BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-08-26

ne apie mjr

Mane truputį glumina, kai po kokių šaunių pasibuvimų, visokių ten festivalių ir kitokių keliadienių tūsų grįžę net ir sarkastiškiausi bei subtiliausi žmonės pradeda seilėtis po internetą tema “kaip buvo faina, jau kokia muzika, kokie žmonės, kaip aš visus myyyliu”. Aš, žinoma, lygiai tokia pati, net, sakyčiau, dar banalesnė, tačiau šįsyk man ne ta nuotaika. Bet čia, matyt, nuo nemigos (o tiksliau kelių valandų miego šlapioje kietoje palapinėje, kurio, toks jausmas, ir nebuvo).

Aš labai norėjau jums papasakoti apie Juodaragį. Aš apskritai per daug kalbu, kai nereikia, ir pradedu kone mikčioti, kai reikia. Bet ką man dabar daryti, kad kol visi svaigsta tema “ak, kaip jau dvelkia rudeniu”, aš matuojuosi bliuskutes ant šleikučių ir svarstau, kur reiks slėptis per siestą. Žinoma, be visų tų malonumų aš dar kas dešimt minučių susiparinu, kad, pavyzdžiui, nespėsim į lėktuvą arba mums pavogs pinigus ir dokumentus, rašausi Lietuvos ambasados numerius ir geriu “Coldrexą”, nes vaidenas, kad peršalau. O dar be viso to man ryt reiks kalbėt radijui, kur, jei nemikčiosiu, tai nusišnekėsiu ir sustosiu susiparinus vidury sakinio bet man sakė, kad visada yra visagalis montažas. Bet taip, aš norėjau jums papasakoti apie Juodaragį, net susirašiau vakar sąrašėlį, ką turėčiau paminėti, nes visuomet, visuomet ką nors pamirštu. Aš apskritai pastarosiom savaitėm gyvenu sąrašėliais, vaikštau žemėlapiais ir maitinuosi vitaminais.

Ir vis tiek aš parašysiu. Na, ir kas, kad gaunu žinutę, koks šaunus mano blogas, o po to paaiškėja, kad tas žmogus tiesiog supainiojo nikus.

Taigi. Kai visi kalba apie kažką “toookio”, tai ir tikiesi kažko stebuklingo. O stebuklų, deja, nebūna. Tačiau vis dėlto, ko gero, tai įdomiausias muzikinis festivalis Lietuvoje - pasidariau sau išvadą ir kartoju visiems, kas paklausia. Kad kultūrinimąsi įmanoma puikiai suderinti su tūsinimusi puikiai įrodė dar visi paetų festivaliai. Bet, žiūriu, pamažu suaugu ar ką, kad pradedu daugiau kultūrintis negu tūsintis. Tie laikai, kai lūžti koncertui dar neprasidėjus, jau praeity. Dabar man keista, kodėl visi jau girti, o aš tik pažiūrėjau du filmus ir išklausiau vieną paskaitą.

Pasirodo, mjr tokia vieta, kur sutiksi pažįstamų iš visų chebrų, būtų tai dvi ex mokyklos, filologijos fakultetas, rašykai, blogeriai ar tie patys paetai. Net Dramblių padavėjai.

Kai penktą ryto atsibudau nuo iš visų pusių atsrūvančios įvairiausios muzikos, tai labai daug piktai keikiaus ir pagalvojau, kad skirtumas tarp mjr ir roko naktų tik tas, kad paryčiais tave pažadinanti muzika aukštesnio lygio. Bet mūsų kaimynai netrukus užtraukė “OooOoooo ro-ko naktys!”. Tie kaimynai apskritai buvo labai dainingi ir po kiekvieno savo sutraukto hito dar suskanduodavo “o po šitokios dainos po stiklelį ant galvos” ar kažkaip panašiai.

Papasakočiau ir daugiau visko, pavyzdžiui, kaip per liūtį slėpėmis po suburžuėjusių draugų pavėsine, kuri vos nenuvirto, arba kaip iš Smilgevičiūtės, kuriai kažkas dešimt minučių prieš pasirodymą vis rėkė “Aiste, aš tave myliu!” (aš irgi beveik įsimylėjau), bent kelių eilių dėmesį paveržė auksaspalvis retriveris iš serijos “koks jis mieeelas”. Bet, žinote, gal aš jau eisiu atsimiegoti. Man taip reikia ramybės, bent žiupsnelio ramybės ir išmokti nesinervinti dėl to, kas potencialiai galėtų atsitikti (bet beveik niekada nenutinka).

