BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-06-29

ką aš įsirėžiau į smegenų rieves ilgam

Posted by proz in la vita
Nevažiuokite į svetimų grupių tūsus ir neimkite savo antrų pusių, susimildami. Geriausiu atveju atliekant tokias antros pusės abrozdėlio pareigas jums bus paprasčiausiai nuobodu, nes dešimtys nežinomų veidų ir vardų susilies į bendrą mišrainę, o grupės bajeriai, nuotykiai, sentimentai jums bus tiek pat suprantami ir artimi kiek Australijos aborigenų ritualiniai šokiai. Blogiausiu – suprasite, kad esate mizantropas, autistas, pats sau geriausias pašnekovas arba tiesiog beviltiškai prisigersite ir sugadinsite visą vakarėlį.
Tai čia taip nuasmenintai ir viskas. Nes asmeniškai aš šitą blog’ą jau parašiau ir kelis kartus perrašiau “vakarėlio”, kelionės į jį ir iš jo metu. O po to dar naktį sapnavau košmarus kaip mes du kartus kažkodėl turėjom ten grįžti. Bet kadangi šalia teisininkų bakalaurų radom Platelį, Jonyną ir Nikodemą, tai gal ir nebuvo visai jau košmarai, greičiau absurdo komedijos.    

Rodyk draugams

2008-06-26

monologas, kai pabundi ir keikies

Posted by proz in dnr
Velniava velniava. Šūdas pravalas. Šiandien labai norėčiau trenkti save į sieną. Kraštutinume, kompromise, konformiste, belekas tu, bet bjaurybė kaip reta. Nu velnias, aš tik išėjau į miestą reikalų tvarkyt… Čia naudojuos D. atmaske. Išeini, o tai negi iš karto namo, gal kur prisėskim. Ir labai labai lievai, kai tas “prisėskim” baigias gal kokią pirmą nakties, o paskutinis mano vaizdinys, tai kaip susistabdo padavėja, miela tokia, iš mano senos mokyklos, bet susistabdo ir kalba kažką apie neapmokėtas sąskaitas. Liūdniau, kad ar jas apmokėjau, taip ir nepamenu, nes grynųjų, ko gero, neturėjo būt likę, o kortelės kodo tikrai nebūčiau atsiminus (dar pasitikrinau dėl visa ko, sąskaita nesumažėjo, tik stipendiją pagaliau pervedė). Sugėrovas pinigų neturėjo irgi tikrai, tai nebent atėjo mano princas ir kaip visada viską sutvarkė. Bet mano princas man kažkodėl visai neatrašo, o aš nebepamenu kaip vakar grįžau namo. As always ar bent jau very often. Velnias velnias. Na, bent jau galiu pasiteisint, kad honorarus kultūrinė spauda moka iš už alkoholio akcizus gautų pinigų, tad visai logiška gautą honorarą pragerti, beveik tarkim investicija į ateitį. Jo, einu aš Mėsinių gatve, o, žiūriu, Platelis. Tik droviai žvilgteliu ir mintyse monologinu: labą dieną, redaktoriau. Kažin, ar jūs žinot, kad aš kartais parašau jūsų laikraščiui? Turbūt nežinot, kur jūs žinosit. Bet tai ko šypsotės? O gal ir nesišypsot. Ai, velnias žino. Bet tai irgi boba kaip reikalas. Nu jau tikrai reiks D. patarimu naudotis, tegu pervedinėja tuos honorarus į sąskaitą, nes išėjimai į senamiestį geruoju nesibaigia. Jau ir taip nervina mane tartis, skambintis, eit ir t.t. Na, bet, galvoju, bent dvi geros knygos už tą sumą išeis. Aha, kurgi ne, net nežinau, ar susimokėjau bare, kur visada visi tūsai baigias, o pinigų tai jau nebebėr nebebėr. Bet juk net V. taip išėjo, kad palikus visus darbus atsidūrė mieste. Ir Balandis atskrido. Velnias, prince, kodėl tu neatsiliepi. Aš tiesiog pasiilgau tavęs. Ir kaip labai graži Cure’ų daina dainuoja: whatever words I say I will always love you. Dar pridurčiau ką nors apie whatever I do. O Joninės tai tokios jaukios buvo, vos keturiese, rūsely, su šaltosiom ugnelėm, be vyno, kurį reiktų paskui atpirkti, be pachmielo. O tebūnie naktį, ar pameni, kaip sėdėjom, paskutiniam dar veikiančiam bare, kaip matėm saulėtekį (ir px kad skamba kaip seilėtekis), ir sakėm vienas kitam daug daug gražių žodžių. Meile meile, kaip bijočiau tavęs netekti, kaip nesvarbu viskas, nesvarbu, ir kodėl aš tokia, kokios negalima pakęst, ir vis nesuprantu, stebiuos, kodėl tu mane myli? Jei tebemyli.   

