BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-04-26

mano kultūrinė ketvirtadienio programa

Nors ketvirtadienį ir nepavyko pilnai įvykdyti savo numatytos kultūrinės programos, vis dėlto dienelė buvo pakankamai turininga. Prasidėjo viskas nuo bandymo italų dėstytojai išaiškinti, kad norėčiau išeiti venticinque minuti prima iš paskaitos, nes noriu į kitą tokią paskaitą, kuri mane labai (vos nepasakiau labiau) domina. Mano dėstytoja baisiai susidomėjo, kas čia per konferencija universitete, pasirodo, jos draugelis italas baltistas dabar kaip tik Lietuvoj, ir sutapk tu man, į kažkokią konferenciją atvažiavęs. Gal į šitą. Gal, - sakau. Tie italai turbūt galvoja, kad tokioj beveik trečiojo pasaulio valstybėj kaip mūsų kelios konferencijos vienu metu per didelė prabanga. Taigi, dėstytoja siūlo paleisti mane penkiolika, ne dvidešimt penkiom, minutėm anksčiau su visa grupe. Grupė džiaugiasi, o aš liūdnai linksiu galva. Pranešimas dėl kurio ten einu juk pirmas. Pirma į auditoriją, kurioje gal tik penkiolika žmonių, o durys prie pat pranešėjų prieky, visa susinepatoginus įsiveržiu aš. Po kelių minučių išgirstu savo skardžiabalsės dėstytojos “ciao, ciao” kažkur koridoriuje. Bando pro vienas duris įeiti, tos neatsidaro. Bando pro kitas. Galiausiai grįžta prie pirmųjų ir pagaliau patenka į auditoriją. Prisėda. Bandau itališkai išaiškinti, kad gal jai į kalbos sekciją reikia, į Būgos auditoriją, bet kur ta Būgos auditorija, aš nežinau. Viena literatūros kritikė piktai pašnairuoja mūsų pusėn. Dar šiek tiek mandagiai pasėdėjusi dėstytoja išeina. O aš išklausau dominusio pranešimo pabaigą ir susinervinu, kad vis tiek nieko naujo apie tą Paryžiaus fenomeną nesužinojau. Tada seka dar keli pranešimai. Vis bandau prisiminti, ką reiškia kognityvinis. Po konferencijos šen bei ten sutinku dar ne vieną savo grupiokę, tad paaiškėja, kad antikinėj šiandien nelabai kas pasirodė. Panašiai, kaip rusų filologai, kurių praeitoj paskaitoj buvo du - po vieną iš kiekvienos grupės. Turbūt traukia burtus, kuris iš grupės šiandien eis į paskaitas. Pietums lietuviškų patiekalų restorane šalia lenkų turistų suvalgau Kėdainių blyną ir einu į savo mėgstamiausią paskaitą. Po jos kartu su grupioke pasivaikštom Gedimino prospektu, paburbam, kad nėra Vilniuj nei suoliukų užtektinai, nei normalių parkų, suvalgom ledų ir susitinkam su dėstytoja, kuri mūsų ir lietuvių-vokiečių grupę vedasi žiūrėti Gyčio Lukšo filmo pagal Kondroto romaną “Žalčio žvilgsnis”. Kol laukiam vokiečių, dėstytoja pasako, kad mūsų grupė tyli, bet, na, maždaug protinga (apie vokiečius nutyli). Aptariam vieną kitą universiteto aktualiją. Filme sutinku Kaziliūnaitę, režisierius pasakoja daug visko įdomaus. Pavyzdžiui, kad muziką šiam filmui Giedrius Kuprevičius sukūrė pirmą kartą jį peržiūrinėdamas ir tiesiog improvizuodamas pianinu. Niekas nebuvo po to taisyta. Arba, kad tai vienas pirmųjų ir, ko gero, geriausių Dainiaus Kazlausko darbų. Peržiūrim “Žalčio žvilgsnį”, kuris tikrai palieka tvirtą ir sodrų įspūdį. Beveik tokį pat, kaip knyga. Mielai būčiau po to tylumoj parūkius, gaila, kad mečiau. Tą vakarą dar apsilankome Suokalby, išlydim Jakušą Krokuvos link, geriam baltą alų “Čili”. Pagaliau pakankamai turiningas bei kultūringas ketvirtadienis. Galima užsidėti pliusiuką.

