas, - beria informaciją, duoda žemėlapį, rodo kur ir su kuo galima nuvažiuoti, kur yra prekybos centras, kur smagiausias naktinis gyvenimas, rodo ir rašo, žymi, braukia. Mes išlendam iš lietuviškų kone žieminių apdarų ir patraukiam į Romos karštį. Kokia gatvelė, kokia gatvelė, reikia nufotkinti šitą gatvelę. Fotkinu kone kiekvieną kampą, mintyse prisimindama kritišką šiuo požiūriu G.K. straipsnį, nu bet ir kas, čia Roma ir aš noriu jos, noriu pavogti visus šiuos vaizdus ir išsivežti su savimi. Gatvelė nuveda į dar gražesnį parkelį, o iš ten kaip koks Eifelio bokštas visu gražumu atsiveria Koliziejus. Ir man truputį užgniaužia kvapą ir aš laiminga bei kupina euforijos. Ir paskui vis kartoju pakaitomis mintyse ir balsu, kad, ak, aš noriu čia gyventi, niekur nebenoriu grįžti. Aikštėj prie Koliziejaus trypčioja šimtai turistų ir beveik tiek pat imigrantų, siūlančių 20 atvirukų už eurą arba turą po Koliziejų (nereiks stovėti eilėje! - pabrėžia jie). Bet mes einam ten, kur nemokama, ir kur parašyta solo uscita, bet eina ten ir kiti stupid white tourists, ir savaime suprantama gerokai palypėję į kalvą randam užrakintus vartus, kurie niekur neveda. Vogiam Romos panoramas pro grotas, pražygiuojam Circo Massimo, kur, pff, nei cirko nei kokių kitų pramogų, tik plynas laukas. Kertam Tiberį ir grožimės tuo žydrai žaliu vandeniu, patenkam į salą ir fotkinam panoraminiu režimu, o saulė pamažėle leidžias. Surandam Navonos aikštę, netyčia prieinam Panteoną, jau neminint kitų bažnyčių ir antikinių paminklų, kurie tiesiog stūkso ant kiekvieno kampo. Taip baigias pirmoji diena Romoje, šalia namų esančioj mažutėlėj picerijoj prašau un pezzo di questa e di questa. Ir geriam vyną ir ragaujam pizą ir banaliai patvirtinam tiesą, kad čia ji tikrai visai kitokia. Ventiliatorius stipriausiu režimo blaško įkaitusį orą, o mes griūnam į lovą apsvaigę visai ne nuo vyno, o nuo tos kitos šalies, kitos kultūros, kitos kalbos. Nuo pirmos dienos įspūdžių, kurių užtektų bent pusei vasaros. Ir Lietuva, likus kažkur toli, už kokių dviejų tūkstančių kilometrų, dabar ji ta kita svetima šalis, kurioje mūsų nėra, kur teliko visokie mūsų rūpesčiai, kurie jau nebėra mūsų. Mes išsinėrę iš jų, atgavę beveik pirmapradį pavidalą. Kaip ten rašė Valantinaitė - … ir laimingi laimingi.    B.d.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web