Rodyk draugams

2008-08-21

Diena, kurios nebuvo*

Posted by proz in užtemimai
Tai atsliūkina taip netikėtai ir taip ne laiku, kad jau vien dėl to galėtum mažumėlę pažliumbti į pagalvę ar teisėtai paburbėti. Deja, tą dieną tu jau negali nieko. Na taip, rodos skystis iš akių teka nesustodamas, bet jokio palengvėjimo jis neatneša, tik ištinusius paakius. O tada ir prasideda: kas atsitiko? Tu turbūt kažko nesakai? Juk kažkas gi turėjo atsitikti?! Neatsitiko. Racionaliai, sąmoningai, išoriškai, nei teoriškai, nei praktiškai. Bet pasąmonė - labai galingas žvėris ir neįsivaizduoju, kaip jį prisijaukinti. Tai pradeda kauptis kaip niūrių minčių debesėlis, jis platėja, jis ilgėja, kol galiausiai atsiduri savo desperatiškumo burbule. Kol plėvelė aptraukia akis ir visi vaizdai tampa negatyviais, lyg neišryškinta fotojuosta (dieve, kokie įmantrūs palyginimai, o vakar nebūčiau išstenėjus nieko). Kol kelias ar keliolika panikos priepuolio minučių laikas sustoja, išsitempia iki begalybės, ir atrodo, kad išprotėsi, atrodo mirsi, atrodo, kad reikia tuojau pat ko nors imtis, skambinti greitajai, skambinti bet kam, bet tik susigrūdi drebančiom rankom kelias tabl.etes, nes taip jau yra buvę, bet dėl to ne lengviau. Palengvėjimas ateina priepuoliui praėjus, net trumputė euforija, jautiesi lyg išgyvenęs pasaulinį tvaną, perėjęs ugnį ir vandenį. Bet tai ilgai netrunka, nes tu vis dar burbule, uragano aky, vaistai pradeda keistai svaiginti ir migdyti, mąstymas susiaurėja ir jautiesi toks truputuką beprotis, pusprotėlis, nors kažkuria sąmonės dalim supranti, kad taip ir nėra. O tada nervingai vaikštai pirmyn atgal po kambarį, kaip tie iš filmų psichiatrinėse ligoninėse, laiko dimensija kažkaip išsikreipia ir nebesupranti, ar jis eina lėtai, ar greitai, kiek jo praėjo, ką tu tuo metu veikei. Atmintis patamsėja, paskui vėl prašviesėja, prisimeni prieš pusvalandį užsikaistą arbatos puodelį, geri, malšindamas gomury užstrigusį gniužulą, privalai kažko imtis, nes negali daryti nieko, ką paprastai darytum, bet negali ir nieko nedaryti, rankų ir kojų pirštai nervingai gniaužiasi. Suplauni indus, puoli nuo kilimo rinkti šapelius, nes siurblys neveikia, bet ta veikla tokia palaiminga, padedanti bent šiek tiek nuraminti vidinį ir išorinį drebulį, surenki, ko gero, geriau už patį siurblį. Tada pradedi kuopti mėnesius netvarkytą kambarį, darai viską, kas įprastu metu būtų bjauri ir atidėliotina pareiga. Kiek peno psichoanalitikui, dabar pagalvoju, - iki fizinio išsekimo kuopi savo kambarį lyg tai būtų tavo pačios vidus. Kažkaip taip praeina vienos baisesnių mano gyvenime devynios valandos. Turėjau veikti ir kažką daugiau per šitiek laiko, nebežinau, neprisimenu, mano atsiminimai segmentuoti: neviltis, neapykanta sau ir kitiems, springimas žodžiais ir springimas ašarom, stipriam fiziniam skausmui prilygstantis dvasinis. O, kad man būtų fiziškai ką nors skaudėję, kad būčiau susirgus gripu ar apsinuodijus - kad jūs žinotumėt, kaip aš to troškau. Juk tai būtų taip visiems suprantama, taip paprasta, nors ir, žinoma, nemalonu. Draugai užjaučiamai siūlytų išgerti karštos arbatos su citrina, pailsėti. Tėvai tą arbatą neštų į lovą ir girdytų vaistus. Dabar jie tik žiūrėjo skausmingais ir išsigandusiais žvilgsniais, jausdami, jog niekuo negali padėti. O draugai apskritai yra tam, kad turėtum su kuo pasitūsinti, na, dar kartais susitiktum išgerti arbatos, pasipasakoti apie atostogas, mokslus, išklausyti apie jų atostogas ir mokslus. Draugai niekada nepadės tau ištikus dvasinei krizei. Net jei ir bandytų - nepadės. O jei dar dėl kažkokio nervinio priepuolio (wtf? - turbūt pamąstytų; kas per atmaskė?) atsisakytum važiuoti kartu (ir kaip pažadėjęs - juos nuvežti) į muzikinį festivalį, tai jau ir santykiai su tais draugais atšaltų. Tie draugai, kuriems kadaise bandydavau guostis dėl savo nervinių priepuolių, dabar kažkur tolumoj. Susirašom sms'ais ir pasveikinam vieni kitus per šventes. Aš puikiai suprantu ir jų nekaltinu, jie ne psichologai, jiems ir savų bėdų užtenka, tai visiškai normalu ir natūralu. O toj būsenoj tu esi vienui vienas, kad ir kaip kas tave guostų ar kitaip bandytų padėti. Ką jie besakytų, visi žodžiai ir patarimai skamba juokingai ir neįtikinamai. Esi tik tu ir tavo skausmas. Pradžioje stengiesi juos apsaugoti ir apsimetinėti, kad viskas ne taip jau ir blogai, kol galiausiai pavargsti, tampi piktu ciniku, ir šaudaisi piktais, geliančiais žodžiais. Nes tau pačiam [taip atrodo] gelia nepalyginamai stipriau.