Rodyk draugams

2008-04-22

mano dėstytojas Buda

Posted by proz in ka sutikau
Tikrai taip. Šiandien supratau, jog vienas iš mano dėstytojų - naujasis Budos įsikūnijimas. O buvo taip. Einam mes visai nedvasingai nusiplovę iš leksikologijos per Daukanto aikštę ir, žiū, ant žolytės šalia prezidentūros įsitaisę kokia dvidešimt rimtai nusiteikusių studentų, o prieš juos - sukryžiavęs kojas beveik lotoso poza po klevu sėdi mūsų buvęs filosofijos dėstytojas. Ilgaplaukis rokeris, vieno lietuvių klasiko pavarde, kartą ištaręs: jei klausotės Cicino - gydykite muzikinį skonį. Niekada netikėjau jo paskaitomis, bet nepraleidau nė vienos. Ir dabar žinau, kad ne veltui. Kai šiandien jis žvilgtelėjo mūsų pusėn mįslingu visažiniu ir visaregiu žvilgsniu - taip, tada jau tikrai supratau, kad naujasis dievo įsikūnijimas šiais laikais turėtų atrodyti būtent taip.

Rodyk draugams

2008-04-21

nostaldžija de Paris ir kiti gražumai

Va va, ką tik netyčia aptikau dar vieną nerealų blog’ą, keliantį man nostaldžiją grandissima, neužtenka jau to, kad šįryt peržiūrėjau kelis šimtus draugų nuotraukų iš Paris. O čia (apačioj) yra tokia labai labai grupė, kurią aš atradau irgi netyčia - prieš kokį mėnesį ji koncertavo Lietuvoje, tad atsisiunčiau kelias daineles. Taip sau, galvoju, jei patiks, gal ir į koncertą nueisiu. Koncertas pasimetė atminties kapinyne, o Karpatt mano grotuve vis sukosi sukosi, bet kai susisuko tiek, jog už tą koncertą jau maža ką būčiau atidavus, pranciūzų trio turbūt vėl sėdėjo kokioj nors cafe de Paris, gurkšnodami kavą ar aperityvą (o geriausiai - kalvadosą) ir tarpusavy apie ką nors pranciūziškai suokdami. Per šituos muzikantus aš pradėjau gailėtis, kad mokausi italų, o ne prancūzų ir nusprendžiau, kad pastaroji kalba yra vis dėltissimo gražesnė, tuo labai pradžiugindama savo meilę. O kad Paryžius vapšė svajonių miestas, ir taip aišku, nu ir kas kad banalu! (ketvirtadienį kažkur univiere kažkas skaitys paskaitą “Atminties antropologija: Paryžiaus fenomenas, o gal mitas?” ir aš ketinu ten alų midų gerti, fenomenologiniais apmąstymais užsiiminėti, o antikinę kartelį kitą galima ir praleist, iš italų - pusvalandžiu anksčiau atsiprašyti ir kad tą dieną lauks dar du kultūriniai-literatūriniai renginiai - nieko tokio, išgyvensim. AR gali kultūros būti per daug?! (gali, oi, gali…).
Žodis vapšė man primena draugę V., kuri mėgdavo jį tarti dar tais laikais, kai buvo raudonplaukė. Tokia beveik pranciūziška gražuolė aksominiu balsu. Dabar biškį pasikeitus, bebaigianti studijas, galvojanti daugiau praktiškai apie gyvenimą, bet tokia pat žavi, tad pastarąjį mūsų pietavimą kartu prisimenu kaip vieną šviesiausių mėnesio pasibuvimų. Šis mėnesis šiaip buvo klaikokas, net dvyliktos klasės pavasario klaikas neatrodo taip niūriai. Bet aš (bent jau šiandien) apie tai nerašysiu. Dabar dvyliktos klasės rūpesčiais apsikrovus mano melemiausia R. Labai jos pasiiiilgau ir jaučiuosi nepelnytai apleidus. Užtat kitos savaitės gale ji bus Vilniuj ir galėsim vaikštinėti po vis labiau sužaliuojančią sostinę, gal vėl kaip prieš metus sėdėti lėktuve-picerijoj, šalia pedagoginio, kur man vykdavo istorijos kursai (kurių aš irgi labai pasiiiilgau, ir dažnai mintyse per paskaitas pagalvoju, kad vis dėlto nėra geresnių dėstytojų už D.K.), jai -  Kūrybos akademija, o šiaip, tai visai nesvarbu, kur sėdėti, bet tos visai paprastos vietos pasidaro mielos, prisiminus, kaip ten sėdėjai su tokia beveik telepatine bičiule, melemiausia iš melemiausių. O rytoj lyg ir turėčiau po trijų savaičių univiere vėl pamatyti grupiokiausę iš grupiokių (čia maždaug melemiausios atitikmuo). Tai va taip va. Yra dar pasauly visokių gražumų ir kartais net aš jais patikiu.