Rodyk draugams

2008-06-23

Be pavadinimo*

Posted by proz in dnr
Anksčiau maniau, kad esu kraštutinumas. Gyvas kraštutinumas pakrypstantis tai į vieną, tai į 180 laipsnių kitą pusę. Gebantis laviruot tarp šimtukų-dešimtukų ir galvos daužymo gatvėj į stulpą, tarp tėvų pasididžiavimo ir raudonų sirenų su reanimacija. Nors ne visai taip, dabar liko tik stulpai ir dešimtukai, sirenos buvo seniai. Ir visgi, toks noras kartais šimtu procentų būt vienokiai ar kitokiai. Tai ir būnu. Vieną dieną gera mergaitė, kitą jau bloga. Su vienais kalbu vienaip, su kitais kitaip. Kompromisas, aš tikrų tikriausias kompromisas, o ne kraštutinumas.
Ir šitas blog'as būtų kitoks, jei rašyčiau visiškai nuoširdžiai ir atvirai, jei būčiau užsikonspiravus. Bet tai ne, reik nuotrauką didžiausio formato užsikelt, o paskui jau bijot, o jei užsuks tas ar anas ir perskaitys?..
Bet čia gi tik blog'as, tik blogas blog'as, čia ne aš.      

*nes užtenka tų atseit intriguojančių manieringų pavadinimų

Rodyk draugams

2008-06-21

pakelkim taurę už pasibaigusią sesiją į vasaros sveikatą

Posted by proz in sesijos dziugesiai

Aš nesuprantu, kodėl duombazė, tikrinantis paskutinio egzamino rezultatus, negali pasitikt, pavyzdžiui, užrašu:
Sveikiname sėkmingai išlaikius sesiją!
Tas sėkmingai galėtų varijuoti atitinkamai nuo vidurkio, 10 - puikiai (taip taip, pas mus yra ir tokių, kurių vidurkis dešimt, tiesiog cielas apvalus dešimc. Ir miela kolegė šiandien ypatingai nustebino, paklausdama ar ir pas mane kartais ne visi dešimtukai), 9 - labai gerai ir taip toliau. Tas, kurioms pasisekė prasčiau, galėtų pasveikinti tiesiog IŠLAIKIUS sesiją. O skolininkus… na, net nežinau, gal kad iki perlaikymo turi du mėnesius atostogų? O juk senis besmegenis Kalėdų proga tai pasitiko. Čia turbūt toks požiūris į studentą… Nors ką aš žinau, po visos šitos šyziškos sesijos, su pervargimo isterijom ir nesubtiliom pjankėm po kiekvieno egzo, po vakarykščio tai-kaip-aš-ten-grįžau-namo mane galėtų pasitikti ir hipnotizuojantys visų vaivorykštės spalvų ratilai, po ekraną lakstantys padarai (turėjau tokių smagių flashinių programėlių) ar iššokantys klykiantys babaisos. Man jau niekas nebaisu ir nebestebina. Man jau tvanas. O šiandien dar dieve dievuli laukia nauja nemigos naktis ir, ko gero, vėl serija tūsų-balių-festivalių. O taip norėčiau kur nors į gamtą, toli nuo miesto, nuo žmonių, gulėti pievoje ir skaityti. Banalu, bet norėčiau. Nors filologijos studijos jau tikrai pradeda gadinti skaitymo malonumą, kai pagauni save svarstančią, pavyzdžiui, hm, ir kokia gi šios parafrazės reikšmė knygos ir kitos autoriaus kūrybos kontekste. Nu čia nesąmonę parašiau, bet turėjo nuskambėt kaip nors atseit intelektualiai. Mintį pagavot. Tai va, o šiaip nelabai ką ir papasakosiu. Tokia pachmielinga mišrainė galvoj.