Kas liko šiandien - tai tobulai tvarkingas mano kambarys, į kurį žviltelėjus karčiai nusišypsau, ištinę paakiai ir kur kas daugiau cinizmo visiems ir viskam. Apie tokius dalykus, kuriuos čia aprašiau, paprastai nekalbama, tai kažkaip nemandagu, nuteikia kitus nemaloniai, priverčia juos suglumti. Tokių pasakojimų reikėtų gėdytis, kaip ir verkti viešoje vietoje. Tokiems kaip aš reikėtų pajusti gailestį (bet ne tokį natūralų, kaip susirgus gripu) ir žvelgti į juos su susirūpinusia kiek dirbtinoka šypsena, bet visgi įtartinai, nes maža kada tokiam vėl užeis. Tokie žmonės kaip aš automatiškai (kai tik pasipasakoja ar išgyvena savo krizes viešai) įgyja neigiamą konotaciją. Kas nors pasakytų, kad tai pasakoti reikėtų kokiai nors geriausiai savo draugei (leiskite man mirti iš juoko) arba, žinoma, savo psichoanalitikui. Gal kas galėtų ką nors rekomenduoti? Žinote, kokį pigesnį. Tiesa, tie poliklinikose paprastai būna itin nemalonūs ir neatidūs tipai, o tie privatūs vis klausinėja: tai ko jūs iš manęs norėtumėte? O paskui tyli ir laukia, kol neištvėręs pradėsi pliurpti beleką.

*šitas įrašas lygiai taip pat galėtų pasiskolinti pavadinimą ne iš Ivanauskaitės, o iš, pavyzdžiui, Staniulio - “Diena, kurią verkiau visą”, bet who the hell cares. Tipo, “oi, kokia aš apsiskaičius”. Šitas įrašas man yra nemokamas psichoterapijos seansas.

Rodyk draugams

2008-08-13

Baidarės: ne visai yzi

Taip taip, baidarės tikrai yzi būčiau palinksėjus iemuškai. Iki tol, kol nereikėjo iš visų jėgų irtis kelis šimtus metrų prieš srovę, o paskui dvi su puse valandos ėdamiems uodų kažkokiam fig znajet kur esančiame Molių kaime laukti mašinėlės, parvešiančios į nakvynės vietą… Bet pradėkime nuo pradžių.

