BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-07-26

padrikai ir neišmiegotai apie saldų dykinėjimą ar kaip čia verstųsi

Posted by proz in la vita
Taip, šiandien, rodos, labai gražus oras, bet man čia kažkaip viskas per ryšku, - galvoju atsikėlus kaip visada, dvyliktą, bet nuėjus miegot po penkių. O kai sėdi ir lauki naktinio, nors visai jau nebe naktis ir vis kartojas kaip čia taip greit išaušo, be to dar susipažįsti ir daug šneki su kokia tai mergina, kuri tik prisimenu šnekėjo dailia suvalkietiška lietuvių kalba (na, čia pagal skonį). Ir nepamenu apie ką šnekėjom, nieko nepamenu, tik tą marijampolietišką kalbą ir dar berods kokį tai saikingą aiktelėjimą, kai pasakiau, kad mokaus italų. Šitas visada suveikia. Bet kai anie italai ne tik, kad vidutiniškai po tris vienetus per dieną pasako ciao, bet ir skambina man į kompiuterį, tai jau visai. Aš suprantu, kai skambina į mobiliaką, kai į kažkur vis dar mistiškai stūksantį stacionarų, bet kai belekas man pradeda į kompiuterį skambinėt, tai eina jie sau. Ir nereik man čia moralų, kad skypas buvo sukurtas visų pirma telefoniniams pokalbiams. Ir nereikia jokių skype me moudų, nes pažymėjus kalbą italiano gauni, ko gero, tą patį. Ir mane ką tik gerokai nupurtė, kai vos suradau kortelę, kuria nusprendžiau pasinaudot, kai užėjo nuotaika, o taip, tą šimtą trisdešimt už alų moku aš. Nu blem, taip imk ir cituok V., kai bandžiau išsisukt, kad niekur aš neisiu, nes nebesinori trečią dieną girtuokliaut . Tai nelabai girtuokliaut  - sako ji, bet man rodos, nelabai nesibaigia penktą ryto. O kai dieną prieš tai kultūringai pasitūsinai su grupiokėm, bet kai tos kultūringai iškeliavo su paskutiniais troleibusais dar buvo načnykas ir akcija trys vyno buteliai už dviejų kainą. O kai dar dieną prieš tai buvo šiek tiek išgerta su šituo vat labai fainu žmogum ir paskui ne šiek tiek su kitu… Tai kai klausia paskui ką aš tipo tą vasarą veikiu, tai ir atsakau, kad nieko. Uber ultra mega nieko. Girtuokliauju ir kitaip švaistau laiką. Dolce far niente…

Rodyk draugams

2008-07-19

apie kelionės fenomeną

Matyt, kelionės tokios ir turi būti. Ekstremalūs išoriniai ir vidiniai išgyvenimai. O apžvelgti viską objektyviai gali tik iš laiko perspektyvos. Juk aš beveik jau ir nepamenu, kad Paryžiuj vos nemiriau (ar bent jau nepradėjau žliumbt vidury Eliziejaus laukų) nuo kojų skausmo, beveik nepamenu mini panikos priepuolio ir drebančiom rankom burnon kišamų vaistų kažkur ties Lotynų kvartalu. Nepamenu išsigalvoto apendicito ir įkyrios haliucinacijos, kad namuose kažkas labai baisaus nutiko, tik jie nenori man pranešti to žinutėmis, plaukiant laiveliu Amsterdame. O kur jau visi ekstrymai šimtuose kelionių po Lietuvos padange. Taip jau būna, kas buvo seniai, tas jau beveik ir netiesa. Lieka tik daug gražių nuotraukų, atodūsių šimtas pirmą kartą jas peržiūrinėjant ir visokių patetiškų tai mano svajonių miestas, aš ten dar būtinai sugrįšiu.

Velnias, ir vėl pradėjau ne taip, kaip norėjau. Šis įrašas juk turėjo būti pozityvus, o saikingai pabarstyti kartėliai teturėjo lyg prieskoniai paversti jį įsimintino, aštraus, nepamirštamo skonio. Kažin, kas blog'e galėtų atlikti gliutamatų funkciją? Bet aš ir vėl ne apie tai.

Kai penkiese riedėjome į vakarus, ties kažkelintu kilometru, nepamenu ar tai buvo dar prieš Kauną, aš už jo, nepamenu net apie ką kalbant, o galbūt išvis tylint, pajutau laimės mirksnį. Tiesiog tokį. Išgyvenimo džiugesnį, palaimą, jog esu čia ir dabar, su šitais žmonėmis, jog keliauju, jog keliauju prie jūros, tokį banaliai neišaiškinamą. Panašų į euforiją po poros savaičių antidepresantų vartojimo, po žolytės dūmo, tam tikro, labai tiksliai sugraduoto alkoholio kiekio ir kartais - neaišku dėl ko, be jokios cheminių medžiagų įtakos.