aš tikiuosi, tie draugai nesupyks, kad vieną jų nuotrauką šičia įdėsiu

Rodyk draugams

2008-04-19

šeštadienio misticizmas

Posted by proz in dnr
Ak, šeštadieni, dilemų diena… Kadangi man, kaip nedaugeliui normalių žmonių, penktadienio funkciją atlieka ketvirtadienis, šeštadienio - penktadienis, o sekmadienis vis dėlto lieka sekmadieniu, šeštadienis yra kažkokia mistinė diena, iškrentanti iš kalendoriaus. Kaip 25tas kadras. Ir štai tuomet, pabudus saulėtą pavasario rytą, už lango čiulbant paukščiukams, žaliuojant žolei, besiskleidžiant medžių pumpurams ir kitoms harmonijos bei grožio apraiškoms vos nepaspringstu gurkšniu kavos. Juk šeštadienis! Ir tuomet galvoje įsijungia bjauriai burzgiantis apsisprendimo varikliukas. Kartą, skaitydama vieną novelę, kalbančią apie apsisprendimo malonumą, niekaip negalėjau patikėti tuo, kas rašoma. Apsispręsti - man didžiausias galvos skausmas. Geriausiai, jei tai už mane padaro kas nors kitas. Tačiau, jis turi pasirinkti būtent tai, ką rinkčiausi aš, jei tik dilemų klausimas nebūtų toks varginantis.
Taigi ir šiandien, dieną, esančią kažkur tarp vieno kaledoriaus lapelio ir kito, turiu nuspręsti, ką veikti. Disponuoti mistiniu laiku nėra lengva. Tam reikia prisiimti didelę atsakomybę. Žinoma, lyg kokį penktadienį, tryliktą mėnesio dieną, galima nekelti kojos iš namų, o geriausiai - ir iš lovos (dar ne tą iškelsi), apsimesti, kad tokia diena apskritai neegzistuoja ir su virpuliu laukti sekmadienio palengvėjimo. Bet sekmadienis palengvėjimo neatneš! Sakoma, bjauriausia savaitės diena yra pirmadienis. Na jau, pasibaigus pirmadienio darbymečiui gali džiūgauti kad ir nedidele pakopa priartėjęs savaitgalio link. O štai sekmadienio vakarą esi apgaubtas artėjančios savaitės demonų ir minčių, kad štai, dar vienas savaitgalis pasibaigė, o ką sugebėjai nuveikti?.. Šiurpas krato nuo tokių pamąstymų. Tikriausiai mistinis šeštadienio laikas skirtams ne tam, kad rašyčiau blogus.      

Rodyk draugams

2008-04-17

šiek tiek apie liūdesėlius ir jų iš(si)blaškymą

Posted by proz in dnr
Dar vakar būčiau mielai išcitavus visą depresuotą literatūrą, kad ir tokią eilutę iš Kontrabandos “Terorozauro bliuzo”: yra dar aplinkui visokių gražumų, tik aš jais netikiu, niūniuodama liūdną liūdnesnę liūdniausią melodiją. Taip jau būna.  Kai būna blogiausia, man geriausia greitu žingsniu kirsti senamiesčio aikštes ir skverus, gatveles ir skersgatvius, ausyse skambant kad ir mano mylimai Kontrabandai ar kelioms kitoms kultinėms grupėms, dar geriau - jei pūga, ar smarkiai lyja. Muzika, lietus - visa tai suteikia liūdejimui foną, bendrystę. Padeda nusiraminti, nuryti gniužulą gerklėj. Nebe toks vienišas su savo asmenininiu nemotyvuotu liūdesėliu jauties, kaip saulėtą dieną, besišypsant, rodos, pačiam miestui. O vėliau… Anksčiau ar vėliau viskas praeina. Ir šiandien aš jau kitas žmogus, tiksliau tas senasis, sugebantis adekvačiai matyti pasaulį, nebejausti neapykantos nei žmonėms, nei aplinkai; nebejausti fizinio šleikštulio, kylančio iš kažkokių moralinių ar pasąmoninių nesamonių. Aš vėl džiaugiuos artėjančiu savaitgaliu, laukiu Šiandieninių lietuvių literatūros tendencijų paskaitų, suku galvą, kokį čia laisvąjį dalyką pasiėmus, juokauju apie kažką su grupiokėmis, gal net truputėlį labiau savimi pasitikiu. Pasitikiu žmonėmis. Nebemanau, kad jiems visiems tik kažko iš manęs reikia. Nenusukinėju akių troleibuse, manęs nebeerzina žmonių artumas. Rašau laišką melemiausiai (atsiprašau, šitą žodžio variantą pasiskolinau iš kito blog'o, labai patiko:) grupiokei.
Vakar grįžus namo savo elektroninėj pašto dėžutėj radau šešis laiškus. Kokie trys jų buvo dalykiniai, dėl straipsnio, interviu ir honoraro. Pasijutau netgi truputį svarbia ir turinčia reikalų. :) O ir šiaip, vakar padariau bene vieną geriausių pastaruoju metu sprendimų - šiandien neiti į paskaitas ir pagaliau išsimiegoti. O taip pat pamačiau bellissimo Kino pavasario filmą “Nuovo mondo” ir su puikia kompanija išgėriau puikaus balto Hoegaarden alaus.
Šįryt pastebėjau, kad dulkių sluoksnyje ant spausdintuvo kažkas išvedžiota. Gerai įsižiūrėjus pamačiau, jog ten užrašyta DAI! (čia toks mūsų grupės bajeris, šiaip tai yra itališkas išsireiškimas, reiškiantis raginimą, panašiai kaip davai) Tikrai neprisimenu, kada tai užrašiau, bet ta rašančioji aš sugebėjo nerealiai pralinksminti dabartinę mane. :)     