Šeštą valandą ryto aš, ko gero, dažniau nueinu miegoti, nei atsikeliu, bet daleiskim, šįsyk man pavyko. Tačiau pavyko ne visiems, ir susitarę susitikti septintą iš Vilniaus pajudėjom tik apie pusę dešimtos… Na, o ką padarysi, kad vieni poetiškos sielos žmonės šiek tiek pramiega, o kiti randa prie “Hyper Rimi” šuniuką ir, kai paskelbus parduotuvėj per garsiakalbius šeimininkai neatsiranda, nusprendžia parsivežti namo.

Į baidarę lipu drebančiom rankom ir kojom, jaudinuos beveik kaip prieš Subačiaus egzaminą. Pirmas kartas visada būna pirmas kartas, tačiau šįkart jokie blynai neprisvyla ir Merkio srovė mus jau neša tolyn į nežinomas žemes (tiksliau, vandenis). Žadėtieji perkūnai negriaudžia, lietūs nelyja, šakos ir kitos kliūtys baidarių neapverčia, o abipus upės pro šalį slenka neregėto gražumo girios. Tylu lyg pasaulis dar nebūtų gimęs.

Vėliau kraštovaizdžiai keičiasi, mus lyg kokioj autostradoj lenkia šimtai kitų baidarininkų, o Olga staiga sušunka: - Karvė! Ir tikrai, net ne viena, o kelios šiek tiek įsibridę į vandenį karvės piktai mums sumūkia, tačiau viskas gerai, kaip pasakytų Linas Kunigėlis, - galima plaukti toliau. Vėliau O. su M. bando kaip nors atsidaryti alų. Klausia šalia besiiriančių mūsų, klausia kitų baidarininkų - niekas neturi atidarytuvo anei žiebtuvėlio. Bando su kirviu (neklauskit manęs kam baidarėje kirvis…), į upėj kyšančias šakas, kitais būdais, kol galiausiai jiems kažkaip pavyksta.

Pietaujam, poilsiaujam, plaukiam toliau, netyčia praplaukiam antrą galimą išlipimo vietą, tad iriamės link paskutinės. Buvom griežtai įspėti, kad jei čia neišlipsim, teks plaukti dar 20km iki Senosios Varėnos, nes toliau tik miškai ir nėr kaip privažiuot. - Ar čia Barteliai? - klausiam kažkokios kompanijos. Vieni sako - čia, kiti - dar paplaukit. Tai ir plaukiam. Galiausiai prasideda nervingi skambinėjimai organizatoriams, sukinėjimaisi, grupiniai šešių baidarių švartavimaisi melduose ir belekur. Tuomet paaiškėja, kad reikia truputėlį paplaukti atgal, t.y. prieš srovę. Irkluojam kaip vejamiesi mažų mažiausiai labai piktos karvės ir pagaliau mes su m. ir dar viena (vienintele bernų) baidare, pasiekiam tą atodangą, kur prie upokšnio. Prasideda diskusijos, ką tiksliai reiškia žodžiai upokšnis ir atodanga. Pasirodo, ne visų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Likusi kompanijos dalis kažkodėltais sustoja nepriplaukusi mūsų atodangos, O. su M. nusiiria dar toliau prieš srovę ir išsilaipina ten (kur, vėliau pasakojo, juos užpuolė piktas šuo), o mes, įsikūrę per vidurį, matydami abi stovyklas, tirpstančiom rankom ir kojom, kalbinami šalia palapines susistačiusių kitų baidarininkų (a tai sunku prieš srovę plaukt? merginoms sunku turbūt? - ir žiūri į mane) atsigulam ir nusprendžiam, kad niekur daugiau mes ble nebesiirsim. Šiek tiek atgavus jėgas pradeda vykti įnirtingi susišaukinėjimo per upės vingį ir susiskambinėjimo disputai. Mažiau nuplaukusi stovykla ragina mus grįžti pas juos, o mes, tiek vargę, nesam tikri, ar tai jau tokia gera mintis.