Buvo kažkoks gotų koncertas (nu gerai, ne kažkoks, o mano mielų kaimynų ir vaikystės draugų grupės, bet tingiu pasakot. Nors kai jau kiek apsvaigus nuo alaus lingavau Elektrogottams į taktą, mintijau daug pasvarstymų blog'ui, prisiminiau beveik pranašiškus savo žodžius, kai T. dar buvo vaikas, kad gražus išaugs iš jo vaikinas, va ir išaugo, va ir garbina jį mažametės gotės, ir net jau seniai nemažametė V. man šnibžda apie jo dailumą.)
Buvo daug šyziškų grįžimų naktimis (o ypač žavu grįžti paryčiais dieną prieš egzą, kai telieka kelios pachmielingos valandos jam pasiruošti. Ot ir pasiruošiau, ot it gavau 9, ot ir beveik genijus aš. Nors ką aš žinau, man rodos, filologijoj bet kokiam egzaminui išlaikyti svarbiausia iškalba (išraša?), neblogas bendras išsilavinimas ir draugės konspektai. Begrįžtant, besipykstant su m. (nes esu bjauri, egoistė ir kartais koncentruoju savo neaiškės kilmės pykčius į mylimus žmones) pasisiūlė pavežt kažkoks dėdė su mikriuku. Ką, mes taip liūdnai atrodėm? Galimas daiktas, galimas daiktas.)
Buvo eilinių keistų pasisėdėjimų per tris kabakus (man atrodo, aš jau darausi Vilniaus kabakų liūtė, tai yra žinovė. Et, stipendijos, ko gero nebegausiu, tai gal reik pradėt pratintis prie seno gero ekonominio varianto - alus-parduotuvės-kainom-kur-nors-ant-žolės.)
Buvo šašlykai mūsų sode, ir kodėl visa šeima sugužėt į namus, kažką švęsti ir lakstyt, klykaut nusprendžia būtent mano egzaminų išvakarėse?!. Ne, ne, jūs man netrukdot, ką jūs, baikit.
Buvo piknikas su grupiokėm, kurios, nors aš kartais paburbu, kad sunku tarp tokių genijų būt, yra afigienai mielos, gražios ir protingos. Va, atsisveikinom jau, ko gero, su kai kuriom visai vasarai, bet su G. būtinai susirašinėsim, su kitomis gal šiaip kur susitiksim, ir kalbėsim kalbėsim, bet jau nebe apie mokslo karčias šaknis. Ir kai vėl stovėjom, šypsojomės, linkėjome viena kitai geros vasaros, apsikabinom, tai kažkaip toks sentimentalus šiltumas ir šiek tiek graudesys (juk atsisveikinam) apėmė. O jei kurios, kaip aš savo stebesiui gavau suprasti, čia kartais paskaitinėjat, davai parašykit ką nors po apačia, nesikonspiruokit. Dai dai, su!