Tai pasikartojo ir dar kartą, keliantis į Kuršių Neriją, kai visa šutvė išsiskirstė dairytis ir fotografuoti žuvėdrų, o aš sėdėjau viena, saugodama daiktus, ir vėl - kelias sekundes jaučiau, kad gyvenu.

Tokios akimirkos, ko gero, nebūtų vertingos, jei kartotųsi dažnai ir truktų ilgai. O štai įsiliejusios į liūdesio, blaškymosi, nerimo jūrą jos įgauna beveik lietuviško aukso, kuriuo taip puikiai prekiaujama Baltijos pajūrio kurortuose, vertę. Mano pasauliui ji ir nacionalinė, ir globalinė.

Nežinau, ar čia jūra, ta metaforų milžinė, kalta, kad visi mano sąmonės poliai, bevaikštant po vakarinį paplūdimį, pradėjo siūbuoti, grasindami ir visai išvirsti. Kad staiga nebesupratau, nei kas esu, nei kodėl esu, nei kas tie kiti (kurie lyg ir turėtų būti savi), linksmai besitaškantys bangose. Gal todėl ir nebridau į jūrą, kad visai nenuplautų mano savipratos likučių. Matyt, todėl ir pasileidau viena Nidos gatvėmis, ir buvo gera, kad nereikia vaidinti, jog viskas gerai (nes kodėl turėtų būti blogai?!), nebereikia girdėti klausimų, kodėl tu tokia liūdna. Nors po kokių dešimties minučių pajutau dilgsintį norą su kuo nors pasikalbėti. Su kuo nors, kas toli, kas suprastų iš pusės žodžio, ir visada žinotų ką pasakyti, ką nors visai nereikšmingo, paprasto, kas iš tiesų man išgelbėtų dieną. Tad dar gailiau savęs pasidarė susivokus, kad neturiu kam paskambinti. Na taip, teoriškai telefono atminty kokie 200 numerių, bet dievaži, geriau jau būtų vienas. Juk galėčiau paskambinti mamai, sesei, keletui draugių, dar kam nors. Bet ką aš jiems pasakysiu? Labas mama, tai va, mes Nidoj… ne, ne, viskas gerai, nieko neskauda, nepervargau, apsirengus šiltai. Tiesiog, žinai, vaikščiojau po paplūdimį, ir kažko taip liūdna pasidarė…  Ne, aš tikrai neturiu kam paskambinti.  

Bet visi blogumai kažkada baigiasi, kartais net elementarus alkis nugali susigalvotus egzistencinius nerimus, ir labai gerai, ir ačiū Dievui. Nors Nida… Nida visada man liks Vasaros akademijos miestu, kur kiekvienas kampas taip apipintas metaforomis, kad gali jomis ir paspringti, kur susėdę ant žolytės iki ketvirtos nakties žiūrim Marčėno verčiamą Tarkovskį, o likusią nakties dalį praleidžiam prie švyturio, kur per keturias paras užtenka iš viso 10ties valandų miego, o rytą po tos nakties, kai nemiegojai visai, esi muštruojamas pereiti Negyvasias kopas, po kurių atsivėrus jūrai jautiesi visai kaip koks Mozė. Kažkokia psichodelika, ar ne? Bet taip buvo, ir daugiau niekada nebebus.

Ir lygiai taip pat Giruliai visų pirma tai, kas buvo 2004aisiais ir penktaisiais. Ir kai po kažikiek alaus nueidavai miegoti paskutinė stovykloje jau prašvitus, ryte visai nebūdavo taip bloga, kaip šįsyk. Gal mano gyvybę ir energetinius resursus siurbia koks nors paslaptingas padaras, panašus į tuos juodus šliužus, kurių šįsyk buvo pilni Giruliai? Beveik Svetimas 6. O tėvai tik sako, kokia aš nuleipus, kaip man reikėtų sportuoti, grūdintis ir panašiai. Nesulauksit.