Rodyk draugams

2008-04-13

neskaityti prieš miegą Sagan arba kodėl aš šiandien pikta

Posted by proz in dnr
“Neskaityti prieš miegą Sagan!” - šitą reikėtų pasižymėti kur nors prie lovos. Ir kas sugalvojo nesąmonę, kad skaitymas prieš miegą padeda užmigti? Matyt, labai nuobodžias knygas skaitydavo. Su Sagan man visada taip nutinka - tik pradėk kokį romaną ir, žiūrėk, jau trys. O ir paskui visokie mintijimai galvoje sukasi, nebepadeda nei trys likerio gurkšniai, nei dar trys. Pusė penkių, guliu lovoj ir vos užsnūstu, pabundu nuo savo kažkodėl labai stipriai besibaladojančios širdies daužymosi. Kažkoks absurdas. Ir štai kažkur girdžiu tylų pašnekesį. “Ne, nu jau visai man blogai,” - pirma mintis šovus į galvą. Bet vėliau pašnekesys ima garsėti ir kažkur po langu pražingsniuoja linksmai nusiteikusi jaunuolių pora. “Blemba, norėčiau ir aš būti jų vietoje,” - pagalvoju. Nemiegoti vaikščiojant gaivią pavasario naktį su mylimu kur kas smagiau, nei nemiegoti nes ir vėl negali užmigti. Savaime suprantama, ryte atsikėliau pikta.

Rodyk draugams

2008-04-12

apie muilo operas arba pilki vakarai, pilkos dienos

Posted by proz in dnr
Kartais žmogui reikia muilo operų. Kaip kad vaikams spalvotų, skraidančių lyg kokie maži stebuklėliai muilo burbulų. Tokiu atveju aš paprastai paskaitinėju savo sekamus blogus. Arba pasiimu Françoise Sagan romaną. Retkarčiais parašau kokį eilėraštį. Laukiu naujų “Desperate Housewives” serijų. Siunčiuos “Dosono įlanką” itališkai. Prieš miegą išgeriu braškinio likerio. Nes visgi kartais žmogui reikia muilo operų. O kaip nereikės, kai savaitgalius leidi namie, bandydama kaip nors stumtis su besikaupiančiais darbais į priekį, kai mintys apie pirmadienį ir naują savaitę kelia egzistencinį nerimą, o ir tos savaitės pabaiga nieko doro nebežada (na, dar septynios savaitės ir pagaliau sesija, o tada, aišku, atostogos. Vis pasitikrinu kalendoriuj, kiek laiko liko, jei turėčiau ne mobiliakinį, o popierinį - braukyčiau raudonai dienas). Kai pro šalį slenka Kino pavasaris ir šiaip pavasaris, o kai kas nesupranta, jog po beveik trijų su puse metų neužtenka tiesiog pakviest pasibūt kartu. Galų gale, apie ką kalbėti, ką papasakoti, kai nieko nevyksta. Neklauskit prašau daugiau manęs kaip gyveni arba kas naujo. Geriau paklyksiu ar paašorosiu į šitą blogą, kai prireiks, negu kiekvienam atskirai. Ir kodėl negalima suprasti, kad norisi kartais ko nors bent truputį beprotiško. Ar kitiems taip nebūna? Kad man bloga nuo planavimo, racionalumo ir rutinos. Kur intriga? Kur gyvenimo skonis ir spalvos? Kur poezija, po velnių, klausiu aš?! Ir tokia nostalgija, tokia nostalgija, beveik kaip pirmai pavasario saulei sušvitus, kai visi taip pakiliai ir džiugiai nusiteikę, o man kažko taip ilgu, taip ilgu, ir tikrai nežinau ko. Šito už Kontrabandą geriau neapdainuos niekas. Pilki vakarai, pilkos dienos… taigi.

Rodyk draugams

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web