- Kaip? Bobutė žino kaimo pavadinimą? - telefonu tikslinasi R. kitos stovyklos, o mus apima isteriškas juokas. Pasirodo, anieji išsilaipino prie kažkokio lieptelio, paėjėję surado bobutę, kuri nurodė kaimo, kuriame gyvena, pavadinimą, o šį ketinama perduoti mus turinčiam parsivežti šoferiui.

Netrukus mes, kaip kokie moliai, jau sėdim Molių kaime, kuriame stovi gal trys trobos. Gerą kelio gabalą panešėję baidares, neramiai dairomės į retai kokias nors transporto priemones išvystantį apžėlusį keliuką ir laukiam to malonaus ausiai  - automobilio burzgimo garso. Bet niekas neburzgia. Tik karvės mūkia ir šunes loja, mus gyvus ėda uodai, o isteriškas juokas virsta piktu niurzgėjimu. Vis šaltyn, vis tamsyn, sėdim taip dvi su puse valandos, kas pusvalandį paskambindami ir vis pikčiau klausdami šoferio, kur tas, po galais, pasidėjo. Molių kaimo moteriškė (duok Dieve jai sveikatos už tokią šiltą pagalbą) telefonu bando išaiškinti, kaip čia atvažiuoti, kol galiausiai paaiškėja, kad mūsų šoferis pakeliui užklimpo…
- Tai aš palydėsiu jaunimą, - galiausiai pasisiūlo moteris ir mes jau einam miško keliuku, o aplink tamsu tamsu, tik prieky šiek tiek boluoja baltomis dėmėmis virtę bendražygiai.

Bet gerai viskas, kas gerai baigiasi, o dabar aš netgi žinau kaip keturiolika žmonių sutalpinti į septynvietį automobilį! Tankai nevirsta, tad ir mes lėtai iriamės, tik dabar jau be baidarių, per mišką. Tačiau man atrodo, kad dar irkluoju, kad visi mes plaukiam, o vairuotojas visai ne vairą sukioja, o kelissyk stipriau pasiiria dešinėn norėdamas pasukti kairėn. Ir tas žadą gniaužiantis žvaigždėtas rugpjūčio dangus, kurio neišvysi mieste, ir vėliau man pirštus laižantis šuo, geras, tik silpnų nervų. Tas jaukumas ir šiltumas visiems, ir jau tik linksmas juokas, prisiminus Molių kaimą. - Magija, - sušnabždu sau tyliai ir net nepajuntu, kaip greit užmiegu. 

Rodyk draugams

2008-08-08

Sveikas, ilgesy

Posted by proz in buitinis lyrizmas


Rodos, ne pas tave važiuoju,

o nuo tavęs
riedu lyg sniego gniūžtė
aplipusi visomis baimėmis,
abejonėmis ir kitomis
abstrakcijomis.

Traukiniai man visuomet kėlė švelnų entuziazmą ir šventiškumo įspūdį. Nuo mažiausių dienų esu aplipusi šita romantika, kuri tik dabar išsigrynino, kai valandos kelionė, rodos, per trumpa. O vaikystėj juk ko tik neprisigalvodavau, kad laikas greičiau bėgtų. Ir vis tiek jis slinkdavo kaip pats ubagas, kuriuo važiuodavau, - traukinys, stodavęs visose stotelėse ir iki Kauno nusivilkdavęs per dvi valandas. Vaikystėj visos kelionės atrodė kažkaip beprotiškai ilgos ir nuobodžios. O dabar… Na, kodėl, kodėl traukinys jau atvyko.

Pro šalį lekia pievos, miškai ir kiti peizažai, o aš klausau Damien Rice ir rašau eilėraštį. Visi išgyvenimai, atrodo, sustiprėję iki begalybės. Tuoj imsiu ir apsiverksiu. I can't take my eyes of you… - dainuoja Rice'as. O ir eilėraštis kažkur ištirpsta, išsisklaido į molekules, atomus, protonus ir neutronus. Laksto aplink mane kaip elektronų debesėlis.