Ir tik Klaipėdos aura lyg neišbaigta dėlionė man vis pasipildo kaskart čia apsilankius. Žinoma, kaip pamatai, visų pirma stūkso iš išorės ne itin išvaizdus teatras, kuriame šoka sesuo. Visgi tai bene vienintelis teatras, po kurio užkulisius tekę ne kartą vaikščioti, kur galėjau stebėti kasdienines šokėjų pratybas, kur su vaikišku smalsumu dairiausi po balerinų persirengimo kambarį, žinojau beveik visų trupės narių vardus ir net išgirsdavau naujausias paskalas. Klaipėda apskritai man toks mistiškas magiškas miestas. Ir nors tas mistikas labai lengvai prasklaido karts nuo karto tavo kely ar stotelėj, kurioj lauki autobuso, atsirandantys išgėrę agresyvūs jaunuoliai, vėliau ir jie tyliai išsiskirsto po Klaipėdos gatves ir gatveles. Juk ir jie turi namus, juk ir jie kažką myli… O Klaipėda tyliai snaudžia, apsigaubus rūkais ir švelniai glostoma sūraus pajūrio vėjo, ir tik per Jūros šventę, kai tūkstantinė pramogų išalkusi minia kaip išprotėjusi trypia jos grindinį, siekdama išspausti kiek įmanoma daugiau hedonistinių malonumų, o gatvėse plyšauja šlykščiausias triukšmas, tik tada, tikiu, ji verkia, o gal net kaip sužeistas žvėris bando ištrūkt iš išbadėjusios minios spąstų, tačiau nevilties klyksmas taip ir lieka užgožtas besilinksminančių, ir, rodos, tik dar garsiau šėlsta minia, tik dar linksmiau skamba lietuviška estrada.

Kai kiti atostogauja, mano sesei pats darbymetis. Per Jūros šventę po pat Muzikinio teatro langais prekybininkai kepa šašlykus, kurių kvapas pro langus gundančiai skverbiasi į repeticijų salę, o kažkur lauke plyšaujanti estradinė muzika kartasi net užgožia visas arijas ir siuitas. Liaudies kultūra aukščiau visko. Arba, kaip sako J., lia

ũdies. 

Tad aš grįžtu namo, kol Jūros šventė dar neprasidėjo, į saldžiai knarkiantį Vilnių, kurio didžioji minia tuoj lėks ten, kur ką tik buvau. O kelionė jau archyvuose, atminties rėžiuose, jau beveik išrašyta ir sudokumentuota. Tik aš spėlioju, ar kas kartą grįžtu vis kitokia? Bent kruopelytę pasikeitusi? O gal kas kartą iškeliaudama vis priartėju prie savęs, prie savo tikrosios šalies ir ašies?       

Rodyk draugams

2008-07-19

pargrįžus

Posted by proz in dnr



Jie visi man ir sako: - Tai
eik ilsėtis, jei jau tokia pavargus.
O aš tik kraunuosi daiktus, ant kurių nuo
mano pirštų laša nuovargis ir pamažu išsidėlioju gyvenimą atgal į jam
priklausančias lentynėles.

Tėtis tarsteli: - Na va,
išvažiavo geros nuotaikos, o grįžo blogos.
Mol, kaipgi po atostogų prie
jūros galima grįžti blogos nuotaikos?! Tada prideda, kažkokius viskas bus gerai, skaičiuoja, kiek man
dar duos Italijai, na, žodžiu, jei tik ta artėjanti krizė nebus labai baisi,
tai viskas bus gerai. Blem, kokiam jie visi kosmose gyvena, - galvoju, kol susivokiu,
kad aš čia vienintelė kosmonautė. Kodėl
negaliu būti normali?!
- klausinėju ir klausinėju savęs, atsiskyrus nuo
kompanijos ir pasileidus viena Nidos gatvėmis, eilinį sykį neaišku kodėl ir dėl
ko užsiparinus. O vėliau žaviuosi užrašu ant R. marškinėlių – normal people
makes me worry
. O gal dabar reikėtų persijungti kitą pavarą ir papasakoti
linksmuosius atostogaičių nutikimėlius? Tik, rodos, mano pavarų dėžė
automatinė, o gal ir apskritai sugedus. Bent jau šįvakar.    