Tai tiek, ir tegul nulieja mano galvos skausmą Vilniaus lietūs, tegul nusileidžia dienos uždanga trumpiausioms šėlsmo naktims ir tegul prasideda tikroji mano vasara, su visu plačiu savo semantiniu lauku ir konotacijomis. +)

   

Rodyk draugams

2008-06-14

apie netikėtus atsidūrimus tikėtose vietose

Posted by proz in la vita
Oho, kaip lyja. Tokiu metu tai tik sėdėt namie įnikus į antikinės vadovėlį. Arba papasakot, ką dvi dienas veikiau vietoj to sėdėjimo. O buvo taip. Kadangi vis tiek paprastai pirmą dabar-jau-turėčiau-ruoštis-kitam-egzaminui dieną prabambinėju, tai nusispjoviau ir išėjau į miestą. Tradiciškai su mylimiausiuoju išgėrėm mūsų pagirių gėrimo sidro, ir neturėdami didelių planų žingsniavom Gedimino prospektu, kol iš Neringos mums pamojo seniai matytoji mano mylima autoritetė AŽ. “A, - sakau, - čia gi tas renginys turėjo vykt, o aš ir pražiopsojau”. “Tai kad nepražiopsojai, jis tuoj prasidės” - atsako besišypsodama AŽ. Ir taip mes atsiduriam Neringos rūsy, kur vyksta lietuvių ir barzdotų skandinavų skaitymai, kur vis daugiau ir daugiau pristatinėdamas autorius užsišneka RoRa, na, ir taip toliau, ir panašiai. Tiesa, dar nuostabūs AŽ eilėraščiai, ypač tas, kur DJ+ ;) O po to - šiek tiek simbolinio afterparty, kai gėriau tik mineralinį, kai ketvirtadieniniam Suokalby vyravo penktadieninės nuotaikos, kai nebereikėjo pėsti grįžti namo.
O vakar… o vakar aš tik nuėjau į biblioteką. O pakeliui užsukau į Suokalbį (na gerai gerai, ta biblioteka ir Suokalbis biškį skirtingose pusėse nuo mano namų, bet čia ilga istorija, tai nesiplėsiu…) Galvoju - kavos išgersiu, nuo mokslų pailsėsiu. Bet kavą gert kažkaip neapsimoka. Tai gal alaus. O tada parašo V. ir klausia, ar tikrai šiandien nusprendžiau tik mokytis. Aš ir atrašau, kad taip išėjo, jog sėdžiu Suokalby. Tai kai atėjo V., gal dar po antrą. Na, ir  taip toliau ir panašiai, kol galiausiai vėl taip išeina, kad apie vidurnaktį sėdim Transilvanijoj ir žiūrim futbolą. Aš aiškinu, koks tai nuobodus žaidimas, bet kai įvartį įmuša prancūzai, o po kažkeliolikos sekundžių vėl olandai, pakeičiu nuomonę. Kokios rungtynės, koks dinamiškumas, V., ar matai!? Na ir kas, kad tu už prancūzus, nes jų kalba graži, aš tai už gražų futbolą. Ir taip aš pasidarau beveik futbolo fanė ir jau turbūt, kas be ko, specialistė.
O dar tarp viso to buvo kalbų, kad Vilnius neturi savo kvapo, o paskui (man) - naujo senamiesčio kiemo atradimas. Tikrasis mūsų sostinės senamiesčio grožis slypi tikrai ne turistų išmindžiotose atvirukinėse panoramose, bet būtent nematomuose senamiesčio kiemeliuose, atokiausiose gatvelėse, nenublizgintuose skveruose.
O dar pirkau kioske L&M (nu ne cigaretes, ne). Stovi prieš mane tokia moteriškė, perka Bravissimo. Čia turbūt iš tų kur mėgsta save parodyt ir į kitus pasižiūrėt Operhause, - pagalvoju. Paklausia pardavėjos, ar neturi dar kažkokių ten Sostinės skelbimų. Pasiima ir Valstiečių laikraštį. Ir tuomet jos vyras žvelgdamas į mano pirkinį sako: dar ir Literatūrą ir meną paimk. Na, ir kaip čia nenusišypsojus?