Jei kas paklaustų, koks jausmas mane dažniausiai užplūsta, tektų atsakyti - ilgesys. Aš nežinau, kas tai per padaras, iš kur jis atsirado ir ko jam iš manęs reikia. Jis neįasmenintas, nepaaiškinamas ir nenuvaikomas. Nežinau ir į kokius rūbus jį įvilkti: egzistencinis, prarasto rojaus, tikrų išgyvenimų? Netinka jam jokie rūbai, jis nuogas, skaidrus ir užaštrintas taip, jog kartais, atrodo, pajuntu jį fiziškai. Dilgčiojančios adatėlės. Tai nėra pats blogiausias jausmas, kuris gali apimti. Kartais mes susidraugaujame. Sėdim kur nors, atsigręžę į gražius gamtovaizdžius, tylim, dūsaujam. Lyja. Sveikas, ilgesy, - sakau Sagan'iškai.  

Tad nieko ypatingo, kad ir po Kauną vaikščiojom dviese. Dar sėdint su J. ir supratus, kad va tuoj tuoj, už kokio pusvalandžio, jai reikės eiti, ilgesys ėmė ir dūrė man šįkart išties skaudžiai. Pateisinau jį konstatuodama, kad visada liūdna, kai baigiasi tai, ko labai laukei. Ir ilgu. Tai po to jau ir nesiskyrėm. Jis žingsniavo greta, plyšavo ausyse Damien'o balsu, mojo iš Markeso puslapių, noko agrastais ir kriaušėm močiutės sodyboj, kur iš kiekvieno kampo lindo vaikystės prisiminimai, o šalia jų - juodi šešėliai. Paskutinė vasara čia, paskutinė vasara, - šnibždėjo jie.

Kai atsisveikinau su močiute, vis bandydama negalvoti apie visus tuos paskutinius, lijo. Iškeliavau tuo pačiu dvidešimt metų mintu keliuku. Anksčiau abipus jo auksuodavo rugiai. Dabar stovėjo daug naujų namų, kažkas kepė šašlykus, kažkas šventė gimtadienį, grojo lietuviška estrada.

- Aurelianai, - liūdnai subeldė telegrafo raktu, - Makonde lyja.
Linija gana ilgai tylėjo. Staiga aparatas pradėjo tarškėti rūsčius pulkininko Aureliano Buendijos signalus. 
- Neplepėk kvailysčių, Cherineldai, - bylojo taškai ir brūkšneliai. - Tam ir rugpjūtis, kad lytų.

Gabriel Garcia Marquez “Šimtas metų vienatvės”

Rodyk draugams

2008-08-06

ką rašiau, sėdėdama traukinių laukiamojoje salėje

Posted by proz in la vita
Reikėtų visuomet turėti omeny, kad neverta per anksti džiaugtis. Kai iš namų išskuodžiau likus iki traukinio 40 min, tai, savaime suprantama, labai nudžiugau iškart atvažiavus man tinkamam troleibusui. Ir kelionė vyko sklandžiai, troleibusas ramiai yrėsi per dar snaudžiantį savaitgalinį miestą, jokių kamščių, na ir kas, kad kažkur pakeliui nukrito ūsas (blogas ženklas, blogas ženklas, - tikriausiai ant šakos sukranksėjo Edgaro Alano Po varnas). Tačiau kai mielasis septynioliktas pasuko visai ne į tą pusę, kur mano logika sakė esant stotį, sunerimau. Kadangi sunerimo ir kiti troleibuso keleiviai, pasiteiravau šalia sėdinčios merginos, kuri kažkam ką tik telefonu sakė, jog važiuoja ten pat, ar šis troleibusas neturėtų važiuoti į stotį? - Jau nebe, - atsakė ji kažkaip nuotaikingai, kartu su didžiuliu keleivių srautų, tarp jų ir manim, lipdama artimiausioj stotelėj.