Rodyk draugams

2008-07-11

(ne)penktadieniškai

Posted by proz in buitinis lyrizmas
Ir štai baigiasi penktadienis dar net neįpusėjęs. Vėjyje plaikstosi mano trumpas sijonėlis ir trumpi plaukai. Pro šalį įprastu tempu žygiuoja Vilniaus minia. Ir mes kartu su jais, tik į kitą pusę. Beveik skriete praskrieja visi senamiesčio barai, restoranai, parkeliai ir skvereliai. Dešinėje lieka snaudžiantis Barbakanas, lyg koks užmigdytas Cerberis, saugantis Vilniaus vartus. Šmėkšteli ten parduotų vasarų akimirkos, tolumoje švysteli jėzuitkės stogai, Šv.Kazimiero karūna ir Užupio panorama. Tūliškąjį Užupį pasilieku kitam kartui. Nes mane jau veža troleibusas, daug troleibusų, švelniai braukia dangų savo ūsais ir veža mane namo, smilkiniuose tvilksint ilgesiui, nostalgijai prarastam ar nebūtam laikui purtant sąmonę, bet nepasidavusią pagundoms, bet nieko nesugundžiusią, truputį tikrą, truputį suvaidintą.

Rodyk draugams

2008-07-09

įrašas labiau sau

Posted by proz in la vita
Nekenčiu atsitiktinumų. Ką tik ponaičio ateisto blog’e aiškinau,  kad aš nenoriu manyti, tikėti ar žinoti (kaip jums patogiau), kad mano niekinga egzistencija priklauso nuo atsitiktinumo. Bac ir manęs nėra. Ir nieko nėra daugiau po to. Bac ir tuštuma, niekas, visiškas NIEKIS. Kad net jei Dievo ir nėra, aš noriu juo tikėti. Net jei ir iš praktinių ar pragmatinių priežasčių. Tik tai mane bent truputį apsaugo nuo egzistencinio siaubo.

O dabar klausau ant repeat’o, vajetau, kokios gražios dainos ir mąstau, kiek daug mano gyvenime lemia atsitiktinumai. Kad aš nesimokau kalbos, apie kurią tiek svajojau, kad mokaus kitą, kuri anksčiau atrodė visai nepraktiška ir įsiteigiau, kad ak, kokia kultūra, kokia šalis, kokia kalba, o viskas tik todėl, kad baigiau mokyklą 07tais. Kad aš išvis niekada nemėgau ir nebuvau gabi kalboms. Kad dėl vieno sumauto balelio kapoklė nukerta mane už linijos ir lieku šešta, kitaip – šestiorka, pirma negaunanti stipendijos, ir negalėsiu susitaupyti anei jokiai kelionei, anei jaustis bent kiek savarankiška. Kad ir vėl negausiu atsakymo iš darbo, kuris pasak G. kaip tik man, ir kuriam pusę dienos kurpiau patį gražiausią motyvacinį laišką. Kad labiau apsimoka eit dirbt belekur, nepersimokyt, susimokėt už mokslą tuos penkis šimtus, o ne skaldytis, atiduot visą save (nes aš gi atseit maksimalistė) ir kas iš to? Kad aš tuoj turiu eit tūsintis su žmonėm, kurie su mažesniais nei mano vidurkiais gaus padidintas stipendijas, ir žinau, kad labai negražu tai net paminėt, ir kad jie tų stipendijų tikrai nusipelnė, bet man vis tiek abydna ir rašau šitas nesąmones, ir beveik jau vėluoju.

Taip, man irgi visai nepatinka šitas blog’as, bet tamsta Muzi sakė, kad čia pati ta vieta banaliai išsirėkti. Tai ir rėkiu, tai ir banaliai.