Rodyk draugams

2008-06-11

sesijietiškai apie rytojaus-egzaminą-baubą (cum sententiis latinis)

Posted by proz in sesijos dziugesiai
Manęs čia nėra. Aš dabar desperatiškai vartau Elementa latina ir savo konspektus, bandydama pasisemt bent žiupsnelį išminties rytdienos egzaminui. Sakiau, kad keturių parų pasiruošti užteks. Aha, kurgi ne. Pirmą vapšė prabambinėjau, antrą ir trečią mažumėlę pasimokiau, o šian į vakarą supanikavau. Supratau, kad viskas - beviltiška. Nebeaišku nė ko griebtis, ar geriau gramatiką bandyt išmokt ar žodžius su savo triaukštėm formom? Kadangi taip ir neapsisprendžiau, sukau ratus po kambarį, po namus, po sodą, nuėjau net į parduotuvę sėmkių nusipirkt, iškaliau tris energetinio skardines, piktai rėkavau ant tėvų kad AŠ MOKAUSI, NETRUKDYKIT. Aha, jau kad mokaus, tai mokaus. Ko gero, ryt jausiuos kaip kadais mokykloj per fizikos ir chemijos kontrolinius. Iš fizikos, pamenu, dar gaudavau kokį ketvertuką. O štai kartą atidžiai peržiūrėjus chemijos kontrolinio užduotis supratau, kad man čia visiškas kosmosas ir atidaviau mokytojai tuščią lapelį, sakydama - rašykit dvejetą. Mokytoja paprašė bent vardą ir pavardę užsirašyt, kadangi atsisakiau, parašė kuolą. Tokie vat būdavo karai su tiksliaisiais mokslais mokykloj. Kuolas aišku, nepriot, bet mokykloj bent nereikėjo mokėti už mokslą, nebuvo rotacijų kapoklių, kur vienas balelis lemia, gausi tu tuos tūkstantįsuviršum šį semestrą ar ne. O stipendija yra toks labai priot dalykas, prie kurio lengvai priprantama ir prisirišama. Bet kur ten mūsų genijų grupėj, ne kiaulėms pernai. Pala, čia galima būtų įterpt kokią lotynišką sentenciją iš mano iškaltų penkiasdešimties. Litterarum radices amarea, fructus dulces, pavyzdžiui. Aha, kurgi ne. Jei išlaikysiu (nes pora tekstukų iš trisdešimt dviejų beveik moku), vadinas, Dievas yra ir jis tikrai padeda VU studentams, kurie vietoj to, kad mokytųsi - meldžiasi. O jei ne - bent visur kur tik reikia ir ypač kur nereikia galėsiu įterpinėt savo lotyniškas sentencijas, demonstruodama atseit intelektą. JUK non scholae, sed vitae discimus. O pabaigai tai in vino veritas. Po lotynų egzo - nors ir tvanas. Ko gero, vyno tvanas.

Rodyk draugams

2008-06-07

kaip filologėms tapti melejonierėmis ir apie ka(l)bintojus italus

Posted by proz in la vita
Kai per dieną skype į kontaktus kviečiasi bent po keletą italų ir sako ciao ir kokia tu sei bellissima net nematę anei jokios fotkės, tai biškį pradedi gailėtis užsistačius savo profily kalbą italiano. Kažin, nėra kokios funkcijos susidėlioti skype žmones į folderius? Tada pas mane būtų didelis italų stalčius su intencija, pavyzdžiui, rašinėlių taisymas. Kai pagaliau užkalbina italė moteriškė, paaiškėja, kad ir ana ama le donne. O kažkokia Gabriele po kelių dienų užsideda nuotrauką ir pasirodo beesanti vyras. Užtat paskui ištaiso mano italų kalbą egzaminui, bet ją sakydama vis tiek susimaunu, ypač kai dėstytojai pradeda klausinėt apie globalizają. Vis kartoju, ko gero, dažniausią mano itališkam diskurse frazę non lo so (nežinau) ir eee.. mmm… e' molto difficile parlare in italiano per me… Kol galiausiai dėstytojams pabosta mane kankint ir sako, kad jau eičiau. Tai ir einu. Iš nervų išvaikštau visą senamiestį, gindamasi nuo žmonijos tamsiais akiniais ir iš į ausis sukištų laidukų plūstančia muzika.