Žinau, jog esu kažkur stoties rajone, o iki traukinio išvykimo likę 15 minučių. Panaudodama savo įgimtą navigacijos talentą atrandu kitą stotelę, į kurią netrukus atrieda autobusas su išganingai šviečiančiu užrašu “STOTIS”. Iki traukinio lieka 12 minučių. Autobusas išleidžia piktinančiai toli nuo stoties, tad pasileidžiu tekina į bilietų kasą. Tos tašės ir piktybiškas sporto vengimas nepadeda. Iki traukinio išvykimo lieka 7 minutės. Pagaliau randu bilietų kasas ir pamatau eilę. Nusikeikiu. Iki traukinio 5 minutės, stoviu eilėj, prieš akis ryškiai raudonai švyti raidės: “Likus 5 min iki traukinio išvykimo bilietai neparduodami”. Ateina mano eilė. Su viskuo susitaikiusio žmogaus tonu sakau: “Duokit man artimiausią į Kauną”. Mintyse jau girdžiu piktdžiugišką balsą: “O vat nespėjot, artimiausias tuoj išvažiuos” ir savo stoiškai ramų atsakymą: “Žinau, žinau…”

“Žinau, kad nieko nežinau,” - kadų kadais pasakė Sokratas, o pardavėja man ir sako: “Tuoj išvažiuos, bėkit, bėkit!” Susimėtau, bet kad iki traukinio išvykimo likę 2 minutės, nežinau nei kelio, nei perono, rodos, nebežinau jau net savo vardo, o tolumoj ūžia traukinių sirenos ir iš mikrofonų plyšauja: toks ir toks traukinys išvyksta iš tokio ir tokio kelio, keleiviai, būkite atsargūs. Ir būnu atsargi. “Tai, - sakau, - duokit į tą tolimesnį…” “Į tą vienuoliktai? - kažkaip piktai į mane pažiūri ji. Matyt, tikėjosi daugiau heroizmo. “Na, taip…” - numykiu. Pasiimu bilietą ir atsisėdu laukiamojoje salėje. Šalia prisėda jaunos lenkės su daug krepšių ir gitara ir savo kalba užtraukią dainą. Sėdžiu, klausau, gražu kažkaip, - galvoju.

2008-08-02 ~10.30  

Rodyk draugams

2008-08-01

šnabždesiai prieš miegą

Posted by proz in buitinis lyrizmas
Man merkiasi akys, slysdamos word'u, jos sminga kažkur tarp eilučių, vis sudėlioju ir perdėlioju žodžius iš vieno galo į kitą ir jau visai nebesuvokiu tos lietuviškos sakinių konstrukcijos, o galvoje DA17 kažkodėl dainuoja: Sveika, brangi redakcija, ką gi man daryti… (daina “Nekaltos merginos laiškas “Tarybinės moters” redakcijai”, 1987 m.)

Man rodos, aš niekad nepabaigsiu to straipsnio, jau niekad niekad, jaučiuos lyg įsipynus pasakoj be galo, ir man taip nepatogu, taip nepatogu prieš vieną savo mylimiausių autoritetų G., kuriai pasižadėjau jau daugiau nei prieš mėnesį.  Deadline'ų nebuvimas yra dar blogiau nei patys deadline'ai, o aš jaučiuos tokia lack of discipline, kad man baisu net pagalvot apie rugsėjį. Ir kad bent galėčiau pasakyti, jog tas straipsnis man visai neįdomus, bet ne, kur tau, priešingai. O kam nors pasiaiškinti, kad nėra įkvėpimo straipsniui, tai kažkaip beveik ir nepadoru, tie žodžiai nesiderina tarpusavy, o pirmąjį išvis reiktų vengti vartoti. Ir visgi, kadangi vakar baigiau skaityti Sigmundą, tai man ką tik kilo mintis, kodėl taip sunku būtent su šituo straipsniu, bet nesakysiu.

Mano lagaminai, kur mano lagaminai, man metas krautis lagaminą, nes jau matau save bildančią traukiniu rytoj rytą, pro langą šmėkščiojant lietuviškiems peizažamas, miškams ir pievoms. Ir gera važiuoti, ir gera nekantrauti, kai žinai, jog esi laukiama. Ir gera ilgėtis ir gera įsivaizduoti būsimus pokalbius, gera net kartais neužmigti, uosti juodos kavos aromatą, rytas tai būtų ar vakaras. Tiek visko dar norėčiau papasakoti, bet ne čia, ne dabar, ne jums, tyliai tyliai į ausį, nakties tamsoj, cirpiant žiogams, traškant laužui. Iššnibždėsiu.   

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web