Šitą rašiau vakar, o paskui buvo statinaitė alaus (pačia tiesioginiausia prasme), pasisėdėjimai, kai biškį linksma, bet paskui vėl nebelabai. Ir galiausiai apie pirmą, kai visi normalūs bei padorūs žmonės jau išsiskirstė miegot ir panašiai, aš nusprendžiau, kad reikia pakalbėti. Ta prasme su savim, ir išsitraukiau iš pufiko puspilnį šlykštaus sintetinio braškių skonio “Vestos” butelį, kuris pas mane atsirado, kai dar rudenį niekaip negalėdavau užmigti po kokias dvi valandas, o anglų dėstytoja patarė, jog gal padėtų prieš miegą išgerti, tai ir paklausiau. O vakar patogiai įsitaisiau ir gurkšnojau. Blem, smagu turbūt taip, kaip su Nyče gert, ir nereikėjo man nei kokių onlaininių draugų, kuriem besipinančia klaviatūra ką nors kliedėčiau, užteko spintos, sienų, visokių išmėtytų daiktų, tiems ir kalbėjau. Čia gal prisidėjo, kad vakar žiūrėjau tokį serialą, kur moteriškė, simpatiška tokia, palikta viena kosmine laive ir niekaip negali ištrūkt iš kažkokio debesio, nieks nežino kaip ją rast, o anai pradeda vaidentis draugai visokie, giminės, artimieji, su tais ir kalbasi, nors supranta, kad čia tik jos pačios sukurti pavidalai. Blem, kaip gaila, kad man tokie nesivaideno, tai būčiau pakalbėjus, jau taip nuo širdies viską išliejus. Ai, bet ir taip nebuvo blogai. Nes nors pradėjau gert, kadangi reikėjo aptarti keletą problemų ir šiaip pasiskųsti koks, ble, suknistas gyvenimas, įpusėjus nebesupratau, kokios ten dar problemos?! Aš gi afigienai faina! Už tai ir išgerkim. Ir nieks nesakys, kad gal jau gana, gal per daug, kad tu čia, ble, nusišneki. Pasirodo, su savim gerti gali būti kur kas smagiau, nei su dauguma kitų žmonių. Ir man px, kad šiandien aš pachmielinga ir pikta, o pasaulis vėl suknistas. Taip pat man px, kad šito blog’o savininkę galima būtų rimtai įtarti klimstant į alkoholizmo liūną. Jo, ateitų koks Memelenderis, parėkautų, kad šita alkoholikė ir nenormali galėtų ir neberašyt, kad gėjai - iškrypėliai, ot smagu būtų, gaila, kad jis neskaito mano blog’o. Oi, aš, rodos, ir vėl nusišneku, ir tik pati suprantu, apie ką čia kalbu. Sakau, kad su savim, ble, geriausiai gert. Sau ir blog’us rašyt geriausiai.   

Rodyk draugams

2008-07-05

kiškinės ‘08

Vakar vyko kiškių medžioklė. Pirmiausiai - virtuali. Deja, įvedus googlėj kiškis +parduodama tesužinojau, kad R.Kiškis kalakutieną parduoda Panevėžio turguose. Paskui
bandžiau zuikį. Radau netikro zuikio receptą ir daug apie troleibusų
kontrolierius bei jų santykius su klientais. Tada pagalvojau praktiškai
ir įvedžiau kiškis +maxima. Pasirodo,
pastaroji jau įsiveržė ir į tautosaką - vyravo anekdotų puslapiai.
Netrukus medžioklės laukai persikėlė į parduotuvę. Pasivaikščiojus
pusvalandį man jau pradėjo vystytis kiškių radaras. Nors šiaip tai
užknisa! Pilna visokių kačiukų šuniukų meškiukų, o kiškius atradau vos
kelis, ir tai dar džiaugiausi. Pirmasis buvo toks kičinis, kad kakta
raukėsi į jį žvelgiant. Tiesiog kičo personifikacija! Vėliau atradau
keletą visai simpatiškų pliuškių ir galiausiai puodelį su pieštu kiškiu bei
užrašu “Arrrr”. Tą ir pasiėmiau. O tada vykau į kiškines.

D. jau gėrė “Kruvinajį kiškį” (t.y. morkų sultys su degtine), o prie
staliuko rinkosi pirmieji kiškiai, tai yra draugai nešini kiškiais.
Vėliau visa kultūringa kompanija apsvarstė “kokioje tarpuvartėje mūsų
laukia pražūtis” ir kaip kokia kiškių kariauna (marš marš į Kauną -
vis skambėjo galvoj Giniočio balsas) patraukėme prie Sporto rūmų.
Žvelgiau į tas kopėčias, vedančias ant stogo, ir niekaip nesupratau,
kaip vaikystėj aš ten nebijodavau karstytis. Meilė sakė, kad jis ir
dabar neliptų. Dabar aš irgi nebelipčiau, - atsakiau. Tada pasidarėme pagerintą alchemiją (brendis su kola) ir prasidėjo linksmybės, na, tai yra kiškinės. - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Viskas baigėsi kažkokių pirmą kartą matomų žmonių plote senamiesty rūkant kaljaną, o kaip baigės kitiems - nežinau. E. šiandien visiems pranešė, kad sulaužė akinius. O aš supratau, kad brendis su kola, žalios devynerios ir pigus viskis ant viršaus užpilti alumi yra tas pats, kas tiesiog daug alaus. Tai gal jau reikėtų rišt nuo PLŽ atsiradusią tradiciją stipriuosius gėrimus vartot tik ekstremaliais atvejais?  

kiškiškai kiškučiai kyšo
kiš kiš kyšo
kiš kiš kiš

B.J.

(atleiskit, nesusilaikiau)

Kičiškasis kiškis ▼



O čia aš, pasirašinėjanti kiškiškus linkėjimus.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web