Šiandien paštadėžėj užtikus laiškelį, kad kažkokia kompanija, suradus mano cv vienoj iš virtualių darbo biržų susidomėjo ir siunčia darbo pasiūlymą, trinu rankomis. Nagi nagi, ir ką gi jie čia pasiūlys pirmakursei filologei? - svarstau. Tarptautinis azartinių lošimų operatorius ieško krupjė. Oho, tikrai filologiškas darbas. Kas gi mikliau apsuks kauštelėjusį kazino lankytoją, jei ne meninių fikcijų žinovas, kūrybinių stichijų valdytojas, bohemos labirintų išklaidžiotojas filologas! Apmokome, jau mokymosi metu mokame DARBO UŽMOKESTĮ - vilioja skelbimas. Dievaži, kokia galimybė, gaila tik, kad dar kiek daugiau nei pusę metų manęs oficialiai ir įleist į lošimo namus neturėtų…  Kad jau į temą, tai viena pažįstamos filologės grupiokė dirbo striptizo šokėja. O jie dar sako, kad filologija neperspektyvu! Štai tūlas italas parašė ieškantis merginų dirbti prestižiniame Italijos naktiniam klube. Skype, žinoma, irgi puikus būdas ieškoti darbuotojų.

Šita, viską susumavus, tai aš ir pagalvojau, o jei prestižiniam Italijos naktiniam klube įsidarbinčiau krupjė ir dar kartu šokčiau aplink tą stulpą, tai jau vapšė virš visko būtų ir melejonus gaučiau, argi ne taip?

Rodyk draugams

2008-06-02

Motociklai ir egzaminai

Posted by proz in la vita
Gal kokias dvi dienas bandžiau spėlioti, kuris gi iš kaimynų nusipirko motociklą. Ar tas, kuriam penkiolika, bet netrukus susilauks vaiko, ar kitas koks. Bet kai tik žvilgteldavau pro langą - nieko, o motociklas tik burzgia, tik burzgia. Kol pagaliau šiandien skvarbesniu žvilgsniu ištyrus aplinką suvokiau, kad tai… kaimyno žoliapjovė. Pasijutau, na, kiek kvailokai. Ir vis dėlto, dvi dienas šienauti savo keliolikos kvadratinių metrų pievelę motociklo garsą imituojančia žoliapjove, kai žmonės visai šalia sukandę dantis bando ruoštis egzaminams, ne, čia tai jau virš visko. Burgzt burgzt, kaimynėli!

Rodyk draugams

2008-06-01

pirmasis vasarinis įrašas

Posted by proz in la vita
Juodosios atminties skylės vėl įgauna pagreitį. Kaip ir migloti flashback'ai, o dar baisiau, kai rimtai pasimeti, kurie epizodai susapnuoti, o kurie realūs. Iš pasąmonės išlendanti savidestrukcija. Bet nieko tokio, juk ką prisimenu, buvo gerai. O ko neprisimenu… na, to neprisimenu.

Trečiadienis - virpulinga diena. Egzaminas, pasaldintas šokoladiniais saldainiais, kuriuos padovanojom mylimai dėstytojai (taigi ne taip jau buvo ir baisu). Vėliau bandymas susikoncentruot skaitant antikines tragedijas bibliotekoj (ten besimaišantys stabukai visai nepadeda). Užupis ir žmonės, daug daug visokių žmonių: tie patys stabukai, autoritetai, šiaip bičiuliai, seni draugai, buvę mokytojai, buvę šūliokai ir kitokių kategorijų eksponatai. Kalbant apie stabukus ir autoritetus, tai gana susipynusios sąvokos. Paprastai stabukas su juo susipažinus, o kartais net susibičiuliavus perauga į bičiulio-autoriteto ar panašią kategoriją. O kol jo labai bijai, bet, aišku, nori būt pastebėta bei visokeriopai pripažinta, seki kokius nors pasireiškimus visuomenėj - tai stabukas. Kiaulės tie stabukai, kai tepasako “labas”, kad juos kur. Netikiu, kad nejaučia, kai jais žavimasi, galėtų gi savo dėmesio kokios kruopelės nepagailėt.
 
Naktiniai kaip visuomet šyza. Nu, o ką daugiau pasakyt apie skaitymus, kuriuose “eilėraščius” apie meilę skaito į fašistinę uniformą įlindęs plikagalvis skinelis (aš sau jį praminiau murziuku - nuo Murzos). Tiesa, renginio gale perskaito ir rasistinių bei tekstų su keiksmažodžiais, dar kažką panašaus į juden raus sušunka. Salė švilpia, kažkas kažką užsimena apie snukių daužymus, skinelis sako: laukas - ten, bet niekas laukan vis dėlto nepatraukia. Šlepikas vis kviečia visus skaityti skaityti skaityti, galiausiai išeina su Braziūnu pasitarti, ką apvainikuoti laurais, o renginio vedimą savavališkai perima dvi mergaitės grafomanės, matyt, mokyklos renginių sielos. Na, o toliau - nebežinau. Berods buvo daug alaus. Berods sėdėjom, kol uždarė Suokalbį.

Kitą rytą nors į trečią paskaitą šiaip ne taip atsikėliau. Bet vis tiek sugebėjau pavėluot ir atrodžiau, ko gero, ne per geriausiai. Pirmą kartą jau po penkių melemiausios paskaitos minučių pradėjau dairytis į laikrodį. Tiesiog - pagiringas išsiblaškymas žudo. O per pertrauką ėjau mineralio, tik tas svolačius centrinių rūmų kioskelis neveikė, tad teko sukrapštyt centus kavai. O po to susiprotėjau, kad va, baigės paskaitos, baigės pirmas kursas (kas gi tie penki egzaminai - smulkmena!). Ir būtų viskas gražu ir gerai, bet melemiausios paskaitos su melemiausia dėstytoja tikrai pasiilgsiu. Bet pasidėkime sentimentalumus lentynėlėn. Po to buvo žavi diena. Tokia gerietiška. Su mažai alkoholio, su daug mylimojo, su šaunia draugų pora, kurių santykiai, man, ko gero, idealas. Netoliese su raudono vyno taure sėdėjo Zuokas, pro šalį su šunim ir vaikeliu pražingsniavo Jennigs ir Didžiulio pora, o vėliau, kai persikėlėm į Aulą, praėjo mano buvęs stabukas, o dabar bičiulė-autoritetas. Kažkaip kaip tik prieš tai pagalvoju, kad ji čia visai ir turėtų praeiti. Ėmė ir praėjo, o paskui priėjo, šiek tiek pakalbėjom. Taip ir prabėgo mano penktadienis ketvirtadienio pavidale. O toliau - nebeįdomu. Mokslai mokslai, tiksliau laiko švaitymas ir žiupsnelis mokslų, kai jau kitaip neišeina. Užtat šiandien pagaliau pridaviau referatą, pasimėgavau palengvėjimo džiaugsmu, ir dėstytojos žodžiais, kad darbas geras, ta proga leidau sau peržiūrėti Lost finalą, o dabar leisiu sau eiti miegoti. Nes vakar kambaryje šviesą gesinau tik prašvitus. Ai, ir tiesa. Sveiki sulaukę vasaros.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web